Kovotojai su prekybos centrais, ekonominės tamsybės chunveibinai

Baltarusijos parduotuvės: čia nėra prakeiktų vertelgų ir niekas neskriaudžia pirkėjų niekada. Valdžia rūpinasi, kad visiems būtų gerai.

“Pinigų karta”, 03 10 2011

Kartais taip būna, kad temos ateina pačios į rankas, ir ši diena buvo viena iš tokių dienų. Feisbuke man atsiuntė (ir dar pasiūlė pakomentuoti) dar vieną manifestą prieš Maximą, kurio tiesiog negaliu nepacituoti.

Daugelį žmonių piktina dirbtinai sukeltos maisto produktų kainos. Prekybos tinklai Norfa, Rimi, Iki ir Maxima primena kietai surištą šluotą, kuri gerai išvalo pinigus iš pirkėjų kišenių ir drebia į akis nuolaidų bei akcijų miglą.

Mums reikia pasinaudoti senolių išmintimi – jei nori perlaužti šluotą, pirmiausia ją išardyk ir kiekvieną šaką laužk atskirai. Pradėkime nuo storiausios – Maxima tinklo. 

Šiuo metu Maxima užima 37,7 proc. rinkos ir neabejotinai diktuoja kainas Lietuvoje. 2009 metais Maxima grynasis pelnas siekė 156 mln. Lt. Praėjusiais metais prekių parduota 7,2% mažiau, tačiau pelnas – mikliai kilstelėjus kainas – išaugo iki 197 mln. Lt.

Atėjo laikas prisiminti: Mūsų piniginių gelbėjimas yra mūsų pačių reikalas. 

Akcija – Išgyvenk savaitę be Maxima – prasideda pirmadieniais.

Akcijos tikslai: 1) Pasiųsti perspėjimą – prekybos tinklas be pirkėjų – tai tik statybinio laužo krūva. 2) Priversti prekybos tinklus konkuruoti mažesnėmis kainomis, o ne reklaminiu šlamštu TV ekranuose ir makulatūros gausa mūsų pašto dėžutėse. 3) Susigrąžinti 2009 metų maisto produktų kainas.

Kiek savaičių truks akcija priklausys nuo dalyvių skaičiaus. Jeigu pritariate, persiųskite šį laišką draugams, tuomet prie mūsų akcijos prisijungs vis daugiau žmonių ir mes priversime Maxima oligarchus sumažinti savo apetitą pirkėjų pinigams, o ateinanti žiema bus sotesnė daugeliui vargingai gyvenančių žmonių.

Jeigu įveiksime Maxima kiti prekybos tinklai bijos sulaukti panašios pamokos. (…)

Mano pirmasis instinktas būtų pasišaipyti iš šito, kaip iš ekonominio debilizmo, kurio rezultatas tikrai yra bausmė – bet bausmė ne prekybos tinklui, kaip tikėjosi organizatoriai, o jiems patiems, kadangi durną ir bažnyčioje muša, o prekybos centras yra ne bažnyčia ir į pastarąją nei iš tolo nepanašus.

Pirkėjui didžiausią pavojų kelia kvailas įsitikinimas, kad dėl sunkaus gyvenimo yra kalti aiškiai apibrėžti niekadėjai, kuriuos nubaudus, viskas bus gerai. Tai “paprasto sprendimo” sindromas (beveik “Galutinio Sprendimo”, Die Endlösung*). Atsakymas yra paprastas ir aiškus, belieka veikti.

Čia reikėtų pamatyti kaip dar vienas runkelių įsitikinimas, kad valdžia turi labai daug pinigų, tik ponai susižeria juos sau ir neduoda vargšams, o štai jeigu privertus juos pasidalinti, “visiems užtektų”. Varguoliai yra įsitikinę, kad bėdų šaltinis yra, oficialiai tariant, per didelės išlaidos valstybės valdymui (dar kartais minima gynyba). Jie net nenori žiūrėti į statistiką, kuri parodytų (labai nuspėjamai) kad didžiausią biudžeto išlaidų dalį gauna tie dalykai, kurių vaisiai tenka patiems varguoliams: socialinės išmokos, pensijos ir sveikatos apsauga. Net jei valstybės valdymo išlaidos sumažėtų perpus, to nė vienas varguolis nepajustų.

Panašiai yra biudžetinėse organizacijose, kur yra mažinamas finansavimas ir tenka karpyti etatus: pradedama karštligiškai ieškoti (ypač profsąjunginių untermenšų galvose) lengvų būdų “sumažinti švaistymą”, ir dažniausiai užsipuolamos komandiruotės, t.y., kelionių biudžetas – nors įmonės finansininkai nepailsdami sako, kad 1,5% įmonės išlaidų sudarantis kelionių biudžetas yra toks mažas, kad jo keitimas neduos jokių apčiuopiamų pasekmių**.

Bet grįžkime prie prekybos centrų. Tai, kad parduotuvių tinklai (paminėti keturi pagrindiniai) dirbtinai užkėlę kainas ir kad situacija yra neva monopolinė, yra toks prasilenkiantis su protu runkelių kliedesys (maža to, dar eskaluojamas runkelinių politikų), kad tiesiog neįmanoma ginčytis, nes konkurencija dėl kiekvieno cento yra absoliučiai akivaizdi.

Čia tas pats, kaip įgrisęs sakymas, kad “turčiai vistiek jokių mokesčių nemoka, jie išsisuka” – galima iki numirimo rodyti pie-chart’us (pyraginius-skritininius grafikus), iš kurių matyti, kad kone visus pajamų ir vartojimo mokesčius valstybei sumoka viršutinis 20% gyventojų segmentas (ypač paskaičiavus balansą tarp sumokamų mokesčių ir gaunamų išmokų iš valstybės), bet runkeliams tai neįdomu, jie numoja ranka ir nežiūri. Jie žino tik tai, kad sviestas dabar 20 centų brangesnis, reiškia, apgaudinėja supermarketų mafija.

Man tame manifeste labiausiai patiko nuostata “susigrąžinti 2009 metų maisto produktų kainas”. Aš tai norėčiau susigrąžinti savo 1995 m. kūno svorį, todėl einu rašyti kokios nors savo proklamacijos. O manifesto autoriams linkėčiau smegenų masę pasididinti nors iki KVN auditorijos vidurkio, bet tai gali būti pernelyg optimistinis palinkėjimas.

* Galutinis Sprendimas – nacių plano išvalyti Europą nuo žydų ir galutinai “išspręsti žydų klausimą” pavadinimas. Kovotojams su supermarketais tai nelabai patiks, bet jie daro lygiai tą pačią klaidą: perkelia savo sunkumus atskiroms visuomenės religinėms, tautinėms, socialinėms arba ekonominėms grupėms (žydams, bankininkams, prekybos tinklų savininkams), eksternalizuoja turimas problemas ir, kaip pirmykščių bendruomenių atstovai, tiki, kad panaikinus tą eksternalizuotą simbolį, dings jų sunkumai.

** Aš žinau, aš vienoje tokioje biudžetinėje organizacijoje dirbau – apie BBC profsąjungų ir liaudies kovotojų debilizmą galėčiau parašyti atskirą knygą, ir parašyčiau, jei tokių knygų nebūtų parašę iki manęs.

Advertisements

5 comments

  1. riesutukas

    :D geras!! Patiko palyginimas su pirmyksciu bendr. atstovais, atsibodo jau tie raudoni triuksmadariai su savo nesamonem. Jei nori pamatyti savo isspangta lygybe tegu aplanko Siaures Koreja.

  2. Piktuolis

    Gal dar ir šiemetinę žydų varškės akciją galima pakomentuoti? Nes kas galėjo patikėti, kad ir ten šitiekos mulkių esama…

  3. d.gerbiamas

    Yra ir kur kas durnesnių ekonominio obskurantizmo apraiškų. Pavyzdžiui, apie tai, kad likvidavus supermarketus miestų centruose arba bent pridarius juos vakarais ir savaitgaliais, prisiveis galybė mažyčių jaukių krautuvėlių su privietlivom gražutėm pardavėjom, kur viskas bus perpus pigiau.

    Bet iš kitos pusės keturi dideli tinklai ir dar antra tiek mažesnių automatiškai negarantuoja konkurencijos. Nes, pavyzdžiui, didelių pieno perdirbėjų irgi yra 4 (tiek maždaug matosi ir maximose). Jie aršiai konkuruoja ir dėl žaliavos tiekėjų, ir dėl produkcijos pirkėjų. Bet, kaip žinom, karteliniai susitarimai tarp jų yra teisiškai įrodytas faktas, ir jie yra gavę už tai milijonines baudas.

    Racionaliai galvojant, pirkėjui turėtų būti pofig maximų pelnas, jo interesas – kuo mažesnės kainos. Tai tuo požiūriu atrodytų prasminga palaikyt rėksnius prieš maximas. Bet kai pagalvoji, kad po visuo tuo slypi zoologiniai svieto lygintojų instinktai, belieka daryt išvadą, kad dėtis su antoglobalistais – reiškia negerbti savęs ir sveiko proto.

  4. svedas

    Yra toks terminas oligopolija. Kas tai per daiktas galima apsisviesti http://en.wikipedia.org/wiki/Oligopoly . Prekybos centrams si rinkos forma puikiai tinka. Ne tik Lietuvoje. Kitose valstybese tai pat. Tiek vakaru Europoje, tiek Rytų, tiek JAV, o netgi ir Rusijoje. O ar del to verkti ar dziaugtis kiekvienas nusprendzia pats. Uzalnis dziaugiasi. Būras verkia, skundziasi ir keikia. Kiekvienam savo.

  5. Ėi, trumparegi! maximos stipendiją gauni ar kas tau? Vargu bau čia runkelio manifestą cituoji. Kai akropolis pradės dygti tavo mylimoje Nidoje, užgiedosi kitaip. Žvelk plačiau, žmogau. Linkėjimai iš Londono

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: