Užkalnis atsako į klausimus apie pramoginę žiniasklaidą

Jau esu rašęs gerai apie studentus. Kai parašo ir užduoda klausimų (kokiam nors darbui arba praktikai), dažnai būna labai geras įspūdis. Čia – vienas iš tų kartų. Klausinėjo apie pramoginę žiniasklaidą.

Akvilė Kavaliauskaitė

Esate žinomas kaip rimtosios žiniasklaidos gamintojas ir vartotojas. Ar skaitote pramoginius, bulvarinius leidinius? Kokius? Ar kreipiate dėmesį į  pamoginius rašinius lietuviškoje spaudoje? Kokios temos atrodo įdomios?

Kai tik galiu, skaitau. Lietuviškoje spaudoje, pavyzdžiui, http://www.delfi.lt turi labai daug pramoginio pobūdžio straipsnių: man rūpi žinoti, kokios yra plačiai visuomenei rūpimos temos. Skandalai, elgesio ir pirkinių mados, paskalos, apkalbos ir kita dominuojanti tematika, kuri yra žmonių galvose. Koks nors žurnalas „Žmonės“ dažnai man atrodo pernelyg poliruotas, kad galėtų išsamiai atspindėti tai, kas rūpi pagrindinei masei, bet ir jis yra neblogas veidrodis. Ne kiekvieną numerį, bet paskaitau.

Tas pats ir kalbant apie anglišką žiniasklaidą: be savaitinio The Economist ir Spectator ir kasdienių The Times, The Daily Telegraph ir The Guardian, pasižiūriu ir kokį nors The Sun, ir The Daily Mail, ir retkarčiais visokius su paveiksliukais OK arba Hello. Labai stengiuosi daryti taip, kaip mane kažkada mokė: vis prisiversti perskaityti kokį nors leidinį, kurio gyvenime neimtum į rankas – net ir sodininkų, žvejų, motociklininkų, galų gale, nors ir krepšių pynėjų ar medžio drožinėtojų žurnalą. Tai tikrai padeda nusileisti ant žemės ir suprasti, kokių skirtingų žmonių esama pasaulyje. Nes koncentruojantis tik ties ta spauda, prie kurios esi įpratęs, apsiriboji tik labai siauru ratu žmonių, kurie ten rašo, ir apibrėžtu skaitytojų tipu.

Man pačiam apie populiarius rūpesčius ir pomėgius žinoti atrodo yra būtina, nes dažnai komentuoju socialinėmis ir masinės kultūros temomis. Rašau apie visuomenes nuotaikas ir tai, kas kaitina protus: nebūtinai tuos protus, kurie laiko savo tikrąja išmintimi, bet visgi protus. Tai gali būti kokia nors daugelio dėmesį užkabinanti reklaminė kampanija arba Natalijos Zvonkės šeimyninis gyvenimas. Jei tai įdomu žmonėms, tai įdomu ir man.

Man smagiausios tos temos, kurios nėra susijusios su politika. Žinoma, turbūt netiesiogiai viskas yra su ja susiję  (juk net tas, kas negalėtų pasakyti premjero vardo ir pavardės, vistiek kartais eina balsuoti), tačiau man patinka žinios, kurios yra daugiau susijusios su kasdieniu gyvenimu.

Taip jau išeina, kad šios temos daugiausiai yra aptariamos tos žiniasklaidos, kuri nėra laikoma rimta. „Rimti žurnalistai“ dažnai mano, kad tegali kalbėti apie valstybinės reikšmės aktualijas: jie gali kalbėti apie kokią nors energetikos bendrovę, bet nenusileis iki kalbų apie tai, kokias lemputes žmonės dažniausiai perka. Jie rašys apie tabako kontrabandą, bet ne apie žmogų, kuris tas kontrabandines cigaretes tampo, ką jis galvoja, ko jis bijo ir kas jam rūpi. Man, pavyzdžiui, labai įdomu, ką šiemet žmonės pirks ir gamins Kūčių stalui. Man tai įdomiau, nei susitaurinę rakinėjimai, ieškant neskaidrumų santykiuose tarp stambių parduotuvių tinklų ir miesto ar šalies valdžios.

Lygiai taip pat „rimtų žurnalistų tarpe“ yra labai daug mėgstančių padūsauti apie „masinį skonį“ ar „popsą“. Jiems savimeilę glosto, kad jie yra „aukščiau visko to“.

Kaip manote, kokie yra pagrindiniai skirtumai tarp Anglijos ir Lietuvos pramoginių leidinių? Dėl ko tie skirtumai atsiranda?

Manau, pirmasis skirtumas yra rinkos dydis. Daug kas Lietuvoje turi būti sudėta ant vieno prekystalio, nes perkančių žiniasklaidos produkciją nėra pakankamai daug, kad galėtų išlaikyti visos spaudos įvairovės. Todėl Lietuvoje daugelis leidinių turi būti ir pramoginiai, ir rimti – visko po truputį.

Antrasis skirtumas yra požiūrio skirtumas, apie kurį jau kalbėjau. Anglijoje pramoginis rašymas laikomas rimtu darbu: skirtingu nuo rimtos politinės ar ekonominės analizės, bet ne mažiau rimtu. Lietuvoje jis dažnai laikomas tokia menka, apgailėtina veikla.

Daug lemia vadinamųjų autoritetų – arba save laikančių autoritetais apsišaukėlių – elgesys. Pavyzdžiui, vienas be galo gerbiamu žurnalistu save laikantis asmuo, pagarsėjęs masiškai skaitomu tinklaraščiu ir kovomis už teisybę visais frontais, jau seniai daug dėmesio skiria man, bandydamas visiems, kas jo klauso, įrodyti, kad aš nesu žurnalistas, nė vieno žurnalistinio teksto neparašęs, apie žurnalistiką rašyti ir kitų mokyti neturiu teisės, o jau juo labiau šaipytis, iš tokių kaip jis.

Man jo proklamacijos yra juokingos, kaip nuo žąsies vanduo ir apskritai dėkinga medžiaga: tokius, kaip jis, susitaurinusius moralistus, Anglijoje laikraščių apžvalgininkai valgo gyvus. Jie yra labai ryškūs dramatiški charakteriai, juos lengva parodijuoti. Bet galbūt yra ir tokių, ypač tarp jaunimo, kuriuos tokie veikėjai įbaugina – juo labiau kad tokių pasitaiko ir ten, kur mokomi jauni žmonės. Nors gal žurnalisto – ar rimto, ar pramoginio – profesijos siekiantis asmuo turėtų išmokti nebijoti tokių autoritetų ir nepaisyti jų.

Ar, jūsų nuomone, dabar Lietuvoje galėtų egzistuoti juodai bulvarinis „The Sun“ tipo laikraštis? Kodėl?

Grynai toks – turbūt negalėtų, pirmiausiai todėl, kad per maža rinka: ir skaitytojų, ir reklamos. The Sun nebrangiai kainuoja nusipirkti, bet nepigiai kainuoja leisti.

Jo darbuotojų profesionalumas anaiptol ne menkesnis, nei solidžiosios spaudos, tik jie rašo kitai auditorijai, kuri įpratusi skaityti kitaip parašytus tekstus. Visa tai kainuoja, ir nepigiai (ir, priešingai daugelio įsitikinimui, anaiptol ne skandalingos nuotraukos ir triukšmingi žurnalistiniai tyrimai sudaro didžiausią biudžeto dalį, o kasdienė veikla, pavyzdžiui, kelios dešimtys sporto puslapių kasdien, užpildytos profesionaliais rašymais ir nuotraukomis). Kad galima būtų tokį leidinį pakartoti, reikalinga didelė auditorija. Lietuva tiesiog per maža.

Kasdien Andrius Užkalnis tampa vis populiaresnis. Ar pats duotumėte interviu, pavyzdžiui, žurnalui „Privatu“? Kodėl taip arba kodėl ne?

Be abejo, jei tik jie paprašytų: tai juk tokia privilegija, kad kažkam įdomu apie tave sužinoti.

Žinoma, yra klausimų, apie kuriuos nekalbu: pavyzdžiui, nors mano viešasis veidas yra labai viešas, vengiu kalbėti apie šeimą ir savo dukras, nes jos juk nekaltos, kad turi tėvą, kuris yra aptarinėjamas viešumoje. Prie manęs kvaili kaltinimai ar apkalbos nelimpa ir jie manęs nežeidžia, bet mano dukros nepasirinko tokio gyvenimo, jos auga kaip paprasti vaikai.

O daugiau galiu pasakoti apie viską.

Yra įprasta sakyti, kad Britanijoje niekas neprisipažįsta skaitąs „The Sun“, bet skaito visi. Šiame pasakyme daug tiesos?

Gal tik dalis tiesos. Manau, yra tokių, kas galbūt skaito bulvarinę spaudą, bet neskuba tuo girtis, bet daugumas žmonių visai nesistengia atrodyti labiau rafinuoti, nei yra iš tikrųjų.

O ar pats eitumėte išsišiepęs Vilniaus senamiestyje su „Žmonėmis“ rankose?

Kodėl gi ne, tai juk normalus leidinys, ten nieko nepadoraus nėra, kad turėčiau to drovėtis.

Ar pačiam yra tekę paleisti vadinamąją žurnalistinę antį? Kokios buvo to pasekmės? Ar esate linkęs teisti žurnalistus už jų žioplumą?

Anties paleisti neteko. Galbūt tik kartais, radus internete apie savo kokių ypatingai juokingų paskalų, aš noriai jas dar pasūdydavau ir pametėdavau bičiuliams, kurie išplatindavo gausiau. Man tai labai smagu. Pavyzdžiui, istorija apie mano neva turėtą darbą Antavilių senelių namuose, kur grojau akordeonu, vadovavau įnamių saviveiklai ir išdarinėjau visokius skandalingus dalykus, yra toks puikus sugalvojimas, kad man būtų tiesiog gaila nepaviešinti.

O apie kitus – ne. Man visada atrodė, kad gyvenimas yra pilnas tokių gerų tikrų istorijų, kad nėra jokio reikalo spausti išgalvotų.

Ar kreiptumėtės į teismą dėl apie jus paleistos anties?

Nemanau, nebent tai būtų susiję su kokiais nors kaltinimais dėl kriminalinio nusikaltimo arba ko nors panašiai baisaus. Yra geresnių būdų neutralizuoti tokias apkalbas; viešųjų ryšių specialistai gali apie tai papasakoti išsamiau.

Vienas toks žymus veikėjas yra pasakęs, kad Lietuvoje apskritai nebėra nebulvarinių laikraščių. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?

Manau, kad toks skirstymas informacijos prasme nieko neprideda. Na taip, galima guostis, kokia bloga žiniasklaida, bet šis veikėjas, taip kalbėdamas, turbūt norėjo pasakyti, kad nusipelno geresnės, nes pats turbūt yra nebulvarinis. Tokiu atveju lieka dvi išeitys: arba leisk norimo lygio spaudą pats, arba skaityk užsienietišką, jei tavo toks aukštas lygis, kad tau niekas neįtinka. Bet aišku, skųstis neuždrausi.

Jau esate rašęs apie prastą Lietuvos žiniasklaidą, bet daugiau kalbėjote apie rimtąją jos pusę. O kas blogai su pramogine? Ką reikėtų daryti, kad būtų geriau?

Galbūt ne tiek apie prastą, kiek sunkiai augančią ir turinčią trūkumų, kurie yra dėsningi tokio dydžio šaliai, kaip Lietuva.

Pramoginei spaudai norėtųsi palinkėti įdomesnių klausimų pašnekovams. Kiekvieną interviu galima sudaryti iš klausimų, kurie jau buvo girdėti, kurių pašnekovas tikisi, o galima sugalvoti kažką naujo, kaip jūs sugalvojote šiame interviu, kur nebuvo nė vieno klausimo, kuris man kada nors būtų buvęs užduotas. Būtent todėl buvo taip smagu atsakinėti. Ir dar norėčiau, kad žurnalistai, rašantys pramoginei spaudai, labiau didžiuotųsi savo darbu: nuo tinkamo savęs vertinimo turbūt atsiras ir palankesnė aplinkinių nuomonė.

Advertisements

6 comments

  1. Pingback: Tweets that mention Užkalnis atsako į klausimus apie pramoginę žiniasklaidą -- Topsy.com

  2. Vilnius, iš Šeškinės

    Pavyzdžiui, vienas be galo gerbiamu žurnalistu save laikantis asmuo, pagarsėjęs masiškai skaitomu tinklaraščiu ir kovomis už teisybę visais frontais, jau seniai daug dėmesio skiria man, bandydamas visiems, kas jo klauso, įrodyti, kad aš nesu žurnalistas, nė vieno žurnalistinio teksto neparašęs, apie žurnalistiką rašyti ir kitų mokyti neturiu teisės, o jau juo labiau šaipytis, iš tokių kaip jis.

    Nėra A.U. rimtas transliuotojas ir to (?) nesupranta, šiepdamas A.R ar N.V. O jei supranta – tai ignoruoja, kas nėra racionalu.

    • Yra ar nėra, bet juk kokia didelė daugybė rimtų transliuotojų, rašytojų ir veikėjų, kurie neturi geresnio užsiėmimo, nei įrodinėti Užkalniui, kad jis neturi teisės jiems aiškinti. Tampyti juos už virvučių yra didelis (tegul ir nuodėmingas) malonumas.

      • Vilnius, iš Šeškinės

        Kaip kad A.U. reaguotų apie savo dukras (dėl vengiu kalbėti apie šeimą ir savo dukras, nes jos juk nekaltos ). Taip A.R. jautriai reaguoja į A.U. ir kitų veikėjų smaginimasi.

        Cituoju A.U.:

        „Žurnalistikoje toną diktuoja kūrybinės davatkos. Įdomiausia, kad ir blog‘uose dažnai vyrauja tokios pačios nuotaikos. Labiausiai gerbiamais laikomi didžiausi nuoboduliai ir moralizuotojai. Jie norėtų rašyti taip pat nykiai kaip Račas, tik dar neišmoko. Tai įrodo, kad numirusios minties užkratas yra giliai. Jis – ne išorinių jėgų padarinys. Jis – giliai viduje.“

        Pastebiu, kai A.R. tipo moralizuotojų daugiau, kartu ir moralės daugiau.

        Nereikia ristis iki grinevičiučių iš karto. Arba dar toliau: iki čyvinių skonio stipriklių, tomkinių juodosiomis tech. grįstų pagardų, klivečkinių hipotetinių ingridientų. Arba visai toli – jiems pritarainčių ir jais tikinčių tautiečių.

      • Visiškai su jumis nesutinku.

  3. Pingback: Kodėl padedu dundukui A.Užkalniui “pakelti SEO”? | Artūras Račas

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: