Ronald Reagan: jubiliejaus proga

Nuo seno kairieji naudojo Ronald Reagan vaikų (ir vaikiško intelekto suaugusiųjų) bauginimui. Karikatūra: The Miami Herald.

Proginių įrašų šiame blog’e mažai, politinių – ne ką daugiau. Tačiau tokią datą reikia paminėti.

Ronald Reagan’ui šiandien būtų 100 metų. Gimęs Ilinojuje, jaunystę praleido Ajovoje (ir žurnalisto bei šoumeno karjerą pradėjo nuo radijo – visai kaip aš, tik mano karjera prasidėjo Lietuvos radijuje Vilniuje, bet daugumas mano klausytojų irgi buvo Amerikoje, tai jau taip sutapo). O paskui persikėlė į Kaliforniją ir tapo aktoriumi. Politika užsiėmė jau vėliau, tačiau niekada per rimtai į politiko vaidmenį nežiūrėjo. Jis tikėjo Amerika, kaip šalies žmonių visuma, o ne Vašingtonu ir Baltaisiais Rūmais.

Reagano prezidentavimo metai, 1981-1989, sutapo su mano puikios vaikystės ir jaunystės metais, ir su Sovietų Sąjungos konvulsijomis, kurias jis meistriškai aitrino, gilino ir provokavo.

Kai šiandien bet kur pasaulyje rausvos beigi ružavos komunistininės kirmėlės, moraliniai reliatyvistai, karingieji ateistai ar veblenantys, nuspuogiję ir kraujančiomis širdimis intelektualai kur buvę, kur nebuvę vis užvažiuoja ant Ronaldo Reagano, girdi, koks negudrus buvo ir netikęs kaip prezidentas – ir tuo pačiu jį tebenaudoja kaip simbolį visko, kas jiems yra atrgrąsu ir priešiška jų prigimčiai, jie patys to nenorėdami, įrodo tai, ką labiausiai norėtų paneigti.

Praėjus daugiau kaip dvidešimčiai metų po Reagano prezidentavimo pabaigos, jis vis dar erzina ir nervina kairiuosius ir visokius profsąjungiečius bei genetinius išlaikytinius  ne mažiau, nei tuomet, kai buvo prezidentas. Ružavi šampaniniai ir Gucci socialistai ligi šiolei jį mini savo rašymuose, kaip kokį šėtonišką užribio smaką. Įrašo viršuje – karikatūra iš The Miami Herald, siaubas vaikams ir jų tėveliams, baisi Helovyno kaukė. Lietuvoje ekvivalentas turbūt būtų baisiau, nei Landsbergis, Vagnorius, Abišala ir Adamkus sudėjus į vieną (“nuskurdino šalį, išdraskė kolūkius, Mažeikius atidavė Williamsui ir parsidavė Amerikai”).

Man Ronaldas Reaganas visų pirma buvo ideologijos įvardintojas ir įgarsintojas. Man svarbiausias jo palikimas yra artikuliuota panieka valdžiai, nepasitikėjimas ja ir žiūrėjimas į valstybės funkcijas kaip į neišvengiamą blogį. Jis sakė, kad visų vyriausybių filosofija yra bet kurį tebekrutantį ekonominį vienetą apmokestinti, jei toliau tebekruta – užreguliuoti, o kai nuo mokesčių ir reguliavimo išleidžia kvapą – pradėti subsidijuoti. Tiek dabartiniam JAV prezidentui, tiek ir daugeliui Europos valstybių vadovų šiais laikais idealus ekonominis modelis yra toks, kur niekas negalėtų be vyriausybės pajudinti nė piršto. Pokarinės gyventojų kartos prie to gerai priprato iš abiejų Geležinės Užtvaros pusių: daugelis laukia išsižioję kuo geresnės valdžios. Lietuvoje taip pat.

Reaganas sakė, ir kartojo nepavargdamas, kad reguliuoti ir apmokesdinti galima tik tuomet, kai to nedaryti logiškai neįmanoma, o ne tuomet, kai nuo valstybės įsikišimo galbūt bus šiek tiek geriau.

Jo ideologijos stuburas buvo laisvė – laisvė nuo reguliavimo ir valdžios, tegu ir ne iki galo įgyvendintas, ne visuomet nuosekliai vykdytas to paties Ronaldo Reagano administracijos, bet Dievas mato, vistiek palikęs didesnį ir geresnį pėdsaką, nei valstybinio kišimosi ideologų palikimas. Tai ir didžiausio XX a. JAV nevykėlio prezidento Jimmy Karterio (kurio ir ideologu nelabai pavadinsi, tiesiog pasimetęs bestuburis, už ką ir gavo Nobelio premiją) liūdnas ir depresyvus vienos kadencijos prezidentavimas, ir dabartinio JAV prezidento Barako Obamos sušvytėjimas, po poros metų baigęsis šnipštu ir gana liūdnai belaukiantis kitų rinkimų. Obama, nuo mėgavimosi savo paties balsu neturėjęs laiko suprasti tautos, neįvertinęs laimėjimo priežasčių (jį rinko ne už jo savybes, o už tai, kad jis nebuvo George W Bush) ir iššvaistęs visą lengvatikių ir apykvaišės iPodo generacijos suteiktą pasitikėjimo kreditą, vis dar bando užimti vietą istorijoje. Vargu ar gaus ką nors geresnio, nei paminėjimą, kaip pirmasis juodaodis prezidentas – taip pat, kaip Džimis Karteris buvo pirmasis prezidentas, kurio profesija buvo žemės riešutų augintojas.

Net Britanijos kairiųjų-žaliųjų ekofašistų dienraščio  The Independent straipsnyje pripažįstama, kad Reagano palikimas ir įtaka visoms JAV politinėms jėgoms vis dar tebeauga. The Independent nurodo, kad, nepaisant viso išsilavinimo ir retorinių sugebėjimų, Barakas Obama nesugeba palikti optimisto įspūdžio. Ronaldas Reaganas buvo nenugalimas optimistas ir būtent tuo, per pusę nedalinamu, neskiedžiamu, kompromisų atsisakančiu optimizmu dar labiau siutino priešus, kurie dažnai jį kritikavo dėl naivumo, užsispyrimo ir maksimalizmo, kurį būtų pavadinę jaunatvišku, bet žmogus tuomet jau buvo toli gražu nebe jaunuolis.

Tapęs prezidentu, kai jam buvo jau 69, jis buvo vyriausias amžiumi JAV prezidentas, apie jo amžių jau greitai niekas negalvojo: optimizmas ir energija yra sielos būklė, o ne fizinio amžiaus požymis.

Reaganas man patiko tuo, kad jis daug kartų ir aiškiai kalbėjo apie tai, kad reikia ne laukti geros valdžios, o mažinti valdžios vaidmenį. Kad kuo mažiau žmonių turi nuo jos priklausyti. Kad socialinės rūpybos tikslas turi būti pasiekti tokią būklę, kad vis mažesniam skaičiui gyventojų reikėtų tos socialinės rūpybos. Kad valdžia ir laisvė neišvengiamai veikia viena kitą: kai plečiasi valdžios funkcijos, susitraukia laisvė. Kad patys baisiausi žodžiai yra “Sveiki, aš iš vyriausybės, ir aš atėjau jums padėti.” Ir jo inauguracijos kalbos žodžiai ligi šiol skamba taip pat aktualiai, kaip ir tuomet, prieš tris dešimtmečius:  “Šioje krizėje, vyriausybė nėra mūsų problemų sprendimas. Vyriausybė pati yra problema.”

JAV lėktuvnešis "Ronald Reagan". Žymiai geresnis argumentas diskutuojant su priešais, nei kito skruosto atsukimas.

O dar man Reaganas buvo labai patrauklus tuo, kad nebijojo įvardinti juodą ir baltą, gerą ir blogą, ir perdaug nesivargino, rinkdamas pustonius ir kruopščiai kvalifikuodamas pasisakymus. Jis rėždavo tiesiai ir nesudėtingai, pasirinkdavo poziciją ir jos laikydavosi. Vaizdiniai buvo paprasti, bet įtaigūs: Amerika, kaip “švytintis miestas ant kalvos”, pasaulio moralinis autoritetas, siekiamybė ir kartelė visiems, kas trokšta laisvės. Ir laisvė, kaip kategorija, kurios niekas nedovanoja, dėl kurios reikia kovoti, jei reikia, ir kumščiu, ir vėzdu, ir namie, ir – jei reikia – kitur. Jis neatsiprašinėdavo ir nesigailėdavo, net ir tuomet, kai ne viskas išeidavo puikiai.

Jam “kalbėjimas be pykčio” nebuvo geidžiama moralinė kategorija, mandagumas nebuvo savaiminė siekiamybė, ir jis ne ypatingai nerimaudavo, kad galbūt oponentas įsižeis. Oponentai ir įsižeisdavo. Sovietų propaganda tiesiog užspringo, kai jis pavadino Sovietų Sąjungą blogio imperija. Tai buvo nuostabu. Jie negalėjo nieko paprieštarauti, išskyrus tai, kad nerišliai kaltino Reagan’ą “akmens amžiaus antikomunizmu”. Net ir Gorbačiovas po pirmųjų susitikimų vadino jį “dinozauru” ir guodėsi, kad JAV prezidentas nieko nesupranta ir užsikimšęs galvą patriotiniais stereotipais. Tik dinozauro ideologija pasirodė tvaresnė, ir Amerikos projektas išgyveno, o sovietinis jo ekvivalentas netrukus vaikščiojo po pasaulį su terba, kaulydamas pinigų.

Ronaldas Reaganas, kaip tikras amerikietis, visiškai neabejojo, kad amerikietiškasis gyvenimo būdas yra geriausias, ir kad geresnio būti negali. Jis tikrai žinojo, kad Amerika yra geriausia pasaulio vieta, teisingiausia, doriausia ir kad galia – taip pat ir galia daryti gerus darbus – yra ryžtingume, veiksmingume ir pasitikėjime savo jėgomis, o ne abejonėse ir atsiprašinėjimuose. Ir būtent todėl juo žaviuosi ir laikau jį savo moraliniu autoritetu.

Advertisements

18 comments

  1. Aistė

    Fantastiškas įrašas! Nėr net ko aiškinti, kodėl, nes tik kartočiau, kas parašyta – tiesiog muzika ausims toks socialinės apsaugos supratimas ir bekompromisė, atvira ideologija, o ne slapstymasis po mandagiais ir aptakiais išvedžiojimais, kad tik nieks neįsižeistų ar neįžvelgtų ko nepolitkorektiška. Ir šiaip malonu skaityti apie žavėjimąsi Amerika, o ne kairuolišką “dvasingą” bodėjimąsi.

  2. Paradoksalu, bet Reiganas buvo labai gerbiamas sovietmečiu. Vėlgi dėl tavo minimo užsispyrimo ir nuoseklumo, realizuojant savo tikslus.
    Kaslink Karterio – vienintelis jo nuopelnas yra Kemp-Deividas, didžiausias nusikaltimas (t.t. prieš amerikeičių tautą) – ajatolų valdžia Irane.
    Apie jį toks anekdotas buvo: “Amerikonai taip pavažinėjo Fordu, kad tik Karteris beliko”

    • Taip, buvo labai juokinga stebėti “darbo liaudies spontanišką“ mitingą prie Katedros (tuomet – Paveikslų galerijos), kur nukaršęs J. Baltušis vebleno tekstą suvarytai iš gamyklų darbo metu miniai, už tai, kad R. Reagan pasveikino lietuvius Vasario 16-tos proga:

      “Nesikiškite į mūsų reikalus, ponas prezidente, ve-ble-ble…“

      Toliau istorija dar įdomesnė:

      Tuo metu ima leistis LTSR vėliava ant Gedo bokšto… Žmonės, kuriems Katedra neužstoja vaizdo, stebi, kas bus. Į bokštą įkalne pasileidžia kostiumuoti saugumiečiai. Vėliava nusileidžia ir po kiek laiko ima kilti kita. Bet vėjo nesimato, todėl neaišku, ar tai Trispalvė. Atrodytų, visi tuoj tuoj papūstų, kad tik ta išsiskleistų!… Pusiaukelėje flagštoko vėjas išskleidžia.

      Kad tave kur – LTSR “trispalvė“! Nuvilnija nusivylimo atodūsis… Saugumiečiai laužia jau duris bokšte. O ten sargas, kurio darbas yra nustatytu laiku ir nustatytomis dienomis pakeisti vėliavą (o muziejus tądien nedirba), šaukia rusiškai:

      – Ujditie pročj, chuligany! Miliciju vyzovu! (eikite šali – miliciją iškviesiu!)
      – My sami milicija! Otkryvaj! (mes patys milicija – atidaryk!)

      Parą pralaikė “kutūzkėje“ dėl “tvarkos“, nes apklausa parodė, kad čia vis tik ne provokacija, o nesusipratimas. :)

  3. ir kodėl mane išmetė iš pionierių? turėčiau dabar kotrargumentų nuvilnijusiai Reaganomanijai lietuviškoje blogosferoje.
    o išmetė todėl, kad “prieštarauja TSKP CK politikai ir XX partijos suvažiavimo doktrinoms, elgesys nesuderinamas su pionieriaus elgesiu” (citata iš charakteristikos, rasčiau dar kažkur).
    bet tuometės informacijos piktžolių pilna galva ir tokia meilė Reaganui man atrodo atstumianti. gal, kad ne viską žinau.
    nors nykstančios krikščioniškos kapitalistinės baltųjų rasės puoselėjimas, kaip minėjau kitur, man ne toks svarbus, kaip gėlas vanduo Žemėje. tebūsiu aš žaliasis fašistas.

    tiesa, o koks IP to dunduko, kuris Raču apsimeta?

  4. Tamosius

    Yra youtubei filmukas, kaip Reiganas grizes is vizito CCCP pasakoja sovietini anekdota spaudos konferencijoje.
    Nemirtingas.

  5. Care to elaborate ?

    Įdomu būtų sužinoti Andriaus asmeninę nuomone kas yra tai, ką “reguliuoti ir apmokesdinti galima tik tuomet, kai to nedaryti logiškai neįmanoma” (ir aplamai, į kurias sritis valstybė negali nesikišti). Smulkiai nereikia. Iš karto įrašau visuomeninius transliuotojus ir lėktuvnešius.

    p.s.
    prie ko čia “karingieji ateistai” ir neapykanta Reaganui ? Nematau jokio ryšio.

    • Visuomeninius transliuotojus ten nerašyčiau: nebent atskiras programas kaip tikslinių kultūros subsidijų dalį. Visuomeninio transliuotojo modelis, mano galva, visiškai atgyveno ir šiais laikais už labai didelius pinigus duoda neproporcingai mažą naudą.

      Įrašyčiau šalies gynybą, baudžiamojo ir civilinio teisingumo užtikrinimą ir galbūt farmacijos reguliavimą (tokį, koks jis dabar yra Vakaruose ir Lietuvoje), dėl praktinės negalimybės vartotojui savarankiškai gauti pakankamai informacijos, kad priimtų informuotą sprendimą, ir nevykusio sprendimo galimai katastrofinio poveikio žmogaus sveikatai.

    • Atsiprašau, dar neatsakiau apie karinguosius ateistus. Tiesioginio ryšio nėra.

      Bet praktikoje Reaganas labiausiai nepatinka tiems patiems, kas labai ieško nukrypimų nuo valstybės atskyrimo nuo bažnyčios ir žiūri, kad tik koks kunigas nepašnekėtų netolerantiškai visuomeniniame eteryje.

      Išsamiau apie juos galima pasiskaityti štai čia:
      http://racas.lt/visuomeninis-radijas-kursto-nepaykanta/

      • Feb 6, at 8:29 pm

        Maniau, kad čia apie Dawkinsą, Hitchensą ir panašius.

  6. Pingback: Palaidai #5 | ideatogo

  7. Man tai jo požiūris į ekonomiką, kaip pasakoja anekdotas (o, greičiausiai, tai yra tikroviška istorija, jei žiūrėti į šį žodį iš angliškos kalbos pozicijų, o ne pagal pas mus prigijusi rusišką), patiko:

    – Give me one-handed economical advisor.
    – Why one-handed, Mr. President?
    – Because I hate when they say [giving their advises] ‘…but on the other hand…’

  8. Ziuriu dabar youtube.com. nu nerealus bajeristas!

  9. mustangas

    Geras straipsnis. Galėčiau tik pridėti, kad visi, net is kairieji amerikiečiai pripažįsta jo nuopelnus atgaivinant amerikietiškąjį patriotizmą ir amerikiečių savęs kaip nacijos suvokimą, kuris nyko nuo Antrojo Pasaulinio karo pabaigos.
    Politikui humoras reikalingas pateikti nemalonius dalykus kiek nors patraukliau. Reiganas tame neturėjo lygių (Neužbaninkit manęs, bet po šiai dienai manau, kad Šerėnas būtų buvęs geras prezidentas.).
    Dar vienas pastebėjimas: kaip manot sutapimas ar ne, bet bent du iškiliausi prezidentai (Linkolnas ir Reiganas) turėjo žmonas “su kiaušais”.

  10. Adas

    Super tekstas. Užklydau čia iš Račo, ten nesupratau iš kelių citatų, ko jis taip susierzino, visą tekstą perkaitęs supratau. :)

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: