Užkalnio keistos knygos 2-asis leidimas: po miestus ir rajonus

Čia daugiau informacija ir datos, o įdomių minčių nelabai daug. 


Ketvirtadienį, sausio 20 d., 1900 val. Lietuvos ambasadoje Londone – knygos pristatymas ir susitikimas su skaitytojais. Žinau, kad esu prasikaltęs Lietuvos bendruomenei Didžiojoje Britanijoje: bendravau mažai, į renginius nevaikščiodavau, buvau turbūt pasipūtęs.


Bet ambasada vistiek priėmė ir gražiai anonsavo, o knygą pristatyti sutiko garsioji Beata Nicholson (Beata yra aprašyta net Pipedijoje, kur daugelis taikosi, bet ne visi pakliūna), kuri jungia lietuvišką skonį maistui su angliška jo įvairove. Aš savo knygoje irgi jungiu lietuviškus supratimus su angliška realybe, todėl Beatos pristatymas buvo natūralus pasirinkimas.


Sausio 25-31 d. būsiu Lietuvoje ir susitikinėsiu su rinkėjais (t.y., skaitytojais): Kaune, Panevėžyje, Utenoje, Druskininkuose ir, žinoma, Vilniuje. Tvarkaraščiai čia.


O kas nenori žiūrėti nuorodos, tai ir žemiau:

Sausio 21 d. ketvirtadieni, 19 val. LONDONAS
susitikimas LR ambasadoje, 84 Gloucester Place, W1U 6AU


Sausio 25 d. pirmadienį, 13 val. VILNIUS
autografai knygyne „Vaga“ („Knygų namai“), Gedimino pr. 50


Sausio 25 d., pirmadienį, 17.30 val. VILNIUS
susitikimas Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje, Trakų g. 10 


Sausio 26 d., antradienį, 17 val. PANEVEŽYS
susitikimas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje, Respublikos g. 14 


Sausio 27 d., trečiadienį, 17 val. UTENA
susitikimas Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje, Maironio g. 12 


Sausio 28 d., ketvirtadienį, 17 val. KAUNAS
susitikimas Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, Radastų g. 2 


Sausio 28 d., ketvirtadienį, 19 val. KAUNAS
autografai knygyne „Baltos lankos“ (PC „Akropolis“), Karaliaus Mindaugo pr. 49 


Sausio 29 d., penktadienį, 18 val. DRUSKININKAI
susitikimas Druskininkų miesto muziejuje, M. K. Čiurlionio g. 59 


Sausio 30 d., šeštadienį, 13 val. KAUNAS
autografai knygyne „Vaga“ (PC „Mega“), Islandijos pl. 32 



Galiausiai, stilingas Londono lietuvių portalas “Londonietė” išspausdino ir paskelbė su manimi interviu.


Jo tekstas čia, žemiau:

Andrius Užkalnis: Gyvenime viskas prasideda nuo svajonės

DOVILĖ ILEVIČIŪTĖ, londoniete.lt

‘Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį’. Dar visai neseniai išleistas kūrinys jau puikuojasi perkamiausių Lietuvoje knygų sąraše. Jos autorius Andrius Užkalnis penkiolika metų gyvena JK. Itin kandžiais pasisakymais garsėjantis rašytojas Lodonietei pripažino, kad svajonėse vis dėlto mato Vilniaus Senamiestį.

– Jūsų knyga „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“ iššluota nuo prekystalių. Džiaugiatės sėkme? Tikėjotės?
– Kur nesidžiaugsi: knygynuose jau antrasis leidimas, atsiliepimai kol kas teigiami.
Sunku pasakyti, ar tikėjausi: bijau, kad nenuskambėtų arogantiškai, girdi, kitaip nė būti negalėjo. Galėjo. Bet dėl tos sėkmės labai stengiausi – rašiau galvodamas apie skaitytoją kiekvieną minutę, o paskui negailėjau nei laiko, nei pastangų reklamai.
Būčiau nusiminęs, jei knyga būtų buvusi nepastebėta. Bet kad pirmąjį leidimą išpirks per dvi savaites ir kad jau pirmąją savaitę knyga bus pačiame „Vagos“ dešimtuko viršuje, tikrai nemaniau.
– Susilaukiate daug kandžių replikų, kažkas net yra Jus pavadinęs žurnalistikos Minedu. Tačiau atrodo, kad tuo mėgaujatės. Savo interneto puslapiuose esate įdėjęs daug pašaipių frazių apie knygą, apie save. Visiškai nebijote kritikos?
– Aš jos nebijau, bet ją labai įdėmiai skaitau. Dažniausiai būna taip, kad jei kam nors labai patinka, tai atsiras ir tokių, kam labai nepatinka. Tikiuosi, kad pirmųjų bus daugiau, nei antrųjų.
Bet visuomet rašau skaitytojui. Skirtingai nei kai kas galvoja, rašau ne dėl tų, kuriuos mano rašymai nervina, o dėl tų, kam jie patinka. Tačiau neigiama reakcija padeda suprasti, kokias stygas užkliudžiau. Čia kaip fotografija: šviesa ir šešėlis abu reikalingi, kad sukurtų vaizdą.
Neigiami atsiliepimai yra geriau, nei ignoravimas. Net tas, kas mane išvadino nesubrendusiu, nesusitupėjusiu, beraščiu – net tas žmogus perskaitė, ką aš parašiau, ir skyrė man dėmesio. Tai tokia didelė privilegija. Mes, rašantieji ir kalbantieji žiniasklaidoje, dažnai nepagalvojame apie tai, kiek daug mums skirta: auditorijos dėmesys. Todėl, kai matau penkis šimtus komentarų prie savo straipsnio, žinau, kad jį skaitė mažiausiai dešimt tūkstančių žmonių. Kaip galima skųstis? Tai geriausias darbas pasaulyje.
O kalbant apie tuos, kam nepatinka tai, ką aš rašau, visuomet prisimenu, kad iš tų knygų ir straipsnių, kuriuos skaičiau, mokiausi ir sėmiausi kažko vertingo net ir tada, kai rašymas absoliučiai nepatiko. Todėl viliuosi, kad kažką iš manęs pasisemia net ir tie, kam esu bjaurus. Jie bent jau aiškiau sužino, kas jiems nepriimtina. Tai irgi neblogai.
– Esate labai kandus rašytojas. Savo straipsniuose kritikuojate Juozo Erlicko humorą, buvusio klasioko pasisakymus. Ar yra žmogus, kurio nedrįstumėte kritikuoti?
– Nekritikuoju tuomet, kai nemanau, kad išmanau aptariamą temą. Pavyzdžiui, apie savo klasioko Daumanto Matulio pasisakymą rašiau, nes su jo nuomone apie „valstybinį“ požiūrį į savo šalies piliečius nesutinku. Nelįsčiau ginčytis su Daumantu biochemijos klausimais: jis biochemikas, o aš – ne. Juozo Erlicko humoras man tikrai nepatinka. Tai, kad jo kūryba yra šventa karvė Lietuvoje, mane tik paskatina pasišaipyti. O jau jei dar kas nors pasako „tau iki jo reikia priaugti, kad galėtum aiškinti“, tai man būna kaip raudonas skuduras jaučiui.
– Viename Jūsų kūrybos tinklapyje radau kukulių receptą. Galbūt tai ženklas, kad kita Jūsų knyga bus kulinarijos? Juk jos šiuo metu gan populiarios.
Iki kulinarijos knygos dar reikėtų priaugti. Kukulius ilgai tobulinau, pasiimdamas po truputį iš kelių tradicinių itališkų-amerikietiškų receptų. Dar gana skaniai (man taip atrodo) gaminu mėsainius ir kepu mėsą ant grotelių, su daug kvapnių dūmų, daug kaitros ir alaus, laistomo ant žarijų. Bet to knygai tikrai nepakaktų.
Kulinarijos knygos tikrai labai populiarios, ir kartelė labai aukšta. Padaryti kažką nematyto ir įdomaus būtų labai nelengva. Beata Nicholson parašė puikią knygą, interpretavusi modernios angliškos virtuvės – savo ruožtu labai paveiktos Italijos virtuvės idėjų – požiūrį ir pateikusi jį lietuviams. Gera kulinarijos knyga – tai ne receptai su gramais ir mililitrais, tai virtuvės ideologijos išdėstymas: ne kas ir ne kiek, o pirmiausia – kodėl ir kam.
– Girdėjau, kad NEpasiilgstate lietuviškos duonutės. Ko pasiilgstate, gyvendamas Anglijoje?
– Galėčiau ilgai vardinti. Vilniaus Senamiesčio grožio. Estetikos ir mistikos, kuri Vilniuje lenda per visas kiaurymes. Anglija yra labiau utilitarinė, ir dvasia pajungta funkcijai, o moderni angliška architektūra – išskyrus kai kuriuos įsimintinus viešuosius pastatus – yra buhalterių, o ne menininkų įkvėpta. Kai grįšiu į Lietuvą, stengsiuosi gyventi Senamiestyje – tai mano svajonė.
Ilgiuosi Kuršių Nerijos ir ypač Nidos. Kai ten nuvažiuoju, man tarsi sustoja laikas. Kaip Venecija, kuri yra stebuklų miestas, kurio neturėtų būti, taip ir Kuršių Nerija yra keistas žemės ruoželis, kur gamta ir žmogus pasiekė tobulybės, kuri yra pernelyg išgryninta, kad tiktų normaliam pasauliui.
Pasiilgstu Lietuvos žmonių rimto požiūrio į savo aprangą ir išvaizdą. Apdribusios, susivėlusios, be makiažo ir seniai odontologo ir dantų higienisto nemačiusios Anglijos moterys – ne visos, bet tokių daug – turėtų žeisti visą tautą. Angliškas polinkis į kūrybišką apsileidimą yra neestetiškas. Pažiūrėkite, kaip atrodo daugelis anglų – net ir turtingų – paspaudus šiems neįprastiems šalčiams ir pasnigus. Tuojau velkasi baisiausias sermėgas, dedasi apsmukusias kepures ir rišasi ištampytus šalikus, aunasi guminius batus ir atrodo, kaip persenę Glastonbury festivalio lankytojai arba kaip kokie karo laikų pabėgėliai.
– Jau penkiolika metų gyvenate Anglijoje. Planuojate grįžti į Lietuvą?
– Noriu grįžti į Lietuvą todėl, kad jaučiuosi per 15 metų labai daug išsėmęs galimybių Britanijoje, ir šiuo metu jos man didesnės Lietuvoje. Bent jau man taip atrodo. Žmonės į tai žiūri labai skirtingai. Kai kas perspėja, kad Lietuvoje krizė ir labai nelengva. Bet nelengva šiais laikais ir Britanijoje. Šalis nustekenta ir nudrožta daugiau nei dešimtmečio leiboristų vyriausybės, nuotaikos itin liūdnos. Jausmas ir nuotaikos čia šiandien lyg bankrutuojančioje parduotuvėje. Lietuvoje man atrodo smagiau.
Kada grįšiu – priklausys nuo įvairių finansinių ir organizacinių aplinkybių, bet norėčiau tai padaryti per artimiausius 18 mėnesių.
– Kiek žinau, darbuojatės BBC. Papasakokite apie savo darbo dieną.
Keliuosi be žadintuvo, išskyrus tuos atvejus, kai reikia kažką pakalbėti Lietuvos Radijui. Dėl laiko skirtumo tomis dienomis kėlimasis būna labai ankstyvas: kartais net ir penktą valandą.
Į darbą stengiuosi eiti pėsčiomis. Tai užima pusvalandį. Caversham‘as – senas miestukas, Reading‘o dalis į šiaurę nuo Temzės.
Darbe mano diena yra paprasta, kaip ir daugelio biuruose. Dirbu su žmonėmis, kurie užsiima Europos ir Pietų Amerikos žiniasklaidos stebėjimu. Kalbuosi, skaitau mano ir kitų skyrių žinias, einu į pasitarimus, atsakinėju į begales elektroninio pašto laiškų. Mano pareigos – administracinio, ne žurnalistinio, pobūdžio. Nors pagrindinė duona, žinoma, viso pasaulio žinios. Yra tekę daug keliauti, lankyti bendradarbius įvairiose šalyse, nuo Rusijos tolimųjų rytų iki Afrikos. Šiuo metu mano darbas – gana sėslus.
Vakarai ir naktys lieka kūrybai: rašymams, vertimams ir retkarčiais televizoriaus žiūrėjimui su taure vyno. Nepaprastai mėgstu žinias. Tai turbūt profesinis įprotis.
– Gyvenate Reading’e moterų apsuptyje (žmona Lina, dvi dukrelės – Monika ir Milda Marija). Ar esate kandus moterų atžvilgiu? Kokios yra lietuvaitės Andriaus Užkalnio akimis?
– Na ne, čia jau jos kandžios mano atžvilgiu. Aš gyvenu jų namuose, mano tik kabinetas trečiame aukšte, bet net ir ten ne viskas mano: be mano stalo ir kompiuterio kabinete dar yra ir žmonos, ir vyresnės dukros darbo stalai.
Lietuvaitės, man rodos, yra rūpestingos ir rimtos. Ir ambicingos. Bent jau iš to, ką matau aš, daugelis stengiasi turėti tikslą ir svajones, o ne plaukti pasroviui. Galėčiau pasakyti dar, kad jos – išvaizdžios ir susitvarkiusios, bet apie tai jau kalbėjome.
– Mėgstamiausios Jūsų vietelės:
a) Anglijoje:
– Londone, Brewer Street. Čia mano visi mėgstamiausi japonų restoranai. Ir Heathrow oro uostas – nesvarbu, kad purvinas, nudrožtas, gėdingai apsilupęs. Oro uostas – visuomet kelionės pažadas.
b) Lietuvoje:
– Nida. Lietuvoje man niekur nebūna geriau. Paskui – Vilnius, kur praleidau jaunystę, ir Kaunas, kur gimiau ir prabėgo mano ankstyvoji vaikystė ir beveik visos vasaros.
c) pasaulyje:
– Pasaulyje tiek daug nuostabaus. Kiotas Japonijoje – į kalnus kylančios šventyklos, apsamanoję akmenys. Čikaga – senieji dangoraižiai ir ankstyvi pusryčiai kur nors bevardėje užkandinėje. Mohavės dykuma Kalifornijoje. Sicilija, maži miesteliai kalnuose, kur tuščios akmeninės gatvelės. Ir Šveicarijos kalnai. Kai pirmą kartą nuvažiavau į Zermatt, kalnų kurortą prie sienos su Italija, man buvo taip gražu, kad vos tramdžiau ašaras.
– Kokią knygą patartumėte paskaityti visiems ir ką skaitote šiuo metu?
– Labai patarčiau visiems pasiimti geriausią pasaulio atlasą, kokį tik gali surasti, ir vartyti, ir skaityti miestų ir salų ir jūrų pavadinimus. Iš to gimsta svajonės.
Ką skaitau? Šį kartą dar kartą paėmiau E.T.A. Hoffmann‘o pasakas. Vokiška niūri mistika yra ne kiekvienam, bet man nepaprastai gražu.
– Apie muziką, kurią mėgstate, klausote, pagal kurią šokate.
– Labai mėgstu delta blues, seniausią ir labiausiai nenušlifuotą pietinių JAV valstijų bliuzą. Galiu be galo klausytis Bob Dylan‘o. Ir dar man labai patinka labiausiai begėdiškas, cukrinis, rausvas popsas, kokį tik galima įsivaizduoti: nuo Kylie Minogue iki „Mango“ ir „Aliukų“.
– Kino filmas.
– Nieko turbūt nenustebinsiu. „Krikštatėvis“, „Goodfellas“ ir „Amerikietiškas pyragas“ – nuo pastarojo taip gerėja nuotaika. „Kietas riešutėlis“ su Bruce Willis. Ir dar „Pasiklydę vertime“ (Lost In Translation); kiekvieną kartą nuvažiavęs į Tokiją, einu į tą viešbutį, tegu tik vieno kokteilio išgerti to viešbučio bare.
– Gyvenimo credo/posakis/filosofija.
– Aš linkęs tikėti, kad didžiausia nuodėmė ir didžiausias pažangos stabdis yra tinginystė. Tai nuodas, ėduonis, tai bet kokios kūrybos ir bet kokio pasiekimo priešas. Todėl tingėjimu bjauriuosi ir jo neatleidžiu niekam ir pirmiausia pačiam sau. Tarp žmonių, daug pasiekusių gyvenime, yra visokių: silpnų ir stiprių, šiurkščių ir malonių, tik nėra tarp jų tų, kas tingi rytais keltis.
Ir dar neatleidžiu ambicijų ir svajonių neturėjimo. Tai didžiausi pančiai, kuriuos tik galima įsivaizduoti. Gyvenime viskas prasideda nuo svajonės, ir jos neturėjimas yra tolygus savižudybei. Gyvenimas baigiasi dar neprasidėjęs.
O dar yra posakis: „Būk atsargus su troškimais: jie gali išsipildyti“. Kuo toliau, tuo labiau stebiuosi, kaip tai teisinga.
– Kuo save lepinate?
– Galėčiau neleisti tiek pinigų geram vynui. Aš nesu didelis jos žinovas, vos skiriu vynuogių veisles ir pagrindinius būdingus skonius ir aromatus, bet vynas yra tokia begalinė įdomybė.
Kiekviena kelionė man yra kaip likimo dovana, bet daugumą jų tenka pirkti už pinigus. Labai daug pinigų esu išleidęs kelionėms. Ar tai lepinimasis? Turbūt. Bet to nesigailiu.
Ir dar turiu didelę vyriškų kvepalų kolekciją. Keliasdešimt buteliukų, kai kurie jų – labai reti, nebegaminami, pirkti iš specializuotų prekiautojų JAV. Man labai įdomu, kaip statomas ir kuriamas kvapas, nuo pirmųjų, “viršutinių” natų, atsiskleidžiančių vos papurškus ir greitai išgaruojančių, iki “žemutinių”, pasiliekančių ant odos dar ilgai.
– Ką patartumėte, ko palinkėtumėte lietuvaičiams.
– Palinkėčiau niekada neužsibrėžti virš savęs „stiklo lubų“ ir neatsisakyti svajonių, nes kažkas kitas Jums pasakys, kad tai neįmanoma. Gyvenime man teko sutikti kelis žmones, pasiekusius žemiškame gyvenime itin daug – karjeros, pinigų, šlovės. Jie dažniausiai išsiskyrė ne tik ir ne tiek talentu ir protu – nors nebuvo nei kvailiai, nei vidutinybės – bet nenustygstamu sugebėjimu atsikelti po nesėkmės ir kovoti toliau.
Advertisements

2 comments

  1. Knyga liuksusinė, ir autorius turi galvą. Rekomenduojam :-)

  2. UŽkalnio nusišnekėjimai per pristatymus – visiška antireklama knygai. Nors ir knyga ne stebuklas. Tuoj bus parduodama po 2 litus už kilogramą, podraug su Butkutės memuarais.

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: