Kodėl kalbainiams nesiseka įgyti autoriteto? Mažas pavyzdys.

Evelyn De Morgan, "Viltis beviltybės kalėjime" (1887). Čia apie tai, kad kaliuzė - tai ne daboklė, o daboklė - ne cypė.

Esu rašęs, kad VLKK, lietuvių kalbos politbiuras, neturi autoriteto, todėl kompensuoja tuo, kad turi represinį aparatą ir gali į kiekvieną ginčą atsiliepti aprėkimu arba ignoravimu ir būti aukščiausia apeliacine instancija.

Kodėl jie neturi autoriteto? Todėl, kad dažnai apie vartosenę  ir sklaidą turi skurdžias žinias ir nesigilina į tai, kaip ir kodėl kalbą vartotojai vartoja taip, kaip vartoja, o ne taip, kaip jiems, kalbainiams, norėtųsi.

Domėdamasis, kodėl nevarotinas žodis daboklė, aptikau štai šį įrašą:

Ar vartotinas žodis „daboklė“?

Žodis daboklė neteiktinas dėl hibridinės darybos. Lietuviški pakaitai: areštinė; šnek. belangė, šaltoji, cypė (Kalbos patarimai. Kn. 4: Leksika: 1. Skolinių vartojimas, Vilnius, 2005, p. 39).

Šis pavyzdys yra geras daugeliu prasmių.

1. Žodis neteiktinas dėl hibridinės darybos. Kuo hibridinė daryba iš esmės yra ydinga? Tuo, kad žodis išvestas iš “svetimybės” daboti*? Kaip ir daugeliu atvejų, neteiktinumas yra ideologinio sprendimo rezultatas. Mano močiutė ir a.a. diedukas ir mano mama, būdami lietuviai, kalbos nešiotojai, visą gyvenimą tą žodį daboti vartojo, juos klausantieji to žodžio reikšmę neklysdami suprato ir gavę iš savo tėvų ir senelių perdavė man.

Jis – mano gyvos kalbos dalis. Aš jį vartoju ir perduosiu savo dukroms. Jei neperduočiau, ar jos išaugtų geriau lietuviškai kalbančios? Tikrai? Joms būtų geriau nežinoti ir nevartoti savo praeities ir palikimo dalelės?

Man šis klausimas visiškai retorinis: aš žinau, kad man nereikia specialistų nuorodų, kad nustatyčiau savo dukrų santykį su jų praeitimi ir palikimu.

2. Pažiūrėkim į pavyzdžius, kuriais siūloma pakeisti. Areštinė tikrai atitinka daboklės prasmę, tačiau kiti trys žodžiai – belangė, šaltoji ir cypė yra bet kokio kalėjimo sinonimai, kai daboklė aiškiai apibrėžia priešteisminio sulaikymo kamerą.

Bet kuris budulis, gopnikas, urlaganas ir marozas, patekęs policijos nemalonėn, labai gerai žino, kuo skiriasi daboklė (arba areštinė) ir kaliuzė (kitas variantas: kaliūzė), tačiau VLKK šis skirtumas yra pernelyg subtilus.

Čia kaip iš pavyzdžio, tapusio anekdotiniu, kai kalbainė pasiūlė atsisakyti svetimybės “mocarela” ir vadinti ją “itališkas sūris”. Gėdinga durnystė nepateko į oficialias rekomendacijas, bet liko tautos atmintyje.

—

* Žodis daboti yra unikaliame dokumente, kuris yra “Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas” (“Neteiktinos svetimybės ir jų dariniai”). Pavadindami sąrašą “didžiųjų klaidų sąrašu”, kalbainiai (patys to nesuprasdami, nes – kaip jau minėjau – nesugeba ir nesivargina kreipti dėmesį į faktinę vartoseną, su kuria kovoja, o ne ją tyrinėja) pripažino tai, kas jiems labai nenaudinga. Tos “kalbos klaidos” yra didžiosios, nes jos net ne klaidos, jos yra pripažinti kalbos reiškiniai, jos  visiems žinomos ir suprantamos. Jos – tvirta ir neatsiejama gyvosios kalbos dalis.

Sąrašas yra nuostabus, bent jau man (kaip autoriui) nes suregistruoja, primena ir pasiūlo krūvas žodžių, kurie yra gražūs, išraiškingi ir labai vartotini. Štai tik keli:

babina, baronka, bevelyti, biškutis, brudas, bukietas, čecholas, dratas, grafkė, guzikas, kalnierius, kleckas, knopkė, kombikormas, kūdas, kvasas, lištva, mazolis, liuosas, primierka, papkė, plėmas, plintusas, tašė, prosas, sasyska, ružavas, ryžas, bujoti, šlipsas, smakas, štatyvas, šniūras, šlanga, tormozas, univermagas, zrazai, ženytis, žgutas, žilka, žiurstas.

Jūs be šių žodžių galite įsivaizduoti mano rašymus ir mano kalbėjimą? Apie kiekvieną šių žodžių – ir dešimtis kitų – galiu pasakoti, ką jie man primena, kodėl būtent jie – o ne jų kastruotieji ir dirbtiniai atitikmenys – kabina mano sąmonės stygas ir asociacijų siūlus. Aš be jų neapsieisiu ir nebandysiu jų vengti. Jei kas nors (o tokių bus daug) šito nepriims, ir nuspręs todėl apsieiti be manęs, pasaulis nesugrius: žinau, kad liks daug ir tokių, kurie mane skaitys su tokiu vernakuliaru, kuris man yra reikalingas ir priimtinas.