Atvykstančių pinigų yra, bet jų reikia ieškoti ne čempionatuose

 

 

Kol Lietuva - ne Dubajus, nereikia ieškoti rūroje smegenų ir nesitikėti kažin ko iš čempionatų. Susirinkime pirmiausiai iš sugrįžtančių emigrantų.

“Pinigų karta”, 2011 09 26

Kai baigėsi kašės čempionatas, pasigirdo mums jau įprastas zyzimas, kad turistų atvažiavo mažiau, nei tikėjomės, ir išleido mažiau pinigų, nei mums atrodytų esant padoru, ir kad apskritai, tas visas čempionatas atėjo ir praėjo, ką jis atnešė – nežinia, ir dabar turim tų arenų už kurias reikės mokėti ir mokėti.

Na, užsidirbti iš čempionato tikėjosi tik beviltiški naivuoliai – na, maždaug tokie patys, kurie galvoja, kad kam nors svarbus mūsų buvimas labai abejotinam Europos vidury* arba tai, kad lietuvių kalba yra artimiausia sanskritui. Nors rezultatas nedžiugino, čempionatas mums buvo šventė sau patiems, ir visai nebloga. Lietuvai, kaip renginį sugebančiai organizuoti šaliai, buvo didelė reklama daugelyje šalių (ne, ne visame pasaulyje). Man dar asmeniškai patiko, kad Marijono Mikutavičiaus daina apie “nebetyli sirgaliai” yra žymiai geresnė eksportiniame, angliškame variante – vienas nedaugelio kartų, kai kažką žmoniškai padarome anglų kalba**.

Dabar apie pinigus iš tų turistų. Pirmiausiai reikia pripažinti, kad taip pat, kaip Lietuva nėra šiaurės Europoje, taip ir krepšinis nėra žaidimas, kurį labai myli ir kreipia dėmesį visame pasaulyje. Aistra krepšiniui apima tik dalį Europos. Ir taip jau, sakyčiau, atvažiavo daug graikų ir ispanų, nors pažiūrėjus į jų šalių ekonominę padėtį, jiems gal jau būtų pats laikas baigti baliavoti ir užsiimti kuo nors kitu, na, pavyzdžiui, meistrauti ką nors rakomis arba spausti alyvuoges (alyvuogėms jau tuoj bus pats laikas – ateina spalis).

Man kvailai nuskambėjo pretenzijos dėl to, girdi, barai ir viešbučiai “užsikėlė kainas”, nes Lietuva, girdi, yra bepročių kraštas. Kaip visada, pasigirdo moralizavimai ir aiškinimai iš tų, kas patys jokio verslo neturi, ir pamokymai kitiems, kaip daryti verslą (“jei jūs taip neužsiplėštumėte kainų, jūs turėtumėte daugiau apyvartos”). Gal turėtų, o gal neturėtų tos apyvartos. Ir jeigu yra kas moka už alų 12 litų, tai sveikinimai savininkui, kuris nepamiršta tų pinigų pasiimti.

Barai ir viešbučiai normaliai naudojosi situacija, “captive market” (pirkėjas, kuris neturi kito pasirinkimo – panašiai, kaip oro uoste) eksploatavimas yra ne beprotybė, bet rinkos realija. Būtent dėl to kolos buteliukas oro uosto bufete kainuoja keturis kartus brangiau, nei maisto prekių parduotuvėje.

Tačiau šia proga norėjau pridėti štai ką. Viltys pasidaryti pinigų iš čempionato yra koncentravimasis į mažą ir mitologizuotą pajamų galimybės balutę, kai visiškai šalia yra srauni upė, dėl kurios, atrodo, labai mažai nerimaujama.

Tai mūsų emigrantai, ilgesniam arba trumpesniam laikui gyvenantys kitur ir dirbantys (arba gyvenantys už dirbančių sutuoktinių pinigus – jokio skirtumo). Čia mes kalbame apie kokius 500 000 žmonių, turinčių priežastį atvykti į Lietuvą nors kartą per metus, dažniausiai dviems savaitėms, ir kiekvienas kurių išleidžia, kukliais skaičiavimais, sakykim, 4000 litų***. Čia mes kalbame apie 2 mlrd. litų per metus diskrecinių išlaidų (tai yra, neprivalomų – jos gali būti didesnės, gali būti ir mažesnės, nes atostogauti Lietuvoje niekam nėra būtina, bet lietuviams).

Nedidelei Lietuvai tai rimtas pinigų kiekis, bet dažniau negu pasiūlymai, kaip tuos pinigus pasiimti, mes girdime susireikšinusių pseudointeligentų**** ir konvencinių pavyduolių vapesius apie tai, kaip buduliai užsidirba anglijose ir airijose ir paskui vaizduoja ponus ir taškosi pinigais baruose ir kurortuose.

Pono vaizdavimas ir bajoriškos zamaškės kainuoja pinigus, ir jeigu į tavo barą atėjo vaizduojantis didelį krikštatėvį emigrantas, pasipuošęs nauju treniningu su trim poloskėm, tai tavo darbas ne paniekinamai vaipytis, o apsidžiaugti atėjusiais šimtais litų ir paskatinti jį pasijusti dar didesniu ponu, kad vaišintų visus aplinki sėdinčius bičiulius taip, kad kilnotųsi užeigos stogas ir iki užkimimo dzingsėtų kasos aparatas.

Andrius Užkalnis rašo tinklalapyje “Protokolai” ir veda TV laidą “Užkalnio 5“.

— — —

* Apie tą “Europos vidurį” vieną kartą parašė kažkokie prancūzų geografai, matyt, apsirūkę cigaretėmis Gaulouises be filtro, apsirengę dryžuotais marškiniais ir gurkšnoję vynelį su antifrizu. Nuo to laiko buvo šimtai kitų matavimų ir versijų, ir visame žemyne yra tuzinai kitų vietų, kurios irgi visiems aiškina, kad ten yra Europos vidurys. Didžiausia problema man asmeniškai yra tokia, kad norint skelbti Lietuvą Europos viduriu, reikia didžiules Rusijos nejuodžemio plynes, iki pat Magnitogorsko, irgi priskirti Europai. Ačiū, aš nenoriu būti tokios Europos viduriu. Geriau jau kaip nors pabūsiu civilizuotos Europos pakraščiu.

** We are the winners of Eurovision buvo gana linksma daina, bet mums patiems atrodė geriau, negu kitiems. Su Celebrate Basketball išėjo atvirkščiai.

*** Iš tikrųjų išleidžia daugiau, ypatingai jei nuvaro prie jūros, bet tai mes čia nesismulkinkim. Juo labiau kad aš jau nerašau apie kitą kategoriją – remittances – tiesioginę pagalbą giminaičiams ir artimiesiems.

**** Tikrieji inteligentai tikrai neužsiima tokiais dalykais, kaip pinigų skaičiavimas proletariato kišenėse ir moralizavimas dėl jų pinigų leidimo įpročių.

Advertisements

One comment

  1. Sveiki,
    puikus pastebejimai. Straipsni itin panasia tema parasiau savo bloge:
    sausuolis.blogas.lt
    Na, jei tokia reklama negalima, atsiprasau is anksto ir trinkite viska velniop.

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: