Metai Beatos virtuvėje ir Beata lietuvių gyvenime

Viršelyje Beata linksmai kikena

Beata Nicholson, Metai Beatos virtuvėje, “Laisvos valandos”, Kaunas, 2010. 368 psl.

Pripažinkim, kad nėra Užkalnis pats tinkamiausias autorius recenzuoti naują Beatos Nicholson knygą.

Pirmiausia, todėl, kad ne tokiems, kaip jis, ta knyga rašyta: ne diedams, kuriems skaniausia yra pica ir mėsainiai, ir kurie patys moka nebent išsikepti kiaušinienę arba, kur buvę kur nebuvę, sumeistrauti kokios pastos su kukuliais, ir dar taip, kad paskui supermamos barasi, kad neteisingai tokie šarlatanai gamina ir nereikėtų jų apskritai virtuvėn leisti. Knyga rašyta šeimininkėms, o ne visokiems vyrams, kurie sugeba tik blevyzgoti ir mandrai dėlioti žodžius.

Antriausia, tai esu su Beata susijęs ne tik giminystės ryšiais, bet ir kūrybiniai mūsų keliai ir viešųjų ryšių kampanijos yra persipynusios. Mūsų pirmosios knygos pasirodė tuo pačiu metu 2009 m. prieš šventes, paskui buvo tuose pačiuose dešimtukuose, paskui Beata vedė mano knygų pristatymus, o aš – jos, ir Vilniuje ir Londone, ir net vienąsyk esame gaminę valgyti kartu. O dabar štai beveik tuo pat metu pasirodė Beatos antroji knyga, o mano – trečioji, ir tokiu štai būdu šis oligarchinis korumpuotas pusiau-kooperatyvas pūškuoja ir stumia į priekį ne tik spausdintą produkciją, kalendorius su pyragiukais, bet net ir prijuostes.

Todėl prašom nesitikėti, kad viską metęs kritikuosiu užpuolęs tą knygelę, kaip kokios pasikėlusios fyfos, kurios kur buvusios, kur nebuvusios kaltina Beatą “Džeimio Oliverio kopijavimu” (nes jos knygos panašaus dydžio, kaip Oliverio, tekstas rašytas raidėmis, kaip ir Oliverio, su spalvotomis nuotraukomis, kaip ir Oliverio, ir net spausdintos lygiai taip pat – spaustuvėje, ant popieriaus), arba kaip kultūrinio fronto apsimezgusios liūdnuolės, kurių nuomone, būtent dėl Beatos Nicholson (bei taip pat ir dėl Kristinos Sabaliauskaitės kaltės) žmonės nebeskaito rimtos literatūros. Kur čia skaitys, kai kem ar pem litų išleista visokiam iliustruotam šlamštui, tai kur tau liks pinigų normaliems leidiniams.

“Metai Beatos virtuvėje” tikrai nebūtų pasirodę, jei nebūtų pirmosios knygos, “Beatos virtuvė”. Pirmoji knyga uždirbo Beatai statusą ir ypatingą, išskirtinį vaidmenį Lietuvos kulinarinėje leidyboje. Tą statusą jai, savo ruožtu, paruošti padėjo jos tinklaraštis ir internetinė veikla Feisbuke – kurie yra iš esmės apie tą patį, bet skirtingai: pirmajame Beata rašo, o antrajame cypia susižavėjusių supermamų minia (jų tūkstančiai) ir uždavinėja klausimus, pavyzdžiui: “Beatute mūsų tu saulute, pirmiausia noriu pasakyti, kokia tu faina ir kaip mes tave myyyyylim, o dabar noriu paklausti. Nusipirkau druskos. Ką su ja galima gaminti?” Kartais supermamų susitikimai baigiasi kruvina amazonių dvikova, ir dėl tokių momentų verta gyventi.

Pirmoji knyga buvo išskirtinė, nes įsiveržė į Lietuvą su misija. Beata neigs, kad misija buvo, bet aš tikrai žinau, kad taip. Beata suėmusi už pečių (o jei reikia, ir už kudlų) purtė Lietuvos šeimininkes ir rodė joms ne tik naujas sudėtines dalis, bet ir požiūrį į maistą, ir darė tai taip vykusiai, kad apsnūdusi Lietuvos kulinarinė padangė net nesuprato, kiek daug jas išmokė ir apšvietė buvusi teliko žvaigždė, o dabar dviejų vaikų mama iš Londono. Kai kuriais atvejais tai buvo tiesiog paprasčiausias, bet taip reikalingas neraštingumo likvidavimas, kur pristovėta šakočių ir mišrainių kulinarinė kultūra pamatė tokius būtinus vakarietiško valgymo numerius, kaip Benedikto kiaušiniai ir čempionų pusryčiai. Čia buvo tas pats, kaip pirmą kartą duoti pasiklausyti Sinatros ir Bobo Dylano tam, kas nebuvo girdėjęs nieko, išskyrus LRT pageidavimų koncertą ir “Jau gegužio žiedai“. Tai buvo svarbus darbas, ir ačiū Dievui, kad Beatai už tai buvo tinkamai atlyginta: nežinau, ar susikrovė milijonus ir nusipirko tą dviaukštį katerį plaukioti po Temzę, apie kurį svajojo*, bet šlovės ir pagarbos susilaukė tiek, kad maža nepasirodė.

Antrojoje knygoje Beata atsisuka į tai, nuo ko kitas būtų pradėjęs: nuo to, ką lietuvės šeimininkės gamino, gamina ir gamins. Daug pyragų (ir daugumas – anaiptol ne revoliuciniai), visokia kimšta vištienos išpjova (panašios kooperatinėse kavinėse buvo vadinamos “Suktinukas ‘Vištytė ir gaidelis‘”), netgi lietiniai blynai, baltoji mišrainė ir netikras zuikis ir, tegu Dievas laimina šią knygą, pikantiškos salotos, jaunystės bufetų klasika: 34 kapeikos, stiklinėje vazelėje, ir dar su aliuminio šaukšteliu, ir dar duonos riekelė.  Yra ir užsienietiškų įtakų, bet jos tokios švelnios, ir, sakyčiau, sumaniai optimizuotos toms lietuvėms šeimininkėms, kuriems ligi šiol karis yra egzotinis ir labai gudrus pagardas (jos taria tą pavadinimą “kãris”, su ilga ilga “ã”, nes angliškas jųjų tarimas ligi šiol yra suformuotas rusiškų pedinstituto** tradicijų).

Receptai surašyti, nepabijokim to žodžio, prieinamai ir aiškiai, ne per daug perspaudžiant humoriuko ir supermaminių virtualiųjų lotuliukų-šmaikštuliukų, už ką autorę galima pagirti. Naratyvas įžangose, žinoma, mergaitiškas, kaip ir pirmojoje knygoje, tonas – tinklaraštinis ir kai kur net pernelyg toks chi-chi ha-ha, bet dar kartą sakau, ne man tai rašyta, ne man.

Apipavidalinimas: sakyčiau, žiūrėdamas iš savo pozicijų, Beata ir knygos dizaineriai truputėlį perspaudė su laimingų ir kvatojančių draugų (daugiausia, aišku, nerūpestingų draugių) gausa; mano skoniui, šis stilius per daug primena korporatyvinį bukletą apie bet ką, nuo atostogų iki nekilnojamojo turto draudimo, kur visą laiką sklaidosi laimingos bekvatojančios šeimos ir visokios draugės nieko daugiau neveikia, tik geria kokteilius, valgo lengvas salotas, pletkina ir kikena vienos į kitą žiūrėdamos, lyg kiekvieną iš jų kutentų po stalu palindęs Leonardo di Caprio. Šito gero tai reikėtų su saiku, garbės žodis, nes kas per daug primena filmą Seksas ir miestas, tas nesveika. Apie to filmo personažes-vištas ir kodėl mes, vyrai, jų nemėgstame, esu rašęs (žiūrėti ten po apačia, priede). Bet čia dar viena pastaba iš vyro varpinės, o gal supermamytėms čia ir visai tinka, geruliukas-kikuliukas-mirksiukas. A ne, mergytės? Šypsniukas.

Viršelis yra džiaugsmingesnis, nei pirmosios knygos, labai šviesus ir margas (žiūrėk aukščiau), bet bendros spalvos yra prigesintos. Galbūt spalvų prisotinimas buvo pritaikytas kitokiai popierai (ši knyga spausdinta ant pusiau kreidinio, neblizgaus, ofsetinio popieriaus), bet reikėtų, norėtųsi pasukti spalvų saturaciją, nes kruopos pradeda atrodyti drungnos, kuskusas – drumzlinas, ir iš visų spalvų pradeda dominuoti lietuviška pakulų rudoji. Net ir žmonės pradeda atrodyti kokie tai pablyškę, lyg po žiemos, kaip iš angliškos kostiumų dramos, net ir saulėtose nuotraukose. Gal kitiems taip gražiau, o man norisi ryškesnio spalvų skambesio.

Ko dar norėtųsi, kad būtų, bet nėra? Norėtųsi apie gėrimus. Kokteiliai paminėti lyg tarp kitko.  Nors truputį norėtųsi apie vynus ir alaus rūšis, kas prie ko dera, ypač todėl, kad  knyga juk apie šventes. Juo labiau, kad yra knygoje tokių patiekalų, prie kurių yra nesunkiai randamų ir labai gerai grojančių gėrimų. Pavyzdžiui, kumpio, smidrų ir pomidorų pyragas, prie kokio labai kvapnaus Naujojo Pasaulio Sauvignon Blanc, tokio, kur kvepėtų agrastais (gūzberiais). Arba bananų duona, kuri kaip svajonė nueis su puikiu lietuviško porteriu, arba netikras zuikis, kuris bus pats tas su metaliniu, šaltu Chablis. Arba lietuviškos dešrelės, kurioms reikėtų uogieninio, bet ne medinio, Australijos arba Kalifornijos Shiraz. Arba kad prie lietuviškų aguoninių pyragų labai gerai derės austriškas Grüner Veltliner, tas kur kvepia šlapiais, nulytais obuoliais.

Ar knyga verta pirkti? Taip, žinoma, kad taip. Lietuviškoje kulinarinėje leidyboje – kaip ir lietuviškuose maisto tinklaraščiuose – yra Beata, ir yra visa kita, jos blankūs atspindžiai, ir antroji knyga nesumažina šio įspūdžio. Taip, leidyklos dabar bus užlipusios ant bangos ir grūsis ir stumdysis leisti kulinarines knygas, ir rašo ir rašys jas visi – teliko vedantieji ir vedančiosios, o gal net vedamosios, tinklaraštininkės ir kultūrininkės, keliautojos ir grybautojos, bet, kaip rodo patirtis, daug pašauktųjų ir maža išrinktųjų.

Todėl, likus savaitei iki Kūčių, ir begalvojant, ką įduoti Seneliui, kad padėtų po eglike, daug negalvokite, ir pirkite, kol jų yra (anais metais labai staigiai neliko). Kaip anuomet buvo sakoma: 1685-uose mūsų Viešpaties metuose, taip ir nepriklausomos Lietuvos kulinarinė leidyba vis dar skaičiuoja savo erą “prieš Beatą” ir “antruosiuose Beatos metuose”. Linksmų švenčių.

— — — — —

* Informacija nepatvirtinta.

** Žodis “pedinstitutas” nieko neturi bendro su mažumomis. Tai Pedagoginis Institutas. Ten anksčiau anglų kalbą studijavo tie, kas nesugebėdavo įstoti į Universiteto filologyną.

Advertisements

22 comments

  1. Pingback: Tweets that mention Metai Beatos virtuvėje ir Beata lietuvių gyvenime -- Topsy.com

  2. nuostabi spalva – lietuviska pakulu rudoji. super

  3. Indrė

    Gerbiamas Užkalni,
    Aš jau Jums kartą esu rašiusi, po knygos apie Angliją ir dėl tų išnašų gausos, gal pririminsite.
    Paskaičiau šitą recenziją, tikrai labai patiko, pakikenau, pliusą uždėjau Jums, knygą Beatos jau esu Kalėdų seneliui įdavus.
    Gerai, kad pagal seną papratimą nepuolu tų Jūsų išnašų skaityti, na bet atėjo recenzijos apačia ir teko pažiūrėt, ką ten apie tą pedinstitutą parašėt. Tai būtinai to reikėjo? Tėkštelt ant visų to universiteto studentų ir absolventų? Labai norite pasipuikuoti, kad pats jau universitete filologiją studijavot, o tie kiti žmogeliai tai jau pedinstitute? Ar čia turėjo toks juokas būti? Maniau, kad kultūringi žmonės iš tokių juokelių išauga vidurinėje, na, vėliausiai pirmame kurse, kai dingsta euforija dėl įstojimo į ‘universitetą’. Liūdinate mane, p. Užkalni… Dar kartą pasigailėjau tų litų už Jūsų knygą, kurie sugrįžo honoraro forma… Baikite niekinti žmones, išties…

    • Jei jau jis čia “pasityčiojo“ iš pedagoškės, tai Saulius Poška, Mėslitos direktorius, turėtų iš viso gatvėje nesirodyti, nes MRUšnykai primuš! :D

    • Laura

      VPU labai plačiai visuomenėje tiesiog “Pedu” vadinamas, nepaisant ar pyksta dėl to jo studentai ir absolventai, ar ne. Gražu, kad ginate savo Alma Mater, bet visgi neįmanoma išgydyti nuo įsišaknijusių stereotipų įtakos visos visuomenės… ;)

  4. Anonymous

    Superines mintys:) labai pakele upa:)) aciu:)

  5. Giedre

    geras straipsnis, prisijuokiau:) “kulturinio fronto apsimezgusios liudnuoles”:))) ha ha, aciu uz jumoro doze:) geru svenciu visiems!

  6. Justas

    Nelabai tiksli straipsnio pradžia, jei galima, pakoreguosiu – Pripažinkim, kad nėra Užkalnis pats tinkamiausias autorius recenzuoti bet kokią naują knygą.

    • mustangas

      Silpnų nervų ar patižusiems rašytojams taip, JIS yra košmaras iš Guobų alėjos.

      Šiaip jei aš kada nors parašysiu kokia nors knygą, nuolankiai prašysiu Užkalnį užkalniškai (ne taip kaip šitą) ją išrecenzuoti. Neturiu kažkokių iliuzijų it tikėčiausi geros klizmos, bet tai kas mūsų negali nužudyti daro mus stipresniais!
      Paskaitęs Užkalnio recenziją sužinai ir planuotiną knygos tiražą ir vietą chartuose… Keep it up!

  7. gg

    maladec, pasijuokiau smagiai.ypač iš tų visų šmaikštašiknių. nors man tokios knygos yra nelabai suprantamos paskirties, pirmą beatos knygą savo draugo žmonai padovanojau. tai gal ir reikalingos reiškia. mastytuliukas.
    pritariu Indrei, nevaryk ant pedagaškės, pažįstu keletą puikių žmonių iš ten. o apie įstaigos prestižą kalbant, tai jau atskira tema.
    keep up good work

  8. Mare

    Kažkodėl Lietuvoje labai prigijo naujas kritikos žanras – menkinti kitus. Net jei tai daroma šmaikščiai, o šiuo atveju – netgi proteguojant Beatos knygą, man tai skaitosi labai neskaniai. Ir ne tik Užkalnis – visi yra įsikandę tą kitų menkinimo kryptį. Bet juk visi kuo puikiausiai sutelpam toj tuštėjančioj Lietuvoj…
    Tai gal gyvenkim draugiškai, a? Ir nenorėkim atrodyti pranašesni kitų sąskaita…
    Gražių švenčių visiems. O aš labai laukiu Kalėdų senelio su nauja Beatos knyga… :)

  9. super

    “Beatute mūsų tu saulute, pirmiausia noriu pasakyti, kokia tu faina ir kaip mes tave myyyyylim, o dabar noriu paklausti. Nusipirkau druskos. Ką su ja galima gaminti?“ :DDD super:)

  10. Supermama

    Andriau, Jūs vėl už savo!

  11. Leonarda

    man pedagoginis neuzkliuvo, nei teigiamai , nei neigiamai vertinu…Bet man uzkliuvo Beatos Benedikto kiausiniai…Paskaiciau as jos ta irasa, kad ji tokiu kiausiniu – virtu be luksto, niekada iki Anglijos nera maciusi…suglumau.Nezinau kaip ir kokio lygio tie jos kulinariniai igudziai buvo Lietuvoje, bet as budama keleta metu jaunesne uz tamsta to mokiausi per darbu pamokas mokykloje…Suprantu, kad tai knygai marketingas…Jeigu nebuciau ir as Anglijoje nepakeitusi savo profesijos buvusios tardytojos i maisto technologus, gal irgi kitaip ziureciau i sia knyga…

  12. mustangas

    Na čia ne Andriaus kritika, čia tokia pacifistinė recenzija be kiaušinių. Aš suprantu, kad knyga ne jam, bet Davainės irgi ne jam buvo. Aną kaip meistriškai sudirbo, o čia taip geruliukas-kikuliukas-mirksiukas. Giminė, ne kitaip!

    Nors, tiesą sąkant, su vynu gerai užkabino. Laukiam trečios Beatos/ketvirtos Andriaus knygos wine pairing added!

    P.S. Dar prašymukas Andriui. Parekomenduok kokį mėgstamą Chablis prie netikro zuikio, kontrastas tikrai turėtų būti nuostabus. Aš beveliju Kalifornietišką Pinot Noir atvėsintą 20-čia minučių šaldytuve. Tie juodieji serbentai, serbentai…

    • Man labai sunku patarti, nežinant, kas yra pirkti ten kur jūs esate. Man atrodytų, kad prie netikro zuikio Chablis bus nelabai, nes jis per metalinis; geriau kokį Chenin Blanc jeigu labai balto norisi, arba Rieslingo, bet ne per daug vaisinio irgi.

      • mustangas

        Andriau citata iš Tamstos recenzijos: arba netikras zuikis, kuris bus pats tas su metaliniu, šaltu Chablis. Mintis man pasirodė įdomi. Kilo klausimas.

        Aš nelaikau savęs vyno ekspertu, bet netikro zuikio atveju (na tokio su dideliu kiekiu mėsos pateikiamu besisunkiant labai švelniai rožinėms sultims su jaunomis raudonomis bulvytėmis arba gerai paskrudusiomis stambiai pjaustytomis Aidaho Russet’o kepimo bulvėmis) bulvės ir Chablis man neitų. Jei kepti su daržovemis t.y. Briuselio kopūstai, brokoliai, tada baltas vynas būtų alternatyva. Be Pinot Noir dar esu bandęs (su tuo zuikiu) Kalifornietišką Merlot ir rimtą Zinfandel (nepamenu vyninės, bet paprastai pas mus Zinfandel’is yra tetrapack dėžėse arba plastmasiniuose bosuose ir rimtu gerimu nelaikomas).

        Aš esu Niujorke taip kad teoriškai galiu gauti bet kokį eksportuojamą vyną, o praktiškai kažko gali tekti labai paieškoti.

      • Aš čia pats susipainiojau. Aš rašiau apie netikrą zuikį o galvojau apie visai ką kitą kažkodėl. Chablis man tinka prie zuikio, ir kuo aštresnis, tuo geriau. Bet jei tas zuikis šaltas.

      • mustangas

        Sutinku su šalto zuikio pairing. Retai mūsiškis zuikis iki to išlieka (bent jau toks kiekis, kad vertėtų butelį atkimšinėt, o va su vyniotiniais irgi turbūt galima būtų pabandyt.) Man Chablis asocijuojasi su šviežiomis austrėmis: šlakelis balto prieskoninio itališko acto tiesiai į geldelę, o šalia taurė šalto šalto Premier Cru Chablis.

  13. ggg

    Uzkalnis tikrai padejo savo gerai draugei Beatai. Neverta ta knyga tokios geros recenzijos, oi neverta. Cheap zurnalo “Zmones” produktas, ir auditorija juju – supermamos.lt ir i jas panasios

  14. Pingback: Kliuku kliuku: vynų parinkimas prie Beatos patiekalų | Beatos virtuvė

  15. Pingback: “Drakono alsavimas”, mozaika su daug skaitymo ir be stabdžių « Andrius Užkalnis. Protokolai.

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: