Rusofilija – bailių sielų sodas

Rusiška muzika Palangos gatvėse. „Tarybiniai“ ženklai ant dešros. „Tarybiniais laikais vat tai buvo kinas… Ir dabar rusų televizija, vienu žodžiu… ką ten lietuviška – vargo vakarienė.“
Pradėjau nuo vaizdinių ir detalių, tiek nutrintų spaudoje ir „Delfi“ komentaruose, kad tapo vadovėliniais pavyzdžiais, taikomais automatiškai ir nesusimąstant. Jais neapsiribosiu, bet ir be jų neapsieisiu: kokia būtų studija be pavyzdžių?

Kodėl?

Iškart prie atsakymo? Tikrai taip ir bus. Nes lietuviškai rusiškas mokyklinio rašinėlio stilius, su įvadu, ekspozicija ir moralizuojančia arba bent apibendrinančia išvada – pasirinktas visų šleikštulį keliančių „moteriškų“ žurnalų bei nomedų ir mildažyčių televizijos laidų, rusofilijos kritikai netiktų.

Rusofiliją lietuviai pasirinko iš bailumo. Baimė ir nepritapusio nevykėlio jausmas – svarbiausia rusofilijos motyvacija, ir visi kiti jausmai auga tik iš šių dviejų. Lietuviškoji rusofilija – ne pozityvi meilė, ne kuriantis geidulys ir ne vėjas po sparnais. Ji yra lyg protingos, lieknos ir kibirkščiuojančios panelės atstumto jaunuolio grįžimas prie pusgirtės, šniurkščiančia nosimi, nebešviežios miestelio paleistuvės: draugystė su ja nepakels statuso, tačiau nereikia galvoti ir apie tai, kuria ranka laikyti šakutę restorane. Ji nepateiks keblaus klausimo. Nesukels grėsmės jaunuolio savigarbai.

Lietuvis rusofilas buvo nuskriaustas likimo, ir rusofilija yra tos skriaudos užuovėja. Prirūkytose virtuvėse ir blokinių namų svetainėse, besisukant juostiniams magnetofonams, grojusiems Vakarų muziką ir dulksvai blyksint lentynoje išdėliotoms tuščioms skardinėms nuo užsienietiško alaus, ilgus metus brendo svajonė apie Vakarus. Tai buvo svajonė apie geresnį, gražesnį, teisingesnį pasaulį, o atvykusiųjų iš broliškų respublikų geranoriško pavydo atodūsiai apie Pribaltiką („jaukios kavinukės Taline“, „čia kaip užsienis“) nedviprasmiškai žadėjo tame pasaulyje rezervuotą vietą. Žadėjo, kad Vakarai priims ir apkabins, ištiesę ranką padės pakilti iki jų lygio, pasirūpins, kad ir mes turėtume pieveles prie namų ir automatines skalbykles, daniškus sausainius ryškiose skardinėse ir gražius dantis. Padės – jei reikės, atplėšdami ir nuo savęs, – kad tik ištaisytų tą neteisybę, į kurią buvome įmerkti mes, tikri vakariečiai, iš kurių mums priklausantis vakarietiškasis gyvenimas buvo laikinai atimtas. Bet mes turime į jį teisę, ir nors ši teisė toli užrakinta, ateis laikas ir raktelis atsiras.

Jaunutės nepriklausomybės laikais, Lietuvai atgimstant, visi požymiai, atrodo, liudijo – taip ir bus. Mums tiesia ranką. Mus priima kaip savus. Kiekvieną judesį lydėjo viso pasaulio susidomėjimas (tiksliau – šiek tiek didesnis dėmesys, bet mums, nepratusiems prie to dėmesio, atrodė: sušvito nauja aušra, ir prasideda gyvenimo šventė, kuri niekada nesibaigs).

Naivias viltis ir netikslų, neadekvatų savęs suvokimą simbolizavo po visus Sąjūdžio mitingus lakstęs diedukas šiaudine skrybėle, kanklėmis pritardamas dainuodavęs grafomanišką savos kūrybos „poeziją“ apie trispalvę ir apie Prunskienę. Tokios apverktinos kūrybos dabar galima rasti nebent pageidavimų koncertų sveikinimuose (Metų daug prabėgs / Smilkinius papuoš šarma / Bet tu mums, mamyte / Liksi visada jauna), o anuomet tereikėjo savaitgalį išeiti iš namų. Dieduką nufilmavo užsienio televizininkai, tad žmogus nusprendė, kad jo talentas dabar įvertintas ir bilietas į pripažinimą jau kišenėje, – juolab kad „į kadrą“ patekdavo ir dažniau, nes toji skrybėlė ir kanklės vaizdiškai labai tiko šabloniškai dainuojančios revoliucijos iliustracijai. Geras švenčiančio čiabuvio pavyzdys: žiū, atrodo kaip kaliausė, o džiaugiasi visai kaip mes, tik pamanyk, matyt, visi mes žmonės.

Liūdniausia, kad patikėjo ne jis vienas: patikėjo daugelis. Patikėjo, kad štai mus tokius, kokie esame – nemokančius kalbų, išmokslintus pagal sovietinius vadovėlius ir neretai pasmirdinčius prakaitu, jau priėmė į Vakarus, kad mes tų Vakarų dalis ir kad mes jau lyg ir atvykome.
Išblaivėjimas buvo skausmingas ir daugialypis. Kaip vairuotojas, atvežęs alų į prabangų pokylį ir pats prasmukęs į puotaujančių minią, – nes ten vyko kaukių balius ir jo auliniai batai bei džinsiniai marškiniai buvo palaikyti kostiumo dalimi – ir linksmai pasikalbėjęs su bankininkais ir advokatais, karčiai nusivilia, kai bando tą patį pakartoti, taip ir broliams lietuviams buvo priminta, kad kelias į pažadėtąją Vakarų žemę bus ilgas ir ne visi prieis jo galą.

Atrodė, kad nė viena pažeminimo forma nebus pamiršta. Nuo „žeminančių tardymų“ Londono oro uostuose (kur imigracijos pareigūnai niekaip nenorėjo matyti atsibudusios Baltijos pasiuntinių ir nuobodžiai žiūrėjo į lietuvius kaip į potencialius nelegalius dirbančiuosius), nuo atvykstančių persenusių jaunikių, besidairančių jauno lietuviško kūno, nuo pigių prekių, kurios atkeliavo su pirmąja banga (o ko jūs tikėjotės? Kad kas nors pardavinės brangiausią prancūzų kosmetiką, kurios indelio kaina prilygo tuometiniam lietuvio mėnesio atlyginimui? Kad komercinius kioskus iš gofruoto plieno pirkliai užvers baltaisiais triufeliais, Montblanc rašikliais ir Parmos kumpio griežinėliais?), iki asmeninio suvokimo, kad susišnekėti ten iš tikrųjų negali, tavo profesija niekam nereikalinga, į darbą nekviečia ir nesiūlo keturių tūkstančių dolerių, tarnybinio automobilio ir namo su pievele.

Skaudu buvo ir bendraujant su užsieniečiais suvokti, kad bendrybių žymiai mažiau, nei buvo manyta geriant „portveiną“ su kitais intelektualais – teisės į vakarietiškumą turėtojais. Pasirodė, kad tarybinė leidyba, stengusis atspindėti progresyvių rašytojų kūrybą kapitalistinėse šalyse, galgi ne visai tiksliai pajuto pačių Vakarų skonius, todėl (o, siaube!) angliškai kalbančiose šalyse pilna žmonių, tik pagalvokite, neskaičiusių Hemingvėjaus (ypač kai rašytojo pavardė ištariama su tirštu rusišku akcentu – „Dyd jū rid Hėminguėj? Hėmingvėj?“). Ir jau visai liūdna dėl rusiškų vadovėlių pasakų apie Angliją ir Londoną: dauguma jų tiek pat panašios į tiesą, kiek ir tai, kad rusai gatvėse lazdomis vaiko baltuosius lokius. Ne, punktualumas visai nėra būdingas anglų bruožas, ne, niekas nevartoja posakio „mano namai – mano tvirtovė“, ne, niekas neskuba po darbo į Haid Parko kampą paklausyti savamokslių oratorių kalbų, ne, anglams neprivalu pradėti pokalbius šnekomis apie orą. Baisu, tačiau bet kuri šalis ir visuomenė žymiai sudėtingesnė, negu Taline filmuotas „Londonas“ kino juostoms apie Šerloką Holmsą, ir perprasti ją užtruks labai ilgai, nes suprasti kitą šalį nėra paprasta. Na, ir pagaliau – didžiojoje dalyje pasaulio niekas nėra net girdėjęs apie Sabonį, ir net JAV ne visi domisi krepšiniu, nes, Dieve mano, žmonės juk skirtingi.

Šiam šokui buvome pasirengę mažiausiai, nes taip norėjosi, kad viskas atitiktų greitomis brūkšteltą piešinėlį apie Vakarus, ir tikėjomės, kad ten irgi galima paprastai atsakyti į klausimą: kiek uždirba mokytojas? Kiek mokama už butą (nes pasaulio sausumos šeštadalyje tokio pat buto nuoma nuo Talino iki Taškento ir Vladivostoko buvo vienoda, todėl, be abejo, galima tikėtis tokios pat tvarkos ir kur nors Amerikoje, – taigi kiek reikia mokėti už trijų kambarių butą blokiniame name Fynikse, Arizonoje)? Kiek kainuoja pusė litro pieno? Kiek tenka laukti telefono įvedimo? Didžiausias siaubas buvo tas supratimas, kad viskas ne taip paprasta. Kad esama šimtų, tūkstančių įvairių variantų, ir iš jų reikia rinktis geriausią, tinkamiausią, maža to – pasirinkus gali paaiškėti, kad klydai, nes už kitų durų buvo dar šimtas kitų pasirinkimų.
Žlugus vakarietiškumo ambicijoms, atgauti sveiką protą prireikė daug laiko. Beveik tiek pat laiko, kaip ir tos svajonės puoselėjimui prirūkytoje virtuvėje. Tada Lietuvos Respublikos pilietis pamažu suprato ir įsisąmonino, kad Danijos ar Prancūzijos gyventojai neverks kruvinomis ašaromis, jei jis ir toliau gyvens blokiniame penkiaaukščiame name naujame sostinės rajone, apstatytame šlykščiais „svetainės baldų komplektais“, ir kad apskritai jis, Lietuvos Respublikos pilietis, domina kitą žmogų Lozanoje ar Milane tik tiek, kiek gali nusipirkti Zepterio indų kaip labai nedidelės, bet naujos ir stabilios rinkos atstovas.

Tai suvokti nebuvo sunku, bet susitaikyti – be galo skausminga. Atstūmimo niekas nepriima su džiaugsmu, jis dažniausiai sukelia nuoskaudą ir pagiežą bei norą parodyti nepriklausomybę nuo pažeminusiojo, jam įrodyti, kad atstumtasis vis tiek jaučiasi gerai ir yra laimingas. Tai klasikinis siužetas ir sentimentas, aptartas šimtuose dainų apie nelaimingą meilę, bet nuostabiai ekstrapoliuojamas ir į tautinę savimonę.

Svetimi dideliame žaidime

Atstūmimas retai būna akivaizdžios, atvirai žeminamos formos. Dažniausiai net ir paties atstūmimo nebūna: paprasčiausiai imama suprasti, kad savigarbą maitinusios kokybės, sugebėjimai, žinios yra pritaikomi tik gana siauroje srityje.

Žmogus, iš arčiau susiduriąs su Vakarais, ima suprasti, kad kanonizuoti, kone savimonės atskaitos taškais tapę mitai (lietuviškas darbštumas, verslumas, atvirumas Vakarams, novatoriška architektūra, privatūs namai Žaliakalnyje, puikūs keliai kaip stiklas) nebeturi savo magiškos galios už sovietinio aptvaro ribų. Pamažu, kraupiai, bet nenumaldomai ateina suvokimas: buvome stebuklingi tik lyginami su labai žemu atskaitos tašku.

Net ir tas Maskvos ar Sankt Peterburgo inteligento susižavėjimas vakarietiška Pribaltika dažnai tebūdavo tik išsilavinusio kolonisto – nepajudinamai tikro dėl metropolijos didybės ir teisingumo – didžiadvasiška pagarba menkesnėms, bet tokioms įdomioms imperijos pakraščio skruzdėlytėms.

Išsilavinęs, šviesus kolonistas galėjo sau tai leisti: jo savigarbai nebūtina lygintis su smulkiais niekučiais ar prieš juos pūstis. Galima net ir inteligento edukacinę aroganciją ar tradiciškai smalsų, bet nekantrų ir neatlaidų požiūrį į bukus savo tautos mužikus (kuriuo persmelkta rusų literatūra nuo Antono Čechovo iki Ivano Bunino) pareikšti, kilniaširdiškai ir dosniai palyginant savo tautos nemylimą girtą mėšlyną su menkesnės tautos švariomis gatvelėmis ir tvarkingais nameliais.

Taip, apsišvietęs prancūzas gali Maroke kalbėtis su čiabuviais pagarbiai ir net kartkartėmis palinguodamas galva: „ak, kad Paryžiuje kur nors gaučiau tokių vaisių, bet mūsų krautuvininkai šiais laikais tik tokį merde pardavinėja, kad jūs neklauskite… Jūs čia labai laimingi savo Šiaurės Afrikoje“. Sako, bet nė sekundės pats tuo netiki. Jis žino, ir jo klausantieji žino, kad jis Paryžiaus niekada nemainytų į dulkiną turgų ir saldžią arbatą iš nelabai švarių stiklo indelių.

Vakarai nesiūlo Rytų Europai, kartu ir Lietuvai, tokio švelniai atlaidaus, bet neįpareigojančio vaidmens. Baisu suvokti, bet niekas susižavėjęs nebeaikčios dėl puikaus plento iš Vilniaus į Ukmergę, nes nuostabus jis tik tam, kam norma yra vidurio Pavolgio purvyno traktas, kur rudenį dumble įstrigusius autobusus išvelka vikšriniai pagalbininkai. Nelinksma pagalvojus, kad mums brangi „Neringos“ kavinė, nors ir būdama puikus interjero sprendimas (ką ir kalbėti apie jos kultūrinę reikšmę visai vilniečių kartai), gali būti aprašyta kaip stebuklas architektūros žurnaluose tik tokios šalies, kurios didžiausias urbanistinis pasididžiavimas yra kareivinės ir tankodromai. Lietuviškas darbštumas gali atrodyti kaip išskirtinė savybė ten, kur kaimuose priešais namus gatvėje stovi suoliukai, ant kurių sėdinėjama (nes darbas dienos metu nėra natūralus pasirinkimas), tačiau dievaži nei Europoje, nei Amerikoje nebus vartomos akys iš nuostabos, išgirdus, kad – tik pamanykite! – iš ryto atsikeliama ir dirbama visą dieną.

Šį kontekstinį konfūzą prieš kelerius metus ypač gerai pademonstravo „Akropolio“ fenomenas. Tiems, kurie nuoširdžiai galvojo, kad Vilniaus pakraštyje atsidaręs vidutinio dydžio parduotuvių kompleksas yra įstabus aštuntasis pasaulio stebuklas, nematytas, ko gero, niekur pasaulyje, geriausiai tiko tuometinio Ukrainos prezidento susižavėjimo sukelti komentarai, pamačius dailiai išdėliotą šviežią žuvį ant ledo luitų, kai kur net ir su petražole žuvelės burnoje. Buvo taip jauku ir vėl pasinerti į saldų savigyros dūmelį – atvažiavo svečiai, na, ir išvirto iš koto. Lygiagrečiai vykę vizitai, kai į „Akropolį“ buvo vežami, tikintis juos priblokšti, japonų mokiniai ir svečiai iš Kalifornijos, baigėsi tyliu antiklimaksu ir mandagiu nesupratimu, ką čia bandyta parodyti (taip mane kadaise Baltarusijoje vežė žiūrėti „suomiškos degalinės“, o Ganoje – picerijos). Čia įdomi ne svečių reakcija, bet tai, kaip ji buvo sutikta: nepanorėjusieji žavėtis nežavinčiu parduotuvių kompleksu buvo nugrūsti į tamsiausius atminties užkaborius, o tautos mitologijoje ant postamento buvo pastatytas Leonidas Kučma, teisingai supratęs „Akropolį“.

Pavyzdžius galima būtų traukti be galo. Siaubinga, bet ne kiekvienas krautuvininkas Sicilijoje yra girdėjęs apie lietuvišką teatrą; dar baisiau, kad pasaulyje esama žmonių, ir nemažai, nežinančių lietuviško krepšinio. Vertybių devalvacija, vilčių žlugimas. Senoji valiuta nebepriimama, reikia rodyti ką nors nauja – bet ką?

Čia ir apima baisusis atstumtumo jausmas. Žėrinčiame, tviskančiame, įvairialypiame Vakarų pasaulyje, pasirodo, žaidžiami kiti žaidimai, dainuojamos kitos dainos, skaitomos kitos knygos, – bet ten jie patys žino, ką daro, ir niekas nesiūlo bilieto iškart į pirmą eilę! Apima neviltis. Jei ir priima, tai į pačią pradžią, ir kiekvieną trupinėlį pripažinimo – profesinio, meninio, socialinio – reikia užsidirbti iš naujo.

Taip, Vakarų pasaulyje didelės galimybės. Taip, ten tribūnos aukštesnės, laimėjimai didesni ir ryškiausi fejerverkai. Bet, dėl Dievo meilės – šitaip? Į eilės galą? Ne. Ne. Ne. Ne. Ne. To negali būti.

Tai sunku, nejauku, baugu. Dažnam sunku suvokti, kad išmokta kalba, suprastas socialinis kontekstas, perprastas visas Vakarų pasaulio modelis yra toli gražu ne tokie, kad galėtum užtikrintai pasinerti į žodžių ir asociacijų žaidimus, liptum slidžiais visuomeninės pozicijos laiptais, jaustumeis kaip savas tarp savų išsipusčiusių ponų draugėje, kaip mėgsta su neslepiamu kartėliu apie švariai apsirengusius užsieniečius sakyti tetos, rašančios laiškus į lietuviškus provincijos laikraščius apie tai, kaip mus skriaudžia vakariečiai, atvažiavę į Lietuvą, ir kaip nuskriausti lieka lietuvaičiai, nuvykę į Vakarus. Mes jiems čiabuviai ir aborigenai, tik taip į mus žiūri.

Žinoma, sudėtinga situacija ar painus uždavinys, žaidimas didesnių vaikų smėlio dėžėje – dar ne pasaulio pabaiga. Galima nerti stačia galva ir stengtis pasiekti tai, ko manaisi esąs vertas, sudėtingame, negailestingame, nudeginančiame naujajame žaidime. Nors ranka dar labai nedrąsiai valdo kamuolį, o aikštelėje žaidėjai tokie smarkūs ir patyrę, bet žiūrėk, prizai dideli ir pasiekiami, nes apie jų nepasiekiamumą, apie stiklines lubas ir apie tai, kad mums, vargo artojams, skirtas tik antraeilis vaidmuo, dažniausiai kalba tie, kurie dorai nesistengė nieko pasiekti.

Šis variantas sunkus ir negarantuoja sėkmės. Bet nebijokite: galima ir kitaip.

Jus priglaus motina Rusija

Taip, galima. Galima apsisukti ir grįžti atgal. Ir tada neryški lietuviško teatro žvaigždelė, nusifilmavusi viename Holivudo filme (tiesa, ir ten vaidindama rytų europietę) ir Lietuvos „dienraščių lyderiams“ pliurpusi (kol dar kas nors tikėjo) apie svaiginamą karjerą tarptautiniame kinematografe, suvokia, kad žymiai jaukiau grįžti prie nelabai glamorizuotos, bet šiltos balutės: iš pradžių rusiškiems kanalams jaukiai kikenti „mūsų“ aktorės (t. y. „mūsų didelės šalies“ atstovės) gyvenimą, o paskui išdulkėti į tą pačią Rusiją, kur apvytęs Pribaltikos gražuolės, tebedraugaujančios su mieląja auditorija, įvaizdis reikalingas ne mažiau, nei tai žvaigždutei – rusų televizijos pinigai.

Populiarieji ir tokiais norintys būti muzikantai taip pat mato, kad žymiai geriau nuslysta gomuriu ne lietuviška, ne angliška, o šiek tiek sulietuvinta muzika, kur negrabiai surašytas lietuviškas dainos tekstas pridengia, kaip pigi suknelė dengia prostitutės gamybos priemones, saldžiai nostalgišką rusišką melodiją iš filmo ar multiko. Ir tada lietuviškų ekrano žvaigždžių kalėdiniame vakarėlyje šešioliktaisiais Lietuvos laisvės metais viena lietuviško ekrano žvaigždė lietuviškai dainuoja tarybinę dainą apie kreiserį „Aurorą“ bei dar vieną Dunajevskio dainelę apie „brangius mano maskviečius“, o kitos lietuviško ekrano žvaigždės svajingai linguoja, murkdamos ir niūniuodamos pažįstamą ir jaukų motyvą, šiltą ir savą.

Ir tada prieš akis atsiveria neribota naujų galimybių paletė.

Neverta graužtis dėl ne visai suprantamo amerikietiško ar angliško humoro, nebereikia bandyti jį suprasti, perprantant kultūrinį kontekstą ir pamažu atskleidžiant sau vakarietiškos visuomenės pasaulio modelį; žymiai geriau grįžti prie senų anekdotų apie Petką ir Čiapajevą, krokodilą Geną, podporučiką Rževskį ir kitus lietuviškus personažus.

Nebereikia vargintis pažįstant Vakarų kinematografiją ir televiziją, kur geriausi scenarijai reikalauja koncentruoto dėmesio ir labai gero kalbos mokėjimo, geriau penkiasdešimtą kartą kartu su rusais žiūrėti „Likimo ironiją, arba po pirties“ arba kokias nors „Dvylika kėdžių“ ir gėrėtis nuėjusia į praeitį tikra kinematografija ir tikru menu. Ten viskas suprantama, ten susmaigstytos visos nuo vaikystės pažįstamos asociacijų vėliavėlės – argi galima palyginti su klaidžiojimu nepažįstamoje teritorijoje?

Žinoma, retkarčiais suvirpa abejonės, ir tenka surasti ryšį ir santykį su tuo pasauliu, kuris išslydo iš rankų. Neverta nusivilti: tam atsakymas jau paruoštas.

Paslaugiai laukia „Delfi“, kurio begalinės komentarų platumos priims visą stereotipinų mitų šiukšlyną apie bukus amerikiečius – ne, net ne apie amerikiečius, bet amerikosus ir pindosus, nes būtent taip moko panašių rusiškų portalų šaltiniai – ir apie visa tai, iš ko sudėtas tas mus atstūmęs pasaulis: burgerius ryjančių be galo nutukusių tešlagalvių, kvailų miestiečių, nesugebančių įkalti vinies į sieną ir ryjančių vitaminus ir sintetinį maistą, bet neapsieinančių be automobilių, gyvenančių be kultūros ir su kramtoma guma vietoje smegenų.

Tada tokio pasaulio net visai ir negaila. Nesvarbu, kad jo tokio ir nėra. Geriau manyti, kad jis rūgštus kaip žalios vynuogės iš Lafontaine’o pasakėčios. Arba, kad būtų artimiau rusofilui lietuviui, kaip vynuogės, apie kurias rašė dieduška Krylovas.

(“Naujasis Židinys”, 2006 m. sausis-vasaris)

Advertisements

3 comments

  1. sitas straipsniukstis jau pakankamai iskopijuotas ir iscituotas lietrycio ir visu amerikos subinlaiziu, konservu ir kitu kas pardavinejo ir pardavineja Lietuva Andrelis ryskiai labai juo didziuojasi, nes visi jo rasymai yra gryna prostitutine ideologija, ismokytas spectarnybu pumpuoti propaganda negali nurimti ir sitas tinklapis yra aiskus pavyzdys kokiais nori matyti lietuvius tie, kas uz viska sita moka.

  2. Prie panašios, kaip straipsnyje išdėstytos, išvados, panašiai skausmingais keliais esu priėjęs pats. Kadangi taip gražiai išguldyti nesugebėčiau, vartoju tokią trumpą rusišką (sic!) frazę: "среди говна мы все поэты; среди поэтов мы говно".Taip va it gaunasi, kad dauguma renkasi būti "poetais". Negi uždrausi?

  3. Pingback: Vienas iš tų epinių straipsnių, už kuriuos manęs nekenčia (arba kenčia)

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: