Turgūs, neišnaikinamos žmonių gyvasties ir gausos deimantai

Jis nepriima kortelių ir neduoda kvitukų. Gerai, kad greta nebuvo Artūro Račo: šis Azerbaidžano prekeiva jau sėdėtų belangėje.

 

Įžanga interneto leidimui: šis straipsnis kadaise pasirodė tuometiniame žurnale “Miesto IQ”, paskui – po labai ilgo laiko – štai perspausdino Bernardinai. Man pačiam tai – vienas mieliausių tekstų. Pagalvojus apie lietuvių santykį su turgumi, tai kaip šiandien rašyta.

Bernardinai / Miesto IQ

Aną dieną amerikiečių populiaraus mokslo žurnale skaičiau apie nuostabų sumanymą, kuris už mokslininkų bendruomenės ribų nebuvo plačiai pastebėtas. Kalifornijoje mokslininkas Raulis Kano, žinodamas, kad primityvūs mikroorganizmai gali ilgai miegoti žiemos miegu be oro ir vandens, sumanė atgaivinti juos iš vabzdžio, užkonservuoto gintaro gabale. Ir tai jam pavyko. Jis atgaivino alaus mieliagrybį, primityvaus grybelinio organizmo variantą, buityje vadinamą alaus mielėmis.

Tos mielės, konservuotos gintaro gabale, miegojo keturiasdešimt penkis milijonus metų. Jos užmigo eoceno epochoje – tada, kai Australijos žemynas atsiskyrė nuo Antarkties ir vandenynuose atsirado pirmieji banginiai. Šiandien tos mielės naudojamos gamyboje: verdamas alus, kuriame yra ilgiausiai pasaulyje išsilaikiusi gyvybė.

Kas mieste gyvybiškiausia? Gyvenamieji namai ir rajonai? Tikrai ne jie. Jie trupa, griūva, auga ir mutuoja. Žmonės atsikrausto ir išsikrausto, atvykėlių kolonijos iš kitų šalių atsiranda ir išnyksta, dideli dvarai išskirstomi į mažus butus, maži butai centre sujungiami į didelius biurus.

Maldos namai? Ne, jie dar trapesni. Religijos ateina ir išeina, naujos pakeičia senąsias, ir nauji maldininkai atima pasenusių ir nusilpusių religijų Dievo namus. Ne vien Vilniuje Šv. Kazimiero bažnyčia buvo ateizmo muziejus, o Prisikėlimo bažnyčioje Kaune buvo radijo gamykla. Daug kur jie virsta tokiais dalykais, kurių juos statę tikintieji nebūtų įsivaizdavę, o jei būtų, tai būtų pakraupę: pažiūrėkite į Sofijos soborą Stambule: pastatytas kaip Konstantinopolio patriarcho bazilika, vėliau tapo musulmonų maldos namais, mečete, o dabar yra muziejus, apspistas minių turistų ir atvirukų pardavėjų.

Stotys ir prieplaukos? Šios irgi neamžinos. Paklauskit Londono metro ir geležinkelio stočių, jau nebenaudojamų ir užmigusių po žeme: jų kelios dešimtys. Retai kurias galima aplankyti, bet ten apačioje gyvena ne tik senos platformos, bet ir seni plakatai, grindų plyšiuose pasislėpę seni bilietai, kurių kaina surašyta tokiais pinigais, kurie dabar jau nebevartojami, kurie išlikę tik muziejuose ir privačiose kolekcijose. Pasivaikščiokite krantine Sirakūzuose, Sicilijoje: kažkada tai buvo galingiausias Vakarų pasaulio miestas. Į uostą atplaukdavo laivai iš viso antikos pasaulio, o dabar čia pat restoranuose sėdi turistai, greta jų nelegalūs juodaodžiai imigrantai pardavinėja suklastotas rankines, papuoštas suklastotais prekių ženklais.

Tai kas tada pastovu? Gamyklos? Verslo įmonės? Nejuokinkit. Šitie dalykai keičiasi kaip debesų pilys padangėje. Kur anksčiau buvo batų fabrikas, šiandien parduotuvė su pilnomis lentynomis jogurto ir sūrelių, o dar po šimtmečio nebus nei vieno, nei kito.

Turbūt ne ten reikia žiūrėti. Koks yra stabiliausias žmonių susibūrimas? Tai turgus. Tai apsikeitimas prekėmis, tai tiesioginis siūlas (arba ištisa siūlų raizgalynė), jungiantis gamintoją ir augintoją su vartotoju.

Nei parduotuvės, nei interneto prekyba, nei prekybos agentai, nei tviskantys kavinėmis ir milžiniškomis stiklo vitrinomis, kondicionuotu oru šaldantys prekybos centrai nesunaikino turgaus, dar daugiau – nė kiek jo nepaveikė, nė kiek jam nepagrasino, niekuo jo nepakeitė.

Turgus išgyveno koks buvęs, iš visų žmogaus tarpusavio santykių formų jis išliko labiausiai nepakitęs nuo neatmenamų laikų. Keitėsi žmonių santykiai šeimose, keitėsi vaikų auklėjimas, keitėsi būdai, kuriais žmonės mokėsi ir mokė kitus, keitėsi karyba ir būstų statyba. O turgaus prekiautojo ir pirkėjo santykis, dialogas liko toks pat, kaip nepasikeitė tik mylėjimasis tarp dviejų žmonių ir vaiko gimimas.

Turgus ir Lietuva

Mes, lietuviai, sunkiai suvokiame savo santykį su turgumi.

Viena vertus, nuoširdžiai mėgstame maisto turgus, šviežius vaisius ir daržoves, kaimišką duoną su ajerais ir kaimiškus rudus kiaušinius saulėlydžio spalvos tryniais – tokių prekybos centruose nerasi.

Tik turguje nusipirksi gaivių šlapio sniego spalvos alyvinių obuolių, kvepiančių rudeniu, nes jie pernelyg jautrūs ir neilgai laikomi, kad jais prekiautų prekybos centrai. Juos galima tik labai atsargiai – nuo medžio į pintinę ryte, į turgų, ir ant stalo tą patį vakarą. Po penkių dienų jie jau bus ir negražūs parduoti ir netinkami valgyti.

Mes nepamiršome, kaip kvepia kaimiška namuose rūkyta dešra. Žolių ryšulėliai turguje tik tolimai susiję su šiltnamių produkcija: jie kvapnūs iki apsvaigimo, o jau kai pradedi pjaustyti, žali syvai mažyčiais lašeliais šauna į orą ir apgaubia viską lyg gamtos kvepalų debesėlis.

Todėl turgus mums nesvetimas ir net kartais mylimas.

Bet tuo pačiu metu pati prekyba turguje, o juo labiau prekyba kuo nors, kas ne maistui skirta, vis dėlto mūsų sąmonės dugne, kažkur pakaušyje, yra negarbingas, netaurus, žemas užsiėmimas. Prie turgaus prekiautojo lietuvis prieina juo nepasitikėdamas ir iš anksto neigiamai nusiteikęs, tikėdamasis kokios suktybės. Su turgaus prekeiviais mes pratę kalbėtis kiek pakeltu tonu, jau pats pirmas klausimas „Tai kiek prašot?“ ištariamas kiek agresyvokai, kiek provokuojamai, lyg pareiškiant savo neigiamą požiūrį į jo kiek amoralią veiklą. Lyg ir pradedant dviejų atlikėjų spektaklį, kuriame atsakymas į paprašytą kainą bus suirzimas – gal ir nenuoširdus, bet lyg ir privalomas: „O ko taip brangiai?“

Retai apie kokį kitą užsiėmimą kalbama su tokia neslepiama panieka kaip apie turgaus prekybą: „Jis stovi turguje.“ Žemas lygis, lyg žmogaus nurašymas. Kaip devintajame dešimtmetyje, nepaisant visų valdžios pastangų kelti amatų mokyklų (tuomet vadintų profesinės technikos mokyklomis) prestižą, vienas bjauriausių apibūdinimų, taikomų jaunuoliui, galėjo būti: „iš proftechninės“. Kaip diagnozė.

Taip dabar ir apie prekybą turguje kalbama. Šioks toks atlaidumas galioja tiems, kurie parduoda savo užaugintą produkciją. Na, dar galbūt tradicinėms mugėms, kaip Kaziuko mugė pavasarį – puodynių ir kočėlų pardavėjai tame renginyje lyg ir nesmerkiami.

O visi kiti, prekiaujantys turguose, mums ne draugai. Mes ne tokie kaip jie, – galvojame, nors nė vienas turbūt ir nepaaiškintume, iš kur tokia priešiška reakcija ir koks čia toks valstietiškas profesinis tyrumas (juolab tarp tų, kurie ne tik nėra valstiečiai, bet ir karvę nuo avies sunkiai atskirtų).

Žemiausias nuopuolis, mūsų nerašyto moralės kodekso požiūriu, – Gariūnai. Turgavietės prie Vilniaus pavadinimas žinomas visoje Lietuvoje ir jis apima visą įsivaizduojamą panieką prekybininkų luomui. „Gariūninis skonis“, „Gariūnų kokybė“, „Gariūnų lygis“, „gariūnininkas“ (arba dar baisiau – „gariūnščikas“).

Apie Gariūnus, kaip apie „šalies gėdą“, kalbėjo ministrai ir intelektualai, aktoriai ir rašytojai. Šia prasme mes, lietuviai, nesame unikalūs: daugelyje šalių, pereinančių iš aršaus komandinio socializmo į laisvesnę ūkio struktūrą, buvo kalbama apie tai, kad štai bus „rinka, bet ne turgus“. Ten irgi „turgus“ buvo toks nepatrauklus terminas, toks atstumiantis, kad jį galima buvo naudoti tiesiog kaip visų neigiamybių, susijusių su žmonių apsikeitimu gėrybėmis, apibūdinimą.

Ne kitur, o būtent turguose pasireiškia neapykanta kitataučiams ir kitų religijų atstovams. Šiandien Rusijoje nekenčiami turgaus prekiautojai iš Azerbaidžano (o rusų Tolimuosiuose Rytuose – iš Kinijos); jiems tenka didžiausia tikimybė būti primuštiems skustagalvių. Kaip šiandien azerbaidžaniečius rusai kaltina „dirbtiniu kainų kėlimu“ ir „liaudies skurdinimu“, taip kone prieš keturis dešimtmečius Ugandos diktatorius Idi Aminas, pareiškęs, kad išgirdo Dievo paliepimą vyti lauk iš šalies indus, kurie tik prekiauja, nieko nekuria ir kaupia turtus (daugelis jų įsikūrė aplinkinėse Afrikos šalyse, ir šiandien Kenijoje daug kas stebisi didžiule indų bendruomene: „Iš kur čia jie?“ Šie gyventojai yra nemeilės prekiaujantiems kitataučiams palikuonys).

Kažkada nepasitikėjimas prekiautojais lygiai taip pat buvo viena iš priežasčių Europoje persekioti žydus. Budistų vienuoliai Mongolijoje keikdavo turgaus prekiautojus iš Kinijos ir net rašė apie tai eiles: „Siurbiate žmonių kraują, šlykštynės.“

Pagaliau, kažkada savo pasipiktinimą prekiautojais pareiškė net Kristus, išvijęs juos iš Jeruzalės šventyklos (nors daugelis tyrėjų sako, kad Jėzus, radęs prekeivius jaučiais, avimis, balandžiais ir ten atsisėdusius pinigų keitėjus, taip pasipiktino ne todėl, kad Dievo namuose trypė raguočiai, kurie buvo skirti aukojimui, o dėl to, kad jį papiktino pinigų keitėjai, mat šie pelnėsi iš religinių apeigų: šventykloje buvo galima mokėti tik žydų ir Tyro pinigais, o keliautojai atsiveždavo į Jeruzalę romėnų ir graikų valiutą).

Nors, žinoma, tada karvelius pardavinėję prekijai Jeruzalėje turbūt tebuvo tiek pat kalti, kiek šiandien močiutės, parduodančios prie bažnyčių žvakes ar rožinius. Bet Jėzus vis tiek išvartė jų stalus, o dabar, praėjus dviem tūkstančiams metų, kai kas slapčia svajoja, kad ir dabartinius prekijus kas nors taip patvarkytų.

Turgus – lyg kokia kūno funkcija, būtina, bet tokia, apie kurią padorūs žmonės nekalba.

Liūdna tai pripažinti, nes turgus nenusipelno tokio vertinimo. Jis nieko nepadarė, kad užsitrauktų tokią neapykantą. Tačiau jis pats sukūrė tą problemą – neišvengiamai sukūrė, – nes daugelio žmonių jausmus ir dažnai sprendimus lemia ir išlaiko pavydas, kartu ir pavydas kito žmogaus gerovei, o turgus taip jau sutvarkytas, kad tiesiog prieš akis sudėta visa, ką prekybininkas turi ir ko neturi pirkėjas.

Ne visi reaguoja į šią spalvingą gausą taip, kaip to norėtų pardavėjas. Kitą suima pyktis, pagieža, noras imti ir visiems po lygiai padalyti.

Gausos fejerverkas

Turgaus gausa nėra skirta pasigirti, ji nėra tuščia ar pasipūtusi. Sukrovęs kalnus apelsinų ir obuolių, stirtas bananų, kupetas kvapniųjų žolių, išdėliojęs uogas krepšiuose, sudėjęs vieną ant kitos dideles lašinių paltis, apguldęs prekystalį sūrio galvomis dydžio sulig girnapuse, pardavėjas sudaro mums įspūdį, kad ne aštuonias kriaušes mes iš jo perkame: mums nejučiomis peršama mintis, kad štai atėjome į savo dvaro podėlį, į savo, turtingo ūkininko, gaspadoriaus, svirną, ir galime pilnomis rieškučiomis semti, imti kas patinka, o atsiskaityti bus galima paskui. Turguje kainos nuoroda atskirta nuo rinkimosi proceso, kad vienas kito neterštų.

Nesinori, nesmagu pirkti ten, kur matyti daugiau prekystalio skardos nei prekių, nesinori imti kelių paskutinių obuoliukų ar paskutinės vištos. Todėl pardavėjas žūtbūt kuria vaizdą, primenantį viduramžių menininko paveikslą.

Tai – psichologinė iliuzija, savotiškas akių dūmimas, bet labai svarbi sąmonės proceso dalis.

Dabar, kai daugelis žmonių Lietuvoje maistą visada (ar bent jau dažnai) perka didelėse parduotuvėse, veikiančiose savitarnos principu, nedaugelis pagalvoja, kad pats modelis ne tik mums, bet ir Europai, net ir Amerikai gana naujas. Vis dėlto jis susijęs su be galo senu, amžinu kaip pasaulis turgaus vaizdiniu.

Moderni savitarnos parduotuvė – tai turgaus imitacija, sandėlio, kuris valandai ar porai valandų tampa „tavo“, teatras.

Pati sąvoka „savitarnos parduotuvė“ Lietuvoje atsirado mažiau nei prieš keturis dešimtmečius (nors dar daugelis parduotuvių, pavyzdžiui, mėsos ir kulinarijos produktų, dar ilgai dirbo tik „senuoju“ būdu), Europoje ir JAV – tik keliais dešimtmečiais vėliau, ir tik pamažu išstūmė tradicinę parduotuvę, kur pirkėją nuo prekių skiria prekystalis ir ne visuomet draugiška pardavėja (nes prekiauja ne savo prekėmis ir ne sau), o kainos – aiškiai parašytos ir darsyk apibrėžia tą sąlyginumą.

Čia ne tavo svirnas, čia – mūsų teritorija, o tu – tik svečias, sakyte sakė senoji „atskiro prekystalio“ parduotuvė.

Vargu ar susimąstėme, tačiau šiuolaikinių prekybos centrų vaisių ir daržovių skyriai yra sumodeliuoti imituojant žemdirbių turgų: dėžės, padėklai, pintinės – visa išdėliota kaip turguje, kai kur net ir dekoratyviais dryžuotais stogeliais nuo saulės uždengti, trapesni vaisiai apdėti plastmasės siūlais, primenančiais šiaudus, kai kur galima aptikti net vežimaitį (dažniausiai su ratais, bet nesisukančiais). Prekybininkai pastebėjo, kad jei pirkėjui sukuriama turgaus atmosfera, jis geriau pasijunta ir smagiau leidžia pinigus.

Turgūs imituoja gausą net už turgaus ribų: skurdas, net ir Indijos, net ir Afrikos turguje – gražiau nei bet kur aplinkui, išskyrus galbūt turtingiems užsieniečiams skirtus kvartalus.

Indijoje, kur viskas alsuoja dulkėmis ir karščiu, prakvipusiu pamazgomis ir atliekomis, karvių mėšlu ir srutomis, būtent turguje netvarka, lūženos ir šiukšlės ištirpsta, ir prieš akis kyla tvarkingos, nedaug nuo Italijos ar Prancūzijos besiskiriančios gėrybių piramidės – vaisiai, prieskoniai, riešutai.

Čia jau nebevyrauja nešvaros pilkuma: ten skaisčios, akį rėžiančios spalvos, nuo geltono šafrano iki raudonų ir žalių aitriųjų pipirų, ten balti ryžiai ir riešutai, kurių stirtų šiltai rudas paviršius, greitomis pažvelgus, primena poliruotą brangaus medžio stalą kur nors prabangiame viešbutyje. Vidutinis tos šalies gyventojas ne tik apsistoti ten negali: jo neįleis net pažiūrėti į tą prabangą. O turguje jis galės prisiliesti prie panašios estetikos, jo akį pradžiugins grožis.

Turgus yra natūraliai gražus, savaime tvarkingas ir puošnus, be prievartos ir priminimų prižiūrėtas: negirdėtas būtų dalykas, kad kam nors reikėtų versti turgaus prekiautoją apsitvarkyti savo prekystalį ar dailiau pateikti vaisius. Čia nereikia priminimų ar raginimų, valdžios tvarkymo: niekam nereikia įrodinėti, jog pašlakstytų žoles ir vynuoges vandeniu, kad šios gardžiau atrodytų ir šviežesniu blizgesiu viliotų pirkėją. Turgui niekada nereikia valstybės priežiūros ir jis beveik visur ir beveik visada be jos apsieidavo.

Net tarybiniais laikais, kai valstybė buvo pasišovusi komanduoti ir drausti, kiek privačiam asmeniui galima turėti žemės, ką tame sklype statyti, kiek langų galima įstiklinti, kad sodo namelyje nevalia įrengti šildymo ar antrojo aukšto (gink Dieve, dar įsižiebs protuose ir širdyse buožių kibirkštys – žiūrėk, paskui klojimo ir daržinės įsigeis), turgaus niekas griežtai nekontroliavo.

Mano močiutei, atvežusiai žaliu karučiu gėles į Žaliakalnio turgų, niekas nenurodydavo, kaip ji jas turi išdėlioti, kokios vazos leidžiamos, po kiek puokšteles rišti ir kokią kainą nustatyti. Turgus buvo laisviausia nelaisvos visuomenės dalis, ir visų jo pardavėjų darbo paslaptys ir bendravimas su pirkėjais visiškai nesiskyrė nuo to, kas tuo pat metu vyko turguje kur nors Italijoje ar Argentinoje.

Būtent todėl, kad gyvena pagal gamtos dėsnius, turgus nieko nebijo. Jis išliko nepakitęs – duok Dieve, išliks toks ir toliau, nebijodamas nei interneto, nei prekybos iš katalogų, nei erdvių metalo konstrukcijų miesto pakraščiuose su marmuro imitacijos grindimis ir šimtais kvadratinių metrų stiklo, švariais tualetais, įmantriomis kapučino kavomis ir dietiniais pieno kokteiliais.

Turgus yra amžinas, nes paprastas, kaip pirmasis žmonių prekybos santykių laiptelis: be pirmojo laiptelio nebus nei antrojo, nei trisdešimtojo, todėl kuklus vaidmuo ir neapdainuotas statusas garantuoja jam vietą civilizacijos amžinybėje.

 

Advertisements

7 comments

  1. Didžiai Gerbiamas

    Labai jau sulyrintas vaizdelis.

    Tarybiniais laikais turgus vadinosi kolchoznyj rynok ir valdžios buvo traktuojamas kaip ideologiškai nepriimtinas svetimkūnis, tačiau toleruojamas dėl praktinių sumetimų: visos partsjezdų suplanuotos “maisto programos” beviltiškai žlugo, taip niekad iki galo nepajėgusios užtikrinti izobilije tovarov. Tai turgus leido išnaudoti individualų (privatus tada neegzistavo) interesą ir kažkiek užkimšti nepatenkintas alkanas burnas. Bet prekyba ten vis dėlto buvo smarkiai ribojama. Parduoti galėjai ne bet ką – tik tai, ką potencialiai galėjai išauginti savo “aruose” arba kolektyviniame sode. Jokių pramoninių ar naujų prekių – tai buvo traktuojama kaip spekuliacija. Pramoninės prekės ir deficitai buvo pardavinėjami talkučkose iš po skverno, prisidengiant senų prekių prekyba. ОБХСС oblavos ten buvo įprastas dalykas, o įkliuvę spekuliantai buvo viešinami “Vakarinėse naujienose” visokių anuometinių račų ir plumpienių. Tokia profesija kaip turgaus prekeivis dabartiniu supratimu anuomet neegzistavo. Kiekvienas, kas nedirbo (nebuvo “apsiforminęs) valdiškam darbe daugiau kaip porą savaičių galėjo ir buvo štrafuojamas už veltėdžiavimą (tunejadstvo). Užtat kiekvieno pardavėjo turguje kompetentingi organai galėjo pasiteirauti, kodėl jis ne darbe ir kieno čia prekės. Užtati ta prasme tarybinis turgus buvo autentiškesnis už dabartinius mūsiškius, nes daugelis pardavinėjo iš tikro savo pačių išaugintas daržoves ar gėles. Gruzinų ir armėnų gvazdikai “Kronikos” gėlių turgelyje irgi buvo traktuojami kaip spekuliacija. Patys jie ten neprekiavo, už prekystalių stovėjo vietinės moteriškės, bet vistiek reguliariai buvo dubasinami valdžios įvairiais pretekstais, kai įkliūdavo oro uoste su čemodanais gvazdikų. Dažniausiai už “nedarbines pajamas” (netrudovyje dochody).

    A vot vokiečių laikais mano a.a. bobutė gavo 6 mėn. kalėjimo už tai. kad bandė Kauno turguje parduoti porą tuzinų kiaušinių. Aplinkybių nežinau, bet greičiausiai tas buvo uždrausta dėl kokių nors prievolių natūra tuometinei karinei valdžiai.

    Tad iš tikrųjų turgus yra stebėtinai gajus, tikriausiai kokia nors forma jis egzistuotų net konclagery. Nors jei seniai buvot Gariūnuose, tai dabar apsilankę nustebtumėt, kokie jie nykūs ir susitraukę. O ką jau lygint mano vaikystės Halę su dabartine civilizuota, bet iškastruota. Prieš akropolius net turgus neatsilaiko.

  2. Turiu sutikti su Didžiai Gerbiamo komentaru – vaizdelis kaip reikiant romantizuotas. Skylėtos Gariūnų prekystalių eilės nė iš tolo neprimena čia pavaizduotų gėrybių stirtų. Dabar, tiesa, turgus atgimsta nauja forma – ekologiški turgeliai, kurie nebūtinai yra tokie ekologiški, kaip galbūt atrodo. Ir jie įsikraustė į miesto erdvę, atnešdami su savimi įsitikinimą, kad ir mieste gali suvalgyti ko nors šviežio. Kadangi šie primena gerb. Užkalnio romantišką girnapusinių sūrių vaizdelį, dėl to tiek nuotaika, tiek santykis su prekiautojais pasikeičia kardinaliai. Jie kažkokiu būdu sugeba transliuoti tą tvarkos ir rūpesčio parduodama produkcija atmosferą. Minėtieji Gariūnai tapo tokiu blogu brandu tik dėl to, kad tai, kuo ten prekiaujama, yra “turginė” produkcija ta neigiama prasme – masinės išnaudojamų kiniečių gamybos kreivai susiūti “abidas” “trenergai”, kurie yra nei šviežūs, nei kokybiški, nei jų pateikimu (kartais atrodo – anei pardavimu) kas nors besirūpina…

  3. Pagal pavadinima pagalvojau, kad bus apie kasos aparatus. Bet pasirodo ne. Deja pats straipsnis tik romantizuoja visa turgaus prekyba ir atrodo, kad autorius jau tikrai seniai nebuvo Kalvariju turguj (apie Gariunus nekalbu, nes ten ir pats seniai buvau). Kalvarijose tuo tarpu visas paprasta, anei ekologijos, anei svaros ar dar ko: po lietuviska kilme paslepti lenkiski obuoliai ir kiti vaisiai ar darzoves, is dideliu kombinatu perkami ir perparduodami kiausiniai, “meslitos” rukytos desros, kurios ne nekvepia kaimu ir rukykla (rukykloj jos matyt ir nebuve). Keliose vietose sustatytos bobulytes parduoda tas pacias “verslininku” joms ibruktas prekes. Praejimuose cigones, pusiau atvirai pusiau ne, skanduoja “sigarety, sigarety”. Taip, kad visi sitie aprasymai galbut ir tinka kokio egipto turgums, bet lietuvoj praktiskai nera sutinkami.

  4. Raks

    Ryškiai turguje nebuvo užkalnis, kad taip nusikalbėt. Šiandien žmonės ebay per iphone apsipirkinėja.

    • Ir ką tokio, kas patinka Užkalniui, anot tavęs, jis pirktų iphone pagalba iš ebajaus? Stiltoną, mokiuskų, prieskonių, alyvinių obuoliukų ar dar kokio greit gendančio maisto? Viens rašo apie batus, o tau Michelin padangos galvoj? :D

  5. iridis

    Musėt būsiu priverstas pritarti daugiau komentatoriams o ne autoriui.Tokia “glamūrinė” turgaus versija Lietuvoje jau senokai neegzistuoja.Tiesa sakant, populiariausi Vilniaus turgūs…..verčia vemti—nešvara, rusų kalba, minios plebso,atvira kontrabanda, antisanitarija, blogas parkavimas, viskas apšiurę ir t.t. Pilka, bjaurokoka treninguota liaudis, kuria atskiedzia viena kita auksais apsikarsciusi vietinio “saunuolio” fyfa bei uzrietusi nosi “ekologisko gyvenimo budo” gerbeja.ekologiniai turgeliai: diametraliai priesinga publika, su madingais ekologiskais daiktamaisiais ir pasiruosimu uz kuo purvinesne darzove ar mesgali moketi kuo didesnius pinigus.Nelabai graziai as cia, bet jei estetikos buityje ir gyvenime mazokai tai ten jos isvis nerasta.

  6. ….verdamas alus, kuriame yra ilgiausiai pasaulyje išsilaikiusi gyvybė.
    Sugraudino…
    Augau prie Dzeržinkos turgaus, visada miela man ten užsukti. Turgus – gerai.

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: