Užkalnio Kalifornija. 3. Disneilendas

Man rodos, jis labai tiktų aikštėje prieš Valdovų rūmus. Vaizdo tikrai negadintų.

“Lietuvos rytas”, 2011 09 12.

Skaitytojau, jei galutinai nepasiutai nuo Amerikos gyrimo, peržiūrėjęs ankstesnes pasakojimo dalis (apie dykumą ir mažus miestelius), dabar būsi išbandytas dar stipriau, nes ši vieta, apie kurią kalbėsiu, yra daugeliui tapusi viso amerikietiško blogio sinonimu.

Kaip McDonald‘s restoranai, kaip neva plastmasinės šypsenos, kaip amerikoniškas alus, apie kurį sakoma, kad jis prastas, ir kaip tariamas amerikietiškas kvailumas, Disneilendas tarp europiečių kultūros veikėjų ir vertintojų tapo netikro meno, suklastoto grožio ir plastikinio pakaitalo sinonimu. O aš apie jį papasakosiu kitaip.

Tiesą pasakius, aš pats nesiveržiau ten važiuoti. Dukroms pasiūlėme: arba į San Diego jūrų muziejų (visų jūrų muziejų motiną), arba į Disneilendą Anahaime – pirmąjį, tikrąjį, originalųjį Disneilendą. Dukros kiek pagalvojo ir pasakė: “Į Disneilendą.” Jei jau mano zuikiai taip nusprendė, tai taip ir bus.

Pasislėpęs Los Andželo pietryčiuose, neišvaizdžiame vokiečių atvykėlių įkurtame miestelyje (iš čia ir vokiškas pavadinimas), šiandien Anahaimas yra tiesiog vieta tarp greitkelių raizgalynės ir begalinių greito maisto restoranų, degalinių, parduotuvių ir gyvenamųjų namų – jau nebe Santa Monikos ir Holivudo blizgesys, bet dar ir ne San Diego žavus ir erdvus atsipūtimas.

Anahaimas yra vienas iš amerikinio priemiesčio įsikūnijimų. Vakare, kai atvažiavome čia ir įsikūrėme viešbutyje prie pat pramogų parko, sugalvojome vakarienei pavalgyti mano dievinamos čikagietiškos picos (jos būna ir Kalifornijoje).

Ilgai ieškotas ir suplanuotas restoranas pasirodė uždarytas, vietoje jo atsisėdome tuščioje picerijoje su dideliais langais į automobilių stovėjimo aikštelę, kuri galėjo būti bet kur: Kalifornijoje, Naujajame Džersyje arba naujuose Vilniaus rajonuose – vieną tokią žinau Jeruzalėje, prie didelio prekybos centro. Ten idealiai atkurta Amerikos nuotaika, net ir specialiai nesistengiant.

Čia, Anahaime, viskas atrodė taip, lyg tuoj privažiuos kas nors iš Sopranų šeimos pasiimti picos užsakymo, ir galbūt dar duos į snukį kokiam nors per kvailumą nepagarbiai pasisveikinusiam darbuotojui. Picos buvo didelės ir nelabai skanios, o už didelių langų tolumoje mirkčiojo sankryžos šviesoforai.

Ir vis dėlto būtent čia 1955 metais įsikūrė Svajonė iš didžiosios raidės. Sumanyta V.Disney’aus, animuotų pasakų kūrėjo, kuris tais metais jau žengė į paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį. Tuomet jau buvo sukurti ir peliukas Mikis, ir Donaldas, ir griaučių šokis, ir Snieguolė su septyniais nykštukais, ir Alisa stebuklų šalyje – Disney’aus kūryba jau tuomet buvo didesnė ir už jį patį, ir už Holivudą, ir už visą pasaulio kiną vaikams: jis pats, V.Disney’us, buvo visa tuo metu žinoma ir reikšminga animuota (ir vaikams skirta vaidybinė) kinematografija.

Kad būtų lengviau įsivaizduoti, koks reikšmingas buvo parkas 65 hektarų plote, reikia prisiminti, kas pasaulyje vyko tais 1955 metais, kai jis atsidarė.

Beveik bankrutavusioje D.Britanijoje dar tik prieš metus baigėsi maisto normavimas gyventojams pagal korteles, šalis jau buvo praradusi daugumą kolonijų ir gyveno skurdžiai bei pilkai, nuolatiniame nepritekliuje. Žemyninėje Europa buvo ne ką linksmiau: tik prieš pora metų baigėsi Marschallo plano pagalba, JAV labdara karo nustekentam žemynui, stengiantis, kad jis nenusiristų į komunistų rankas.

Amerikiečiai, atvažiavę į Europą, pasakojo apie skurdų maistą, silpnas lemputes viešbučiuose, drungną vandenį vietoj karšto ir ledukus, dedamus į gėrimus tik išskirtiniais atvejais, kaip prabangos prekę.

Kas dėjosi Sovietų Sąjungoje, geriau nė negalvoti. J.Stalinas jau buvo miręs, bet dar nepasmerktas ir jo nukankinti žmonės nereabilituoti. Tremtiniai dar tremtyje. Partizanai lageriuose. Valstiečiams vis dar neduoda pasų, kad neišlakstytų.

Skurde gyvena ir miestiečiai, komunaliniai butai su bendra virtuve – plačiai paplitęs dalykas, masinis užstatymas daugiabučiais miestuose dar neįsisiūbavo, todėl gyvena kas kaip, bet beveik visi – ankštai ir nepatogiai (paskui, kai daugiau žmonių susikels į miestus, bus dar blogiau, bet 1955 m. gyventojai dar to nežino) gatvės tuščios, beveik be automobilių, o vakarais nyku ir tamsu.

Nusikalstamumas, skirtingai nuo dabartinių dūsautojų įsitikinimo apie ramią ir dorą sovietinę praeitį, milžiniškas. Buitinis chuliganizmas, girtuoklystės, sumušimai ir kitokia prievarta – plačiai paplitę. Labiausiai nusikalstamumo mastus riboja tai, kad visi gyvena varge, ir nelabai yra ką vogti: nenugvelbsi iš automobilio magnetolos, kai automobilių beveik nėra.

Tai štai, kai didžioji dalis pasaulio gyveno tamsiai, anapus Atlanto tais pačiais metais buvo atidarytas šis stebuklas, tuomečiu užmoju nustebinęs visus, kas tik galėjo jį matyti – dirbtiniais vandens telkiniais ir kalnais, riaumojančiais dirbtinių džiunglių netikrais gyvūnais, skraidančiais pasakų drambliais ir nuostabiai tiksliai parinktais, aprengtais, sušukuotais ir nugrimuotais pasakų herojais (daugelis jų kažkada buvo V.Disney’aus piešti, žiūrint į gyvus aktorius ir aktores, todėl ratas užsidarė), kurie pasirašinėdavo – ir šiandien pasirašinėja – vaikams į bloknotus ir knygeles.

Vaikai, grįžę po atostogų į mokyklą, gali rodyti tuos bloknotus bendraklasiams ir girtis, kiek kas gavo parašų. Mano jaunesnioji surinko septynis ir kalbėjosi su kiekvienu iš personažų. Aš galvojau, kad tų aktorių darbas labai panašus į mano, kai pasirašinėju knygas skaitytojams knygų mugėje: jų daug, aš vienas, bet kiekvienam turiu ir noriu šypsotis ir – pagal galimybes – padaryti taip, kad jis jaustųsi ypatingas ir asmeniškai pagerbtas.

Tai štai tokią analogiją radau, ir, be abejo, skaitytojai-piktuoliai nepamirš man prikišti šio pasigyrimo. Tik ką jūs man padarysit: parduokit tiek knygų, kiek aš, tada ir jūs galėsit girtis, bet kad jūs tik į “komentarus” sugebate rašyti.

Disneilendas mane pribloškė itin stipriai dar ir todėl, kad esu buvęs prancūziškame jo variante, ir ten man nepatiko viskas. Eilės prie kasų ir prie visko, be eilės besigrūdantys prancūzai (tai tautai tikrai kažkas netinkamai suveržta ir sujungta smegenyse: jie negali stovėti eilėse ir įžūliai bando kitus aplenkti, dar baisiau nei lietuvės pensininkės, kurioms negalioja eilės poliklinikose ir vaistinėse – „aš tik noriu pasiklausti“), baisus maistas, kuris dar ir brangus ir kraupokai kontrastuoja su tuo, kuo maitina kitur Paryžiuje, ir nuolatinis suvokimas, kad čia ne Amerika, čia Amerikos imitacija, ir geriau jie būtų to nedarę.

Tai, kad Kalifornijoje gamina vyną, nenusileidžiantį geriausiems Bordeaux egzemplioriams, dar nereiškia, kad prancūzai gali ir turi bandyti sukurti Ameriką, nes prancūzas, net ir aprengtas kaip elfas, vis tiek širdyje nekenčia visų tų, ką jam tenka aptarnauti. Kaip Paryžiaus kavinės padavėjas.

Todėl atvykdamas į Disneilendą Anahaime buvau nusiteikęs pesimistiškai, ir tai, ką ten pamačiau, pribloškė ir nustebino.

Jokių problemų nebuvo, iš tiesų, nebuvo beveik nieko neigiamo – buvo tik puikumas nuo pradžios iki galo (net ir maistas, nors gal dvigubai brangesnis, nei anapus parko vartų, buvo įstabiai geras; netikėkite tais, kas blogai kalba apie Amerikos maistą – dažniausiai tai daro tie, kas valgo pigiausiose vietose, užsisako per daug, arba nežino, ką rinktis, nes toje šalyje yra visko). Visas dvylika valandų, kurias praleidom ten nuo atidarymo iki vakarinio herojų parado centrine gatve ir fejerverko, buvo viena už kitą geresnės, ir teigiamos emocijos kaupėsi bei mušė per kraštus.

Disneilendas yra ne tik išsipildžiusi vaikų svajonė: jis yra kasdienė, absoliuti optimizmo pergalė prieš niurzgėjimą, pilkumą ir pesimizmą. Kaip ir V.Disney’aus filmai, taip ir šis parkas skiepijo visiems apsilankiusiems ne tik įsitikinimą, kad gyvena geriausioje pasaulio šalyje – bet ir tokioje šalyje, kur viskas yra įmanoma, padaroma, pasiekiama.

Man įdomu, ką turėjo jausti sovietiniai žmonės, kurie tais laikais (ypač tais senais laikais, o ne tuomet, kai pradėjo keliauti dažniau ir toliau) vienetais prasmukdavo už Atlanto, ir pamatydavo tą gyvenimo šventę, kuri turėjo atrodyti kaip kitas pasaulis, palyginti su jų namų niūruma? Žinoma, jau ir pati tuometė Amerika šeštajame dešimtmetyje džiaugėsi neapsakomu šuoliu į priekį ir gyvenimo kokybe taip sparčiai aplenkė visus konkurentus, kad visa šalis buvo kaip pramogų parkas atvykusiems iš beveik bet kurios kitos pasaulio vietos. O čia buvo, greta Niujorko ir Čikagos dangoraižių, tos stulbinančios, beribės Amerikos pati blizgiausia vieta.

Nėra geresnio atsakymo kritikams, nei jų ignoravimas ir ėjimas savo keliu, ypač jei paskui tave eina tiek pasekėjų ir gerbėjų, kad gailus kritikų cypavimas nublanksta kažkur apgailėtinai fone.

Disneilendas – kaip ir Las Vegasas su savo dirbtine Venecija, Egipto piramidžių imitacija ir senovės Romos tematikos lošimo namais – visiškai nebijo kaltinimų sintetika, kiču, imitacija, simuliavimu. Koks skirtumas, ar tikrovė, ar jos išgalvotas variantas, jei įspūdis toks pat geras? Miegančiosios gražuolės pilies akmenys netikri? Pamanyk. O jūs galite pasiūlyti tikrų? Netikros džiunglės su mechaniniais žvėrimis prie upės? O gal jūs liptumėt į tą valtį, jei ten būtų gyvi liūtai, krokodilai ir begemotai?

Kičas? Tačiau kas yra kičas? Dažniausiai kiču vadiname tai, kas patinka ne mums, kad galėtume pasijusti pranašesni už tuos, kam tai patinka. Europiečiai (ne visi, bet gausiai žemyne gyvenantys snobai ir pasipūtėliai) mėgsta čepsėdami postringauti apie tai, kaip „Amerikoje nėra jokios kultūros“, daugelis jų dar ir pažeria kokių muziejų ar senosios civilizacijos paminklų pavadinimus – Luvras Paryžiuje! Akropolis Atėnuose! Vatikano muziejai Romoje! Nieko panašaus amerikiečiai, girdi, neturi, todėl gyvena, suprantate, tarp savo plastikinių butaforijų.

Dažniausiai šį muilo burbulą susprogdinti galima nesunkiai: paklauskite to europinės kultūros vertintojo pavardyti (iš atminties, nepasižiūrėjus prieš tai internete) nors tris paveikslus iš to paties Luvro, kurie jam padarė tokį didelį įspūdį ir liudija jo paties pranašumą prieš bukus amerikiečius.

Sukurti tobulą svajonės išsipildymą vaikams, trimatį pasaulį, lygiagretų tikrajam, yra didžiulis pasiekimas, ir apie jį iš aukšto kalba tik tie, kas irgi tą patį norėtų padaryti, bet nesugeba. O pastatyti vaikišką pasaulį su visais namais ir nameliais, džiunglėmis ir kalnais, ežerais ir olomis, karuselėmis ir atrakcionais, kokakolos ir riestainių prekystaliais, balionų bei žaislų pardavėjais, geležinkeliu ir pasaulio miestų replikomis tokį, kuriame galėtų vieną ar kelias dienas būti ir suaugusieji, ir nenumirti iš nuobodulio, yra tikras stebuklas.

Advertisements

2 comments

  1. Kitais metais planuose automobiliu pasitrankyti po vakarines JAV, tai maršrutą susidarinėsime ir “Protokolų” pagalba :) Gal tik į Disneilendą tai jau tikrai nesuksime :)

  2. Pingback: Cirque du Soleil: Worlds Away – tai, deja, tik cirkas « Protokolai.

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: