Anglų humoras: išrinktųjų savigynos įrankis

Gajausias iš visų mitų, nuvalkiotas ir nutampytas: anglų humoras. Terminą žino visi, bet mažai kas paaiškins, ką jis reiškia. Jis kaip Londonas, tarybinio žmogaus matytas rusiškame filme apie Šerloką Holmsą – visų įsivaizduotas, mažai kieno aplankytas.

Kuo ypatingas angliškas juokavimas? Pats humoras, jo metodas ir struktūra, nesiskiria nuo to, apie kurį mastė filosofai jau nuo antikos laikų.

Humoro priemonės – nelaukta intrigos, problemos ar paslapties atomazga, itin nesugretinamų dalykų parodymas vienas šalia kito arba kito žmogaus kvailumo ar nerangumo išjuokimas, kuris leidžia besišaipančiam pajusti savo pranašumą prieš kitus (vaizdo klipai, kai šimtai tūkstančių žmonių žiūri krizendami internete, kaip kas nors sugadina sau ir kitiems automobilį dėl negrabaus vairavimo – irgi humoras, kaip ir klasikinės komedijos, kur žiūrovai nesustodami kvatoja, žiūrėdami, kaip žmogus nukrenta nuo kopėčių ir jam ant galvos išsipila kibiras baltų dažų). Čia Anglijoje viskas taip pat, kaip ir kitur.

HUMORO IŠ GYVENIMO NEIŠMESI

Tad kodėl anglų humoras laikomas ypatingu ir turi savo vardą? Greičiausiai todėl, kad anglai – kaip jokia kita tauta – humorą laiko sudėtine dalimi visko, kas vyksta aplink juos. Jie nežiūri į humorą, kaip į papildomą, nebūtiną, pasirinktinę gyvenimo dalį, be kurio galima apsieiti.

Humoras anglui – ne tas pats, kas lietuviui, kuris juokui skiria atskirą, kruopščiai atitvertą vietą, kad nesipainiotų rimtam gyvenimui po kojų. Lietuvis mėgsta juokauti nustatytu metu ir nustatytoje vietoje (ne tik lietuvis – taip elgiasi daugumas tautų). Humoristinės laidos per televiziją, agitbrigados ir užstalės juokai – visa tai atskirto, saugiai izoliuoto humoro pasireiškimai. Juokas ir šaipymasis – pernelyg galingi dalykai, kad galima būtų juos supinti su rimtu gyvenimu. Juokams – sava vieta, kaip humoro skiltis laikraštyje ar žurnale.

Angliškame laikraštyje, atvirkščiai, humoro tuo daugiau, kuo rimtesnė straipsnio ar komentaro tema. Labiausiai rašytojas leidžia sau pasireikšti, kalbėdamas apie niūriausius dalykus: nešvarą ligoninėse, dėl kurios ligoniai, nespėję išsigydyti nuo vienos ligos, suserga kita, apie nesantuokinį nėštumą paauglių tarpe, net ir apie žmogžudystes.

Neseniai vienas televizijos programų autorius, pasakojantis apie automobilius, laidoje koliojo sunkvežimių vairuotojus ir prisiminė neseniai pagarsėjusius atvejus apie prostitutes, dirbusias prie kelio nužudytas tolimųjų maršrutų vairuotojų. „Sunkus vairuotojo darbas – sustok, važiuok, sutok, važiuok, sustok, nužudyk prostitutę, vėl važiuok“, kraupokai juokavo žurnalistas. Televizijos priežiūros įstaigon skambino pasipiktinę klausytojai ir seniausios profesijos interesus ginanti profesinė organizacija pareiškė pasipiktinimą makabrišku humoru. Bet dar daugiau buvo pasipiktinusių tais, kurie piktinasi – gal neskoningas juokas ir blogai, bet bandymai uždrausti humorą – dar blogiau.

Nes humoras – neatimamas ir neatskiriamas siūlas anglo gyvenimo audekle.

Tuo pačiu reikia patikslinti: anglų meilė humorui – visai ne hipertrofuotas polinkis į nesustabdomą pajaco elgesį, kurį daugelio tautų pobūviuose demonstruoja visada atsirandantys kaimo kvaileliai, rinktiniai „humoristai-prikolistai“, raginantys visus kuo dažniau kilnoti stiklelį ir giminių susirinkimuose besikabinėjantys prie tų, kas elgesi tyliau: „Nu, Aldute, ko tokia nelinksma – nebūk surūgusi, jau ir taip beveik senmergė likai, visai vyro negausi…“.

Angliškas humoras – tai iš esmės lengvõs pašaipõs (ir pasišaipymo; dažniausiai – iš savęs) įpynimas į viską, kas vyksta per dieną. Anglas iš esmės viską, absoliučiai viską, nuleidžia juokais, o ypatingai rimtumą, ir kuo jis rimtesnis, tuo daugiau priežasčių pasišaipyti iš jo. Kad anglas, kalbėdamas, net it oficialioje kalboje apsieitų be tinkamai subalansuoto humoro, be savęs išjuokimo, be situacijos (net ir pačios rimčiausios) komiškųjų aspektų aptarimo, tema turi būti išties išimtinai kraupi ir siaubinga.

Galbūt tik kriminalinio teismo teisėjas, baigiamojoje nuosprendžio kalboje vertindamas nuteistojo žmogžudžio poelgį, galbūt tik gydytojas, pranešantis ligonio giminėms, kad jų mylimo žmogaus išgelbėti nepavyko, tris minutes apsieis be jokio pajuokavimo ir be šypsenos.

Lietuviui politikui arba dėstytojui jokia problema būtų sukalti valandos trukmės kalbą, kurioje nebūtų nė vieno pajuokavimo. Anglui tai būtų beveik neįsivaizduojama. Ir ministras su vyriausybės kolegomis, ir mikrochirurgijos profesorius, kalbantis su kitais labai mokytais gydytojais, ir gaisrinės saugos specialistas, vykdantis privalomą instruktažą daržovių pakavimo įmonės darbuotojams, pradės nuo pasišaipymo iš savęs („kaip čia man atsistojus, kad nesimatytų, kad užsidėjau skirtingų spalvų kojines“), pasijuoks iš kiekvienos savo kalbos klaidos („komtemen… komtepen… kotem… viešpatie, negaliu pasakyti žodžio kompetentingas, matyt, man mažiau reikia iš vakaro vaišintis viešbučio bare“), išsityčios iš savo rašysenos („lentoje surašiau tris pagrindinius požymius, bet vargu ar tai Jums padės, nes mano rašto dar niekas nesugebėjo išskaityti“).

Tai tęsis iki pat susitikimo pabaigos, kaip privaloma bet kokio pasisakymo dalis. Rimčiausios pastabos dažniausiai bus pareikštos privačiai, asmeniniame pokalbyje per pertraukėlę arba paskutinę minutę, jau koridoriuje – čia bus nuspręsta didžioji dalis esminių klausimų, o toji „oficialioji dalis“ greičiausiai bus tik privalomas, kiek nerimtai priimamas, švelniai pašiepiamas balastas.

Suaugę žmonės elgiasi kaip vaikai pamokoje, kai mokytoja aiškina rimtus dalykus, o mokiniai kikena, nes dėmė ant žemėlapio panaši į vyrišką lyties organą ar į triušį su penkiomis kojomis. Tik šiuo atveju mokytojo nėra, o toks elgesys laikomas normaliu.

Nėra net tokios minties, kad „juokauti čia ne vieta ir ne laikas“, kad „nieko juokinga čia nėra“. Vairuotoją, nelegaliai autobuso juosta bandantį prasmukti pro transporto kamštį, sustabdo policija. Vairuotojui labai nemalonioje situacijoje policininkas užpildo popierius, pagal kuriuos paskui teks susimokėti baudą, traukia kvitą iš bloknoto ir neatsargiai perplėšia jį perpus. „Nieko, aš jums išrašysiu naują, o šitą gal kas nors paims už pusę kainos“, šposija policijos pareigūnas, ir vairuotojui toks humoras neatrodo ne vietoje.

Nervingas jaunuolis su auskaru antakyje, grįžtantis iš atostogų Turkijoje, kažkuo nepatinka oro uosto muitininkams, jie atidaro lagaminą, ir tik pamanyk, cigarečių vežasi dešimtkart daugiau, nei leidžiama. Cigaretės konfiskuojamos, jaunuolis laukia, kol muitininkas užpildys dokumentus. Užpildęs sako – gaila, šįkart Jums nepavyko, Jūs kitą kartą skriskite trečiadienį, tuomet budi mano kolega Krisas, jis toks pavėpęs, kad praleis Jus viens-du-trys, be jokių problemų.

Vienintelė išimtis, kai galbūt oficialioje situacijoje bus sutramdytas pokštų ir smaikštumų srautas – kai prieš anglą yra užsienietis, ir iš pirmųjų frazių atrodo, kad jis tų juokų nesupranta, nes ir šiaip prastai supranta angliškai. Tada su juo bus bendraujama šaltai, formaliai ir garsiai, iš lėto tariant žodžius – savo nesupratimu jis automatiškai nurašomas į antros rūšies žmonės, tokius, su kuriais negalima juokauti dėl prasto kalbos mokėjimo.

Jie bus priskirti – deja, neišvengiamai – atskirtųjų statusui, su jais bus bendraujama tik dalykine kalba, be juokų, bet atsiradus po tokio pokalbio greta kitam anglui, ar bent užsieniečiui, sugebančiam juokauti, anglas vėl atgis, pralinksmės ir pasijus lyg žuvis vandenyje.

Gebėjimas suprasti humorą ir priimti jį taip, kaip to tikisi anglas-pašnekovas, ir bent minimalus sugebėjimas atsakyti kitu juoku yra pirmas ir dažniausiai vienintelis bilietas į „priklausymą“ vietos visuomenei. Žinoma, užsienietis visada liks užsieniečiu, ir niekada nebus priimamas už savą, net jei tobulai išmoks kalbą, bus įvaldęs puikų tarimą ir elgsis visiškai kaip anglas – tačiau būti pilnaverčiu visuomenės nariu galima, jei tik įvaldai humoro triuką. Niekas labiau nepasmerkia „amžinojo užsieniečio“, „svetimojo“ statusui, nei pernelyg didelis rimtumas, net ne pasipūtimas, o nesugebėjimas priimti humoro, kaip sudėtinės bendravimo dalies.

Užsieniečiui, žinia, daug kas atleidžiama, daug kas ignoruojama tiesiog todėl, kad tas žmogus – ne mūsiškis. Žymiai baisiau, kai taip elgiasi saviškis. Tuomet jau viskas, beviltiška – tokį nevykėlį tiesiai į atliekų krūvą.

Nėra politikui, pareigūnui ar vadovui baisesnės ydos, baisesnio profesinės kvalifikacijos trūkumo, greitesnio būdo baigti karjerą beviltiškame akligatvyje, nei pernelyg rimtas savęs vertinimas. Šito neatleis nė vienas žurnalistas, nė vienas komentatorius, pagaliau, nė vienas rinkėjas. Jei iš savęs nepasišaipysi, jei žiūrėsi į save per rimtai, iš tavęs pasišaipys kiti, ir sudirbs taip, kad nepasirodys per maža. Būsi sutryptas negailestingai, su sadistišku pasimėgavimu – net nepagalvotum, kad šitai sugeba daryti tyliai kalbantys ir pilkai atrodantys anglai. Sutikę žmogų, priimantį save pernelyg rimtai, jie tampa žvėrimis.

„He is taking himself too seriously“ (jis pernelyg rimtai save priima) – baisiausias pasmerkimas, kokį tik gali pasakyti anglas apie kitą žmogų. Net dabartinis premjeras, škotas Gordonas Braunas, kilęs iš pastoriaus šeimos, garsėjantis asketišku būdu, niūria veido išraiška, monotoniška intonacija, nuobodžiomis kalbomis ir nenoru šypsotis, yra priverstas kalbėdamas juokauti, nors jam tatai nelengvai sekasi. Atsisakyti humoro būtų greičiausia politinė savižudybė net ir tam, kas juokų nemėgsta.

SAUGAISI, KAI YRA KĄ PRARASTI

Iš kur toks noras šaipytis iš savęs? Visų pirma, tai – savigynos mechanizmas. Dar visai neseniai, tik prieš kokį šimtmetį, iš Londono buvo valdama didžiausia pasaulyje imperija. Didžiausia turtų ir finansų masė, kada nors buvusi vienos valdžios, vienos politinės sistemos rankose. Iš biurų pilkuose Londono pastatuose, nutūptuose balandžių, buvo kontroliuojami didesni pasaulio srautai, nei bet kada ir bet kur iki tol – ar po to per visą žmonijos istoriją.

Mažoje ūkanotoje saloje prie Europos krantų, šiaurės Atlante, buvo didžiausi pasaulio mokslo ir technologijų pasiekimai. Didysis Vakarų Geležinkelis (Great Western Railway), vedantis iš Londono Paddingtono stoties į Bristolį (iš kur garlaiviai plaukė į Ameriką) ir toliau į vakarus, kurio pagrindinė dalis buvo baigta 1841 metais, tais laikais buvo didesnis inžinerijos pasiekimas, nei XX amžiuje – skrydžiai į kosmosą arba prieš tūkstančius metų – Egipto piramidės. Geležinkelio lokomotyvų greitis, tiltai ir pylimai, stočių ir dirbtuvių technologija (daugelis tų dalykų yra naudojami iki šiol) anų laikų žmogui buvo labiau pasakiški, labiau neįtikėtini, nei šiandien mums yra įstabios moderniausios gamyklos ir laboratorijos, kuriančios neįtikėtiną kompiuterių ir ryšių įrangą.

Britanijos imperija savo aukso amžiuje buvo neišpasakytai turtinga ir laiminga šalis – ypač tiems, kam gerai sekėsi (žinoma, vargšų, elgetų ir vargo bičių buvo visuomet, o apie tą turtą kūrusias „pragaro manufaktūras“ rašė dar Čarlzas Dikensas).

Išsilavinę ir turtingi Anglijos žmonės, karališko kraujo aristokratai, karininkų šeimų atstovai tikrai turėjo ką prarasti. O kad neprarastų, dairėsi į kitus ir mokėsi iš liūdnų pavyzdžių. Prancūzijos aristokratija, pavyzdžiui, brangiai sumokėjo už beribį mėgavimasi gyvenimo malonumais, besaikiais dvarais, puošniais drabužiais ir akis badančia prabanga. Ten daugumai aristokratų, „senojo rėžimo“ atstovams XVIII amžiaus pabaigoje baigėsi blogai – atėjo laisvė, lygybė, brolybė, kartu su kuriomis atėjo revoliucija ir galvų kapojimas.

IŠRINKTŲJŲ SAVISAUGA

Anglijos aristokratija nenorėjo, kad jiems atsitiktų tas pat, ir kilmingieji patys išmoko saiko ir kuklumo, o užvis labiau – ypatingos sąvokos, neišverčiamos vienu žodžiu į daugelį kalbų: understatement. Tiesiogiai išvertus, tai užuomina, pasakymas ar parodymas nepabrėžiant, nebadant akių, bet išsamiai žodžio prasmę galima paaiškinti tik netiesiogiai.

Būtent pusbalsiu pasakyti, neryškiai nupiešti gerovės simboliai tapo Anglijos turtingųjų žyme: apie turtą liudija ne didžiuliai aukso žiedai, ne paauksuota karieta, o kostiumas, pasiūtas ne kur nors, o būtent toje Londono gatvėje, kur geriausi siuvėjai – Saville Row. Ant kostiumo išorės siuvėjo pavardė neparašyta – jo kirpimo kokybę ir audinį įvertins tik išmanantis (greičiausiai, tas, kas ir pats turi tokį kostiumą). Prestižinę gyvenamąją vietą liudija ne namo dydžio aprašymas, o tyliai sumurmentas gatvės pavadinimas arba pusbalsiu ištartas pašto indeksas. Kam reikės, tie supras.

Net ir etiketės nuėmimas nuo cigaro po kelių pirmųjų dūmo užtraukimų (kai cigaras sušyla ir priklijuotas etiketės žiedelis lengvai nusiima) – anglų įvestas įprotis. Aristokratų klube mojuojant cigaru su aiškiai matoma etikete, neduok Dieve, kas nors gali pagalvoti, kad giriesi rūkomo cigaro brangumu ir marke. Kad blogo tono įtarimų būtų išvengta, geriau tą etiketę išvis nuimti.

Apsimestinis kuklumas (ilgainiui tapus tikru), savęs sumenkinimas, šaipymasis iš paties savęs, iš savo šeimos, darbo ir namo, sugebėjimas parodyti neabejotinus turtus ir socialinę padėtį kaip menkus, nereikšmingus, kuklius – visa tai ilgainiui tapo gero tono ir gero išsiauklėjimo sinonimu. Čia humoras buvo ne tikslas, bet priemonė: kaip skiepai apsaugoja žmogų nuo ligos, nes sukuria imunitetą, po kurio užkratas nebaisus, taip ir nuolatinis savęs pašiepimas anglą apsaugo nuo to, kad jo nepašieptų kiti. Kai pats juokiesi iš savęs, kitam labai sunku ką nors pridėti, sugalvoti ką nors tokio, ko pats apie save dar nesi sugalvojęs.

Ten pat ir žymusis anglų mikčiojimas. Mikčioja, užsikerta, kalba suveltais sakiniais visai ne tie, kam sunku išsakyti mintis dėl įgimto bukumo ar prasto išsilavinimo. Labiausiai tokia kalba pasižymi tie, kas baigė pačias geriausias mokyklas ir mintinai moka garsiausias oratorių kalbas nuo antikos laikų iki Vinstono Čerčilio. Toks kalbėjimas – kilmės ir turto požymis. Sklandžiai kalba tik tie, kam reikia sklandžiai kalbėti, nes tai įeina į jų pareigas: karininkai, žurnalistai, kunigai, mokytojai, aktoriai, gal dar tinklinės rinkodaros pardavėjai, kurie beldžiasi į duris ir siūlo įstatyti visame name naujus langus. Tikrai turtingam ir kilmingam žmogui vargintis nereikia, jis papildomai susimenkins net ir kalba bei tartimi.

Suvelta kalba jam bus kaip pigus, penkiolikos metų senumo automobilis, kuriuo važinėjasi milijonierius, paveldėjęs iš tėvų dvarus ir fabrikus ir gyvenantis brangiausioje miesto gatvėje. Savo mašinyte jis net didžiuojasi: jo supratimu, iš sunkaus darbo praturtėjęs indų kilmės vaistininkas arba pakistaniečių kilmės advokatas, užsidirbę ar nusipirkę tviskančius Mersedesus, yra vulgarūs neišmanėliai.

„Mano automobiliukas toks prastas, kad aš jo net nerakinu – vis viena niekas nevogs, vagims būtų gėda tokį vairuoti,“ sako jis. Ir tas pats žmogus, besididžiuojantis sena mašinyte arba mobiliojo ryšio telefonu, kokio pasigėdytų ir elgetos prie Aušros Vartų Vilniuje, galbūt turi vilą Toskanoje (o gal ir Karibuose) – bet tai jau visai kitas dalykas, nebado akių, todėl yra leistina.

Bandymas kuklintis turi ir išvirkščią pusę: kadangi geras mokslas ir išsilavinimas kainuoja brangiai, madingas pasidarė neišmanymo demonstravimas. Sunkios stadijos pasireiškia kaip viešas gyrimasis nesugebėjimu be klaidų parašyti žodį iš keturių skiemenų arba pranešimas auditorijai, kad nežinai savo telefono numerio, „nes tingiu išmokti“. Suprasti tokio elgesio kilmę – nesunku, bet žavėtis nuo negaliu išmokti, nes juk niekas nesipasakoja su pasididžiavimu, kad negali susilaikyti nepagadinęs oro prie pietų stalo.

“Miesto IQ”, 2008 m. gruodis
Advertisements

One comment

  1. Pingback: Kodėl humoras yra didysis ir paskutinis elito matas « Protokolai.

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: