Vilniaus knygų mugė – atsakas niurgzliams ir pesimistams

Andrius Užkalnis ir Andrius Kubilius abu įtartinai geros nuotaikos (nuotrauka: Liudas Masys / Moteris.lt)

Dar refleksijų apie vasario mėn. super-renginį, iš Tiesa.com

Buvau nuvažiavęs į Vilnių, į Knygų mugę: kai esi autorius, arba bent kaip nors susijęs su knygomis, tai yra praktiškai privalomas renginys, tiesiog tokia lyg olimpiada, lyg ataskaitinis suvažiavimas, nuo kurio nepabėgsi ir neišvengsi.

Bet išvengti ir nesinorėjo: knygų šventė sostinės parodų centre man yra ženklas ir gerasis liudijimas, kad daugumas blogų pranašysčių apie mūsų gyvenimą yra daugų daugiausia begėdiški perlenkimai, o paprastai – tiesiog prasimanymai.

Pirmiausiai apie tai, kad iš Lietuvos visi išvažiavo, ir greitai liks tuščios gatvės ir numirę kaimai ir miesteliai, kur lakstys vien benamiai šunys, šokinėjantys per purvinas balas. Nors skaičiai nepatvirtinti, bet per tas pačias keturias Vilniaus Knygų mugės dienas čia susirinko daugiau žmonių, negu bet kada jos istorijoje. Tai buvo ne užsieniečiai, tai buvo žmonės iš visos Lietuvos (na, išskyrus kelis užsienyje gyvenančius autorius).
 
Eilės prie kasų buvo pribloškiančios, ypač neįtikėtinos baisiame šaltyje, nusidriekusios kartais ne vieną šimtą metrų. Tie, kas atvažiavo savo ratais, labai gailėjosi: dienos viduryje artimiausia vieta pasistatyti automobilius reiškė kone pusvalandžio pasivaikščiojimą iki parodų centro. Jeigu kam nors atrodo, kad šiais laikais niekam neberūpi ir nebesvarbi kultūra, taip sakantys turėjo sėdėti nukaitę ir nuleidę akis. Praėjus dviems Nepriklausomybės dešimtmečiams, Knygų mugės vaizdai buvo žymiai labiau įtikinami, nei pasakos apie tai, kaip, girdi, sovietų laikais visi skaitė ir švietėsi, o dabar štai beliko tik šlapi marškinėliai, riesti užpakaliai, olialia ir popsas.
 
Žinote, kas dar mane pribloškė? Kokią nedidelę mugės dalį sudarė tai, ką galima pavadinti menkaverte ir popsine literatūra. Rimtų knygų pasirinkimas stulbino – mokslo įstaigų leidyklos (kurių, atrodo, jau seniai turėjo nelikti, jei tikėtume kalbomis apie visiškus griuvėsius ir beviltybę) išstatė krūvomis puikiai išleistas, gražiai įrištas ir nepriekaištingai spausdintas knygos – istorines, etnografines, meno albumus. Ir renginiai buvo pilni žmonių ne vien tada, kai buvo pristatoma populiarioji literatūra.
 
Kažkas internete Knygų mugę pavadino atlaidais, ir tas įspūdis, kad visi (ne tik prezidentė ir premjeras, ne tik Seimo nariai ir ministrai), kas tik nėra prikaustyti prie patalo, atėjo čia, ir ne mados varomi, o kažkokios pareigos prieš save ir savo šeimas. Žmonės buvo geranoriški ir kantrūs nepaisant to, kad didžiausio antplūdžio metu vaikčioti teko mažyčiais žingsneliais, grūdantis kaip prigrūstame troleibuse, ir malonumo lankytojams, turbūt, buvo nedaug – mes, autoriai ir leidyklų darbuotojai, turintys savo vietas leidyklų stenduose ir kartais net ir kėdes ir staliukus, buvome nuo to visko apsaugoti (bet mums ir būti ten teko ilgiau). Knygų mugė, ko gero, buvo vienintelė tokia vieta (kaip kažkada Palangos tiltas vakarais) kur laiku nuėjus galima sutikti absoliučiai visus, kieno vardai ir pavardės arba veidai bent ką nors reiškia Lietuvoje.
 
Renginys paneigė dar vieną mitą – esą knygas skaito vien bedarbiai ir pensininkai. Jie irgi skaito, bet „Litexpo“ centras buvo pilnas visų amžių ir visų socialinių sluoksnių žmonių. Niekas Lietuvoje nebuvo tiek pasipūtęs, kad jam Knygų mugė būtų per prastas renginys, ir niekas nebuvo tiek prastas, kad būtų pasijutęs ne vietoje. Knygų šventė suvienijo žmones ir nuskaidrino jų širdis taip, kaip jos nenuskaidrina nei krepšinis, nei Kalėdos.
 
Turbūt simboliška, kad didžiausiu metų renginiu Lietuvoje tapo ne valdiškas sumastymas, ne ES sugalvota „priemonė“ ar „projektas“ ir ne brangiai reklamuotas renginys (Knygų mugė net ir įsimenamo logotipo neturi – čia tik leidyklų pavadinimų ir puošnių maišelių margumynas), o būtent liaudiškas, paprastas ir gyvas knygų turgus, be ideologijos, strategijos, koncepcijos ar statuto, su besipinančiomis skirtingomis kalbomis (užsieniečių autorių renginiai be vargo ir visiems suprantamai vyko anglų kalba).
 
Tame paprastume, margume ir suprantamose vertybėse, matyt, ir yra didžiausia mūsų stiprybė ir pasididžiavimas.
Advertisements

3 comments

  1. gg

    Penktadienį galvojau apie pora alaus su prieteliais po sunkios darbo dienos.. Kai moteris pasiūlė i knygų mugę, aš taip mykiau kažką, kad gal rytoj, pinigų nėra, žmonių bus ten minios ir pan. Man buvo pasakyta, kad į knygų mugę eiti REIKIA, o gerai knygai pinigų visada atsiras. Logika užmušė. Nepasigailėjau nei cento, ir dar su maišiuku pats grįžau išsišiepęs kaip balvonas. Ir Andrių mačiau, bet kadangi knygas jojo perskaitęs tai nepriėjau, o užtat paspaudžiau ranką Čekuoliui. mirksiukas šypsniukas.
    Laukiu knygos apie japonus. Sėkmės

  2. Adas

    Tik kad su lietuvių literatūra reikalai nekokie. Po kelių romano grandų mirties likusių kalibras jau ne tas.
    Pernai bent eseistai keliom knygom situaciją gelbėjo, šiemet štilis jau visiškas.

  3. Indre

    Puikus renginys ta Knygu muge, deja, siemet apsilankyti negalejau:( Aciu, Andriau, uz idomu komentara. Vakar su dideliu malonumu paziurejau interviu su Jumis “Ekovizijos” laidoje:)

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: