Didžioji Britanija: nudrožta ir pavargusi, bet vis dar patraukli

Anglija skirtingus žmonės pririša dėl skirtingų priežasčių (nuotrauka: Andrius Užkalnis specialiai Protokolams)

Žurnalas “Valstybė“, 2011 m. vasaris

Dažnas bėdojantis dėl žmonių išvykimo iš Lietuvos (kaip ta keistuolė Tarptautinės migracijos organizacijos pareigūnė Lietuvoje, kuri skundėsi, kad „iš Lietuvos išvyksta tiek, kiek nori išvykti“ – būtų keista ir kiek baugu, jei būtų kitaip) vis deda vilties, kad ekonominė situacija Britanijoje pablogės tiek, kiek žmonės nustos ten važiuoti – ir, turbūt, pasiliks Lietuvoje.

Tokia viltis nesiremia niekuo, išskyrus labai supaprastintą – maža to, vaikiškai naivų – supratimą apie tai, kas stumia emigrantus ir kas traukia imigrantus, laikinuosius ir nuolatinius. Jei ekonomikos būklė ir uždarbiai būtų pagrindinis rodiklis, pritraukiantis ir atstumiantis atvykėlius, visus svečius susirinktų tos šalys, kur labiausiai trūksta dirbančiųjų ir kur jiems mokamas geriausias atlyginimas bei būtų siūlomas pigiausias pragyvenimas.

Anglija niekuomet tokia nebuvo. Gyvenimas čia niekuomet nebuvo pigus (maža to, dažnai begėdiškai brangus – niekas negali paaiškinti, kodėl buteliukas vandens iš automato Londone kainuoja dukart brangiau, nei Tokijuje, kaip ir metro bilietas, tik pastarasis Londone ne du kartus, o keturis kartus brangesnis). Anglija niekuomet nesiūlė vidutiniškai didžiausių atlyginimų nei viename sektoriuje, net ir bankininkams. Mokesčiai šalyje anksčiau buvo nelabai dideli, dabar, po trylikos leiboristų valdymo metų, tapo vieni didžiausių Europoje.

Tai kuo gi ji vis dar patraukli? Kodėl ji ir XXI amžiuje išlaikė kažką, kas Angliją daro ne mažiau patrauklia, nei Amerika, lyginant atvykėlių – arba trokštančių atvykti – skaičių su šalies gyventojų skaičiumi?

Paprasčiausias atsakymas būtų toks, kad šalis turi ne vieną sprendimą, ne vieną privalumą – ji vis dar turi pasiūlymus daugeliui atvykėlių kategorijų, ir kiekvienai kategorijai tas pasiūlymas yra skirtingas.

Ryškūs, gerai žinomi ir turtingi – arba bent jau turintys pajamų šaltinius – politiniai pabėgėliai arba siekiantys jais tapti (pradedant oligarchais, buvusiais šnipais ir čečėnais iš Rusijos, susipykusiais su valdžia, iki Julian Assange, skleidžiančio Amerikos diplomatinės tarnybos paslaptis) randa gana patikimą teisinę sistemą, kuri nors ir negarantuoja visiškos apsaugos ir absoliutaus įsitikinimo, kad niekas nepalies, bet užtikrina didesnę ramybę, nei daugelis kitų šalių. Žinoma, niekas nėra visiškai apdraustas nuo liūdnos lemties – jei žmogus pasidaro ypatingai nepriimtinas ir nebūna itin atsargus, giltinė su dalge jį suranda ir Londone: nuo ruso Aleksandro Litvinenkos, 2006 m. nunuodyto radioaktyviu poloniu, italo bankininko Roberto Calvi, susijusio su Vatikanu, slapta masonų lože ir pakarto po Blackfriars tiltu 1982 metais ir bulgaro disidento Georgijaus Markovo, nudurto 1978 m. užnuodytu skėčiu ant kito tilto, Waterloo.

Bet kuriuo atveju, atvykėliai iš viso pasaulio žino, kad iš Anglijos niekas jų paprastai ir greitai neišsiųs, ypatingai jei turi pakankamai pinigų ir galės pasinaudoti vietos teisininkų paslaugomis, o jau tie kieti specialistai sugebės taip išlankstyti ir sumazgyti keistą šalies teisės sistemą, kad jiems jei ir ne iki galo išspręs problemas, tai bent jau palengvins dalią labiau, nei bet kur kitur pasaulyje.

Kitoje spektro pusėje – žmonės, vadinami šiais laikais paplitusiu žodžiu varguoliai, ypatingai iš Europos Sąjungos (skurdesnių jų šalių), turintys galimybę be jokių kliūčių atvažiuoti ir dirbti paprastus darbus, atitinkančius jų menką kvalifikaciją. Tų darbų visada yra, net ir sunkmečio laikais, tik reikia spėti suktis. Kiekviena skurdi pasaulio šalis Anglijoje turi savo bendruomenę, dažnai net kelias, kurios bent šiek tiek padės, jei ne pinigais, tai bent jau šiokiu tokiu patarimu.

Čia taip pat padeda didžiulė šalies ekonomikos įvairovė, siūlanti tikrai daug variantų nekvalifikuotam darbuotojui: nuo maisto pramonės ir žemės ūkio, iki statybų ir biurų ir namų valymo ir automobilių plovimo. Varguolių darbo rinka patrauklesnė naujai atvažiavusiam, nei norinčiam ilgiau pasilikti: lankstumas ir takumas yra toks, kad nė vienas atvykęs negali jaustis, kad užsitikrino vietą ilgam laikui. Kaip jis kažkada gavo darbą todėl, kad buvo greitesnis už kitus, arba darė tą darbą pigiau, nei šalyje jau esantys, taip ir jį gali labai mikliai išstumti.

Rinka ypatingai negailestinga nekvalifikuotiems vietos darbuotojams (labiausiai nuskriausta socialine klase laikomi baltieji menkos kvalifikacijos anglai): nepaisant prieš kelis metus skelbtų abejotinai skambančių, o kartais ir atvirai ksenofobinių, šūkių “Britanijos darbai – britų darbininkams”, gyvenimas parodė, kad Britanijos darbininko niekas negina ir jam darbo niekas nesaugos vien todėl, kad jis yra šalies pilietis ir ant jo paso – karališkas herbas su liūtu ir vienaragiu. Šeimininkas pasamdys atvykėlį akies mirksniu, jei tik tas atvykėlis labiau apsimokės kokiu nors aspektu – pigesnis, darbštesnis, labiau nusimanantis, arčiau prie biuro gyvenantis. Patriotizmas ir lojalumas saviškiams (“pasamdžiau jį, vistiek juk anglas, reikia remti savus”) anglams nebūdingas nė kiek, ir šaltas požiūris į saviškius automatiškai tampa svetingumu atvykėliams.

Dar viena grupė žmonių, kuriems labai tinkama Anglija, yra tie, kas nori pradėti savo verslą. Nors verslo mokesčiai nėra ypatingai maži, ir augant bendrovei (ir samdant daugiau darbuotojų) atsiranda didžiulė biurokratinė našta, susijusi su sveikata ir sauga darbe, teisiniais samdymo aspektais ir panašiais dalykais, pradedančiam smulkiam verslininkui Anglijoje vis dar yra beprotiškai lengva. Tai, kas Lietuvoje vadinama individualia darbine veikla, Britanijoje gali būti pradėta praktiškai tą pačią minutę, kai žmogus išlipa iš lėktuvo, atvykęs į Londoną, Mančesterį ar Bristolį: dažniausiai pradedančiam nereikia nė vieno popiergalio, nereikia apsilankyti nė vienoje valstybės įstaigoje, nereikia nė vieno leidimo ir net apie mokesčių mokėjimą dažniausiai pradedama kalbėti tik tada, kai baigiasi finansiniai metai ir pasirodo jų rezultatai.

Garsiai apie tai nekalbama, tačiau net ir tos verslo sritys, kurios yra reguliuojamos, yra ne tokios baisios, kaip pareiškiama oficialiuose dokumentuose: daugelis įstatymų įgyvendinami be ypatingo entuziazmo, priežiūra yra menka, taisykles galima apeiti ir daugelis valstybės pareigūnų slapčia laikosi nei įstatymo raidės, bet jo dvasios, žiūrėdami pagrindinio prasmingumo principo.

Tiems, kas atvažiuoja mokytis, Anglija siūlo ne tik kvalifikaciją (apie kurią dažniausiai kalba mokymo įstaigų reklaminė literatūra), bet ir svarbiausią dalyką, apie kurį garsiai nekalbama, laikantis principo “kam reikia, tas supras, o kas nesupras, tiems nereikia”: mokyklų (ne tik aukštųjų) reputaciją ir ryšius, kurie paskui padeda visą likusį gyvenimą. Pasaulio karaliai, milijardieriai ir prezidentai siunčia sūnus ir dukras mokytis Britanijoje ne tik – ir ne tiek – todėl, kad jie gerai išmoktų angliškai ir perprastų anglų humorą (nors ir tai svarbu), ir juo labiau ne tam, kad įgytų vertingą profesiją: svarbu ne tai, ką jie mokosi, ir ne tik tai, kas juos moko; svarbiausia yra tai, su kuo jie mokosi.

Oksfordas ir Keimbridžas, o ir kai kurie kiti geriausi universitetai, siūlo neprilygstamas galimybes suformuoti pažinčių sąrašą, kuris nesulyginamas su niekuo: net ir Amerikoje, garsėjančioje puikiomis mokslo įstaigomis, nėra tokios naudingos kompanijos koncentracijos, kaip šiose dviejose aukštosiose mokyklose, kurios nėra net vientisi universitetai, bet senų koledžų neformali visuma.

Yra kitos, smulkesnės, atvykėlių kategorijos, kurioms Anglija nuo seno siūlo patrauklius variantus – pavyzdžiui, turtingų vyrų žmonoms nėra geresnės vietos skyryboms, kadangi teismai priima sprendimus dažnai nepriimdami santuokinės sutarties kaip absoliučiai privalomos ir imperatyvios, bet peržiūri bylos aplinkybes. Norintys patraukti kokį nors laikraštį arba televiziją į teismą už šmeižtą – ir prisiteisti daug pinigų – dažniausiai važiuoja į Londoną ir žiūri, ar potencialus atsakovas turi kokio nors turto Britanijoje, nes jei turi, tai galima pasinaudoti senais Anglijos įstatymais, pagal kuriuos šmeižto bylose negalioja nekaltumo prezumpcija, ir savo nekaltumą įrodinėja atsakovas, o ne ieškovas įrodinėja jo kaltę. Britanijos teismuose kompensacijos už šmeižtą prašyti taip populiaru, kad net patys anglai kalba apie “teisinį turizmą”, kai kokia nors Brazilijos bendrovė ieškinį JAV televizijos stočiai pateikinėja Londone.

Jei kas nors manęs paklaustų, ką galėtų iš šito išmokti Lietuva, sakyčiau štai kaip: nevertinti atvykelių kaip homogeninės masės. Vienas klasikinių didelių užduočių sprendimų principų yra išskaidyti didelę problemą į kelias mažas, ir būtent todėl reikėtų galvoti ne apie patrauklumą “užsieniečiams”, “verslininkams” ar “investuotojams” o apie skirtingus patrauklumus skirtingoms atvykėlių grupėms. Jeigu, žinoma, kada nors apsispręsime, kad tų atvykėlių mes apskritai norime.

Advertisements

7 comments

  1. Tamosius

    Teisybe. Tik pamirstas dar vienas aspektas, kuris atsako i klausima, kodel emigrantai renkasi sia sali. Tai kalba.

  2. skirtumas

    Dėl anglų teisės dar pridursiu vieną pastebėjimą: mūsų teisininkai taip pat dažniausiai renkasi Anglijos teisę, kaip “3’ą šalį” tarptautinėse sutartyse. Bet ne visada pritariamai linksi, kai ta teisė būna pasirinkta sutartyse, kur mes klientai, o užsieniečiai kokio nors softo tiekėjai, ypač nepritariamai krutina galvą, kai ginčai gali kilti dėl licencijos sąlygų interpretavimo. Anot jų anglų teisė “palankesnė” yra licencijos dalintojams, o ne pirkėjams.
    Perskaitęs šią pastraipą:

    Anglija nuo seno siūlo patrauklius variantus – pavyzdžiui, turtingų vyrų žmonoms nėra geresnės vietos skyryboms, kadangi teismai priima sprendimus dažnai nepriimdami santuokinės sutarties kaip absoliučiai privalomos ir imperatyvios,

    taip pat prisiminiau ir vieną filmą, kuriame teisinis turizmas buvo perkeltas į Teksasą, kur palankesnė situacija yra tiems, kas pirmi praneša apie norą skirtis. Taip sakant – pasirinkimo galimybės plačios ;)

  3. Ismincius

    Idomu. Daug teisybes. BET!

    1) ‘Britu darbai – britams’ galioja. Tam kad gauti darba privalai buti kazkuo – ir nemazai – pranasesnis uz brita. Kitaip sakant turi irodyti, kodel verta duoti darba tau – varguoliui ar burzujui.

    2) Nesutikciau, kad Oxfordas ar Cambridgas sukuria geresni ar platesni (kaip bepavadinsi…) pazinciu tinkla ar atmosfera. Amerikos universitetai – Harvard, Stanford, Columbia, Yale, MIT, University of Pennsylvania, Brown, Univeristy of Chicago ir t.t. – jei ne lenkia, tai tikrai nenusileidzia Oxbridzui. Be to, ‘su kuo mokaisi’ nereiktu pervertinti. Uz Oxfordo ir Cambridgo, sekanciuose universitetuose tenka mokytis su tam tikraisi bukagalviais ‘mates’ (pavadinkim juos taip…). Aisku, Europoj, tikriausiai nelabai yra lygiu britu issilavinimui, bet nereiktu jo pergirt.

    • Piktuolis

      Man regis kalba buvo ne apie išsilavinimą, o apie teisingas pažintis.

      • Ismincius

        Teisingom pazintim irgi tai galioja. Britanija niekuo nepranasesne nei Amerika.

  4. Niekuo???? :) Garsiai pasakyta :)

    • Ismincius

      Na bent jau issilavinimo srity, tai manyciau, kad niekuo. Bet gali buti, kad labai klystu. Idomu isgirsti priesingu argumentu!?

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: