Prekybos centrai, mano vilties kregždės

Šis plakatas albanų kalba moko saugoti vaikus nuo prekybos centrų. Užrašas ant namo ШКOЛА albanų kalba reiškia MAXIMA. Močiutė sako vaikui: neik į parduotuvę, ten nunuodys, eime geriau į ekologinį turgelį.

Pratarmė perspausdinimui Protokoluose.

Šį straipsnį parašiau lengvai ir pasimėgaudamas, nes man nereikėjo spausti iš savęs nė vienos minties. Viskas išsiliejo savaime, nes aš tikrai taip manau, kaip rašau.

Perskaitęs komentarus (kurių šimtai) įsitikinau, kad viską parašiau ne tik teisingai, bet ir per švelniai. Runkeliams – ir dar tokiems karingiems ir apimtiems isterikos – nepatinka prekybos centruose tai, kad jų savininkai milijonieriai, o kasininkės uždirba mažai. Jie mano, kad prekybos centrų savininkai turi užsiimti kažin kokia socialine programa. Dar jiems atrodo, kad galėtų mokėti kasininkėms ne rinkos kainą, o daugiau, “kiek negaila”. Labai gera tema naujam straipsniui – apie zoologinį liumpenų pavydą ir neapykantą svetimam turtui ir pasisekimui, net jei tas pasisekimas kuria tūkstančius darbo vietų ir moka pajamų, pelno, socialinius, pridėtinės vertės ir kitokius mokesčius tiems patiems liumpenams, kad galėtų skaityti ir vemti ant tokių žmonių, kokiais jie niekada nebus.

Keli skaitytojai man linkėjo pačiam įsidarbinti kasininku ir tada pažiūrėti, kaip man patiktų. Man nepatiktų. Todėl aš ir nedirbu kasininku, ir, su Dievo pagalba, gal nedirbsiu.

Linkiu gero skaitymo.

—

Delfi.lt, 2010 m. birželio 27 d.

Na štai, gerbiamieji skaitytojai, dabar jau kai parašysiu, tai jums nepasirodys maža. Tiesą sakant, jau iš antraštės jums maža turbūt nepasirodė, jau ieško piršteliai, kur čia mygtukas „komentuoti“? Ar ne? Tai skaitykite toliau, o aš būtinai būtinai ateisiu rytoj pažiūrėti ir suskaičiuoti, kiek kartų kas parašys, kad straipsnis užsakytas, ir kiek man už tokį dalyką moka.

Man patinka prekybos centrai. Maža to, iš visų dalykų, kurie yra Lietuvoje teisingi ir geri, manau, prekybos centrai yra vieni teisingiausių ir reikalingiausių. O prekybos centruose man labiausiai už viską patinka maisto parduotuvės.

Kodėl taip sakau? Kodėl kalbu atvirkščiai, nei didžioji dalis mano tautiečių, ir ne tik tautiečių: taip kalba milijonai žmonių visoje Europoje. Prekybos centrais yra priimta bjaurėtis, baisėtis ir piktintis.

Taip kalbu todėl, kad prisimenu, kaip atrodė apsipirkimas iki prekybos centrų. Aš prisimenu vaikystės parduotuves kitoje gatvės pusėje nuo mano tėvų namų, Basanavičiaus gatvėje. Mėsos parduotuvė, su taukais, suvyniotais į vaškinį popierių, tešmenimis ir kanopomis, ir dar kažkokiais konservais. Manęs ten nesiųsdavo, nes nejau vaikas nupirks pats mėsos, net ir eilę atstovėjęs.

Dar ten buvo viena parduotuvė, kur buvo pieno produktai ir sūriai, batonai ir bandelės, ir telkšojo išsipylusio, jau kiek padvokusio, pieno balos, o prie staliuko supirkdavo tuščią stiklo tarą – pieno ir kefyro butelius po 15 kapeikų, stiklainiukus nuo grietinės – po dešimt. Dar buvo trečioji parduotuvė, kur buvo parduodamas alkoholis, alus, saldainiai ir kavos pakaitalo gėrimas, dar cukrus ir druska, ir rudas vaško spalvos muilas, kurį žmonės, kuriems tarybinė praeitis tvirtai susicukravo smegenyse, laiko pačiu geriausiu iš visų skalbimo ir valymo priemonių.

Toje trečiojoje parduotuvėje buvo visų baisiausios pardavėjos: nekantrios, besitaikančios ką nors aprėkti. Aš labai tikiuosi, kad jos nebeturi darbo ir skursta, arba kad jas paliko vyrai. Arba ir viena, ir kita.

Aš prisimenu ir paskui buvusias kooperatines parduotuves, kur prekės jau buvo geresnės, pardavėjos tik truputį malonesnės, ir šalia skalbiamųjų miltelių buvo išdėlioti gaivieji gėrimai, greta kurių buvo kvepalai, prie jų – kukurūzų dribsniai, o galiausiai, ant pakabų, sukabintų kekėmis viena ant kitos, skersvėjyje plevesavo šilkiniai marškiniai, bandito svajonė.

Klausiu rimtai – jūs ko nors iš šių išvardintų vietų pasiilgote? Jei greta šviesių, tvarkingų ir patogių prekybos centrų jums pastatytų tuos ankstyvos Nepriklausomybės laikų lariokus, arba valdiškas 1980 m. pavyzdžio savitarnos parduotuves su visu jų asortimentu, jūs paliktumėt dėl jų tuos dabar keikiamus prekybos centrus, kuriuos dabar taip koliojate? Tikrai?

Žinoma, kad ne. Prekybos centrai nieko nenaikina. Nei smulkių prekiautojų, nei turgų, nei turgelių, nei ūkininkų anei žolininkų. Jie juos natūraliai išstumia todėl, kad į prekybos centrus einate jūs, pirkėjai, kurie renkatės važiuoti ten, kur patogiau pastatyti automobilį, kur didesnis pasirinkimas, kur esate jau įpratę ir, taip taip, ten, kur mažesnės kainos.

Būtent taip. Apsimetėliška miestiečio užuojauta ūkininkams, kad juos išnaudoja stambių parduotuvių pirkimo vadybininkai, užuojauta kasininkėms, kad jos turi vergauti už menką atlyginimą, yra nieko daugiau, tik nesąžiningas bandymas perkelti savo sąžinės graužatį (jei tokia yra) kam nors kitam.

Prekybos centrai jums siūlo tai, ko jūs labiausiai norite, o daugumas jūsų labiausiai norite kuo pigiau. Tegu iš sumaltų kanopų su skonio priedais, tegu su tirštikliais, dažikliais ir kvapikliais, kad tik pigiau. Tegul bus piktos, nelaimingos, išvargusios pardavėjos, bet taip bus pigiau.

Gerai žinomas žmonėms Saulius Poška, „Mėslitos“ direktorius, ir jo išvedžiojimai, iš kurių juokiasi visa Lietuva, yra tik viena medalio pusė. Man juokingiau yra tai, kad beveik viskas, ką jis pasakoja apie varguolius, kurie noriai perka jo išgalvotos bendrovės išgalvotą produkciją, yra nurašyta tiesiai iš gyvenimo: mėsos dešroje gali ir nebūti, bet būtinai reikia kokios nors pasakos apie liaudišką kilmę, pavadinkim produktą „Močiutėlės“, „Dieduko“, „Seno malūno“, „Klojimo“, ir bus pats tas. Dar nukainuokim dešimčia procentų.

Ir, kartoju, nereikia čia skleisti savo užuojautos kasininkėms. Joms moka mažai, nes jūs norite, kad būtų pigu. Kasininkės atlyginimas – viena iš gamybos išlaidų. Kuo mažiau jai moka, tuo pigiau jūs perkate.

Apskritai, tai labiausiai paplitęs runkelinio mąstymo fenomenas. Runkelis nemato koreliacinio ryšio tarp prekės kainos ir gamybos išlaidų. Jis gali be jokio vargo džiaugtis kokias „dienos pietumis“ kavinėje už devynis litus, ir tuo pačiu metu piktintis, kaip mažai gobšusis savininkas moka darbuotojams. Niekam nekyla ranka paskaičiuoti, kiek dienos pietų reikėtų parduoti, kad sumokėjus nuomą, draudimą, mokesčius valstybei, nupirkus maisto prekes ir atsiskaičius už vandenį, dujas ir elektrą, galima būtų sumokėti tą „ne vergišką“ atlyginimą padavėjai, apie kurį taip mėgsta postringauti runkelis.

Jei jis, tas runkelis, pats turėtų restoraną, jis turbūt mokėtų padavėjams po tris-keturis tūkstančius litų per mėnesį. Arba ne. Bet mes niekada nesužinosim, nes runkelis niekada to restorano neturės. Nors, antra vertus, galima spėti, kokius jis atlyginimus mokėtų – iš tų arbatpinigių, kuriuos jis palieka. Ir dar turi pasiteisinimą „aš palieku arbatpinigių, tik kai aptarnavimo kokybė mane tenkina“. Aha, taip, tikrai. Ne, ponas runkeli, tu niekada nepalieki arbatpinigių. Nes tu niekada neužeini į restoranus, kur bent jau galėtų būti tau patinkanti aptarnavimo kokybė, nes trisdešimt litų už lėkštę maisto tu nemokėjai ir nemokėsi niekada. Tau tai „nesąmonė“.

Taip pat ir su parduotuvėmis. Trys ketvirtadaliai kliedinčių apie mažas parduotuvėles, kur pardavėjai tikrai išmano savo darbą, tokiose net nėra buvę, nes ten jiems viskas maždaug trigubai per brangu. Jie apie jas žino daugiausiai iš filmų ir iš giminaičių pasakojimų apie keliones į užsienį, ir turi susidėliojęs makaulėje paveikslą apie tai, kaip „ten“ viskas sutvarkyta, yra pagarba žmogui ir parduodamai prekei. Tikrai, ponas runkeli, yra. Greičiausiai todėl, kad tokie, kaip tu, ten neateina.

Štai kodėl aš myliu prekybos centrus. Gerai planuoti, erdvūs, švarūs ir šviesūs, jie daugeliui žmonių suteikia prisilietimą prie aplinkos, kurios, tiesą sakant, jie net nėra nusipelnę.

Taigi, kiek autoriui už šį straipsnį sumokėjo vertelgos ir kraugeriai? Na, atspėkite. Jau ne viename susitikime su skaitytojais esu sakęs, ir dar kartą priminsiu, kad greta honoraro, gaunu pluoštus dovanų čekių, nemokamas statybines medžiagas dovanų iš statybos verslo ryklių, o vaistų importuotojai man atsilygina raminamais, lieknininančiais, sąmonę šviesinančiais ir atmintį skatinančiais preparatais, kurių taip reikia mano nelengvame gyvenime.