Lietuva ne per giliai įsimerkusi į žlungančią ES. Ir ačiū Dievui.

Jau greitai mėlyna vėliava su aukso žvaigždėm bei euras užims garbingą vietą feilinusių projektų muziejuje.

Lietuvos rytas, 2011 10 05

Net ir tiems, kam visai užtenka savo kiemelio ir užsienis visai neįdomu (arba „žinioms iš užsienio“ užtenka žinių iš Baltarusijos ir Rusijos), negalėjo visiškai apeiti dėmesiu jau daug mėnesių kunkuliuojančių naujienų iš minkštos ir sunkiai sergančios pietinės Europos Sąjungos papilvės.

Ten – kaip alyvinis obuolys, kelias dienas prasivoliojęs ant žolės: viršuje viskas gražu, baltas vaškas tik blizga. Bet pakelk nuo žemės ir pamatysi: apačia visa ruda, supuvusi ir tik išmetimui tinkama.

Naujienos, trumpai tariant, yra tokios: Graikija jau seniai faktiškai bankrutavusi, ir gyvena nuo vienos išmaldos iki kitos. Išmaldas apmoka iš esmės Vokietija.

Ispanijos, Portugalijos, Italijos ir Airijos padėtis ne ką geresnė. O gal ir blogesnė: jei ten kas nors kilstels kilimą ir pažiūrės, kiek paslėpta blogų paskolų, neparduodamo dabar ir beviltiško ateityje bankų turto, valstybės įsipareigojimų, kuriuos nežinia kaip reikės vykdyti, tai beliks tik persižegnoti, nes, pavyzdžiui, Ispanijai gelbėti neužteks jokios Vokietijos piniginių nei Tarptautinio Valiutos Fondo.

Padėties nelengvina tai, kad užuot Graikiją išmetus lauk iš euro zonos, leidus įsivesti naują seną valiutą (kokias nors „varguolių drachmas“), šalis per kelerius metus turbūt atsistotų ant kojų, ir būtų susitaikiusi su tuo, kad pensijos bus mokamos vėliau, nei manyta, dirbti gali tekti daugiau, nei tikėtasi.

Galbūt Graikija taip pat susitaikytų su mintimi, kad pačia savo esme yra truputį arčiau paprastų dalykų: alyvų aliejaus, ožkos sūrio ir žuvies, keptos ant grotelių, nei norėtų būti. Mes visi girdėjome apie tai, kad „iš valiutų sąjungos išmesti negalima, nes nėra mechanizmo“. Kaip komiška: vyresnio amžiaus asmenys (tokie, kaip aš) labai gerai prisimena, kaip kiek daugiau nei prieš du dešimtmečius Lietuvai aiškino, kad pasitraukti iš Sovietų Sąjungos jai irgi negalima, nes nėra mechanizmo. Paskui pasirodė, kad ne mechanizmo trūko, o noro. Kai nori, netrunki. Antrajam Pasauliniam karui irgi nebuvo mechanizmo. Ir Baltijos keliui įvykti 1989 metais irgi nebuvo jokios įstatymų bazės.

Todėl kai manęs klausia – kaip tą Graikiją dabar išmetus – aš visuomet patariu: „Metimo būdu“. Taip bus geriausia. Reikia tik pasiryžimo, o būdas atsiras.

Bet pasiryžimo nėra, nes visiems labiau nei ekonomika rūpi išsaugoti politinį ir ideologinį projektą. Europos Sąjunga šiandien labai daug kam užtikrina sotų (ir dar sotesnį) pragyvenimą, ir tie žmonės savo noru nepasakys, kad įsidrąsiname ir uždarome tą nesąmonę. Kalakutai, žąsys ir kiti šventinio stalo paukščiai neagituoja, kad gal tegu greičiau ateina Kalėdos ir mus nugalabija.

Apskritai, visa situacija su desperatiškai gelbstimu Europos projektu man labai kai ką primena. Kai byrėjo Sovietų Sąjunga su visa nebeveikiančia ekonomika, kai aplink buvo talonai maisto prekėms, cigaretėms ir cukrui, kai atlyginimus nebereikalingų gamyklų nebereikalingiems darbininkams, gaminantiems nebereikalingą produkciją iš nebegaunamų žaliavų mokėdavo jų pagamintomis prekėmis arba nemokėdavo visai, netrūko tokių, kas siūlė „lukterėti“ (jau pats žodis koks – tikras vaikų pasakų leksikonas!) kol normalizuosis paklausa, pasiūla ir pinigų masė, ir viskas vėl bus puiku.

Tuomet irgi buvo labai daug žmonių ir institucijų, kurios gyvybiškai priklausė nuo politinio ir ideologinio projekto išlikimo, ir dantimis ir nagais kabinosi į jį. Ne todėl, kad būtų ypač įsitikinę to projekto gyvybingumu: paprasčiausiai daugiau nebeturėjo kuo tikėti. Kito varianto, alternatyvinio plano, jie neturėjo.

Visų šalių didelėse organizacijose, artėjant reorganizavimui, irgi būna labai panašūs dalykai. Tie, kas turi kitų planų, susirenka daiktus ir dingsta pro duris pirmieji ir neprašyti. Lieka ir dantimis kabinasi į tarnybą tie, kam eiti nebėra kur. Jie renka parašus, piketuoja prie administracijos pastato arba net skelbia bado streiką.

Taip pat, kaip ir tuomet, kai byrančios Sovietų Sąjungos ir jos santvarkos gynėjai vis aršiau keikė ir demonizavo tuos, kas sakė, kad tai santvarkai ir tam valstybės dariniui – galas, taip ir dabar vis riebesnių pavadinimų nusipelno tie, kas anksčiau buvo vadinami „euroskeptikais“: dabar jie jau „eurofobai“, nes netikėti Europos vieninga ateitimi, suprantate, gali tik dvasios ligoniai arba beviltiški tamsuoliai.

Viskas bus gerai, mes nepasiduosim, išsaugosim svajonę ir idealą, sako jie, o iš tikrųjų sako: “Išsaugosim savo pareigas, atlyginimus, privilegijas ir pensijas, net jei kuo toliau, tuo labiau jų reikia tik mums patiems.”

Europos Sąjungai, kaip biurokratinei supervalstybei su vienybės ir nacionalinio niveliavimo ideologija – galas, gal ne dabar, ne iš karto ir ne visur. Tai jokiu būdu nereiškia, kad viskas grįš ten, kur buvo prieš 1951 metais sudarant Europos anglies ir plieno sąjungą. Tiesiog Europoje vis daugiau bus savo naudos žiūrėjimo vardan apčiuopiamų ūkinių tikslų, ir vis mažiau ideologizuoto bendrinimosi vardan vis glaudesnės sąjungos ir vis gausesnio prancūziško tipo biurokratinio aparato kūrimo.

Žiūrėdamas į tai, kaip eižėja Europos supervalstybės bokštas, džiaugiuosi, kad Lietuva ne per giliausiai įmerkė ten uodegą, ne beviltiškai susiejo viską tik su ES, ir – kas labai svarbu – ne dėl savo išminties, bet dėl sėkmingai susiklosčiusių aplinkybių, neprisijungė prie euro. Taip, mūsų valiuta su juo susieta, bet pakeisti savo pinigų keitimo kursą yra nepalyginti lengviau, nei atsisakius savos valiutos vėl bandyti prie jos sugrįžti.

Nesupraskite manęs klaidingai: aš manau, kad Lietuvai narystė ES ir ypač stojimas į sąjungą buvo labai naudingi: kai beveik visoms organizacijoms staigiai reikėjo pradėti veikti pagal naujas taisykles, mikliai užmiršti iš sovietų paveldėtas procedūras ir taisykles ir lygiuotis į naujas karteles, tai buvo labai efektyvu ir labai naudinga. Kad ir kaip bjaurėčiausi prancūziškuoju požiūriu, kad valstybė yra viršesnė ir reikšmingesnė už žmogų, valstybės valdymo aparatas šaliai yra reikalingas, ir čia net labiausiai socialistinė ir pančiojanti europietiška praktika vis tiek šimtą kartų geriau nei sovietinės okupacijos palikimas.

Laisvas žmonių judėjimas sudarė galimybę žmonėms ieškotis darbo žymiai didesnėje teritorijoje, o ne kirmyti namie, kur su menka kvalifikacija apgailėtinos perspektyvos ir tiesiausias kelias – tik į nykstamai mažas socialines pašalpas mokantį biurą.

Laisvas prekių judėjimas Europoje privertė eksportuotojus, kurie iš visų eksporto krypčių žinojo tik kryptį į rytus, pradėti galvoti apie kitas rinkas, kitus kokybės standartus ir gintis nuo kitokio kalibro konkurentų.

Man regis, Lietuva labai sėkmingai pasinaudojo istorine galimybe ir biblinio masto piniginėmis injekcijomis savo kiemui apsišluoti, keliams susitvarkyti, naujoms bibliotekoms ir kompiuteriams savivaldybėse ir dar daug, daug kam. Pažangos, kaip sakoma socialinėse reklamose, sunku nepastebėti. Tik itin didelio dėkingumo jausti neverta ir nusiteikti rankelės bučiavimui irgi: Vakarų Europa buvo mus sėkmingai pardavusi Kremliui, kai jai taip buvo paranku, ir mes to pardavimo taurę išgėrėme ligi dugno, paskui atėjo kiti laikai, ir Europai buvo paranku mus apkabinti ir išbučiuoti ir apdalinti saldainiais. Tų saldainių neimti būtų buvę kvaila, net jei ir bučiniai ne visai nuoširdūs ir ne visai nesavanaudiški.

Bet dabar labai aiškiai matyti, kad Europos dosnumas amžinai nesitęs. Be jokios abejonės, staigiai kranelių niekas neužsuks (be kita ko, nuo pinigų dalinimo iš Europos iždo priklauso labai daugelio žmonių darbai ir atlyginimai – sau šakos jie irgi nepjaus), tačiau kuo toliau, tuo labiau reikės suktis patiems, kaip išmanom ir kaip gaunasi.

Gal kam nors bus sunku susitaikyti su tokia mintimis, bet patys nerūpestingiausi laikai, purtant auksinį Europos avinėlį – jau praeityje. Avinėlis paliegęs, pasenęs ir vis dažniau vietoje aukso monetų numeta tik vieną kitą spiriuką.

Ir kuo mažiau vilčių dėsim į mirštantį Europos projektą ir bandysime apsieiti be jo, tuo saugesnis ir turtingesnis bus mūsų gyvenimas. Mano svajonė – kad ateis toks laikas, kai lietuviams darbas Briuselyje bus laikomas ne labiausiai geidžiama ir sočiausia lesykla, kokią tik įmanoma įsivaizduoti – karjera šauniausiems ir kiečiausiems, o mažai kam suprantamu, nepatraukliu ir bereikšmiu darbeliu nevykėliams, kurie daugiau nieko kito gyvenime nesugeba.

Advertisements

7 comments

  1. Virgis

    Tipiškas klaustrofobinis savanaudiškas požiūris – pasinaudojom, bet mūsų indėlio nesitikėkit. Graikai tinginiai, tai mes jau gal ir eisim – na gal dar paplausim struktūrinių fondų. Mums vienodai, nors turim eurą, tik su kitokiais paveiksliukais ir 1:3,45. Tipiška iliuzija: Briuselis – Maskva, kuri sprendžia už mus ir verčia kažką daryti. Nežinau, ar autorius tikrai taip mano, ar kaip „Pompa“ sakydavo apie savo „kūrinius“, „mes tik taip dainuojam“. Provokuoti reikia, bet sėti tokias mintis nekritiškuose protuose priimančiuose jas už gryną pinigą – ne labai atsakinga.

  2. Zygis

    Didziai gerbiamas Andriau. Nusisnekat. Butu gerai, kad rasytumete apie tai, ka ismanote, t.y. apie Kauno grozi, McDonalds nauda, o politika ir ekonomika palikite ekspertams.

    Cituoju: “Bet pasiryžimo nėra, nes visiems labiau nei ekonomika rūpi išsaugoti politinį ir ideologinį projektą”. Jokiu ideologiju seniai nera. Jau nuo to paties WW2. Berluskonis viena diena geria kava ir ziuri futbola su Gaddafi, kita diena ten siuncia lektuvus. Vokietija remia Graikija ne is geros sirdies, o del to, kad jos bankai ten per daug prikise. Pasidomekite kokia Graikijos skolu dali valdo Deutsche Bank. O dar geriau, kokia paskolu dali valdo dabar jau pats tapes toksiniu prancuzu Dexia. Visi zingsniai siandienineje ES yra paremti ne ideologijomis, o tik piniginiais isskaiciavimais. Visoms Europos salims yra seniai nusisvilt i Graikija, apart prancuzu ir vokieciu.
    Beje, nereikia lyginti Graikijos su Airija. Airija yra on target, visas paskolas moka laiku. Bet airiai tikrai atsigaus. Portugalu ir ispanu padetis aisku yra sunkesne.

  3. bu

    Ir as taip visada sakiau ir sakysiu. sutinku su kiekvienu sakiniu ir ypac “Vakarų Europa buvo mus sėkmingai pardavusi Kremliui, kai jai taip buvo paranku, ir mes to pardavimo taurę išgėrėme ligi dugno, paskui atėjo kiti laikai, ir Europai buvo paranku mus apkabinti ir išbučiuoti ir apdalinti saldainiais. Tų saldainių neimti būtų buvę kvaila, net jei ir bučiniai ne visai nuoširdūs ir ne visai nesavanaudiški” bei “Mano svajonė – kad ateis toks laikas, kai lietuviams darbas Briuselyje bus laikomas ne labiausiai geidžiama ir sočiausia lesykla, kokią tik įmanoma įsivaizduoti – karjera šauniausiems ir kiečiausiems, o mažai kam suprantamu, nepatraukliu ir bereikšmiu darbeliu nevykėliams, kurie daugiau nieko kito gyvenime nesugeba.” Tiesiog dar viena teisybe parasyta. Dziugu, ir toliau taip! Aciu!!!!!

  4. Mikaušis

    Ar tikrai apie ES kalbėti reikia, o ne apie EURo(zoną)? Galime euro nesiekti ir sumažinti erobiurokratų kiekį… Lietuvai svarbiausia: judėjimas, prekyba..

  5. svedas

    Smagu skaitalas. Deja autoriui geriau is tiesu rasyti apie tai ka gerai ismano. Arba pries rasant pasidometi faktais ir ekonomine statistika, nes lyginti Graikija su Italija, Airija ir Ispanija, tai tas pats kaip sakyti, kad Estijos ekonomikos situacija lygiai tokia pati kaip Lietuvos. Graikija jau bankrutavusi ir tai yra faktas. Deja, del kitu valstybiu nebuciau toks tikras. Autorius galetu palyginti viesosios ir privataus sektoriaus skola su BVP ir pamatytu kad reikalai net Italijoje nera beviltiski (viesoji skola didele, taciau privataus sektoriaus skolos siekia apie tik 10-15 proc. BVP) Kitas dalykas, kad autorius suplaka i viena visuma eurozona su europos sajunga. Eurozonos problemos nelabai turi kazka bendro su ES problemomis. Cia velgi reiktu pasidometi skirtumais tarp siu dvieju skirtingu dariniu. Beje sita eurozonos krize arba gali ja panaikinti arba sustiprinti, taciau europos sajungos projektui reiksmingesnes itakos greiciausia netures.

  6. Birbiskio_Kapitonas

    Daug prasmingiau būtų, jei autorius rašytų apie nepavykusias dietas, Macdonaldus, kodėl įsikišus pirštą į užpakalį smirda ir kad ten nėra plastilino, o ne bandytų aukštas materijas apie ekonomiką ir politiką laužti :) Nes skaitai, ir supranti, kad žmogaus suvokimas apie ekonomiką tolygus antroko supratimui, nes jis kažkur girdėjo tėvus taip šnekant.

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: