Naratyvas: rugsėjo pabaigos Lietuva pro automobilio langą

Dangus Lietuvoje pasirodė koks tai labai aukštas.

Tapo jau tokia tradicija, kad reikia pasipasakoti apie tai, kaip praeina kelionės po Lietuvą. Rugsėjo pabaigos turas turėjo būti – ir buvo – didžiausias mano kelionių po Lietuvą istorijoje.  Devyniolika vietų per devynias dienas, ir dar stengiantis pagal galimybes nepasikartoti, keli filmavimai ir labai mažai miego.

Rezultatas? Pamačiau šimtus naujų veidų ir daug vietų, kuriose anksčiau nebuvau buvęs. Knyga Anglija grįžo į perkamiausiųjų dešimtuką.

Nuvairuoti 2800 km, išleista virš tūkstančio litų benzinui ir surinkta dešimtys Statoilo lipdukų. Išsimušęs iš miego ir poilsio ritmo, praradęs apetitą ir bibliotekų dosniai vaišinamas įvairiausiais sumuštiniais, pyragais ir gėrimais (atsiprašau visų bibliotekų direktorių ir kitų darbuotojų, kad visur tik po labai nedaug teužkąsdavau), neįvykdžiau plano pasismaginti Statoilo nuostabiaisiais dešrainiais. Bet – manau – pritars tie skaitytojai, kurie nuolat rūpinasi mano svoriu.

Statoilo dešrainiai. Jų nevalgiau.

Vilkaviškyje bibliotekininkės įdėjo šviežiai priskintų obuolių lauknešėlį.

Neprisimenu, kada nuo studijų laikų, kai mokiausi Kaune, Vytauto Didžiojo Universitete, taip daug būčiau blaškęsis tarp Vilniaus ir Kauno (Vilniuje nakvodavau pas mamą, Kaune – savo gimtąjame name Žaliakalnyje, ir dabar gyvenau taip pat). Nuo tų kelionių vėl pasijutau jaunas, nors kitiems – man regis – toks atrodau jau seniai, arba tebeatrodau.  Tą temą visi kelia ir kelia su manim bendraujantys: anksčiau maniau, kad čia tik piktas komentatorių burbuliavimas, pamačius mano nuotraukas Lietuvos ryte (piemuo, nesubrendęs, pacukas, jaunuolis, dar nematei pakankamai gyvenimo, užauk o tada aiškink), o dabar tiesiog pasidarė kažkoks neišvengiamas leitmotyvas. Kuo arčiau keturiasdešimtmetis (lapkričio pabaigoje, jei kam įdomu), tuo daugiau tų kalbų. Bet gal labai skųstis nereikėtų, čia ne priežastis guostis. Jei dirbčiau kokį nors išorės autoriteto reikalaujantį darbą, gal ten ir reikėtų atrodyti kaip senam krienui, kad gerbtų ir klausytų.

Prisiminimų pavyko užgriebti visokių. Prieš pristatymą Garliavoje (kaip reta sėkmingas – pilna salė, ir dar atėjo daug mokinių) sugebėjau nuvažiuoti į mamos tėviškę, Pažėrus, padėti gėlių ant dieduko Juozo Marčiulionio kapo ir vėl pamatyti daugiau kaip 30 metų nematytą medinę senąją Pažėrų bažnyčią, kur senuose suoluose turėdavau sėdėti per pamaldas ir tyliai elgtis, tai dairydavausi į šonus ir viską sau galvodavau.

Pažėrų bažnyčia prie Garliavos

Tetos sugebėjo pririnkti miškuose prie Kauno nuostabiųjų rudmėsių, kurios man yra skaniausi grybai pasaulyje, baravykai joms neprilygsta nė iš tolo. Rudmėsės užkepamos ploname tešlos sluoksnelyje (geriausia – tempura batter, bet jei nėra – šiaip pakanka skystos tešlos), kuris laiko viduje sultis, kurios kitokiu atveju kepant išsileistų ir ištykštų. Rudmėsės yra mano lietuviškasis trumų (triufelių) atitikmuo. Beje, kalbant apie kalbos norminimo prasmę: toje pačioje Lietuvoje tame pačiame Vilniuje pusė redaktorių taiso triufelius į trumus, o kita pusė – taiso trumus į triufelius. Abi pusės turi vienodai įtikinamų argumentų braukyti ir perrašyti kitaip.

Rudmėsės. Geresnių grybų nežinau.

Lietuvoje jau buvo rudi ir geltoni ir ryži ir net kartais raudoni lapai, o dar turėjau didelės laimės saulėtą antradienio rytą vairuoti iš Vilniaus per Molėtus į Ignaliną. Tai tas kelias per Labanorą buvo tikrai neeilinis, buvau pamiršęs, kaip tai gali būti nuostabu: švelniais kalneliais banguojantis asfaltas per miškus, ežerai kaip stiklas, o ežeruose atsispindi vėl tie patys apelsino spalvos medžiai ir gražu taip, kad nors eilėraščius rašyk (ne, eilėraščių nerašau).

Mėlynas asfaltas, žalia žolė kaip akys ir citrusinių spalvos lapai.

Atskirų aplankytų vietų nevardinsiu, nes nenoriu nieko nuskriausti menkesniu paminėjimu. Visur susirenka skirtingi žmonės, ir gausa jų skirtinga: priklauso nuo dienos laiko ir nuo to, ar vietos biblioteka yra aktyvus kultūros centras, ar nėra; o mažose vietose dar kartais būna taip, kad tuo pat metu kitas renginys, kuris visą publiką nusiurbia (koks nors, pavyzdžiui, vietinės mokyklos jubiliejus).

Nepaisant to, kad šis turas buvo skirtas knygai Kelionių istorijos, daug kur pristatydavo visgi kaip Anglijos autorių. Panašu, kad tos knygos su raudonu OPEN viršeliu reputacija išėjo tokia, kad man ilgai reikės stengtis, kol galėsiu parašyti ką nors panašaus.

Bet stengiuosi: atidaviau leidyklai trečiąją knygą, Prijaukintoji Anglija, ir po truputį vis skaitytojams papasakodavau, ko jie gali tikėtis prieš Kalėdas. Nepuoselėju itin didelių vilčių ir tikiuosi neigiamų atsiliepimų daugiau, nei anksčiau: knygų, kaip ir filmų, tęsiniai dažnai sudūžta būtent į didelių vilčių akmenis. Nors antrasis “Terminatorius” juk buvo geresnis už pirmąjį. Bet iš pirmosios Anglijos išėjo reiškinys, o štai antroji bus tik knyga. Man taip atrodo.

Jie jau Angliją prisijaukino

Kas dar? Mano atvykimas į Lietuvą sutapo su paskutiniu bankrutavusios Star1 reisu iš Londono (tiesa, jau net ir tą vykdė Small Planet Airways, ex flyLAL – ar galėjo Užkalnis tikėtis, kad vistiek teks dar kartą pamatyti flyLAL šaltibarščių uniformas? Bet gyvenimas kur buvęs, kur nebuvęs, paruošia staigmenų.) Grįžti teko labai brangiai, bet ačiū Dievui tą pačią dieną, kai buvo planuota, o prieš tai apsilankymas Ukmergėje, išsikaitinimas saunoje ir triskart (!) pakartotos maudynės naktiniame ežere (night swimming deserves a quiet night) spalio 2 dieną tinkamai paruošė Czech Airlines ir persėdimo Prahoje nuobodybei.

Prahos oro uostas (arba bent jo dalys) labai primena begaliniai dideles seniūnijos patalpas su kėdėmis pasieniais, bet yra kur ne kur elektros lizdų laptopui pasijungti ir net toks kaip ir wifi internetas, kuris yra nemokamas, bet geriau jau jo nebūtų visai.

Dar Vilniuje teko apsilankyti restorano testavime (Domm Lounge), kurio išsamus aprašymas dar laukia savo eilės. Kolega Rokiškis jau parašė.

Iš restoraninės temos: tik šį kartą sužinojau, kad vietoje mano jaunystės Alumnato kavinės (šiaipjau bjaurios kaniušnios Universiteto g. 4, kur visi uždengdavo blogos kavos puodelius lėkštutėmis ir eidavo rūkyti į kiemą) dabar yra geras, tikrai geras italų restoranas, kuris nieko nesugadino nei tose patalpose, nei jaunystės prisiminimuose. Net Al Bano nuotraukos ant sienos atrodė visai autentiškai, kaip kur nors Italijos provincijoje, o santūrios baltos sienos ir buteliai pasieniais priminė Puglia.

Kaip esu pratęs ir kaip jau priklauso krachaborui emigrantui, Vilniuje apsikirpau (visi emigrantai yra dišovos kiaulės ir kerpasi bei dantis balinasi tik istorinėje tėvynėje, ir per juos nėra normaliems žmonėms nė kaip užsirašyt pas kirpėją ar odontologą). Kruopščioji kirpėja stilistė Toma, kuri visuomet mane padaro panašesnį į žmogų prieš mano susitikimus su TV kameromis ir skaitančia publika, sakė, kad praėjusį kartą ji apžiūrėjo savo produktą per teliką ir nusprendė, kad man ant viršugalvio per daug palikti nereikėtų, todėl dabar padarysianti geriau. Tai štai kokia turi būti tikro meistro atsakomybė už savo darbą.

O šiaip Vilnių šįsyk daugiausiai mačiau vakarinį ir naktinį.

Draugavau su miestu ir žiūrėjau jam į akis juo daugiausiai per automobilio langą, grįždamas į jį daugiausiai tik vakare, ir ryte, užsikačegarindamas nuomotąjį Subaru ir vėl išsiruošdamas kur nors, per naujų rajonų apvažiavimus, estakadas ir šviesoforus, toliau sukti šimtų kilometrų. Tik kelis kartus Vilniuje trumpai nuėjau šen bei ten, pasistatęs trumpam mašiną. Bet kuriuo atveju, miestas pasirodė šiltesnis ir linksmesnis nei bet kada ligi šiol.

Vilnius alsavo praėjusia, bet dar prisimenama vasara, o vakaro tamsa ir senamiesčio gatvių šešėliai apkabino per pečius ir šiaušė plaukus.

Gal jis manęs laukia jau greitai sugrįžtant į Lietuvą suvisam ir šypsosi, ragindamas, kad daryčiau ką sumanęs, ir žadėdamas, kas gailėtis neteks, nes gailėtis tenka tik neįvykdytų ketinimų. Taip pat ir svajonių, kurių nebandei pagauti.

Vilnius šypsojosi, apkabino per pečius ir šiaušė plaukus

Advertisements

23 comments

  1. Baisus esate, mielaskaliega – tokiu ramiu beigi lyrišku rašymo stiliumi galite įvaryti aparpuolį telaukiantiems iš pačio pikto taškymosi seilėmis bile kokiu pretekstu ;) Kur užkalniškas piktumas, kur, a? Pateikus tokį rašinį delfams beigi komsomolkei – masinis infarktas tarp rashItoju būtų :D

    Rimčiau – nostalgija žudo. Žudo piktumą mumyse, palikdama tik suvokimą, kad kažko kažkada nespėjome, nepadarėme ir tas momentas nebegrįš. Tad reikia spėti daryti čia ir dabar, kad ir kaip nuvalkiotai tai skambėtų.
    Laukiu trečios knygos, iš tikrųjų smalsu :)

  2. Hmmm… “teisinga vieta, laikas ir situacija” – retas atvejis mūsų kasdieniniame gyvenime

  3. Karvė

    Tą rudmėsių receptą, jei galima, reikėtų atskiru įrašu kaip nors paminėti ;)

    O Vilnius, net ir čia gyvenant nuolat, kiekvienais metais vis nustebina ir progresu, ir naujai atrastais senais niuansais. Ar čia dėl darboholizmo ar dėl amžiaus, bet kiekvieno sezono laukiu vis labiau ir labiau.

  4. Pritariu Grumlino pastabai :) Šiaip nesu didelis mėgėjas tų visokių maisto blogų, bet šįkart prašom autoriaus pateikti rudmesių receptą. Taigi nuo savęs nieko neturiu pridėti, tiesiog solidarizuojuosi ksu kitais komentatoriais.

  5. Beata

    Kaip visada gerai. Labiausiai pritariu paskutinei pastraipai. Taip kad pirmyn griebk planus ir svajones už plaukų ir spėju rašei Prahos oro uoste?

  6. skirtumas

    Aš vis svarsčiau ką reiškia “naratyvas”. Specialiai nėjau į gūglę. Negi, galvojau, vėl esu toks atsilikęs kad nežinočiau tokio žodžio (jis man pasirodė girdėtas)?! Galų gale supratau, jog tai tėra “pasakojimas”! Gal, kad galutinai supykinti Talibaną, reikėtų dar vieną “r” įdėti į tą žodį?

  7. jūs keikiat tą talibaną o esat lygiai tokie patys tik kita medalio pusė. vieni bet kokiam žodžiui ieško lietuviško atitikmens, o kiti šlykština kalba visokiais mandriais tarptautiniais žodeliais kad tik mandriau :D nu ir kas čia tokio šmaikštaus kad vietoj pasakojimas naratyvas pavartojo ??? skirtumai tu galvojai kad čia kažin kas (manau daugelis menkiau išsilavinusių ar tiesiog mintinai neišmokusiu tarptautinių žodžių žodynotaip galvoja) o paguglinai ir supratai, kad tai viso labo paprastas (ne talibano sugalvotas) lietuviškas žodis pasakojimas:) kadangi daugelis skaitytojų turbūt tinginiai ir tingi guglint tai visas pasakojimas atrodo labai kietas ir super intelektualus :D

    • skirtumas

      Hm.. aš čia kitu kontekstu supratau. T.y. man irgi kilo šioks toks mažytis pyktukas (toks kaip lotuliukas), kai pamatau tą žodį “naratyvas” jo postuose. Man asmeniškai irgi kartais nepatinka Andriaus naudojami angliški žodžiai, kurie išduoda, kad jis yra bjaurybė emigrantas :) Dar man labai įdomu ar jis taip pat naudos tuos keistai (man) skambančius žodžius ir kai atsikraustys atgal į Lietuvą…

      P.S. Čia kada tai Andrius iškeikė tuos apple nešiotojus su apsmukusiais rūbais, kurie visai ne originalūs o kaip tik “štampofkė”, o pats nešiojasi tuos apple’us savo žodyne: pvz. aš ne kartą girdėjau paauglius (tuos tipiškus applistus) kalbant tarpusavyje ir naudojančius angliškus žodžius kaip “okei”, “susimytinsim”, “naiiiissssss”, “bablgumas”, “like, like, like!!!!” ir pan… Bet AU manau išsisuks ir šį kartą sakydamas, jog tai yra saviironija :P

  8. beje pats PASAKOJIMAS labai šiltas, kupinas itaigių išgyvenimų ir su dalele ironijos. Labai patiko :) o rudmėsių aš nežinau vietų kur jos būna … patinka man ir keptos žvynabūdės :D

  9. vaida

    hahahahah, ak, tie šmaikštūs Užkalnio komentuotojai… :))
    puikus tekstas… Andriau, man labiausiai patiko šitas: “/…/ir viską sau galvodavau.”
    :)

  10. logiškai mastant tamsta Užkalnis – naratorius :D

  11. Gerasirdis

    Pasidalink paslaptim, kas Lietuvoj nuomoja mašinas su geru kainos ir kokybės santykiu (arba, paprasčiau šnekant, kur čia krūtos tačkos už pigiai)?

    • Čia yra privatus arrangementas, taip sakant, iš rankų į rankas; galima sakyti, per pažįstamus. O šiaip daug kas pataria kad reikia skambinti į nuomos firmas ir siūlyti savo kainą, ypač jei ilgesniam laikotarpiui.

  12. kauniete

    Mmmm… silta, malonu skaitant buvo.

    Ir nieko apie Supermamas…? Kaip gi cia taip? Jau kelinta karta! Praejo…?!
    Ir kas galejo pamanyti, kad… praeis!

    • O tai pasigedote apie supermamas? Tai jos niekur nedingo, tik laukia savo temos ir progos.

      • kauniete

        Nea, nepasigedau… Tik kad pastaruoju metu daugokai siam reiskiniui demesio Tamstos rasiniuose buvo… Taip pripratau, kad… pasigedau…

        Juokauju, zinoma. Palikime jas joms pacioms… tegu buna. Lietuvoje ir pasaulyje, mano manymu, yra gerokai baisesniu reiskiniu.

  13. 30mete

    Šįryt mūsų keturmetis kaip tik atkakliai stengėsi atkartoti tėtės žodį prezentacija. Lietuvoj visokie “trainingai”, “volumai” ir pan. labai mėgiami vilniečių 30mečių. Lietuviško atitikmens neatrandame, ir, prisipažinkim, angliški skamba mandriau. Deja deja…

  14. mustangas

    Naudodamas ivairiakalbius žodžius p. Užkalnis man panašus į mano pradinuką sūnų, kuris pasidėjęs kelias skirtingų firmų pieštukų dėžutes kantriai renka tą vienintelę perfect spalvą nuspalvinti kokio baiboko kepurę.

    Naratyvas man kažkas tarp pasakojimo ir pamokslo (arčiau pirmojo), bet labiausiai asocijuojasi su tais aštunto-devinto dešimtmečio Holivudo filmais , kai prasta scenarijų ir vidutinišką vaidybą dar reikėdavo paramstyti balsu už kadro – naratyvu. Tai ką perskaičiau naratyvu pavadinti per šilta, per miela ir per nostalgiška…

    P.S. Kai mane užgraužia mintis grižti į Lietuvą, perskaitau keletą puslapių iš “Franko Kruko” ir praeina. Taip ilgam praeina.

  15. Pingback: Uzkalnis

  16. Pingback: nextday tramadol

  17. Pingback: Savaitgalis Dzūkijoje: kaimo turizmas ir vaikystės prisiminimai « Andrius Užkalnis. Protokolai.

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: