Naiviųjų budulių piktos gyvenimo kertės

Elvyra Davainė. “Airija: tolima artima sala”. Vilnius, “Baltos lankos”, 2010.

Kiek keista rašyti apie šią knygą, nes girti neišeina, reikia rašyti kaip yra, bet vistiek atsiras protingų, kuriems susišvies, kad čia jau popso rašytojas ir ciniškas marketingistas Užkalnis, išleidęs apie Angliją vieną knygą ir parašęs antrą, bijo bijo bijo konkurencijos ir todėl štai varo.

Elvyros Davainės knygos privalumai yra du, ir jie nedideli. Pirmas: knyga trumpa, ir nemalonus skaitymo potyris nesitęsia ilgai. Antras: knyga autentiška, jau kaip iš gyvenimo, tai iš gyvenimo, ir kad maža nepasirodytų.

Tai apie ką man čia dabar pradėti, apie stilių ar apie turinį? Gal apie stilių. Jis klaikus, pradedant nuo pavadinimo: “tolima artima sala”, a la “Vilnius – pažįstamas ir nepažįstamas miestas”.  Retai būna, kad jau iš pavadinimo gali nujausti, kokia knyga žada būti, bet čia tai yra įmanoma. Atvertęs randu kažką tarp delfio komentarų ir provincijos laikraščio kultūros rubrikos verkšlenimų. Pasakysiu taip: net vidutinio kalibro blizgusis žurnalas su 25 patarimais kaip suvilioti vyrą pasiraukytų nuo tokios parūgusios ir negudrios kalbos sklaidos. Tik kartkartėmis prasiveržia koks gyvesnis žodis ar palyginimas (ir tai, įtariu, gal daugiau redaktorės nuopelnas), bet šiaip tai tarybinės žurnalistikos klišių, banalių metaforų ir pionieriško rašinėlio sąmojo jūra. Autorė mokykloje turbūt gaudavo vien penketus už rašinėlius ir buvo liet. k. ir. lit.  mokytojos numylėtinė.

Stilius patikimai spaudo visus mano mygtukus: atrodo, tyčia stengtasi įsiutinti tokius, kaip aš, ir užvis labiausiai nuolatiniais runkelinio plebso poteriais apie tai, kaip turi du diplomus, valdžia Lietuvoje visus apiplėšė, išvarė ir nesirūpina, niekam nereikalingi, ir būtent dėl to jie dabar sunkiu prakaitu uždirba karčią emigranto duonutę tolimoje šalelėje. Duokit man nosinaitę, tuoj apsiverksiu; o paskui gal ir kibiriuką, jei galima, nes jau – žiaukt žiaukt – jaučiu refleksą.

Bet neleiskite man jūsų suklaidinti: tai labai naudingas paskaitymas, nes labai gerai supranti, prieinamai paaiškinama kodėl kai kurie žmonės turi ieškotis valytojos darbo ten, kur už valytojos darbą geriau moka (šiuo atveju, Airijoje). Todėl, kad niekam kitam, deja netinkami. Valytojos darbas pats savaime – ne problema; problema yra tai, kad kažkas autorei ir protagonistei pasakė, kad ji nusipelno geresnių pareigų, o ji tuo patikėjo.

Davainė knygoje primena, kad yra profesionali žurnalistė ir turi du diplomus, bet pagal profesiją dirbti negalinti, nes dabar žurnalistika yra tik prostitučių amatas. Ar girdit, tai dabar aš gausiu tą kibiriuką, kur prašiau, ar ne? Nes jau vėl reikia.

Klausiate manęs, ar yra knygoje apie tai, kad “gerai šiais laikais gyvena tik vagys ir spekuliantai”? Ne, ne visai tokiais žodžiais, bet štai jums prašom citata: “Tarybinė žurnalistika, psichologija ir etika, kurią dėstė universitete, irgi skatino išryškinti asmenybės gerąsias puses. Lietuvoje įsisiautėjus rinkos ekonomikai bei laukiniam kapitalizmui su tokiomis savo gerietiškomis pažiūromis atsidūriau už ekonomikos liberalizavimo laivo borto. Buvau išmesta kaip musė iš barščių. Rinkos ekonomikai reikia aštrių dantų, geležinių alkūnių ir nulinės sąžinės.” Aš kartoju, čia citata, ne mano parodija.

Apie Airiją skaitytojas sužinos nedaug, o ką sužinos, viskas bus žvilgsnis pro šlapią šluotą ir pamuilių kibirą: bent jau tulikų, purvinų grindų, riebaluotų pirštų ir čirškinamo aliejaus realijos nupieštos įtikinamai, nors ir pasikartojančiai. Autorės žvilgsnis visąlaik nukreiptas į apačią, prie šiukšlių, prie ten, kur labiau smirda – o pakelia ji akis tik tam, kad išvardintų matytų drabužių etiketes (tiesa, didelė dalis jų surašytos su klaidomis – net parduotuvė River Island komiškai tapo River Ireland, kas sukėlė nemažą pagyvėjimą ir juoką skaitančiųjų salėje).

Vienas žodis, kurį autorė gausiai naudoja be klaidų, vis išversdama (kas sakė, kad knygoms kenkia išnašos?) yra fucking – tiesa, kai nori pasakyti shopping and fucking, tai jau irgi yra su klaida pirmąjame žodyje.

Nenuostabu: autorė vis primena, kaip jai prastai su anglų kalba, ir kas tuo drįstų abejoti? Iš teksto reikia suprasti, kad atvažiavo jos nemokėdama, o iš įterptų angliškų žodžių tragiškos rašysenos galima drąsiai spėti, kad tarp sumuštinių barų, taukuotų viešbučių virtuvių ir Hilfigerio marškinių prosinimo pas ponus nelabai ką ir išmoko, o jei ir išmoko, tai tik ne rašybos. Tai neprideda autorei autoriteto, bet sukuria puikią mažaraščių juodadarbių aplinkos autentiką ir gražiai kontekstualizuoja tuos minimus du diplomus, ypatingai kai autorė labai anglosaksiškai apie save vis užsimena, kad galvoja ne per greičiausiai ir susivokia ne per guviausiai (tiesa, tai mini be anglosaksiško lengvumo, su tuo pačiu nuolatiniu savęs gailėjimo mauduliu – matyt, irgi Lietuvos valdžia kalta, kad jai sunkiai daeina įvairūs dalykai arba telefonas įkrenta į vandens kibirą).

Probėgšmiais praslydęs paminėjimas apie tai, kad mobilusis telefonas išsikrovė jau traukinyje yra paskutinis potėpis: išsikrovęs telefonas, kaip ir automobilyje kelionės metu pasibaigęs benzinas yra du požymiai, kad nuovokumo dalybose nebuvo stovėta arti pirmųjų eilių.

Turinį perpasakoti labai lengva: vargdienės autorės bastymasis Airijoje nuo vieno prasto darbo prie kito, dirbant įvairaus kalibro airių supervaizeriams ir krachaborams frančizių savininkams ir gyvenimas imigrantų prigrūstuose namuose įvairiose kompanijose su tokiomis pat piktomis vargšėmis, marozais važinėjančiais nedraustomis mašinomis, narkomanais, šliundrelėmis, smulkiomis vagilkomis ir sociopatais (sienos plonos, angos didelės: tuose namuose daugiausiai girgžda lovos, aimanuoja besimylinčios – o paskui besimušančios – poros ir smelkiasi žolės dūmelis). Jaukiai ir gyvai nuskambėjo autorės prisipažinimas, kad visa šobla namuose žiūri teliką, o licencijos neišsipirkę “taupumo sumetimais” – buvom nuėję parduotuvėn, pasiėmėm prekių, bet taupumo sumetimais neužsimokėjom ir išėjom; tegul moka tie, kas netaupo.

Viskas labai autentiška, labai depresyvu ir smarkiai kartojasi, bet pasilieka gyvas įspūdis, kad suveltas nelaimingas autorės gyvenimas puikiai atitinka jos suveltą, piktą, liūdną ir aimanuojantį charakterį.

Ar verta pirkti šią knygą? Labai verta. “Baltų lankų” išparduotuvėje – tik 20.00 Lt., kituose knygynuose kiek daugiau, bet vistiek labai geras vadovas – ne, ne po Airiją, o po savęs gailinčių, teatrališkai besiguodžiančių lūzerių negudrius ir pasikartojančius pasaulio suvokimo vingius.