2011 Vilniaus Knygų Mugė: optimizmo atgimimas ir kalbainių agonijos varpo dūžiai

Knygų mugės lankytojams nebuvo palikta abejonių apie tai, ko jie čia atėjo (foto: Veronika Bendoriūtė)

2011 m. Vilniaus Knygų Mugės būta neeilinės, apie ją parašė visi, kas rašo, ir atėjo visi, kad gali vaikščioti. Apie tai vėliau.

Ketvirtadienį, vasario 17 dieną, Litexpo Forume įvyko renginys, į kurį nelabai daug kas atkreipė dėmėsio (bent jau palyginti su tuo, kiek žmonių buvo parodoje), tačiau jis neliko nepastebėtas: diskusijoje apie šiuolaikinę kalbą dalyvavo VLKK vadovė Dr Irena Smetonienė ir visi kiti: Dr Loreta Vaicekauskienė iš Lietuvių kalbos instituto, kurios interviu apie menamas grėsmes kalbai pradėjo kalnų griūtį, Seimo narys ir akademinis šviesulys Mantas Adomėnas ir garbus rašytojas ir vertėjas Antanas Gailius, o moderavo vertėja Rasa Drazdauskienė, kuri – be kita ko – gavo metų vertėjos titulą ir kurios irgi kaip nespecialistės nenurašysi.

Pradėsiu nuo to, kad renginys iš pat pradžių paliko slogų įspūdį, nes Dr Smetonienė, atrodo, buvo viena prieš visus. Nepatikrintais duomenimis, taip atsitiko todėl, kad daugiau niekas iš VLKK nedrįso lipti į sceną ir apginti savo pozicijos, kas daug pasako apie nuotaikas kalbos normintojų stovykloje ir apie tai, kad autoritetas, matyt, ne toks jau didelis, ypač kai diskusijoje nepasiremsi bauginimais ir nepamojuosi Konstitucija ir įstatymais, kaip tai VLKK daro viešojoje erdvėje, kai neranda argumentų.

Reikia atiduoti duoklę Irenai Smetonienei už jos drąsą, kurios pristigo kiti jos organizacijos atstovai. Bent jau aiškiai išdėstyti savo pozicijas ji sugebėjo, nors nuo to kalbainiams tikrai geriau nepasidarė.

Atvirai sakant, diskusija buvo labai nemaloni, prasidėjo konfrontaciniu tonu, kuris tolydžio aštrėjo. Ponia Smetonienė, deja, nuslydo į tokią tonaciją, kuri jai yra pati nedėkingiausia, ir bendravo su oponentais suirzusios, pavargusios, nusivylusios savo mokiniais mokytojos tonu, beveik grūmodama pirštu (“kiek jums galima kartų kartoti”, “turėtumėt žinoti”), ir pagrindinė mintis buvo nuosekliai dėstoma tokia, kad viskas su kalbos norminimu gerai, o negerai yra tik tiems, kas nieko neišmano, nes jei išmanytų, tai nekritikuotų. Kai ponia Smetonienė neišlaikiusi pradėjo kelti balsą ant Dr Loretos Vaicekauskienės, lyg ana būtų kvaila piemenka ar jos studentė, ir tujinti ją (“čia tavo nuomonė!”), pasidarė visiškai nebesmagu.

Diskusijoje p. Smetonienės naudoti argumentai buvo įvarčiai į savus vartus (“mes rašytojų ar žurnalistų nebaudžiame, mes dirbame su rašytojų vadovais” – kas yra kaip ir dešimt balų, rašytojų vadovai). Pavyzdžiai apie tai, esą yra, tikrai yra šalių, kur irgi yra baudžiama už kalbą (Slovakija) atrodė apgailėtinai, ypač po to, kai buvo išimta iš apyvartos sena melagystė, neva represiniai mechanizmai taikomi Prancūzijoje ir Islandijoje. Po to, kai buvo pasakyta, kad va Slovakija baudžia ir dar kaip, ir Dr Vaicekauskienei kandžiai priminus, kad dar yra ir Baltarusija, Dr Smetonienė suirzusiai paklausė, “prie ko čia Baltarusija?”, į ką Dr Vaicekauskienė meistriškai atsakė “o prie ko čia Slovakija?”, ir toliau kalbėti nebuvo apie ką.

Visiškas VLKK vadovybės nesupratimas (tik nuojauta), kad kalbainių popieriai labai prasti, paaiškėjo netrukus, Dr Smetonienei bandant pasakyti, kaip bus gerai naujoje įstatymo redakcijoje, kur grožinės literatūros kūriniams stilistiškai pagrįstais atvejais bus leidžiama naudoti svetimybes tekste. Ponia Irena, rodos, net pati nesupranta, kaip groteskiškai šitai skamba. Mano dėstytojas, Ambasadorius Dr Vytautas Ališauskas, sėdėjęs salėje, atsistojo ir paklausė, ar dar yra kokia nors šalis, kur stilius yra įstatymo objektas. Ir kas nustatys, kas yra stilistiškai pagrįsta? “Tai yra gi stilistai,” patraukė pečiais Dr Smetonienė, matyt, prisimindama apie šviesius laikus, kai visą meną reguliavo meno tarybos (chudsovietai) ir buvo tvarka: buvo aišku, kas stilistiškai pagrįsta, o kas ne.

Vienintelis linksmesnis momentas buvo, kai Dr Smetonienė, nelinksmai dėbtelėjusi į mudu su Algiu Ramanausku, atsisėdusius antroje eilėje ir klausančius, kalbėjo apie tuos, kas rašo apie “kalbos Talibaną ir kalbajobus”, bet iš to skubėjimo ir apmaudo neteisingai sukirčiavo pastarąjį žodį (kalbajobus), kai kirtis turėjo šokti galininke į galūnę (kalbajobus). Auditorija, kurios didelė dalis ne iš nuogirdų žino taisykles ir irgi ne pirštu penimi, klaidą užfiksavo ir salėje nuvilnijo šypsnių banga*.

Valstybinės kalbos inspekcijos vadovas Donatas Smalinskas, kalbėjęs pabaigoje, bandė apraminti toną taikdariškomis intonacijomis, tačiau ir jo pavyzdžiai buvo nevykę: girdi, nė vieno poeto ar rašytojo nenubaudėm, vieną leidėją norėjom nubausti, bet paspruko į užsienį. Nuskambėjo liūdnai ir neįtikino, nepaisant gerų ketinimų. Ponas Smalinskas paliko padoraus ir nelinkusio be priežasties konfliktuoti žmogaus įspūdį, ir atrodė, kad jam nelinksma toje padėtyje, į kurią jis papuolė.

Čia ir norėtųsi pridėti pastabą apie tai, ką pokalbio pradžioje paminėjo Dr Smetonienė ir ką mini net tokie žmonės, kaip Justinas Žilinskas: girdi, visi tie revoliucionieriai neskiria VLKK nuo Kalbos inspekcijos, girdi, VLKK nieko nebaudžia, jūs iš pradžių išisiaiškinkit, o paskui čia burbuliuokit. Tai nesąžiningas klausimo drumstimas.  Skirtumą tarp VLKK ir VKI suvokia kiekvienas diskutuojantis. Tik nereikia kaltės mėtyti ant VKI, vykdančios kontrolės funkcijas pagal įstatymą, kai yra visiškai aišku, kad pagrindinė atsakomybė tenka tiems, kas nustato politinę kryptį.

O šiaip, man rodos, Kalbos Revoliucija įgavo nesustabdomą pagreitį. Viešojoje erdvėje yra tiek daug visko ta tema, kad nebeįmanoma susekti: ir Rasos Drazdauskienės interviu apie tai, kad kalba per daug reguliuojama, ir didelės diskusijos apie kalbos ideologiją transkriptas “Lietuvos ryte”, ir nelabai gražūs reikalavimai Kalbos institutui pasiaiškinti (lyg kokiai policijos nuovadai ar epidemiologijos tarybai) dėl Dr Loretos Vaicekauskienės interviu, ir mano pastabos balsas.lt televizijoje pokalbyje su Giedrium Krušnausku, ir dar daug, daug visko.

Gal 20 pažįstamų manęs paklausė, ar mačiau Giedros Radvilavičiūtės straipsnį “Šiaurės Atėnuose”, kur – be kita ko – minimas ir mano vardas, ir jei taip, tai ką aš apie jį galvoju. Šiek tiek (nedaug) mane saisto tai, kad Radvilavičiūtė yra irgi “Baltų lankų” autorė, kaip ir aš pats, bet jei apie Elvyros Davainės knygą kažkada parašiau nevyniodamas, tai nevyniosiu ir dabar.

“Stipru,” pasakė apie straipsnį Justinas Žilinskas, o aš pasakysiu, kad straipsnis man pasirodė silpnas. Ir ne todėl, kad ji prisipažino “nespėjanti šio žurnalisto tekstų skaityti” – nors šiaip jau su neperskaičiusiais tiek ir šnekos – o iš kai kurių požymių, kurie man automatiškai pasako, kad šnekėtis čia nėra apie ką.

Pirmas – skaidrokos užuominos apie kalbainius kritikuojančių gyvenamąją vietą. Kai man kas nors – BET KAS – prikiša tai, kur aš gyvenu, aš nebeturiu su tuo žmogumi apie ką kalbėtis. Ši argumentacija yra tik laipteliu aukščiau nei mano pavardės kūrybinis perdarymas arba sisteminis jos rašymas iš mažosios raidės, kurį praktikuoja vienas Lietuvos interneto pašlemėkas.

Antras – geranoriškos, atlaidžios mamutės intonacijos, čia konkrečiai pareikštos Godos Juoceviūtės adresu: “Palmira ir Lolita Varanavičiene, na leiskite kitą kartą autorei tai daryti, a?”. Viskas teisėta, galima – jei labai panižo – užimti ir tokią poziciją (“vaikai, kai suaugsit, galėsim šnekėtis“). Tik tuomet reikia atsakyti už bazarą, nes tamstamokytojos pozicija efektyvi tiek tol, kol kas nors tokią poziciją priima. Nes lengva ranka Radvilavičiūtės frazė sėkmingai susiaurino ratą žmonių, kurie su ja kada nors norės kalbėtis geranoriškai. Antra vertus, kiekvienas pats sau renkasi draugus.

Ir, pagaliau, trečiasis požymis – bjauriai patronizuojantis pasažas apie Algį Ramanauską (deklaruoju interesą: Algis yra mano geras draugas). Zanudą pažinsi pagal tai, kaip jis reaguoja į Algį, ir šis pasažas nepalieka abejonių: “Kai žiauriai sąmojingas improvizatorius Algis Greitai gaudo paslaptingąjį vandalą Solomoną, grafičiais puošiantį Vilniaus baroką, jis nesupranta, kad gaudo save – televizijos eterio ir interneto Solomoną, kuriuo seka dideli ir maži „le broniai“. Turiu omenyje jo keiksmažodžius, pridengtus pypt, užsitęsusį humorą žemiau juostos, grabinėjimosi imitavimą laidose ir panašius dalykus. Gyvenimas eteryje be stabdžių – visų pirma kalbinių – po kurio laiko atidaro vartelius kitiems dalykams.” Ah zo. Jis nesupranta; jam reikia priaugti, subręsti, įgyti proto, ir tada supras. Atlaidžių pamokymų tonas, didaktinis žodynas yra tiesiausias kelias būtent į ten, kur siekia patekti isteblišmentas, neslepiantis susierzinimo “jaunimu” (garbės žodis, aš nenustoju žavėtis, kai mane priskiria prie jaunimo): į tuos ramius intelektinius Donato Banionio vardo globos namus, kur jie galės apsimesti, kad su jais niekas nediskutuoja ir gyventi drumzlinoje savo buvusių pasiekimų šviesoje.

Geriausiai artikuliavo anos pusės požiūrį Vytas S, parašęs komentarą Šiaurės Atėnuose po Radvilavičiūtės straipsniu: “Galbūt visos mūsų bėdos kyla iš begalinio susireikšminimo: mano vaikas, mano šuo, mano mašina, mano stilius, – ginkdie, bent plaukas nuo to, kas mano, nukris… Gerai būtų, jei redaktoriai (geriausia – jei jie patys yra literatai) apnaikintų ne tik visokių dažnai nereikalingų kalbinių mandrybių ar tiesiog šiukšlių, o ir begalę tuščiažodžiavimo nejaučiant saiko ir ribų. Bet gi tik paliesk, tai toks triukšmas kils – MANO STILIUS! Nors tas jų stilius kaip ir kitų panašių – tuštybės gaudesys. Pavyzdžiui, tam pačiam labai jau išgarsėjusiam ir išties talentingam autoriui A. Užkalniui būtų nepakenkę, jei koks nors redaktorius būtų apravėjęs jo tekstuose prasikišantį jo pižonizmą.

Suprantate, nes Vytas S geriau žino, kas man būtų pakenkę, o kas ne; jis taipgi žino, kurios mandrybės yra reikalingos, o kurios ne. Pati absoliučios literatūrinės laisvės idėja daugeliui – taip pat ir minėtai Giedrai Radvilavičiūtei – atrodo sunkiai suvirškinama ir mažai suprantama. Su ja susidūrę, jie nežinotų, ką su ja daryti, nes individualios, absoliučios atsakomybės kratosi.

Tai tiek apie šias diskusijas, o dabar keli žodžiai apie pačią 2011 Vilniaus knygų mugę.

Knygų Mugės proga sostinės Kongresų rūmuose buvo surengtas Andriaus Užkalnio koncertas, kur jis atliko mėgstamiausių operų arijas ir lengvojo žanro melodijas. Dalyvavusieji vienbalsiai sutiko, kad 250 Lt ir daugiau už vieną bilietą buvo verta sumokėti už unikalų renginį.

Knygų mugės šventė buvo nuostabi, nepaisant didžiulių minių, šalčio lauke (aš neįsivaizduoju, kaip tie žmonės išstovėjo – o vienu metu šeštadienį eilė iki kasų tiesėsi per miškelį iki pat troliko sustojimo. Buvo didžiulis ir stiprus optimizmo jausmas: žmonės perka knygas, perka jų labai daug, ir noriai leidžia pinigus. Atrodo, baisiausi krizės laikai praeityje.

Vienas susitikimų – diskusija apie emigracijos literatūrą – buvo itin vykęs (apie tai rašė Lietuvos rytas ir Diena). Komiški buvo komentarai, girdi, kaip čia Užkalnis sėdėjo greta Davainės ir jie nesusimušė. Girdi, po Užkalnio recenzijos apie Elvyros Davainės knygą ši turėjusi labai pykti. Nieko panašaus, aišku, nebuvo: civilizuoti žmonės bendrauja civilizuotai ir atskiria autorių nuo jo kūrybos, o recenzentą – nuo recenzijos turinio. Mano požiūris į emigraciją su jos požiūriu vargu ar kada nors sutaps, tačiau tai netrukdo žmoniškai bendrauti. Ponia Elvyra to dar nežino, bet atstovėjęs prie stendo keturias dienas pasirašinėdamas savo literatūrą (to ten ir atvykau), sugebėjau parduoti ir kelias jos knygas susidomėjusiems skaitytojams, nes mes visi į knygų mugę atvykome to paties, ir profesiniu solidarumu reikia džiaugtis ir didžiuotis. Aš taip manau.

Jaunajai kolegei Gabijai Grušaitei (aš jos nevadinčiau taip, bet kadangi ji mane pirmoji pavadino vyresniu kolega, tai štai jums ir prašom) paskolinau pasirašymams rašiklį, o ji jį štai ir pametė, bet pamestas rašiklis laimę neša. Kadangi leidykla man padovanojo jos pirmąją knygą, aš jau ruošiausi perskaityti ir rašyti recenziją, bet namie knygą iš manęs atėmė ir jau skaito kiti, tai turbūt knyga bus sėkminga. Visų knygų, kurias nusipirkau ir kuriomis buvau apdovanotas niekaip nesuminėsiu, kaip ir renginių. Man buvo smagu vesti ir kolegos Martyno Starkaus renginį apie Tuk Tuk Indiją, kur prisigrūdo baisiai daug žmonių, ir Stephen Clarke knygų apie mėšlą pristatymą (anglų kalba), į kurį atėjo be galo daug publikos ir kur pasidarė aišku, kad jaunoji karta Lietuvoje vartoja ir vartos anglų kalbą kasdieniame gyvenime kada tik norėdami, laisvai ir be stabdžių, ir tai buvo labai džiaugsmingas suvokimas.

Man asmeniškai įdomus buvo elektroninių knygų aspektas. Nepaisant early adopterių entuziazmo, buvo visiškai aišku, kad elektroninių skaityklių už 700 Lt ir brangesnių dar ilgai beveik niekas nepirks, kai už tuos pinigus galima nusipirkti nuo 20 iki 40 knygų (nelygu ką skaitysi), kuriomis paskui galima laisvai dalintis; lietuviškų autorių, išleidžiančių e-knygas, yra labai mažai, nes tokių knygų pardavimai – mizeriniai (įvairiais duomenimis, kai kas parduoda 3-4 egzempliorius per metus). Su popierinių pasirinkimu ir low-tech dalinimosi galimybėmis tai niekaip nesusilygina. Bent jau šiuo metu.

Knygų mugė yra fantastiška tuo, kad čia ateina visi, susitinka daug metų nematyti draugai (aš, pavyzdžiui, sutikau klasiokę Ievą, kurios nemačiau gal 20 metų), ir mano knygą nusipirko ir autografo paprašė net Seimo narys Gintaras Songaila, kurio nuomonės apie lietuvių kalbą nuo mano, švelniai tariant, skiriasi. Net Mokytojas Aurelijus praeidamas pamojavo ranka. Nekalbu jau apie tai, kad buvo priėję ir kalbėjo ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė, ir Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius – premjeras net nusifotografavo su manimi, o televizijai sakė pirkęs mano knygą. Tai jaučiausi nemenkai apglostytas dėmesio, juolab kad papuoliau ir į žurnalą “Žmonės”, tai jau kaip ir esu, taip sakant, atvykęs.

Nuo nuolatinio stovėjimo, lyg kokiame turguje, pavargo kojos, bet ačiū Dievui, sveikatužės turiu kaip jautis, ir užteko proto neiti į jokius afterparčius, stengiantis naktį pailsėti, kad kitą rytą galėčiau vėl stoti prie staklių. Autografams išrašiau visą raudoną šratinuką, pusę juodo ir keturias rašalo kasetes, kas negali nedžiuginti. Duok Dieve, kad kita knygų mugė būtų ne prastesnė. Tikiuosi, kad į ją jau nebereikės skristi lėktuvu, nes jau gyvensiu Lietuvoje.

* Vienas komentatorius / komentatorė šio teiginio tikrumą ginčija. Kadangi nei aš, nei jie neturime įrašo, man belieka pasikliauti savo atmintimi ir atmintimi tų, kurie buvo salėje.

Advertisements

42 comments

  1. Pingback: Tweets that mention Apie tai, kaip #VLKK viršininkė I.Smetonienė neteisingai kirčiavo žodį "kalbajobas" ir kitką Knygų mugėje -- Topsy.com

  2. Oho, kaip ponia Smetonienė draskėsi. Nė nemaniau, kad ji gali pavaryti iki tiek…

    • Man rodos, kalbainiai jau pajuto, kad jiems ateina paskutinioji. Dėl to ir siunta.

      Pareiškimai apie išpuolius prieš lietuvių kalbą ne šiaip sau atsiranda. Kalbainiai tiesiog visiškai prarado bet kokį autoritetą. Žmonės iš jų tyčiojasi jau porą dešimtmečių, o dabar atėjo laikas, kai galų gale netgi visai nesigilinantiems jau darosi aišku, kad kalbainių institucijos daro priešingą dalyką, nei reiktų – ne gražina kalbą, o ją šlykščiai žaloja.

      Bejėgiškas įsiūtis visada toks bejėgiškas. Netgi, kai remiamas įstatymais ir baudomis.

  3. skirtumas

    Tekstas slysta pro akis kaip karštas peilis per sviestą. Beveik nesigailiu kad nepavyko patekti į mugę – viskas čia buvo taip lyg pats būčiau, tik dar dėmesingesnis ;)
    Ir buzz’as dėl kalbainių visų, panašu, nenueis veltui.

  4. Geras tekstas. Dėl e-knygų. Manau, kad labai daug kas keisis, kai nereikės pirkti dedikuotų e-skaityklių :) Pvz. iPad yra IR skaityklė. O jų pardavimai ir santykis su Amazon Kindle jau daug ką pasako – Kindle parduota ~11mil per 3 metus, iPad 15mil per mažiau negu 1 metus.

    Matysim, kas vyks Lietuvoje :)

  5. Fuck iPad and everything else, that looks like iPad. E-skaityklę nusipirksiu tik tuomet, jei ant jos nebus supisto prakąsto obuolio (ir, žinoma, kai įpirksiu Kindle). Kita vertus, mano Toshiba Satelite yra IR e-book readeris. Tad – fuck Apple.
    Toliau – Algis Greitai yra vienintelis žmogus Lietuvoje (o gal ir Pasaulyje) su jumoro jausmo talpykla, kuri jau kuris laikas kaip išseko. Tai dabar jis – matai – politikas ir socialinis komentatorius, jaunimo balsas ir Vilniaus saugotojas. Fuck Algis Greitai and everybody else who looks like Algis Greitai.
    Deklaruoju interesą: visa Smetonų šeima yra mano pažįstami. Vieni artimesni, kiti tolimesni. (parašiau tik tam, kad pažiūrėti, koks durnas jausmas apima, kai deklaruoji tokius interesus. jausmas tikrai durnas.)
    Visa tai, ką gerb. Andrius Užkalnis parašė, yra nuostabu ir žavu skaityti. “Kalbos revoliucijoje”, kaip tątai vadinama (nors kalbama apie kalbos kontrolę, o ne kalbą), buvau gerb. Andriaus Užkalnio pusėje, tačiau pamažu pradeda erzinti savimi patenkintų revoliucionierių tonas. Gal tik mane ir gal tik dėl mėnulio fazės. Bet kokiu atveju, pamatęs gerb. Andriaus Užkalnio stendą Knygų mugėje, šyptelėjau, tačiau pats gerb. Andrius buvo užsiėmęs kažkokiais svarbiais žmonėmis, tad prieiti pasisveikinti taip ir neišdrįsau – gerb. Andrius Užkalnis jau juk ir “Žmonėse” pasirodė. Tad – yes, it seems You have arrived. Su tuo ir sveikinu :)

  6. Aš tai autoriaus pagailėjau šitaip prie staklių (čia turėtų būti kursyvas, t.y. tekstas pasvirai, arba kabutės) plušančio ir pasiėmiau autografą iš anksto. Užjaučiu jos ekselenciją ir plikį – teko jiems gi tokią eilę už tai atstovėti… :)

  7. Aidas Puklevičius

    Dėl e-readerių tai tikrai negaliu sutikti. Nuo to laiko, kai perėjau į Kindle popierių vartau vis rečiau ir rečiau. O ir kaina – 139 USD nėra tiek jau daug. Viso labo 4 Roberto Petrausko “Trečiasis reichas” egzemplioriai knygyno kaina ir puodelis kavos ją skaitant. iPad, Xoom, Playbook ir panašūs į e-readerius net pretenduoti negali. Pabandykit juose knygą skaityti ilgiau nei valandą arba kur nors lauke, šviečiant saulei. Vienintelis iš tabletų kuris su šią užduotimi susitvarko pusiau su bėda yra tas Notion Ink Adam, ir tai perjungus į nespalvotą režimą.

    • Bandziau ir lauke ir ilgiau nei valanda, viskas gerai :) Na, sauleje kaifo ne daug, bet nera taip blogai kaip galima isivaizduoti nepabandzius.

  8. Sakai 4 egzempliorių knygos, kurios nepirkčiau gyvenime, kaina?.. Na, man, regis, reikės dar pamodernėti, kad apsiprasčiau su knygos skaitymo ekrane idėja. Kiek to darau kompe, baigiasi tuo, kad atsispausdinu ir skaitau iš lapų.
    Kita vertus, pati mintis, kad nereiktų vargintis svarstant, kurių veikalų man būtinai prireiks ir nebus užsienio universiteto bibliotekoj – kad tik neviršyti oro linijos svorio limito, faktiškai skatina erekciją. Tad su manimi dar ne viskas prarasta… Kita vertus, kada, Jūsų nuomone, pamatysime Mečislovo Jučo “Lietuvos ir Lenkijos uniją” el. formatu?.. Ar nebus taip, kad pačiam reikės plušti prie skanerio? Ir – ta pačia nata – beje, kaip Kindle dorojasi su pdf’ais?

    • Aidas Puklevičius

      Jei daugiausia skaitai pdf’us, tada verčiau imti didesnę ir brangesnę Kindle DX. Nes paprastoje Kindle 3 juos skaityti nėra pats patogiausias užsiėmimas. Arba turi zoominti, arba guldyti viską į landscape ir skaityti po pusę puslapio. O ir pdf’ų konvertavimas į Kindle palaikomus formatus ne visuomet duoda norimą rezultatą…
      O dar geriau luktelėti šiek tiek. Po CES’o turėtų paaiškėti, kas kokių naujovių paleis vasarai prasidedant. Hanvon jau pagamino pirmą e-readerį su spalvotu e-rašalu, dirbama ties Kindle 4, kainos vis krenta (pats pigiausias šiuo metu Sharp Image Literati šiuo metu online pardavinėjamas tik už 40 USD), todėl viskas eis tik geryn :)

      • Jo, man Kindle 3 ir atrodė mažokas, tad apie DX ir kontempliavau teoriškai. Bet išgirdęs apie refresh rate ir pdfų bėdas (anokios ten bėdos, bet įprastas laptopas tą padaro geriau) susimąsčiau. Regis tu teisus, teks palūkėti dar šiek tiek – ir prilaikyti akį ant rinkos… :) Dėkuj už pastabas.

  9. Algis Ramanauskas

    Andriau, geras straipsnis ir ačiū už šiltus žodžius.

    Aukščiau kažkoks dalbajobas žiauriai įspūdingu nicku ‘Leo Lenox’  
    pavapėjo pavapalionę apie tokį šviesų žmogų kaip aš. Tegul, aišku,  
    vapa iki apsišikimo, man negaila.
    Bet meluoti arba primesti nebūtus dalykus, kad ir klaikiai pačiam  
    durneliui juokingu būdu, yra negražu. Aš nesu, niekada nebuvau ir  
    niekuomet netapsiu “jaunimo balsu”, nes tai būtų nepataisoma bybienė.

    Jaunimo balsas kaip tik ir yra aukščiau paminėtas mažo kalibro  
    pikčiurnėlė, man primenantis vieną iki apsišikimo talentingą  
    lietuvišką stand-uperį, karčiai kaltinusį mane tuo, kad aš nekenčiu  
    žurnalistinių žodžių-parazitų, bet pamiršusį žmonėms paaiškinti, kas  
    iracionalaus ir blogo yra tokioje mano pozicijoje. Abu taip ir lieka  
    toliau egzistuoti nouneiminių šūdelių pribezdėtkambaryje; niekam  
    nereikalingi, tarsi du pajuodę senolio kiaušai.

    Dar vakar tokie durneliai savo reklamos agentūrose už nedidelį  
    honorarą “Good Food Made To Go” ‘versdavo’ kaip “Gardus Maistas,  
    Vedantis Tave Pirmyn”; šiandien gi jie – jaunesni ar senesni račai ir  
    račės, motuliškai stropiai tvarkantys savo negudrias račvietes.
    Well done, menkystos. Gal verčiau toliau teriokit savo solomonus,  
    užuot vaizdavę katinus, šikančius prie Viešosios New Yorko Bibliotekos?

    Kitiems – gero savaitgalio, kaip sakydavo Širdžių Prezidentas po  
    pirmadienio presskonfo.

    • Harlis

      Cia geras, Algi… Geras maistas Vedantis pirmyn :) klasikinis vertimas . Turetu ieiti i “Auksini verciamu fraziu Fonda”
      Kazkada kai tik apsigyvenau Amerikej, emiau kolekcionuoti savo vardo ir pavardes iskraipymus gaunamoje reklaminiam ar komerciniam paste. Ir kokiom pavardem as buvau krisktyjamas. Ir zydu ir airiu ir arbbu galejai mane palaikytr perskaites mano vardo ir pavardes junginius. (cia tai buvo siaip -tik kaip pvz ,rinkau tai savo idomumui)
      Bet sio reikalo nereiketu paleisti is akiracio
      Kaip smagu buvo senais laikais kaityt knygiukste : :” Cia priejo Kindziulis” , arba pas mus yra toks Beathroom reader” , ar pvz tokki sovietuose populiaru koaledosiou kai nuplesi lapeli nuo ir ksiata propaganda. Cia tokiu kalendoriu apstu. Sedi ishvietej ir nuleses lapeli skaitai:
      Jonas Petrauskis televizijos laidoje “tokia ir tokia” smagiai isverte is anglu i lietuviu : “Good food made to go” -“Geras masitas Vedantis tave pirmyn”
      Teisingai skaitoma: Garas maistas paruostas ishsinesimui”
      ir tt
      Andrius gera yra pagaves pries koki 10meti apie :ishmetytus sausainiukus” ”
      Toosing cookies”

      Ir daug daug tokiu fainu vertimu kurie galetu ieiti i vieno jusu sukurta koki nors Aukso vertimu bloga kuriame galetu visi sudeti visaqs musu verteju “auksines ishvarzhas”
      Sekmes

    • skirtumas

      Mus pasiekė signalai apie bendruomeniškumo pamatų destrukcijos apraiškas. Jaunimo balsas tiesia šviesaus rytojaus horizontus, spjaudamas į purviną kapitalistinį talpyklos elementą, sutraiškydamas kerziniais proletaro batais!

      Nu tikra bybienė ;)

    • Luotinykas

      Pajacai rimtai įsijautė į tautos mokytojų vaidmenį. Ir tai tikra šiknaskylienė.

    • Oho, kaip čia šauniai. AG strikes back. Liūdna. Labai, labai liūdna… Dar liūdniau yra tada, kai vienas politikas varo ant kito politiko, o paskui varo ant politikų, kad tie varo vieni ant kitų… Labai nuliūdino mane AG, labai. Supiso visą penktadienio vakarą.

    • Regis

      A ką jūs ponas, tą perdžiuvusią pelės iškamšą ant savęs maunatės? Ir atsišaukiat kaip ciucis išgirdęs – mauzeri? A labai brangiai kainuotų tinklines kojines jeigu užsimautumėt ir tekstuką per ekraną padėlioti? Paklausą visi bendrai suformuotume, ne pirmas kartas, žinom kaip tas daroma. O jums vis frankas lišnas, koks skirtumas ką mautis ant savęs, svarbu gerai mokėtų?

  10. Eglė

    Norėjau padėkoti gerb. Užkalniui už dėmesingumą ir šiltą bendravimą Knygų Mugės metu, nepaisant to, kad tikrai nemažos eilės driekėsi prie tamstos stendo.
    Ir pati Knygų Mugė buvo tikrai puikus patyrimas ir renginys. Nė viena konferencija/diskusija/knygos pristatymas nenuvylė (na, arba taip sutapo, arba mokėjau atsirinkti). Taigi.. jau laukiu kitų metų vasario mėnesio.

  11. Pingback: Rinkimų agitacija | Artūras Račas

  12. vaida - zanuda

    Tiksliai, zanuda. Nes į dabartinio Algio Greitai “šedevrus” reaguoju blogai ir net labai blogai. Net nepaisant to, kad Užkalnio draugas. Nes buvusi išmoninga, puiki socialinė kritika virto prasčiausios prabos tualetinu humoru. Radvilavičiūtė apie Algį parašė tai, ką apie jį galvoja nemaža dalis jo buvusių gerbėjų (<-empirinis tyrimas iš serijos "išėjo iš kalbos").

    • Nu tai vat matot kaip kartais išsiskiria nuomonės.

    • kauniete

      Vandai (ne)zanudai – tiksliau ne nepasakysi!

    • skirtumas

      Kas ta Radvilavičiūtė? O jos bajeriai geresni už Algio Greitai?

      Beje, o “tualetinės prabos” čia pati sugalvojote? Ar čia Radvilavičiūtės bajeris?

      Kas dar pas mus užsiima socialine kritika? Račas? Nida? :))))))))))))

      • Šunšūdis netampa skaniu maistu, jei per metrą aplink neguli kruvinas kepsnys su grilintom bulvėm. Ir Algio Greitai bajeriai yra socialinė kritika taip, kaip šis mano pasisakymas yra haiku.

  13. Lokyz

    Kai komisijos atstovė pradeda kalbėti aukštomis natomis – tai reiškia frustraciją (visi lietuviški vertalai gali apsivožti bliūdias, nes nemačiau nei vieno tiksliai tinkančio – netikrumai, įsibaiminimai etc. neatitinka turinio). Frustracija kyla iš argumentų stokos beigi tokios duotybės, kad nu jie teisūs iš principo, ir jei jie neteisūs žr. į pirmą punktą. Kita vertus (pavoliokim vieną žinomą rašytoją nuo šono ant šono, idant daugiau darbo redaktoriams užduotų) – jie jau seniai nebeturi nei vieno argumento, išskyrus savo vertės propagavimą begi nuolatinį gaZdinimą – “neliks mūsų neliks tautos”.
    Mano galva, jei neliktų jų – atsirastų galimybė sukurti politinę tautą, kitaip dar vadinamą naciją.

  14. Andriau, pas jus su e. knygų pardavimo statistika labai seni duomenys :)
    Nors dėl skaityklių kainos visiškai sutinku. Bet laikas tiksi mūsų naudai :)

    • Deividai, tai Jūs idealioje pozicijoje pateikti naujesnius duomenis, pvz., kokie yra perkamiausios e-knygos Lietuvoje pardavimų skaičiai. Man būtų nuoširdžiai įdomu.

      Bet dar vieną aspektą supratau per Knygų Mugę, kuris Lietuvoje yra – deja – ne mokamų knygų naudai. Kiekviena popierinė knyga perkama su planais dalintis bent jau su 6-7 žmonėmis (kaip rodo mano emipiriniai tyrimai). Popierinėmis keičiamasi intensyviai ir plačiai. Bent jau mano knygų pattern’as – šeimos nariai, paskui bendradarbiai.

      Legaliai pirktomis neapsikeisi (apie PDFus nekalbu, bet už juos niekas pinigų nemoka).

  15. gk

    Vis galvoju, kaip sulietuvint Bluetooth?

  16. Lin-lin

    Kažkur skaičiau, kad geriausia valdžia yra ta, katra mažiausiai valdo. Dėl kovos už laisvę laisvai rašyt, tai įspūdis, kad kritikos galios dėka tuoj tuoj žmonės patys pradės susiorganizavinėt beveik kaip kokiam ėėėė senobiniam forume. Ir ne kaip nors kediškai su kraujo ištroškusiais violetiniais snukiais, vo civilizuotai – argumentas vs kontraargumentas. Malionu (ir naudinga) tiek pasijuokt, tiek pastebėt kaip žmonės (ne)mąsto (o iš(ne)mąsto tikrai įdomiai).

    Dėl antros teksto dalies. Kažkur skaičiau, kad Andriaus Užkalnio tekstų replės/jėga yra aštri, kandi kritika ar kaip ten. Bet, biese, kaip nesvietiškai gražiai suraitai įspūdį, kai žaviesi ar džiaugiesi.

    P. S.* Buvo žiauriai užcikliję,viename iš A. Užkalnio kovos prieš kalbajobus straipsnių, sovietinio ar tai tarybinio stiliaus argumentacijos ar “bendravimo būdo” kritika. Nes nesupratau kame čia reikalas – žmonės rašo mandagiai ir t.t., tai kame tas sovietiškumas (gimiau ’88 ir vyresniosios kartos žmonės (kurie mane ir auklėjo) kaip tik kalbėjo apie Žemaitę, pragiedrulius ir kitus literatūros šedevrus (lokalios reikšmės neminėdavo..)) reiškiasi?! Taigi nuvariau į skaityklą pasiįdomaut ką man pasakys periodika. Paėmiau kultūrbarį nuo ’67 iki ~89 ir šatėnus iki dabar. Visko neskaičiau (orientavausi labiau į dailės kritikos tekstus) ir ne vieną dieną akies obuolius raudonais nokinau, bet reikalą (tikiuosi) supratau. Ir tada jau biškelį sumautai/apgautai pasijaučiau, nes taigi visą tą nežmogišką, vienateisybinę, dorovinę ar ten moralistinę teoriją ir kalbėjimo būdą man dar prieš keturis metus kalė į galvą ( o aš galvojau, kad čia kad nors ir neorginalu, bet tai yra tikrai tikrai Mūsų, tikrai lietuviška, kažkas susisiekiančio su mūsų ėėėė “baltiškosiom” gelmėm ir/ar kitomis svajonėmis), o pasirodo, kad čia vis dar idealioji sovietinės sistemos įtaka. Šrūdas..

    *šita ilga rašliava gal norėjau parašyt, kad vat šitokia sistemos kritika yra naudinga injekcija netik man, bet gal kada ir šitokie bruzdesiai įspirs kažką į galvą tiems, katrie pagalvos apie švietimo reformą… Šiaip, svajoju.

  17. Cha cha

    Ar tik tamstai nepasivaideno kirtis? Juk Smetonienė sakė “vieniems mes talibai, kitiems kalbajobai…” Kurti nebūtas istorijas galima literatūroje, bet apie konkrečius žmones, nors ir kaip nekenčiamus, reiktų pagarbiau

    • Ne, nepasivaideno. Ponia Smetonienė kalbėjo apie rašančius apie “Talibaną ir kalbajobus”.

      Aš ne vienas buvau salėje ir afterparčio metu į tai atkreipė dėmesį ir kiti dalyvavę.

      Būtos istorijos nereikėtų vadinti nebūta, tačiau turint galvoje, iš kokio garbaus serverio atėjo Jūsų komentaras, pridėsiu pastabą.

  18. Pingback: Mūsų bendrijos garbės narys | Šeškinės 4 ir 6 namų bendrijos žiniasklaida

  19. Brisius

    Kas sieja Užkalnį ir Ramanauską? Ogi abu pasisako už kalbos chuliganizmą (pirmasis net atvirai prisipažįsta esąs chuliganas).
    Ramanausko atveju tai ypač įdomu, nes jis bando kovoti su grafitininkais, nors iš esmės su kalba daro tą patį, ką grafitininkai su sienomis …

  20. Straipsnis nelabai įtraukiantis, bet vistiek dėkui.

  21. O gal jau kur yra ir atpigintų Užkalnio knygų.
    Ruošiuosi palyginti su Paulina Pukyte.

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: