Lietuvos Ryte: "Tai visgi Lietuva – laisva šalis ar ne?"

Sakykit man dabar, ką jūs galvojote prieš 20 metų, kai kalbėjote apie laisvę, kuri tuomet atrodė tolima? Ar galvojote apie laisvę gyventi, kaip patinka, jei netrukdote kitiems? Ar norėjote tik laisvės pasirinkti tai, kieno nurodymus gausite vykdyti? Aš labai gerai žinau, ko norėjau aš pats. Todėl dažnai lieku nustebęs, kai pamatau, kad ne visiems norėjosi to paties.

Knisdamas lietuvišką internetą, štai ką radau: straipsnis „Išvažiavimas studijuoti dėl mados žalingas šaliai“. Gal nebūčiau užsikabinęs, jei citata antraštėje nepriklausytų Daumantui Matuliui – mano geram draugui ir klasiokui; man sąžinė neleistų šiurkščiai atsakyti jam, bet perskaitęs negaliu neatsakyti niekaip, todėl prigesinsiu bjaurumą ir pasistengsiu vienąsyk kalbėti civilizuotai.

Daumantas, mokslininkas biochemikas, labai seniai išvažiavo į Ameriką, ten baigė mokslus ir gyveno 12 metų, paskui grįžo į Lietuvą. Daumantas – žinomas žmogus, puikus „sėkmingai grįžusiojo“ pavyzdys, įrodęs, kad ir Lietuvoje galima daug pasiekti ir nugriauti kliūtis. Jis žino, kur jam geriau, ir kaip jam geriau, ir aš ginčytis negaliu. Negaliu sutikti tik su tuo, kad Daumantas dažnai žino, kur ir kaip geriau turi būti kitiems.

Kalbėdamas apie mokslus užsienyje, jis sako: „Dabar kone labiau gerbiu tuos, kurie niekada neišvažiuoja, nes kai yra sunki situacija ir išvažiuoti tampa mada – geriau atvirkščiai. Jeigu mada dėl mados, o ne dėl žinių, aukšto lygio mokslo siekimo – tai žalinga šaliai.“

Daumantai, mes su tavim mokykloje sėdėjom vienam suole, ir tu mano draugas, bet, žinok, negaliu ramiai tavęs klausytis.

„Mada dėl mados“? O kas nors nustatė, kad „dėl mados“ yra blogai? Jei kam nors patinka mokytis ar dirbti Italijoje, nes ten skanesnis maistas, arba Prancūzijoje, nes ten gražiau išriesti bendramokslių studenčių užpakaliukai, arba nors ir Timbuktu, nes labai gražus miesto pavadinimas, ir jei jis pats prasimano pinigų tiems mokslams, tai gal jis nebėra laisvas pasirinkti? Gal, sakyčiau, įsteigiam kokią nors visuomeninės priežiūros tarybą, kuri prižiūrės ir dalins leidimus, kad niekas nevažinėtų mokytis ten, kur patys išsigalvoja, neišsinagrinėję potencialios naudos „šaliai“?

Dar kartą pasižiūrim į tuos žodžius „žalinga šaliai“. Daumantai, tu jau nepyk, bet patys žodžiai primena 1977 m. Sovietų Sąjungos konstitucijos paaiškinimus apie užtikrintas „žmogaus teises“ (o taip, ir Leonido Brežnevo konstitucija užtikrino ir žodžio, ir sąžinės, ir susirinkimų laisvę). Ten tik buvo pastabėlė, girdi, kai teisėmis naudojiesi, neturi kenkti „valstybės interesams“.

Žmogus kenkia savo šaliai, neatsakingai gyvendamas gyvenimą, mokydamasis ne ten, kur kviečia Didysis Tikslas, o ten, kur jam šauna į galvą? Tai gal mes viską ir visiems patvarkykim, kad nekvailiotų visi keliais ir klystkeliais, visus palaikykim už rankelių ir padėkim jiems teisingai pasirinkti, kad visą gyvenimą nugyventų atsakingai ir prasmingai Šalies vardan.

Pakelkit rankas, kas norėjo tokios laisvės, nes aš labai noriu žinoti, kiek yra nepykstančių, kai Šalies vardu juos moralizuoja dėl jų neidėjinio pasirinkimo.

Man pačiam jau studentiškas amžius seniai praėjo, bet aš neprisimenu, kad kam nors būčiau žadėjęs atsiklausti dėl savo gyvenimo prasmės. Visada maniau, kad laisvė tą ir reiškia, ne daugiau ir ne mažiau – kad aš gyvenu kaip noriu, ir pats renkuosi vertybes, ir jei nepažeidžiu įstatymų ir neminu kitiems ant kojų, tai niekieno netrukdomas pėdinu ir šokuoju ten, kur man patinka. Net jei ta mano kelionė ir netikslinga. Net jei jos nepatvirtino valstybinės naudos komitetas ir Šalies Interesų Tikslingumo Ministerija.

Klausiu, nes man tai labai svarbu: ar žmogus gyvena dėl šalies? Ar, atvirkščiai, šalis yra laiminga ir laisva tada, kai žmonės gyvena savo gyvenimus, darydami savo pasirinkimus ir klaidas, ir būdami atsakingi už visas sėkmes ir nesėkmes?

Jei net šviesūs ir išsilavinę žmonės, kaip mano bičiulis Daumantas, atrodo, norėtų riboti (arba bent jau moraliniu požiūriu įvertinti) laisvą pasirinkimą kažin kokio Šalies intereso vardan, ko stebėtis ir gūžčioti pečiais, kai iš „valstybininimo“ veiksmo ateina atoveiksmis. Tas pats jaunas žmogus, kurį pratino mąstyti ne apie save, bet apie Šalį, paskui ateina prie tos pačios Šalies valdžios ir nori, kad Šalis mastytų už jį ir pasirūpintų juo.

Toks išvalstybintas auklėjimo produktas, žiūrėk, tuksena į duris: „Aš turiu diplomą, o man neduoda darbo“.

Kolhoziniam protui tik taip ir šviečiasi: ne savo gyvenimą gyveno, šeimininkui mokėsi, tai tegul dabar „gaspadorius” jam ir darbą parūpina. Norėtųsi pasakyti, kad tavo gyvenimas, tu ir rūpinkis, bet kaip tu šitą išaiškinsi, kai jam jau anksčiau kiti prisakė apie Šalies gerovę ir klestėjimą galvoti? O tas klestėjimas, žinok, ateis tada, kai nuo stiprių ir puošnių valdžios rūmų doriems ir kantriems baudžiauninkams nubyrės kruopelės gėrybių.

Toks žmogus mąsto ne iš apačios į viršų (aš pasistatysiu gražų namą ir apsodinsiu jį gėlėmis, kaimynas pasistatys gražų namą, jo kaimynas irgi, ir tada turėsime gražų miestą iš gražių namų), o iš viršaus į apačią (pirmiausia įkurkim gražaus miesto komitetą, kuris iš visų surinks mokesčius ir tada pastatysime už visų lėšas gražius didelius rūmus, kuriuose išdalinsim kambarius, ir bus visiems gražu, nes mes taip pasakėm).

Šis mąstymas toks stiprus ir taip deformuojantis, kad, žiūrėk, net ir minios žmonių, išvažiavusių iš Lietuvos ir sėkmingai, savo iniciatyvos ir rizikos dėka, susiradusių užsiėmimų ir pajamų užsienyje, vis bliauna kaip avys: „Mus valdžia išvaaaaarė“, „mes niekam nebuvome Lietuvoje reikaliiiiingi“, „valdžia prieš mus vykdė genociiiidą“.

Atrodytų, jau jiems tai tikrai nereikėtų taip sakyti: jie ne tik suprato asmeninio pasirinkimo ir asmeninės atsakomybės prasmę, bet ją sėkmingai įgyvendino, ir vistiek negali pamiršti, kad galėjo būti ir kitaip. Užuot didžiavęsis, liūdnomis akimis žiūri per tvorą ir graudena, kad negavo iš pono dubenėlio putros.

Bet juk dabar tavo nuosavas dubuo trigubai didesnis ir viralas gardesnis, ir valgai kada pats nori, ir ne tada, kai ponas su samčiu įpila? „Tai kas, užtat anas būtų buvęs valdiškas.“
Kodėl apskritai parašiau šitą komentarą? Kad apginčiau pasirinkimo laisvę – apginčiau net ir tada, kai ją, tegul ir nežymiai, nori pareguliuoti net ir tie, kas siekia „aukštesnių tikslų“.

Todėl sakau: šalin rankas nuo visų studentų. Studentas, išvažiavęs mokytis – ar dėl mados, ar dėl karjeros, ar iš noro paskui grįžti ir dirbti Lietuvoje geriau už kitus, ar svajojantis pasilikti užsienyje ir ten dirbti iki pensijos – yra geras žmogus, ir sėkmės jam. Studentas, pasilikęs Lietuvoje, nes jam čia labiau patinka, nes jam smagiau paskaitų klausytis lietuviškai arba nori gyventi pas mamą – irgi ne mažiau geras, sėkmės linkiu ir jam.
Liūdina mane tik tas, kuris pats nežino, ko jam reikia. Šitam jau niekas nepadės.

Advertisements

11 comments

  1. Tai, apie ką kalba D.M. galbūt vadintina pareiga šaliai arba skola šaliai. Ir ko gero tas, kuris tą skolą ar pareigą jaučia ( nes kiek aš pamenu pasirašydamas sutikimą tapti LR piliečiu, niekur neįsipareigoju kažkokiu būdu atidirbti už pasinaudotas soc. ar sveikatos draudimo paslaugas, mokslą ir kt.) dėl man ne visai aiškių priežasčių, gali tą "skolą" sėkmingai ir atidavinėti. Gi, moralizuoti tuos, kurie jos nejaučia, bergždžias reikalas.Taip gi norėtųsi paklausi gerb. A. Užkalnio, ar britų salyne ir apskritai vakarų šalyse toks fenomenas kaip pareiga valstybei egzistuoja ir ką apie visą tai mano tų šalių gyventojai. Pagarbiai.

  2. Bepigu Uzkalniui pamokslauti, kai jis issimokslino Lietuvoje uz musu mokesciu moketoju pinigus, o dabar Anglijoj prilindo prie lovio ir tik kriuksi ir cepsi, cepsi ir kriuksi. Atvaziaves atostogu i Lietuva vel uz musu mokesciu moketoju pinigus susistato naujus dantis ir pasidaro veido lyginima. Is Londono net koncervuotas pupeles veza, kad cia maistui nereiktu ne lito isleist. Tranas.

  3. Britų salyne pareiga savo šaliai egzistuoja, bet niekada neteko (per 15 metų) girdėti kad kažkas moralizuotų išvykstančius į užsienį, siūlytų, kad jie atidirbtų pinigus, kurie buvo "investuoti" į jų mokslą ar panašiai kalbėtų apie žmones kaip apie šalies nuosavybę. Ir dar: neteko girdėti, kad kas nors pradėtų teisuoliškai prikaišioti tiems, kas išvažiavo dėl sotesnio maisto ar riestesnio užpakalio. Apie tuos dalykus sąmoningai parašiau straipsnyje, nes labai gerai žinojau, kokia bus reakcija. Lietuviui būdinga apsimesti labai altruistišku ir susitaurinusiu ir kitus kaltinti cinišku merkantilizmu.

  4. Uzkalni, tavo atsiliepimas i mano komentara yra totaliai ne i tema.

  5. Ponas Stebėtojas, mano atsiliepimas buvo ne į Tamstos, o į Anonimiško komentarą, nes į Tamstos tai neturiu ką pridėti.

  6. Jei neturi ka prideti, tai kam is viso komentuoji?

  7. Absurdas, brangusis. Lyginti UK ir Lietuvos problemas migracijos kontekste- tai tas pats, kas siūlyti neturinčiam duonos tortą valgyti. Deja, situacijos skirtingos. Šiuo metu daug į Uk įvažiuojančių, daug ir išvažiuojančių su aukštuoju (ar bent viduriniu) mokslu. Bet žiūrėk, jei išvažiuotų kokie 5 milijonai britų- garantuotai viriausybė griebtųsi už- galvos, o visokių populistinių pasiūlymų irgi atsirastų. Kalbant apie laisvę, pareigą šaliai ir pono putrą/bizūną- nepameni, koks ten politikas pasakė, "neklauskt, ką tavo šalis tau davė, klausk, ką gali duoti savo šaliai"? Mano atmintim, tikrai ne Brežnevas :-).

  8. Ponas Anonimiškas: (Gruodžio 10, 2009 12:42 PM), man uždavė klausimą apie britų salyną (žr. pirmą komentarą) ir aš į jį atsakiau, niekuo su UK nelygindamas.Nežinau, ar čia Jūs, ar ne Jūs, http://www.lrytas.lt komentaruose vis kartojote tą pačią užuominą apie tai, kad "neklausk ką tavo šalis gali padaryti tau…". Taip, žinau kad JFK taip sakė – ir kas iš to? Jis man ne moralinis mokytojas ir jo retorika inauguracijos ceremonijos metu man dar nieko neįrodo. Su JFK galiu taip pat nesutikti kaip ir su Daumantu Matuliu.

  9. (tas pats anonimiškas, kur Gruodžio 10, 2009 12:42 PM). Malonu, kad skaitai ir atsakai komentarus- taip žymiai idomiau, nei rašyti ką nors į tą lryto komentarų kloaką. Ta proga pratęsim dialogą. Tai vat, pastebėsiu, kad tu negali parašyti "niekuo su UK nelygindamas". Neįmanoma. Nes kontekstas suteikia kometarui potekstę, ir niekur nuo to nepabėgsi. Sutik, kad jei straipsnyje rašai apie neteisingą lietuvišką požiūrį, o komentare iškeli kaip pavyzdį teisingą jukėjišką, palyginimai patys savaime atsiranda. Iš ties, ką atsakyti žmonėms, kurie kaip Radžvilas bijo, kad Lietuva netaptų Europos Sąjungoje tuo, kuo Lietuvoje yra Didžiasaliu? Protingų argumentų gal ir yra, bet atsakymas "nepezėkit nesąmonių, kaimiečiai, mūsų sostinėj dėl tokių problemų nieks galvos nesuka" netinka. Nes sostinėje problemos visiškai kitokios.

  10. Tai kad mano protu neteisingas yra ne "lietuviškas" požiūris, bet kai kurių asmenų požiūris Lietuvoje.

  11. very nice post, i certainly love this website, keep on it

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: