Kavinė: pasiskolintas geresnis gyvenimas

Nuo ko pradėti rašyti apie kavinių ir barų kultūrą? Pradėsiu nuo to, kad pirmoji mintis tokia: nemėgstu kavinių, ir todėl būsiu sveikiausias „kavinių kultūros“ kritikas, nes galiu kalbėti ne ašarotomis akimis ir nepūsdamas mėlynų mitų kamuolių. O antroji mintis, pasėdėjus ir kategoriškumui nurimus, buvo: nėra kavinių kultūros, bet kavinės pačios yra kultūros požymis ir sudedamoji dalis, nes kultūra yra tai, kas yra ne būtinybė, kultūra yra neracionalus laiko ir išteklių leidimas, kai jau patenkinti biologiniai poreikiai. Kavinė jų netenkina ir nesiekia tenkinti.

Ji yra prabangos laiko žymeklis – laiko, kurį galime panaudoti patys sau. Kavinė pati nekūrė civilizacijos, bet yra jos mylimiausia jaunesnioji dukra, mažoji lepūnėlė, atėjusi į pasaulį tada, kai nebe kiekvieną sekundę reikia atiduoti kovai už būvį.

AR TIKRAI PRISIDEDA PRIE KULTŪROS?

Kavinė – ne kultūros reiškinys, nors labai norėtų toks būti, o jose besitrinantys geistų būti vertinami kaip kultūringųjų klubo nariai, nes nėra tokio tinginio, pakampes trinančio nevykėlio, kuris būtų visiškai susitaikęs su mintimi, kad gyvenimas praėjo pro šalį. Tokie glaudžiasi prie pasakojimo apie „kavinių kultūrą“, apie tai, kad jie ne sėdi, stumdantys beprasmes kalbas, o, žinokite, brandina mintis, kurios išsivers į filmus arba knygas, kurios dar nustebins pasaulį.
Ir žinote, kas būna? Prisiplakėlių atsiranda tiek, kad kategoriškesni vertintojai per juos nebemato to, kas yra gero puikioje institucijoje, socialinėje saugumo salelėje, kur net ir labiausiai skubantis gali sau leisti atriboti dešimtį minučių laiko.

Aš noriu matyti kavinės įtaką realioje perspektyvoje. Knygos ir scenarijai rašomi prie darbo stalo, o ne prie ataušusios rudos kavos tirščių su draugais, kuriems irgi daugiau nebėra kur eiti.
Sėdėjimas kavinėje pats savaime – ne intelektinė veikla. Kavinės, kaip susirinkimo vietos, neformuoja nei kultūrinio, nei intelektinio elito, lygiai kaip stadiono tualetai neformuoja nacionalinio futbolo. XIX amžiaus Paryžiaus menininkai viską tą patį būtų sukūrę ir be kavinių ar barų, jie būtų bendravę kur nors kitur, o Vilniaus Universitetas būtų buvęs su tokiais pačiais privalumais ir trūkumais, jei nebūtų „Alumnato“ (nejaukios sostinės senamiesčio „jaunimo kavinės“, kur puodelį su prasta kava uždengdavo lėkštute iš po to paties puodelio ir eidavo rūkyti į buvusios seminarijos kiemą – iš tikrųjų, trijų eilių Renesanso arkos, kylančios viena virš kitos, tarp kurių prastas cigaretes traukdavo studentai, vien savo vaizdu su kultūra surišdavo žymiai labiau nei visos studentų tarpusavio kalbos).

Kavinė – ne ta lysvė, kurioje auga mintis; tačiau ji yra ta vieta, kurioje mėgsta būti minčių turintieji. Tai ne taip jau mažai: sukurta erdvė, kur gera protingiems. Gezai ir buduliai neina į kavines.

Tačiau net ir intelektualui kavinė – ne būtinybė, ne teisė ir ne gyvenimo prasmė. Kavinė – tai vis dėlto tik laiko stūmimas, nesiskiriantis nuo laiko stūmimo savo kambaryje prie televizoriaus (nei vienas, nei kitas nėra absoliučiai neigiama veikla, nes net ryklys, kuris visą laiką turi plaukti, miegodamas plaukia lėčiau).

Galima sakyti, kad nuobodžiavimas, plepėjimas su draugais – tai proto sąstingis, iš kurio niekas negali gimti, tik banalybė: o galbūt jis kaip tik reikalingas, kaip portrete veidui priešais reikalinga erdvė, “kad būtų kur žiūrėti”, o smagiausiai jaučiasi toks kambarys, kuriame protingai išdėstyti ne baldai, o tuščia erdvė tarp jų. Krėsle sėdi užpakalis, o tuščioje erdvėje gyvena siela – būtent todėl tuštuma ir atokvėpis tokie reikalingi.

Kavinės mitas, kad ir kaip stengčiausi apkarpyti jam sparnus, visgi gyvas. Jis balzamuotas, papuoštas ir aprėdytas, ir mitologizuotas ištisų kartų (kiekviena karta lipdo epą iš naujo), apkaišytas fantazijomis ir juokingais sureikšminimais, daugelis kurių yra tragiškai banalūs, nes tokius pačius galima išgirsti bet kur pasaulyje, o „unikali kavinės atmosfera“ dažnai esti ne kas kita, kaip jaunystės priminimas.

Jis, jaunystės miražas, beveik kiekvienam žmogui yra emocija, galingesnė už protą: išskalbta ir išplauta laiko, tokia saldžiarūgštė, užpilanti tokiu palaimingu praeities mauduliu, kad dažnam, neatlaikiusiam šių syvų traukos, tampa ne tik veidrodžiu už nugaros, bet ir kelrodžiu visam likusiam gyvenimui.

Kavinė šiuose prisiminimuose yra kaip dekoracija teatre, kaip kino scenos „lokacija“. Tai tik vienas iš apstatymo variantų – bet negali ir be jo. Tai tik sąlyginis vietos nužymėjimas, ir nieko daugiau. Jaunystėje būdavo gera ne todėl, kad sėdėdavai kavinėje. Buvo šiaip gera, nes buvai jaunas ar jauna, neturėjai rūpesčių, galėdavai ištisą naktį nemiegoti ir kitą dieną jaustis puikiai, dar tikėjai tais, kas žada paprastus ir greitus receptus, ir atrodė, kad gyvensi amžinai. O kavinėje sėdėjai todėl, kad savo namų dar neturėjai, o tėvų namuose jau buvo įsibodę.

Ir tada ta vieta buvo antri namai, ir visos emocijos, su jais susijusios, buvo tokios, kokios tenka namams.

Lietuvoje, man regis, mes neturime ypatingos, nuo kitų besiskiriančios, kavinių kultūros. Galbūt todėl, kad esame mišinys lenkiškos ir skandinaviškos tradicijos. Iš pirmosios ateina šaltos ir asketiškos daugumos kavinių linijos (užtat kartu mėgstame didelius langus, iš kurių sklinda daug šviesos), o iš antrosios – meilė pyragiukams ir tortuliukams vietoje paprasto prancūziško ragelio („kruasano“) arba tiesiog vandens. Tikrai jaukių kavinių maža, nes visa kūrybinė energija sueina į aludes ir kepsnines, kurias lietuviai įrengia puikiai, nes įdeda į jas visą širdį.

Ir šiaip lietuviškos kavinės nėra itin svetingos; bet tas nesvetingumas pas mus kitoks, nei žymiųjų Paryžiaus kavinių, kur padavėjas save laiko „profesionalu“, didžiuojasi, kad dirba, ir nelabai patenkintas klientui, kuris trukdo jo dieną visokiais prašymais. Lietuviai pripažįsta, kad aptarnavimas yra darbo dalis, tačiau teisingai pataikyti teisingą jo toną mums sunku. Mes, širdyje valstiečiai, aptarnavimą suprantame arba kaip baudžiauninko nusižeminimą prieš poną, arba tokio išdidų šio nusižeminimo nebuvimą; draugiškas dirbančiojo santykis su atėjusiu mokėti pinigus mums niekaip nepavyksta.

Bet tai netrukdo vis pasiguosti gerais prisiminimais, kokios mūsų kavinės, girdi, labai garsėjančios. Tos mintys ir supratimai susiklostė tais laikais, kai „Pribaltika“ atvykėlių iš Rusijos tarpe buvo laikoma keistu, vakarietiškai prasistūmusiu Sovietų šalies pakraščiu, kur be kitų dalykų buvo (pavyzdžiui, pasakiškos gausos: nuolatos parduodamo sviesto ir kelių rūšių sūrio, parduodamo toje parduotuvėje vienu metu) nuolatos minimas Vakarų gyvenimo požymis – „jaukios kavinukės“.

Lietuvoje daugelis į šiuos saldžius žodžius įsiklausė taip, kad net patys jais patikėjo, ir įsiminė visą padavimą, nuo „Neringos“ kavinės, neva glaudusios pusę sostinės intelektinio potencialo, be kurios mūsų knygų lentynos būtų tuščios, iki kavinių greta teatrų, kur legendiniai režisieriai ir aktoriai neva brandino savo kūrybines mintis. Vargu ar tiesa visa tai: mes nebuvome talentinga kavinių kūrėjų tauta, tiesiog iš pareigos ir tvarkos jausmo darydavome tai žymiai geriau, nei kaimynai Rusijoje, kuriems visuomet labiau širdis linko prie didelių restoranų su muzika ir čigonų šokiais.

Šveicarai irgi nėra svetingiausi pasaulyje, tiesiog tie, kas turi kavines ir barus, tokie pareigingi, kad tiesiog neleidžia sau blogai priiminėti svečių.

O kūrėjai, kurių dvasios dabar, neva, ramsto garsiųjų Lietuvos meno žmonių užeigų skliautus, ten daugiausiai būdavo būtent pačių dažniausių sėdėtojų ir gėrėjų pasakojimuose. Jei kas nors galvoja, kad galima rašyti knygas arba tapyti, 29 mėnesio dienas zulinant kavinių kėdes, o vieną dieną prisėdus prie darbų, tai klysta: visiems žinomas neišsiblaivantis „gyvasis klasikas“, neatlimpantis nuo užeigų stalų, yra tik išimtis, patvirtinanti taisyklę – o gal ir ne, nes jo kūriniai yra ta pati banalybė ir tingus minios sąmojis.

Galvoju ir pats: kodėl taip stengiuosi pulti tai, kas kone visuotinai priimta kaip gėris? Turbūt todėl, kad pamatęs klišę arba visuotinai priimtą „teisingą variantą“, pasišiaušiu kaip ežys.
Skaitytojau, įsiklausyk į patį posakį: „jaukios kavinukės“ – man, asmeniškai, nubėga pagaugai nuo tokio nuobodžioms tetoms ir bambantiems dėdėms brangaus termino. Jau pats žodžių derinys nuvalkiotas, nieko nereiškiantis, nes kaip stiklo šukė jūroje nusigludina iki drumzlino pusiau skaidraus žalio ar rudo akmenėlio, taip ir šie žodžiai jau pabuvojo ant šimtų tūkstančių liežuvių ir yra ne pradžios ir be pabaigos, kaip beprasmis bėgimas ant judančio takelio sporto klube – po pasibėgiojimo ant jo esi ten pat, kur ir buvai.

Banalybė, apie kurią kalbu, yra tik užsnūdusios minties krutėjimas, kaip ir štai šis laikraščio ar žurnalo rubrikos pavadinimas: gerai pavartyk kokį nors spaudos leidinį, ir kur nors bus skyrius, pavadintas „Prie kavos puodelio“. Jei rasi tokį pavadinimą, žinok, kad ten minčių nebus, nes viskas jau užimta banalybės, užpildančios dusliai aidinčią tuštumą, kaip dumbliai užtraukia kūdrą, kurioje nėra judesio, ten šen bei ten šokinėja varlės. „Prie kavos puodelio“ – kai neturi ką papasakoti apie tai, ką aptarei su pašnekovu, paminėk, kas buvo ant stalo: kavos puodelis. „Gėrėme kavą, daugiau nieko nesupratau ir neprisimenu“ – štai ką sako toks pavadinimas.

NUOMOJAMA SVAJONĖ

Kavinė, kaip ir aludė, kaip ir baras – tos pačios kilmės reiškinys. Čia susitinka su žmonėmis tie, kam kviesti į savo namus lankytojus arba ankšta, arba nepatogu, arba nedrąsu (gal namai ne tokie, kuriuos norėtųsi rodyti). Tai trumpam išnuomota geresnio gyvenimo dekoracija, tai toks kambarys, kurio pats neturi, bet norėtum turėti (gal būtent todėl dažno baro apstatymas taip skaudžiai primena kokio nors buto svetainės puošybą – čia vazelė, čia išmoningas patrankos formos stovas buteliui, čia dar koks nors indiškas drambliukas; sako, anuomet net sąvoka tokia buvo „barmeno skonis“; būtent todėl kai kuriuose baruose savininkai griežtai nurodo, kad ant lentynos nuo kairės iki dešinės turi būti gėrimų buteliai, ir nieko, išskyrus butelius, net ir laisvos vietos turi nebūti, kad neatsirastų pagundos į tuščią vietą ką nors pastatyti).

Kavinės arba baro, viešos sėdėjimo vietos kultūra artimiausia toms šalims, kur visuomenė pakankamai pažengusi ekonomiškai, kad dirbantieji jau galėtų leisti sau po darbo kelias monetas išleisti pasisėdėjimui su pažįstamais su poilsį skatinančiu gėrimu, tačiau namuose pernelyg ankšta, kad galėtum ten kviestis draugus. Priiminėja namie arba tie, kas labai turtingi, arba tie, kas – atvirkščiai – net pigios kavinės nuzulintam puodeliui negali pririnkti.

Anglijoje, pavyzdžiui, pramonės revoliucija, neregėtai padidinusi darbo našumą ir sukūrusi besotį poreikį plienui, įrengimams, garo katilams, siūlė naujus darbus ir suvarė į miestus šimtus tūkstančių žmonių. Jiems kažkaip reikėjo pasiekti darbo vietas, o XVIII – XIX amžiuje viešojo transporto nebuvo, o arklių su karietomis fabrikų darbininkai negalėjo sau leisti. Todėl visus reikėjo apgyvendinti taip, kad jie galėtų ateiti į darbą, reiškia, sugrūsti kuo tankiau. Iš ten ir atsirado mažyčiai angliški namukai, tiksliau, ilgi, viso kvartalo ilgumo namai, suraikyti kaip batonai į siaurus butukus, kurių kiekvienas turi kilimėlio dydžio lopinėlį „sodo“ namo priekyje ir kiek didesnį – už namo, o viduje – mažučius kambarėlius. Svečių priiminėti ten nebuvo įmanoma, taip atsirado angliška institucija, „pabas“.

Pub yra angliškas sutrumpinimas nuo žodžių derinio „public house“, tai yra, „viešieji namai“. Tačiau nieko bendro su tuo, ką lietuviškai vadiname „viešnamiu“ (čia ne tik mūsų kalbos problema: girdėjau dar jaunystėje apie menkai keliavusį ispaną, atvykusį XIX amžiuje į Londoną ir išverstomis akimis pirmąją dieną rašiusį, kad čia ant kiekvieno kampo, ir dar su didžiulėmis iškabomis, „casa pública“, ko daugiau reikia gyvenime).

Aludėje anglas rasdavo tokią svetainę, kokią pats norėtų turėti, tačiau neturi ir gali apie ją tik svajoti – su židiniu, patogiomis kėdėmis, minkštais kilimais (prastesnėse, tiesa, lankytojams dažnai tekdavo tenkintis pjuvenų grindimis; pjuvenos sugerdavo išpiltą alų ir nebijodavo, kai ant jų kas nors spjaudavo). Įprotis sėdėti aludėje vakarais pasidarė anglo gyvenimo dalimi, bet skirtingai nuo tų šalių, kur kavinės pateikiamos kaip intelektinio gyvenimo arena, liko tik šilta ir jaukia girdykla, o ne kultūros namais.

Beje, prisiminkime dažnai cituojamą anglų priežodį „mano namai – mano tvirtovė“, ir kalbas apie tai, kad anglai nemėgsta kviestis nieko į svečius. Iš esmės tai tiesa, tačiau nekviečia ne todėl, kad nemėgsta, o todėl, kad 99% iš jų neturi kur žmoniškai pasikviesti, o prastai priimti ryžtasi tik pačius artimiausius pažįstamus, prieš kuriuos nėra gėda. Asmuo, su kuriuo esi pažįstamas galbūt dešimtmetį, dar nėra artimas pažįstamas. Todėl kavinė yra daugumos gyventojų neišvengiamybė. Tie, kas turi labai didelius namus, užmiesčio rezidencijas su menėmis ir svetainėmis, į kavines ir aludes nekvietinėja. Jie mielai priims prie savo židinio – jei, žinoma, dėl kokios nors priežasties esi jo draugas.

Darbo žmogaus baro kultūra, pakartodama tuos pačius industrializavimo vingius, atsirado po Antrojo Pasaulinio karo Japonijoje: miestai neišpasakytai išsiplėtė, žmonės į biurus važinėjo traukiniais, su bendradarbiais namie nesusitiksi, nes jie kažin kur gyvena, be to, jei ir gyventų, nes namai – tai ryžių čiužiniai, ant kurių ir miegama, ir valgoma. Be bendradarbių, kitų draugų kaip ir nėra, nes visas gyvenimas prabėga darbe. Todėl socialinis gyvenimas, bendravimas – griežtai už namų ribų. Išnuomotoje jaukumo svajonėje, svetingumo salelėje, kur prieš ateinant svečiams nereikia tvarkytis, nes sutvarko kiti.

NE IŠ GERO GYVENIMO

Apskritai, galvodamas apie kavines, supratau štai ką: jei tau gerai kavinėje, tau greičiausiai blogai namie. Net ir Europos kavinių kultūros idėjos įsikūnijimas, Vienos kavinės su laikraščiais ir Sachertorte, šokolado tortu su plonu abrikosų uogienės sluoksneliu viduryje, mane visada verčia galvoti – tai kodėl tie žmonės neskaito to laikraščio namie? Kodėl norisi iš ten pabėgti?

Tą patį galvoju ir žiūrėdamas Amerikoje, Anglijoje ar Vokietijoje į tuos, kas sėdi amerikietiškose Sietlo stiliaus kavinėse su nešiojamais kompiuteriais ir dirba – na, gerai, suprantu, jei esi svetimame mieste, atvykai į susitikimą pora valandų per anksti ir radai vietą prisiglausti, gal ir galima užjausti; bet daugelis jų į verslininkus nepanašūs; nepanašūs ir į „keliaujančius kariūnus“, kurie gyvena lėktuvuose ir moka išnaudoti kiekvieną minutę darbui, nes biure beveik nebūna.

Ne, daugumas atrodo kaip studentai, su nešiojamu kompiuteriu keliaujantys nuo vienos kavinės iki kitos, jie ieško čia namų, kurių neturi, ieško savo tylaus kampo, kurio negali rasti nei bendrabutyje, nei nuomojamame bute, kuriuo dalinasi su kitais. Aš irgi einu į kavines ten, kur esu svetimas ir kur man laikini namai yra viešbutis. Kambaryje kavos nesiverdu net tuomet, kai ten būna paruoštas kavinukas ir vanduo. Tada ieškau kavinės, kuri atstotų man mano namų valgomąjį, net jei negaliu nusipirkti tokio pat laikraščio, kokį rytais perku namie. Kaip ir rytinė kava, laikraščio skaitymas iš ryto su kava – geriausias ryto leidimas bet kurioje pasaulio vietoje, geriausios protui 30 minučių per visą dieną. Bet apie laikraščius parašysiu kada nors kitą kartą.

Miesto IQ“, 2009 m. balandis

Advertisements

4 comments

  1. hm, kažkaip paskutiniai straipsniai pasirodė pernelyg ištęsti…bet tiekto keletas gerų minčių yra ;)apskritai na ponas Andriau, ne man jums aiškinti…bet gal rašykit apie tai, KĄ tikrai mėgstat

  2. Kartais rašau ir apie tai, ko nemėgstu arba ką mėgstu ne besąlygiškai. Jei galėčiau rašyti tik tai, kas labiausiai patinka, visą gyvenimą rašyčiau tik apie Japoniją ir oro uostus bei apie valgymą.

  3. :-) Ideali tema- valgymas Japonijos aerouostuose?

  4. knygos ir scenarijai būtent ir gimsta kavinėse. jie tik atspausdinami prie mašinėlės.

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: