Rusofilų saulėlydis – praeities dvokas jau sklaidosi

Atėjo laikas skelbti gerąją naujieną: Lietuva apsisprendė būti Vakaruose, nors pati dar nevisai dėl to tikra. Tačiau kritinė masė pasiekta. Nebeliko vilties tiems, kas kalbėjo apie tiltą tarp Rytų ir Vakarų (tiesa, jie kalbėjo, galvodami apie statinį, paramstytą daugiausia matrioškomis ir pritaikytą daugiau tranzitiniams tankams ir rusiškiems sunkvežimiams).

Kodėl esu tuo tikras? Kodėl niūrus, ciniškas niurgzlys Užkalnis daro tokią linksmą išvadą ir dar siunčia ją kuo didesniam skaitytojų būriui („plačiajam skaitytojų ratui“, kaip buvo rašoma sovietiniais laikais knygos pabaigoje)?

Prieš pora metų parašiau straipsnį apie lietuviškąją rusofiliją. Jį tuomet išspausdino žurnalas „Naujasis Židinys-Aidai“, perspausdino lrytas.lt ir kiti kontroversijų ieškotojai, ir atsiliepimų buvo daugiau, nei galėjau tikėtis. Skaitydamas atsiliepimus, turėjau progos pagalvoti, kur lietuviškoje sąmonėje yra takoskyra.

Ribą nebuvo sunku pamatyti. Nesubtilūs rusofilijos gynėjai minėjo „jankių subinių bučiuotoją“ (t.y. mane), o subtilesni klausė: kam primityviai skirstyti viską į gerus Vakarus ir blogą Rusiją, į juodą ir baltą? Juk yra ir Rusijoje kažko gero? Ir mūsų sovietinė praeitis nebuvo vien KGB kalėjimai ir priespauda, dainas dainavome, mylėjome ir džiaugėmės, teatrus lankėme ir knygos kainavo kapeikas. (Be abejo: gyvenimas buvo neblogas, užtenka pasiskaityti A.Brazausko prisiminimus apie apelsinus ir šlapianką).

Tai mėgstamiausias sovietinio lietuvio atsakymas. Tai yra „išmintis“, kurią valstietis vadina gudrumu: „Visokių yra, visokių reikia“. Tai tik blogai paslėptas bandymas išvengti pasirinkimo būtinybės. Bandymas įtikti visiems, kai visiems neįtiksi. Nes visokių yra, tik ne visokių reikia. Ir ne visur reikia sudėtingo narpliojimo bei gerųjų pusių ieškojimo. Kai kur galima, ir reikia, atskirti gera nuo blogo.

Kai man sako, kad Lietuva gali būti koridorius tarp Rusijos ir Vakarų, siūlau pagalvoti apie ligonį, kuris neteko vienos akies – pasiūlykite jam pasidžiaugti ir nenusimenant įvertinti save kaip „koridorių tarp regos ir aklumo“. Kas pasakė, kad rega – gerai, o aklumas – blogai?

Taip gali kaukti tik primityvūs, radikalūs ir ultra-konservatyvūs karingi regos gynėjai. Šiuolaikiniai, sofistikuoti žmonės taip nemąsto.

Kai man sako, kad nereikia visko, kas sovietiška, atsisakyti, reikia kūrybingai ieškoti teigiamų pusių, su visais bendrauti, su visais prekiauti, – siūlau panašiai patarti gydytojui, kai jis ras kokį nors piktybinį auglį. Tegul nepjauna auglio – tai būtų banalus, bukas sprendimas. Užuot mojavęs skalpeliu kaip mėsininkas, tegul daktaras suranda auglio teigiamas puses ir pabando jį labiau suprasti. Galbūt pamilti?

Pasirinkimas tarp Rusijos ir Vakarų nėra labai sudėtingas. Žinoma, jei Rusija tau, žmogau, nėra vienintelės žinomos užsienio kalbos lopšys, vienintelio suprantamo humoro ir meno oazė ir jei visas likęs pasaulis nėra baisus ir nesuprantamas.

Bet kas, nors retkarčiais pažiūrintis pasaulio žiniasklaidą (t.y., tuos tinklapius, kurių adresai nesibaigia „.ru“), mato, kas tame pasaulyje šiandien yra Rusijos draugai. Iranas, Baltarusija, Šiaurės Korėja, korumpuoto komunisto valdoma Venesuela, labiausiai atsilikusios ir savižudžiais sprogdintojais dundančios Artimųjų Rytų šalys.

Puiki draugija, ar ne? Nesunku matyti, kokia šiandien Rusija: grūmojanti, putojanti arogancija ir nuoskauda dėl B.Jelcino metų, traukianti iš tolimų spintų sovietines milines ir dantų milteliais šveičianti kūjus bei pjautuvus, kad geriau šviestų saulutėje. Ar reikia didelio proto, kad pasirinktum, kur nori būti?

Tik nereikia zyzti, kad Amerika ne ką geresnė.

Amerikoje (kaip ir Vakarų Europoje) yra visko, bet Vakarų civilizacijos pranašumas yra akivaizdus net ir tiems, kas jį užspirngdamas neigia. Net ir didžiausias rusofilas nori važinėti vokišku, o ne rusišku, automobiliu, ir J.Kobzono koncerte „liaudies artistą“ paveiksluoti ne baltarusišku, bet japonų ar amerikinės firmos fotoaparatu.

Mobilusis telefonas „Beriozka“, jei toks būtų, vargu ar būtų labai geidžiamas. Ir, pagaliau, jei rytoj būtų atidarytos Šiaurės Korėjos ir JAV sienos, atspėkite, į kurią šalį plūstų pusė pasaulio? Ne šiaip sau plūstų – pripučiamais čiužiniais per vandenyną persiirtų ir keliais per dykumas nuropotų.

Todėl geriau neieškoti rūroje smegenų ir neieškoti sudėtingumo ten, kur pakanka paprasto atsakymo.

Ačiū Dievui, Lietuva sėkmingai pasiekė kritinę masę. Rusiškas bumčikas ir girtos vyriškių, dėvinčių „maikes“ po kotiuminiais marškiniais, sapalionės apie intelektualesnį sovietinį meną šiek tiek drumsčia bendrą vaizdą, bet realybė jau visai kita. Europos Sąjungos narystė pati savaime smegenų neperjungia, bet krūvos dokumentų ir normų, ateinančių iš Vakarų, diegia naujus įpročius ir pamažu atpratina nuo kirilicos net ir geriausiai praraugintus individus, pripratusius prie kreipinio „draugas“, laikančius „septymšeštą“ benziną degalais ir per užsimiršimą vis dar pavadinančius Atėnus „Afinais“.

Bet didžiausią įtaką turi emigracija.

Toji pati emigracija, kuri kaltinama dėl išvažiuojančios, tuštėjančios, išmirštančios Lietuvos. Kęsto, dirbančio statybose Londone ir perkančio ten latviškus šprotus ar šaldytus cepelinus iš „Polski Sklep“, ekonominis poveikis Lietuvai yra ne taip paprastai apskaičiuojamas, bet teigiami proto gaivimo padariniai – akivaizdūs.

Kiekviena lietuvių šeima dabar turi artimą ar tolimesnį giminaitį, ne tarnaujantį kur nors Astrachanėje, bet dirbantį ir gyvenantį Vakaruose. Išvažiavusi tautos dalis – ne prarastieji, dėl kurių reikia verkti, bet tvirtas lynas, nusviestas teisingon, Vakarų pusėn. Dešimtys ar šimtai tūkstančių žmonių dabar sieja Lietuvą su ta pasaulio dalimi, kur jai priklauso būti.

Net ir raudonkakliai, skustagalviai ir nelabai išsilavinę broliai litvynai kasdien išmoksta po anglišką žodį ir galbūt pamiršta du rusiškus. Norom ar nenorom, gal ir nelabai sklandžiai ir patyrusiai, bendrauja su vakarietiškomis įstaigomis ir bent jau retkarčiais prisiliečia prie vakarietiškos bendravimo tvarkos, vakarietiškų procedūrų ir prie tenykščių biurokrato santykio su žmogumi.

Jos, žinoma, ne idealios, ir angliška municipalinė kontora neprimena penkių žvaigždučių pajūrio poilsinės, bet labiau panaši į tai, kokia turėtų būti valdžios įstaiga. Brolių lietuvių akis, nors ir pagiringa po švenčių, pripranta prie to pasaulio, į kurį turėtų panašėti Lietuva. O pripratusi pradeda to pasaulio vaizdų tikėtis ir Alytuje arba Panevėžyje.

Tie, kas yra nors pusę metų apsitrina Vakaruose, jau nebemano, kad lietuviškas pasų su skelbimų lentomis ir staliukais, menančiais partsekretoriaus P.Griškevičiaus laikus, ir šiltai tuos laikus prisimenančiomis tarnautojomis, yra normalus reiškinys. Pats nemano, ir kitiems pasako. Kiekvienas – nesvarbu, ar fermoje Ispanijoje ar statybose Airijoje dirbęs – yra maža orlaidė, pro kurią išsivėdina rusiška kalėjimo ir kareivinių smarvė.

Net ir politikai, kurie širdyje mieliau važiuotų į Baltarusiją dalyvauti batkos A.Lukašenkos organizuojamose seminaruose, priversti dantis sukandę važiuoti į kitą pusę ir praleisti šiek tiek laiko Vakaruose – nes ten dabar lietuviai, ir juk nespjausi ant dešimčių ir šimtų tūkstančių elektorato.

Tai ir yra pats nuostabiausias emigracijos padarinys. Tai yra didžiausias jos stebuklas ir dovana, kaip ir prieš dešimtmečius tokių pačių laimės ieškotojų iš Amerikos parvežtas importas, tapęs tikėjimu ir dabar lietuviškesnis už gintarą – krepšinis.

Iš čia ir viltis, kad apie rusofiliją po kelių dešimtmečių kalbėsime kaip apie nepavojingą keistuolių dvasios iškrypimą – gėdingą, absurdišką, bet tokį, kurio Lietuvai jau nereikia bijoti, nes ji rado savo vietą, iš kurios nebeišvers liūdnos ir niūrios praeities atrūgėlės, kurias, vos pasirodžiusias, nuplauna laiko vanduo.

http://www.lrytas.lt, 2005 m. lapkričio mėn. 15 d.

Advertisements

4 comments

  1. Andriau, nuostabios mintys. 100 % pritariu kiekvienam minciai, isakytai sitae tekste!

  2. Klausimas autoriui. Nezinau, ar ponas pats skaito savo blogo komentarus, bet norisi paklausti: kas cia tokio si 2007-uju lapkriti ivyko? Kodel butent dabar pasiekta ta kritine mase? Gal kabinuosi prie smulkmenu, bet mano manymu vadavimasis is rusofilijos- procesas ilgas ir letas, o aiskiu progresu orietyru nesimato. Bent jau man. Jei autorius turi kokiu izvalgu- ar mes nuejome dar tik ketvirti, ar jau tris ketvircius kelio, butu idomu isgirsti.

  3. Ponas tikrai skaito komentarus. Atsakymas i Jūsų klausimą: įvyko 2007 m. lapkričio mėn. tik tai, kad pagalvojau, ar kas pasikeitė Lietuvos mentalitete nuo tada, kai rašiau apie “Rusofiliją: balių sielų sodą”. Pagalvojęs nusprendžiau – taip, pasikeitė. Tačiau kur tai įvyko, man sunku pasakyti. Vienas pažangos orientyrų bus toks, kiek žmonių kituose rinkimuose naudosis prorusiškais lozungais, o kiek – pažadais apie dvigubą pilietybę Airijoje ir UK gyvenantiems. Tai galbūt irgi parodys, kokios krypties galvojimas tampa prioritetiniu.

  4. o tuo tarpu Lietuvoje vyksta tokie teisiniai ginchaihttp://whatson.delfi.lt/news/film/article.php?id=14683649mano manymu p. Bartninkui reiktu ikirst 15 kartu su sovietinio karininko dirzhu per minkshtaja,o tai kitai kontorai 20 kartuuzh shlamshto gabenima ir pardavinejima

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: