Britanijoje sveikatos gestapas uždraus spalvotus cigarečių pakelius. Tuomet uždraus galvoti apie rūkymą.

The Times atsisveikina su šimtamete cigarečių pakelio istorija. Dar viena valstybės-mamytės pergalė.

Po europinio draudimo rūkyti visose viešose vietose – taip pat ir pabuose, kur žmonės šiaipjau renkasi trūčytis sveikatos ir mėgautis dalykais, kurie jiems nesveiki, bet tai ką tie žmonės išmano? – atėjo naujas smūgis iš valstybės, kuri viską už jus žino geriau. Anglijoje cigaretės bus parduodamos baltuose pakeliuose, be jokio prekių ženklo, be spalvų ir be kupranugarių, kad rūkantiesiems būtų dar bjauriau.

Nežinantiems pranešiu, kad Britanija jau ir taip žengia visos planetos priešakyje su savo fašistine tvarkele: jau prieš kurį laiką ant cigarečių pakelių spausdinami baisūs paveiksliukai su augliais, išpuvusiais dantimis, atvira krūtinės ertme ir lavonais morge, kas daugelį skatino kruopščiau rūpintis, užsiperkant cigaretes užsienyje: ne tik vengiant mokėti £6 (24 Lt) už pakelį, bet ir norint apsisaugoti nuo šių šlykščių vaizdelių, kurie psichinei ir fizinei sveikatai kenkia labiau, nei pati taboka.

Labai laukiu, kada nesveiko maisto restoranus privers nusiimti iškabas, aprengs aptarnaujančius kokiais mirtininkų kombinezonais ir ant kiekvienos burgerio dėžutės bus spalvota nuotrauka apie susiaurėjusias kraujagysles. Manote, nebus? Prekybos tinklai jau yra užterorizuoti sveikuoliškų rekomendacijų tiek, kad nebegalima rasti skanių konservuotų žirnelių – į rasalą beveik nebededa druskos. Ant kiekvienos maisto pakuotės visokie raudoni, geltoni ir žali pavojaus ženklai, kad kiekvieną sekundę žinotum, kaip nesveikai gyveni.

Bet noriu dar sugrįžti prie tabako reklamos – net ne reklamos, tiesiog  brandingo.

1997 metais R J Reynolds tabako bendrovė galutinai atsisakė Joe Camel’o, vieno patraukliausių visų laikų prekių simbolių. Apie jį sakė, kad jis stengiasi pardavinėti tabaką vaikams. Abejoju: vargu ar vaikai pradėdavo rūkyti ar rūkė daugiau, pamatę pakankamai šių reklamų, jie tiesiog rūkydami rinkosi kitą prekės ženklą. Kaip ir suaugę.

Juozas Kupranugaris buvo toks vėsus ir žostkas, kad aš ligi šiol noriu būti panašus į jį.

Kaip ir Marlboro pakelio spalva ir piešinys, taip ir Joe Camel man simbolizavo viską, kas yra gražaus ir gero amerikietiškame dizaine. Jis – dalis amerikietiškos svajonės, su kuria politiškai korektiška cenzūra ir dominuojanti kairioji ir antikonsjūmeristinė ideologija dorojosi one thing at a time. Dideli automobiliai teršia gamtą, neono reklamos šlovina besaikį vartojimą, muzika ir apranga seksualizuoja jaunimą.

Kiek rastumėt šiame paveiksliuke naikintinų aspiracinių stereotipų, kuriuos visus kartu ir po vieną atskirai uždraustų Nida Vasiliauskaitė ir Algirdas Davidavičius?

Politkorekcijos Talibanas pirmiausia išnaikina visa tai, kas maloniausia. Jiems mažai rūpi jūsų sveikata ir gerovė. Jiems labiausiai reikia, kad niekad, niekur, jokiomis aplinkybėmis negalėtumėt pajusti malonumo. Cigaretė tamsiame bare su drinku buvo vienas maloniausių dalykų, kurių man šiais laikais tenka ieškoti tokiose šalyse, kaip Turkija ir Japonija, kur dar nepasiekė karingųjų mano sveikatos mylėtojų rankos.

Henry Louis Mencken* yra taip aprašęs fundamentalizmo esmę: “baisi, nepasitraukianti baimė, kad kažkam kažkur gali būti smagu” (a terrible, pervasive fear that someone, somewhere, is having fun).

Joe Camel prisidėjo ir prie organizuoto nusikalstamumo glamorizavimo, kaip kokie Sopranai, kurių JAV nekenčia feministinės cypdavatkės ir abiejų pakrančių univerkių susirūpinę intelektualai.

Šis įrašas, kaip ir daugelis kitų, absoliučiai nieko nepakeis. Aš tik norėjau priminti visiems Protokolų skaitytojams, kaip anksčiau buvo gerai, ir kaip eina blogyn dalykai, susiję su laisve gyventi taip, kaip nori, nuodytis taip, kaip nori, ir bandyti patirti tas mažas laimės ir džiaugsmo kruopelytes, kurių aplinkui vis dar esama. Aš žinau, kad kova nelygi, aš žinau, kad anos pusės daugiau, bet it’s not over till it’s over.

Todėl keliu taurę už šviesų Marlboro pakelio ir Joe Camel’o atminimą.

——–

* Henry Louis Mencken (1880-1956), JAV žurnalistas ir publicistas iš Baltimorės, kuris šiais laikais būtų labai nemėgstamas Nidos Vasiliauskaitės, nes nepamatuotai šaipėsi iš pseudointelektualų ir blaivininkų bei įvairių kitų žmonių kategorijų.