Užkalnio Kalifornija. 1. Dykuma.

Gelbėtojo nėra, yra tik palmė.

“Lietuvos Rytas”, 2011 m. birželio 26 d.

Taip, tikrai, susiruošus važiuoti į Lietuvą, suminkštėjo juodoji širdutė, ir dabar, sakau, tebūnie mano rašyme daugiau poezijos, daugiau teigiamų spalvų ir mažiau piktžodžiavimo. Ar pavyks? Pažiūrėsim.

Kaliforniją jau daug metų myliu keista ir didele meile: negaliu sakyti, kad labiau, nei visą likusią Ameriką, bet jei kada nors sugalvosiu persikelti į JAV, tikrai apsigyvensiu ten, vakarinėje pakrantėje.

Tą kraštą įsimylėjau tada, kai ten beveik netyčia užsukau pirmą kartą. Kažkada, kūrybiškai ir chuliganiškai dėliodamas darbo kelionių maršrutus, sugalvojau, kad į Japoniją galima keliauti ne artimiausiu keliu, perskridus Europą ir Aziją, bet tolimiausiu, perskridus vieną žemyną ir du vandenynus, ir taip tąsyk atsidūriau Los Andžele, ir pamilau šį kraštą nuo pirmosios pamatytos palmės.

Paskui keliavau į Kaliforniją dar ir dar, o šį kartą atsivežiau šeimą, išvargintą pasiruošimo kraustymuisi iš Anglijos į Lietuvą, nes norėjau ją parodyti savo merginoms ir pats pasidžiaugti dar kartą. Todėl čia bus keturios dalys: dykuma, maži miesteliai, Disneilendas ir Los Andželas. Tai mano pietų Kalifornija.

Kaliforniją daug kas sieja su vandenyno pakrante, Holivudu, geriau žinantieji pramogų istoriją – su Disneilendu (nes jis, pirmasis, tikrasis ir originalusis, būtent čia, Anahaime, o ne Floridoje ir juo labiau ne Paryžiuje, kaip kai kas galvoja). Su dykuma ji populiarioje vaizduotėje nesiejama, nes galvodami apie dykumą Amerikoje, daugelis įsivaizduoja Nevadą, Arizoną, Jutą, bet ne Kaliforniją.

Mohavių dykuma, kurios didžiausioji dalis yra pietų Kalifornijoje – lygiai tokia pat plotu, kaip Lietuva: 65 tūkst. kvadratinių kilometrų. Paprastas skaičius dovanoja nepaprastą, šokiruojantį supratimą apie Amerikos dydį. Visa Lietuva tilptų į vienos valstijos gabalėlį.

***

Mūsų lietuviškame supratime dykuma – tai smėlynai, kaip Sachara, arba kaip Nidos kopos, kur būtų vien smėlis, tūkstančiai, milijonai tonų biraus švaraus smėlio. Bet Mohavių dykuma, kuri prasideda vos išvažiavus iš Los Andželo – sausa žemė ir krūmokšniai. Dykumos kvėpavimas jaučiasi jau Los Andželo pietvakariose, universitetinėje Pasadenoje, o paskui, kai baigiasi užmiesčio parduotuvių kompleksai, keptų viščiukų restoranai ir pigūs moteliai, ji prasideda nepastebimai.

Aš būtinai norėjau parodyti žmonai ir dukroms Jozuės medį. Angliškai vadinamas the Joshua Tree, o teisingai botaniškai – trumpalapė juka, tiesia į viršų storas šakas, kurios baigiasi aštrių lapų kupstais.

Artimas agavoms, iš kurių kaimyninėje Meksikoje gamina tekilą, šis medis ankstyvųjų botanikų pavadintas negražiausiu augalijos pasaulio gyventoju. Jį pavadino Jozuės medžiu, nes XIX a. mormonams, keliavusiems per dykumą į laimingą vakarų pakrantę, kur derlinga kalnų slėnių žemė ir apelsinai, ji priminė Biblijos personažą, iškėlusį rankas į dangų.

Pasižiūriu į medį. Jis man tikrai neprimena žmogaus. Jei ką ir primena, tai 1987 m. grupės „U2“ albumą, pavadintą šio medžio vardu, kuris puikuojasi ant plokštelės viršelio. Tikriausiai dėl to ir atvažiavau čia, kad prisiliesčiau prie kažko, kas susiję su žalia jaunyste, kai man buvo tik šešiolika.

***

Nes pavargo saulėje.

Šis dykumos viešbutis, „29 Palms Inn“, mano didžiausias atradimas. Miestelis vadinasi Twentynine Palms, lietuviškai – dvidešimt devynios palmės, nes būtent tiek palmių Maros oazėje suskaičiavo XIX amžiuje tie, kam rūpėjo skaičiuoti palmes. Tais laikais buvo aukso karštligė, į Kaliforniją žmonės plūdo su viltimi pasakiškai praturtėti (kai kuriems tai ir pavyko), bet kažkam parūpo ir palmes suskaičiuoti. Kiekvienam darbui, net ir pačiam keisčiausiam, visuomet atsiranda darbininkas.

Šiandien aplink oazę įsikūręs motelis. Tiksliau – ne šiandien. Įsikūrė beveik prieš šimtmetį, 1928 metais, ir maži, išblukę nameliai dykumoje atrodo taip, lyg nuo tų laikų tik įvedė elektrą ir oro aušinimą, o visa kita pasiliko nepakitę. Vonios kambarys tai tikrai: kriauklė ir čiaupai lyg iš muziejaus. Filmuose paprastai toks motelis skirtas neišpasakytam siaubui: pro langus matyti dykuma, ir jei kas ateitų pagrobti, sukapoti į gabalus, ar dar kaip nors pabauginti, juk niekas neišgirstų.

Bet čia nebaisu, kažkodėl visai nebaisu. Gal iš tos meilės Amerikai. Dukroms patinka atskiras kambarys ir jų dviaukštė lova. Ketvirtą valandą ryto pažadina mobilusis telefonas: net ir dykumoje yra priėmimas. Skambina iš autoremonto dirbtuvių Anglijoje, kur tvarkė mūsų automobilį. Ten kitoks laikas. „Jūs lankėtės prieš pora dienų, ar viskas tvarkoje, ar viskuo patenkintas?“. Taip, ačiū, viskuo patenkintas. Ypač čia, dykumoje, už devynių tūkstančių kilometrų. Viskas gerai.

Dukros pabunda pusę šešių – vis tas laiko skirtumas – ir eina saulės pasitikti į dykumą, vilkėdamos pižamomis ir avėdamos šlepetėmis. Dykuma šį rytą – tai jų begalinis kiemas. Visi tūkstančiai kvadratinių kilometrų yra jų. Dykuma atrodo begalinė ir kartu labai jauki. Gal todėl, kad greta esama civilizacijos, į kurią galima pasinerti. Bet kuriuo momentu galima griūti atgal į lovą, po antklode, o paskui eiti pusryčiauti prie baseino.

Baseinas ir keli sustatyti staliukai, kur valgo svečiai, atrodo melancholiškai ir tingiai. Saulė jau pradeda spiginti, ir po kelių valandų čia bus jau pragaras, o dabar tik blyksčioja vanduo ir pamažu jaučiasi, kaip kaista oras. Net zvimbia. Baseinas atrodo taip, kaip visuose filmuose apie Kaliforniją ir jos nuodėmingą gyvenimą.

Galėčiau lažintis, kad nuo 1928 metų, kai buvo įkurtas šis viešbutis, ne vienas žmogus buvo surastas negyvas baseine arba perdozavęs narkotikų namelyje. Šiandieniniai savininkai atrodo ramesni. Šie seni hipiai sklypelyje, laistomame oazės vandeniu, augina daržoves, bet į juos pažiūrėjus, matyti, kad jie matė visko. Turbūt taip ir buvo, pagalvoju, atsigėręs sulčių, išspaustų pusryčiams iš vietinių, Kalifornijos apelsinų.

***

Kaip atrodo paplūdimio akmenėliai po teisingo užrūkymo.

Apie 66-ąjį kelią prirašyta tiek, kad sunku pridėti ką nors, kas nebūtų banalybė. Kažkada vienintelis ištisinis asfaltuotas kelias, kirtęs Ameriką, nuo pramoninės Čikagos, purtomos Didžiosios Depresijos, iki palaimingos Santa Monikos prie Ramiojo Vandenyno. Į pietų Kaliforniją šiuo keliu plaukė tūkstančiai, milijonai žmonių, ieškančių geresnio gyvenimo. Daugelis rado. Paskui kelias nunyko, nes greta jo buvo pastatyti patogesni greitkeliai. Išlikusias atkarpas ir senojo gyvenimo reliktus – degalines, pakelės užeigas, motelius – apžiūrinėja, fotografuoja ir bučiuoja dešimtys tūkstančių tų, kas čia kasmet atvažiuoja prisiliesti prie amerikietiškosios legendos.

Apie šį kelią ir šias vietas žino daugelis, net vaikai: jie žiūrėjo animacinį filmą „Ratai“. Radiatoriškės, Radiator Springs, iki smulkmenų nupieštos iš natūros – maži miesteliai dykumoje ir dykvietėse Kalifornijoje, Arizonoje, Teksase prie 66 magistralės, apdulkėjusios ir šiandien išlikusios tik nuotrupomis. Radiatoriškės, kaip sako filmo kūrėjai, daugiausiai remiasi Ambojaus miesteliu Kalifornijos dykumoje.

Ambojaus pašto skyrius – turbūt ramiausias pašto skyrius, kurį teko matyti. Jis yra prie „istorinio 66-ojo kelio“ (būtent taip atkarpas žymi šiandien), o visas miestelis teturi aštuonis gyventojus. Pašte – viena tarnautoja, priima kelis mano atvirukus (jie į Lietuvą per penkias dienas atskrido pažymėti antspaudais jau didesniame, San Bernardino miestelyje). Fotografuoti? Prašom, galite, pasako susikuklinusi.

Čia yra degalinė, atgaivinta tik prieš pora metų, su brangiausiu, ko gero, benzinu Kalifornijoje (jis vistiek ir čia dukart pigesnis, nei Lietuvoje ir kitur Europoje, bet čia Amerika, čia automobilių maistą apmokestinti daugiau, nei keliais simboliniais centais, būtų šventvagystė), yra tas pašto skyrius su viena tarnautoja, o netoliese yra chemijos pramonės sandėliai, kurių kažkada važiavau fotografuoti – vakaro saulėje raudona ir oranžine spalva žaižaravo didžiulių cisternų rūdys. Ten prižiūrėtoja, stambi moteriškė, glostė didelį sarginį šunį ir pasakojo, kad fotografai čia atvažiuoja vis dažniau. Ranka pasiekiama tikroji Amerika. Rūdys ir dulkės.

Čia yra ir neveikiantis, bet dykumos ore užsikonservavęs motelis – garsusis „Roy‘s“, kurio ženklą, pakilusį aukštai virš kelio, fotografavo tiek žmonių, kad motelio savininkai gautų po dolerį už kiekvieną nuotrauką, jau seniai galėtų pradėti veiklą iš naujo. Motelis užgeso, kai čia 1973 m. netoliese pastatė greitkelį, kuris miestelį aplenkė.

Įstiklintas motelio administracijos pastatas dulksvai blyksčioja saulėje. Viduje, prie stalelio, rūpestingai išdėlioti keturių dešimtmečių senumo žurnalai – išblukę, bet tikrai nesudūlėję. Tiems žurnalams tiek pat metų, kiek ir man. Atrodo, kad čia kažkas tik laikinai išėjo, užrakino gal tik savaitgaliui, o gal savaitei, kol baigsis remontas.

Naujasis savininkas, norintis čia plėsti turizmo verslą, kol kas surinko pinigų tik veikiančiai degalinei atstatyti. Turistų čia bus: prie to paties kelio, Njuberi Springse, dar viena sena vieta – „Bagdado“ kavinė, pavadinta pagal kažkada joje susuktą vokiečių filmą, gyvenimu nesiskundžia. Paprasta užeiga su paprastu vairuotojų meniu – dešrelės, mėsainiai, bulvės, kiaušinienė – nuo lubų iki grindų nukabinėta turistų paliktais atvirukais, banknotais, nuotraukomis, vizitinėmis kortelėmis, ir šeimininkai labai laukia turistų, kviečia fotografuotis prie baro (nes visi nori fotografuotis prie baro, tik mes nesiruošėme, bet kur tu žmogus dėsies – šeimininkė liepė).

Čia sustoja ir atsitiktiniai sunkvežimių vairuotojai, ir iš aplinkinio miestelio atslenka nekalbūs vietiniai, bet vis dėlto ši vieta laikosi išprotėjusių keliautojų dėka. Šeimininkė kantriai aiškina dukrai, kuri važiuos į parduotuvę visko, ko reikia parduotuvei – kiaušinių, sviesto, popierinių rankšluosčių – ką ši turi nupirkti, o ši, gal dvidešimtmetė aukšta besišypsanti blondinė tuštutė, palaimingai kramtanti gumą, atsirėmusi į prekystalį užsirašinėja, atkišusi lankytojams užpakalį, apvilktą strategiškai suplėšytais džinsais.

***

Ice tea, geriausia, ką galima gerti karštyje.

Kaliforniją pastatė ant kojų aukso karštligė. Dėl jos čia kraustėsi žmonės, dėl jos buvo statyti geležinkeliai.

Kalikas (Calico) yra miestas-vaiduoklis, tapęs pramoga turistams. Kažkada čia kasė sidabro rūdą neišpasakytais kiekiais, šiandien likę kalnakasių nameliai, senos šachtos ir senieji traukinukai, kuriais kažkada gabendavo rūdą. Negudrios suvenyrų parduotuvės (gera pusė prekių, žinoma, pagamintos Kinijoje ir neturi nieko bendro nei su Kalifornija, nei su Amerika), „istoriniai“ – o iš tikrųjų labai turistiniai – restoranai senuose, restauruotuose arba visiškai naujai atstatytuose pastatuose negali panaikinti to įspūdžio, kad štai tokiuose miesteliuose, kurie įsikurdavo saulės išdegintuose kalnuose, ir brendo šiandieninė Amerika.

Brendo būtent su savo supratimu ir įsitikinimu, kad nėra nieko neįmanomo, kad galima įgyvendinti bet kokią svajonę, ir su viltimi (ne tokia jau slapta) kad kiekvienas, na, gal beveik kiekvienas gali tapti milijonieriumi.

Čia susiformavo ypatingas genetinis fondas, nes į šalį keliavo žmonės, visiškai nieko nelaukiantys iš valdžios ir labiau pasitikintys savo šautuvu ir saulės nugairintu kumščiu, ir paprastu supratimu apie teisingumą. Šalis išaugo iš labai patvarių žmogiškos sąmonės sėklų: optimistinių, darbščių, dažnai negudrių, tačiau beveik nežinančių, kas yra „pašalpa“, „rėmimo fondas“ ir tikrai nemanančių, kad valdžia jiems reikalinga dar kam nors, išskyrus gynybos užtikrinimą ir kuklią, net šykščią, tiesiog elgetišką pagalbą tiems, kas visiškai beviltiškai nesugeba savimi pats pasirūpinti.

***

Kitoje pasakojimo dalyje – apie mažus Kalifornijos miestelius, kalnuose tarp pušų ir Ramiojo vandenyno pakrantėje.

 

Advertisements

11 comments

  1. Rugė

    Nesakykit, geras tas “multikas” “Ratai”, kurį dėka savo trimečio mačiau jau tikrai kokiu 200 kartų, ir matyt dar tiek pat kartų žiūrėsiu, nes jis nerealus, todėl ir jūsų pasakojimą skaičiau lyg ten jau būčiau buvus. O to tikrai norėčiau …

    • skirtumas

      Ir išties fotkės gerulės. Aš čia anądien kiek nervinausi (taip taip… nervinausi, nes… nu… ai nebesiteisinsiu) dėl tų fotkių, kur į FB dėjot, nes visos buvo apfiltruotos kažkokiais androidais. O bet tačiau teisingame kontekste tos fotkės nušvito visu grožiu. Ten kur ta mašina tai fotkė yra superinė.
      Ice tea kai karšta – tikrai taip. Ne be reikalo. Aną vasarą ar tai vasarą prieš tai, kai buvo “karščio bangos” ant Vilniaus gaminom ir gaminom tas Ice tea nepavargdami.

    • skirtumas

      Ponia, Ruge, jūs galbūt nustebsite, kad mano ankstesnis komentaras yra tarsi atsakymas jūsiškiam. Man taip gavosi netyčia. Iš pradžių lyg tais norėjau jums parašyti “lotoliukazzzz”, bet paskui apsigalvojau, bandžiau refrešinti tam, kad komentaras būtų straipsniui (ba spaust tai nėr kur), bet o tačiau, kai užpostinau tą savo komentarą tai supratau, kad ans tarsi atsakymas jums, todėl atsirado ir šis komentaras…

      • Rugė

        O AŠEN ŠIO “lotoliukazzzz”, ŠĮ KARTĄ BELEKAIP LAUKIAU Į SAVO KOMENTARĄ.
        JIS BŪTŲ TO VERTAS. BET TAČIAU KADANGI STRAIPS MANO AKIMIS BUVO ADAPTUOTAS “PLATESNĖMS” SKAITYTOJŲ MASĖMS, SUREGAVO SUPERMAMIŠKASIS GALVOS PUSRUTULIS .

  2. whosoever

    Gražus rašinys. Ačiū.

  3. Smile

    “kriauklė ir čiaupai lyg iš muziejaus.” O nuotrauka?

  4. Ignas

    pics or didnt happen

  5. nu klausyk – kaip sykis ten ruosiames – reiks pasizymeti POI – gal uzsuksim i koki 29 pallms in :)

  6. Labai sklandžiai susiskaitė. Visad smagu. Keep it up. :)

  7. ale dyvas

    aciu Andriau.Tu mane nusvietei,apie miesteli su 29 palmem!
    Robert Planto albume yra si daina apie 29 palmes.!
    Smalsu ir idomu paskaityneti pacio rasinejimus.Tai smagiai nuteikia ir atsviezina prota.

  8. norcal > socal, prašau negražbyliaut čia apie pietus :-)

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: