Ideologijos ir idėjų pabaiga dar neatėjo. Jiems reikia tik tinkamų sąlygų.

Subtilumas, ideologinių vaizdumo priemonių pagrindinis ginklas (displėjus courtesy of Murmansko kraštotyros muziejus, foto: Andrius Užkalnis for Protokolai)

Žurnalas “Valstybė“, 2011 m. sausis

Kalbos apie tai, kad ideologija – atgyvenęs, praeities dalykas, yra ne naujos. Po Antrojo pasaulinio karo, Maršalo plano dėka ant kojų pastatytoje ir turtėjančioje Europoje ir kitur Vakarų pasaulyje atrodė, kad modelių paieška lyg ir baigta. Karo sukrėtimas ir morališkai iškristalizuotas aiškus skirtumas tarp gėrio ir blogio – laisvojo ir viso kito pasaulio, kurį aiškiai patvirtino įspūdingas laisvos ekonomikos augimas, nepaliko vietos abejonėms.

Pakurstyta nematytos ekonominės pažangos malkomis jau, rodos, buvo ranka pasiekiama visuotinė minimali gerovė (kur jau tuoj, visai greitai, visais bus pasirūpinta, apsauginis tinklas bus ištiestas po kiekvienu užpakaliu, ir beliks toliau poliruoti išsivysčiusio pasaulio tobulybę ir skiepyti besivystantį pasaulį nuo infekcinių ligų), ir daugelis rimtai patikėjo, kad istorijos ratas sustojo. Arba ruošiasi sustoti.

Danielis Belas (Daniel Bell) jau 1960 metais paskelbė knygą „Ideologijos pabaiga: apie politinių idėjų šeštajame dešimtmetyje išsikvėpimą“ (The End of Ideology: On the Exhaustion of Political Ideas in the Fifties), o trimis dešimtmečiais vėliau žymiai garsesnis Frensis Fukujama (Francis Fukuyama) paskelbė 1992 m. knygą „Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“ (The End of History and the Last Man), tik pastarasis „pabaigą“ siejo dar ir su Šaltojo Karo pabaiga, tai yra, lyg ir paskutiniu didžiuoju XX amžiaus konfliktu.

Labai daugelis patikėjo tuo, kad ideologija jau savo atgyveno, lyg primityvių prietarų ir dogmų sistema, kuri tinka nebent tam, kas nesugeba racionaliai mąstyti ir „elgtis pragmatiškai“. Dažniausiai yra taip: kalbame apie ideologijos vedamą politiką, galvojame apie iškvaišusius pusiau svajotojus, pusiau žmogžudžius (dažnai kartu ir viena, ir kita): nuo Lenino, Mao, Fidelio ir Pol Poto iki Šiaurės Korėjos ir Irano politinių sluoksnių bei Fransua Diuvalje ir Roberto Mugabės.

Dažniausiai, kalbant apie ideologizuotas šalis, į galvą lenda groteskiški kariniai paradai, barzdoti ir kitaip pasidabinę lyderiai, manieromis ir elgesiu primenantys pasakų personažus, visokius Mėlynbarzdžius ir Barmalėjus. Vienu žodžiu, bent jau vaizdinių visuma aiškiai suponavo: visos tos ideologijos yra tiems, kieno branda yra maždaug vaiko intelekto lygyje (šių aptarimų atmaina yra Lietuvoje, ir ne tik, labai mėgstami niūrių über-intelektualų priminimai apie tai, kad bet kokie skirstymai į juodą ir baltą, bet koks moralinis ar idėjinis aiškumas yra riboto proto ir siauros pasaulėžiūros pavyzdys).

Pastarųjų dešimtmečių pavyzdžiai pasaulyje lyg ir patvirtino, kad geriausiai sekasi tiems, ką principai ir įsitikinimai varžo mažiausiai: fantastiškai sėkminga (iš šių laikų perspektyvos žiūrint) Bilo Klintono administracija JAV buvo tokia apolitiška ir neidėjinė, kad griežtesnių pažiūrų Demokratų partijos atstovai šiandien net vengia ją prisiminti, ieškodami kairuoliško įkvėpimo iš tolimų dešimtmečių, XX a. pradžios ir vidurio, Vudrou Vilsono (Woodrow Wilson) ir Franklino D. Ruzevelto (Franklin D Roosevelt) laikų. Britanijos premjeras Tonis Bleras, irgi, rodės, vienintelį dalyką žinojo tvirtai: kad nė vienas principas, nė viena praeities ideologinė dogma nebuvo neliečiama. Vienintelė taisyklė ir reikalavimas Blerui buvo likti perrinktam, ir – senųjų leiboristų požiūriu – buvo einama su velniu obuoliauti taip dažnai (bandant reformuoti, nors ir nesėkmingai, ir sveikatos apsaugą, ir švietimą, ir draugauti su kapitalistais), kad ne tik obuolių priskintos pilnos pintinės, bet jau ir nebeatskiriama, kur velniai, o kur angelai.

Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje ir daug kur kitur ant derlingos dirvos, kurią sukūrė dešimtmečius trukęs ekonominis augimas ir Šaltojo Karo pabaiga, kai nebeliko pagrindinio aiškaus priešo iš rudųjų lokių ir balalaikų šalies (o radikalaus islamo grėsmė dar nebuvo aiškiai suvokta, ir ta pati Rusija dar nebuvo naujai suįžūlėjusi), irgi vešėjo „pragmatiškumas“ kaip alternatyva ideologijai.

Lietuvoje buvo kiek kitaip: pasibaigus aktyviajam atgimimo laikotarpiui, pasidarė aišku, kad vienintelis ryškus skirtumas tarp politikų yra požiūris į Rusiją (garbės žodis, nenorėjau to sakyti, nes tai buvo pasakyta daug kartų iki manęs, bet kaip čia išsisuksi?).

Kitur įmanomų plėtros variantų tiesiog nebuvo pakankamai, kad pagal juos galima būtų suformuoti įtikinamą ideologinį modelį. Išskyrus laukinius marginalus iš ekstremalių potyrių stovyklos – visokius Frontus, anarchistus, „Naująją Kairę“, ksenofobus, gėjų vaikytojus ir kitokį keliaujantį cirką (kurie yra pakankamai neįtakingi ir į jokią rimtą ilgalaikę valdžią ir įtaką nepretenduoja, o todėl gali sau leisti pasiūlymus, labiau artimus fliuksus menininkų renginiui ar nudistų suvažiavimui, nei įtikinamam politinio sprendimo variantui) – pasirinkimų nebuvo daug.

Lietuva buvo – ir tebėra – supančiota (ne blogąja prasme, tiesiog tokios realijos) ilgo ropštimosi į Europos Sąjungą ir tarptautinių įsipareigojimų (taip pat ir finansinių) civilizuotam Vakarų pasauliui. Tokiomis sąlygomis įtikinamai pareikšti ką nors radikalaus (o jei pareiškimas neradikalus, tai kokia čia ideologija?) labai sunku, tas pats, kas bandyti sukioti vairą, kai traukinys yra ant bėgių: galima pristabdyti ar pagreitinti, galima pašvilpti švilpuku, bet bėgiai nutiesti nuo taško A į tašką B, ir niekur jis nesidės. Nebent pradėtume svarstyti variantus, kaip jį apskritai nuo tų bėgių traukinį nuversti („bandysime be bėgių važiuoti per miškus“), bet daug norinčių išbandyti ką nors tokio neatsiranda.

Todėl traukinio mašinistams telieka apsiriboti švilpuko rikdymu ir kabinos puošyba įvairios spalvos vėliavėlėmis. Štai todėl ideologijai vietos laikinai nebeliko, o aktoriai spektaklyje gali laisvai keistis vietomis, nes visi vaidmenys labai panašūs. Būtent todėl parlamentas gali būti pilnas figūrų, neturinčių jokių įsitikinimų, tik pažįstamus veidus: tie jų įsitikinimai nieko nedomina. Apie įsitikinimus niekas neklausia. Tai ne parametras, pagal kurį priiminėjami sprendimai.

Man regis, kad ideologijai atgyti tereikia reikiamų sąlygų (Lietuvoje, rodos, jos kol kas neatėjo, nes gyvenimas – skirtingai nuo daugelio įsivaizduojamos ir piešiamos pražūties – yra gana ramus ir užtikrintas). Dažniausiai reikia pakankamai didelio visuomenės troškulio. Jungtinėse Amerikos Valstijose, pavyzdžiui, dabartinė Barako Obamos administracija, iki vidurio kadencijos rinkimų 2010 m. lapkričio mėnesį turėjusi didelį ir pakankamai neapibrėžtą mandatą (pagrindinis rinkimų priesakas buvo iš esmės „kitaip“), kurį Obama ir jo aplinka iš kairiojo Demokratų partijos sparno apsiėmė interpretuoti kaip leidimą smarkiai plėsti valstybės vaidmenį ir pajamų perskirstymą šalyje.

Didžiojoje Britanijoje perėjimas iš visiško ideologinio letargo į dabartinę padėtį buvo apskritai pribloškiantis. Prieš rinkimus, įvykusius 2010 m. viduryje, konservatorių opozicija kalbėjo apie savo įsitikinimus taip nedrąsiai, taip stengdamasi nieko neįžeisti, kad skambėjo kaip ne itin skirtingas leiboristų variantas ir vos neprarado galimybės patekti į valdžią po ilgų metų už jos ribų (jei ne koalicija su oportunistais Liberalais Demokratais, galimybę po daugelio dešimtmečių paragauti valdžios vertinusiais labiau nei rinkimų pažadus).

Daugelis tų, kas visą gyvenimą balsavo už konservatorius, Britanijoje 2010 m. arba nėjo balsuoti, arba balsavo sukąstais dantimis, nes manė, kad tokių politikų, kaip Margaret Thatcher, jau nebėra ir nebus, ir išsikerojęs socializmas ir šalies suvalstybinimas tik gilės.

Britanijoje išėjo kitaip. Valstybės išlaidų mažinimas prasidėjo tempais, nematytais nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų. Dabartiniai studentų siautėjimai gatvėse, negalint patikėti, kad pasaka baigėsi ir gyvenimas eis sunkyn labai sparčiai, ir vargu ar kas nors liks nepaliestas sunkumų, yra, atrodo, tik žiedeliai.

Man regis, kai pribręs reikalas, atsiras ir Lietuvoje prielaidos didelėms idėjoms ir išsamiai ideologijai: galima laukti, kad jos remsis problemomis, susijusiomis su imigracija (būtent užsieniečių atvykimu į Lietuvą, o ne šalies žmonių išvykimu į užsienį, nors būtent šioje srityje, „lietuvių grąžinimo į tėvynę“, daugelis politikų tikėjosi sublizgėti) ir, ko gero, su Lietuvos pozicija byrančioje Europos Sąjungoje. Sunku tikėtis, kad eurui liko ilgai gyventi tokiam, koks jis dabar yra (visi euro-atsilikėlių stabilizavimo ir ramstymo projektai man labiausiai primena paskutinių Sovietų Sąjungos metų ūkio efektyvinimo ir ekonominio skatinimo planus). Kai ES prasidės didieji pasikeitimai, Lietuvai reikės spręsti, kurioje stovykloje ji norės būti pati, ir atsiras skirtingi plėtros variantai, kurių, kaip minėjau, šiuo metu nėra daug.

Lietuvoje laukiama savivaldybių rinkimų, bet sunku tikėtis, kad 2011 metais juose pradės rastis nauji ideologinio aiškumo požymiai – greičiausiai rinkimai bus labiau paremti konkrečiais pažadais „iš gyvenimo“, kalbomis apie miestų ir miestelių realijas, o ne personalijų pažįstamumu (daugiausiai todėl, kad daugelis pažįstamų personalijų grūdasi ne prie savivaldybių, o prie nacionalinės valdžios lovio, nes ten visgi jovalas sotesnis).

Savivaldos politika demokratinėse visuomenėse yra tradiciškai konservatyvesnė, nei nacionalinio lygio procesai (išskyrus galbūt tokius atvejus, kai kairiųjų pažiūrų, arba tiesiog ciniškai oportunistinė, valdžia kryptingai sukuria ištisus getus, kur kritinė gyventojų masė yra priklausoma nuo maitinimo iš valdiško žinduko – valstybinio sektoriaus darbų arba net ir subsidijuoto būsto ir komunalinių paslaugų). Taip yra todėl, kad vietiniu lygiu pinigų leidimas yra gana gerai suvokiamas („ką mokam ir ką gaunam“), ir čia ne taip lengva prastumti ideologinius projektus, paremtus ištraukimu iš vienos kišenės ir perkėlimu į kitą, nes ir vienos, ir kitos kišenės savininkai pernelyg arti vienas kito.

Taigi, kai jau yra nesudėtingas, gyvenimo pavyzdžiais paremtas pasakojimas apie aiškius, paprastam rinkėjui suprantamus dalykus (gatvių apšvietimas ar valymas, šiukšlių išvežimas ir statybų leidimai), ideologijai ir vėl neatsiranda vietos. Tačiau dažnai būna taip, kad būtent iš municipalinio lygio išauga gabūs politikai, jei sugeba laiku peržengti ribą tarp vietinių rūpesčių ir bendresnių idėjų.

Advertisements

4 comments

  1. vazedo

    Didžiųjų modernizmo laikų ideologijų metas grečiausiai ilgam praėjo – Mėlynbarzdžiai ir Barmalėjai užsilikę iš anų laikų.
    Jei kalbame apie socialinę ideologiją – konservatizmo, liberalizmo etc., tai jai, be estetinio susitapatinimo su viena ar kita idėja nelabai yra pagrindo atsirasti. Lietuvos visuomenė pernelyg besluoksnė ir liumpenizuota, piliečiams vis dar labai sunku artikuliuoti savo interesus. O kol taip yra – čiumpama kas labiausia mirga ar žada.

    • nb

      nu tik nereikia aiškinti, kad mūsų visuomenė kažkokia speciali. visur visokių yra. va, atėjo tikri vilniečiai balsuoti ir turi savo valdžią. o kas nėjo, dabar veikus leis į lenkiškas mokyklas :)

      • vazedo

        Gal ne “speciali” – bet kitokia. Plg. viduriniojo sluoksnio svorį pokomunistinėse ir Vakarų Europos šalyse, skirtumo laipsnį tarp turtingųjų ir neturtingųjų sluoksnio. Jau nekalbant apie bendruomenių veiklą ir vadinamąjį “pilietiškumą”. Vizualiai, pavyzdžiui, Vilniuje netgi rajonai nėra pakankamai tiksliai išsidiferencijavę į “prestižinius” ir “skurdžius”.
        Tokioje situacijoje labai lengvai galima patraukti visuomenę iliuzinėmis arba radikaliomis programomis – čia jau uspaskichpaksių duona.

  2. Pingback: Taip Turkijai Europos Sąjungoje !!! — Euroblogas.lt

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: