Teisingas atsisveikinimas su Anglijos pabais: Red Lion, East Chisenbury, Wiltshire

Geri įspūdžiai pabe prasideda jau nuo duonos.

Atėjo paskutinis savaitgalis Anglijoje su šeima, todėl vyresniosios dukros prašymu nuvažiavome į Stonehenge, kur pridėliota akmenų (kad ir kiek ten važiuočiau, kiekvieną kartą, turiu pasakyti, vieta nepribloškia įdomumu), o paskui reikėjo pavalgyti, ir kadangi čia kaip ir toks atsisveikinimas su nuolatiniu gyvenimu Anglijoje po 17 metų, tai buvo prasmė tai padaryti gražiai ir taip, kad paskui nebūtų gėda ir skaudu.

 

Apsilupę, net žmoniškai nenutinkuoti akmenys be įsitiklinimo ir be gražių šlaitinių stogų nuvilia ne vieną turistą.

 

Pabas Red Lion Freehouse mažutėliame East Chisenbury kaimelyje yra maždaug 90 mylių (150 km) į pietvakarius nuo Londono, ir didelė tos kelionės dalis bus kaimo keliukai, užsodinti gyvatvorėmis ir gręsiantys susidūrimu su kita transporto priemone, bet nuo Stonehenge yra tik 9 mylios. Būnant šioje Anglijos dalyje, nueiti verta. Ir net nuvažiuoti ten tyčia dėl šio pabo verta.

“Freehouse” reiškia aludę, galinčia pilstyti kokį tik nori alų, nepririštą prie jokio aludario ir nesančią gamintojų nuosavybėje (nemokamo alaus tai neimplikuoja, kad ir kaip norėtumėt). Šis Raudonasis Liūtas (pats populiariausias pabo pavadinimas Anglijoje – šalyje, kur liūtai tik cirke) yra iš esmės gastropabas, tai yra, restoranas aludės kailyje. Tokių Anglijoje priviso daug, ir daugelis jų apsimeta restoranais, tai yra, vietoje tradicinių pabo dešrelių su bulvių koše (bangers and mash) siūlo ką nors šiek tiek mandresnio, bet iki rimto restorano vistiek neiššoka, išskyrus gal kiek didesnes, nei paprastoje aludėje, kainas.

Red Lion Freehouse šios problemos neturi: nors kainos nevaikiškos, bet už jas maistas patiekiamas pagal pilną programą, rimtas meniu (žemiau) ir solidūs gėrimai – išrinkti ir alūs, ir sidrai, ir lange stovinti dėžė su išgertu vynu rodo, kad čia ne visos sąskaitos apsieina tik triženkliais skaičiais.

Skaičiai meniu reiškia svarus, nors neparašyta. O jau aprašymų sudėtingumas tai kaip reikalas. Ir antspaudas, kaip tarybinių laikų "Neringos" meniu - toks mat čia jų stilius.

Sekmadieniais Anglijoje pabe kažkaip nepakyla ranka nevalgyti Sunday roast, sekmadienio kepsnį su krienais, jorkšyro pudingais, bulvėmis keptomis žąsies taukuose (o čia dar ir su tokiu smulkintų miško grybų antipasto, visiškai netradiciniu priedu ir labiausiai primenančiu patiekalą – tik žymiai smulkiau sučėčkavotą – iš lietuviško Kūčių stalo). Sunday roast, nepaisant populiarumo, toli gražu neprivalo būti privalomas pasirinkimas Anglijoje – kaip taisyklė, jei patiekalas pigesnis, nei £10, bus pateiktas visiškas siaubas ir visam gyvenimui nusivilsite anglų virtuve. Man teko jo matyti ir už £6 – normalių produktų gerai paruošti ir patiekti už tokius pinigus neįmanoma. Čia jis kainuoja £17 (su privalomu aptarnavimo mokesčiu – £18.70), ir tai jaučiasi. Viskas buvo gerai, gal tik krienai galėtų labiau kandžiotis. Jautiena nebuvo nei gyslota, nei sprangi, o ir keptos bulvės, sugėrusios į save žąsies taukų, buvo kieta plutele ir biriu vidumi, kaip priklauso. Jorkšyro pudingai, tokie pyragėliai iš skystos blynų tešlos tuščiu vidumi, buvo puikūs – tąsūs ir sūrūs.

Tas apvalus ir su skyle - tai Jorkšyro pudingas.

Atsisveikindamas su Anglija, išgėriau sidro, angliško gėrimo, kurį pernelyg dažnai pamiršdavau, gyvendamas šioje šalyje. Tiesą sakant, man apie sidrą priminė ketvirtadienį Rimvydas Valatka, su kuriuo prieš dvi dienas buvome Vilniuje susėdę pasišnekėti Gedimino prospekte, tai parskridus buvo proga nors ir paskutinę savaitę prieš išvykimą atiduoti duoklę labiausiai obuolius gerbiančiai Europos šaliai ir jos mėgiamam gėrimui. Nesaldus, rūgštokas, tiesą sakant, net truputį rudeninis visa savo esybe pilstomas Stowford Press labai dera prie nelabai lengvo ir rieboko sekmadienio maisto. Jei būčiau rinkęsis vyną, turbūt irgi būčiau rinkęsis baltą, gal kokį labai sausą šampaną: mėsos stiprumo čia nepakaktų net ir lengviausiam Pinot Noir.

Stowford Press nė iš tolo nepanašus į saldžius sidriūkščius, siūlomus jaunimui dišovose Vilniaus ir Palangos kabakuose.

Desertas – trupinių obuolinis pyragas, apple crumble, irgi buvo visiškai nepriekaištingas, su saldžiuoju kiaušinių ir grietinėlės/pieno padažu – Anglijoje jis vadinamas custard, o Prancūzijoje – crème anglaise, tai jau reiškia tikrai labai angliškas dalykas. Tai buvo labai saldu, labai jauku ir labai nostalgiška.

Aiškiai būna ir turinčių itin gerą laiką. Buteliai jau tušti.

Aptarnavimas nebuvo visiškai tobulas – greičiau angliškas, mieguistas ir nelabai profesionalus, tai pamiršo pieštuką, tai to ar kito neturi ir pamiršo, kad neturi, bet iš esmės viskas gerai, čia Anglija ir taip net autentiškiau. Ir vandens iš krano neatsisakė atnešti, už ką jiems ačiū.

Apibendrinu: ieškant angliško pabo sekmadienio pavalgymui, geresnį gal ir rasite, bet nebūtinai; pigesnių rasite nesunkiai (tik ar reikia ieškoti pigaus?), tačiau kaip nuoširdi ir gerai sukalta angliškų pietų patirtis, Red Lion Freehouse savo darbą atlieka nuostabiai, rekomenduojamas visiems, ypač ieškantiems autentikos.

Pietūs aštuoniems žmonėms (4 suaugę, 4 vaikai) kainavo £170, beveik negeriant alkoholio (trys stiklinės sidro, vienas stiklas alaus).

Mano nuomonei pritaria šiaipjau ir autoritetai

Red Lion Freehouse, East Chisenbury, Pewsey, Wiltshire SN9 6AQ    Tel: 01980 671124

Advertisements

5 comments

  1. Pamishelis

    ka reiskia “atsisveikinimas su Anglija?”

  2. Tamosius

    £170 wow :)
    Nors atsisveikinimui gal ir tinka :)
    As dar iki siol stebiuosi (nors Anglijoj jau 5 metai), kaip kai kur galima pigiai ir DAUG pavalgyti. Bet kur anglijoje standartinis “Carvery” tam labiausiai pritinkantis reiskinys. Ypac tiems, kurie turiu paaugliu berniuksciu, kurie eda kaip 3 vyrai :)
    Toby Carvery £3.59 isskyrus sekmadienius (tada berods virs £5) yra pilna lekste gerio, uz vaikiska kaina. Lietuvoje uz tokia suma tiek maisto gausi na nebent kokioje nors bezdoniu vidurines mokyklos valgykloje, ir niekur kitur. Net Mc Donalds, ar KFC su savo kainomis ruko pries sita geri, o jau ka ir kalbeti apie maisto kokybe.
    Zinoma ta pati triju rusiu mesa, tos pacios darzoves ir standartiniai padazai gali atsibosti, bet jei nepiktnaudziauti, ir lankytis kas antra sestadieni, tai neatsibos metu metais.

  3. Bobi

    Smagu, kad grįžtat į Lietuvą!

    STUFEN
    (von Hermann Hesse)

    Wie jede Blüte welkt
    und jede Jugend dem Alter weicht,
    blüht jede Lebensstufe,
    blüht jede Weisheit auch und jede Tugend
    zu ihrer Zeit und darf nicht ewig dauern.
    Es muss das Herz bei jedem Lebensrufe
    bereit zum Abschied sein und Neubeginne,
    um sich in Tapferkeit und ohne Trauern
    in and’re, neue Bindungen zu geben.
    Und jedem Anfang wohnt ein Zauber inne,
    der uns beschützt und der uns hilft zu leben.
    Wir sollen heiter Raum um Raum durchschreiten,
    an keinem wie an einer Heimat hängen,
    der Weltgeist will nicht fesseln uns und engen,
    er will uns Stuf’ um Stufe heben, weiten!
    Kaum sind wir heimisch einem Lebenskreise
    und traulich eingewohnt,
    so droht Erschlaffen!
    Nur wer bereit zu Aufbruch ist und Reise,
    mag lähmender Gewöhnung sich entraffen.
    Es wird vielleicht auch noch die Todesstunde
    uns neuen Räumen jung entgegen senden:
    des Lebens Ruf an uns wird niemals enden.
    Wohlan denn, Herz, nimm Abschied und gesunde!

  4. Rasa

    Dirbau zabegalkoj Londone.Ne restoranas,bet produktai tikrai buvo sviezi.Kainos maximum 7-8 svarai.Taip,kad skaniai pavalgyti iki 10 svaru tikrai imanoma

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: