Kurortas po sezono: kitas Nidos žavesys

Gelbėjimo stotis jau uždaryta, bet dviratį į ją galima atremti.

Vasara baigėsi: tokia ilga ir tokia graži, kaip reta. Man ją šiemet suvalgė persikraustymai iš vienos šalies į kitą, nauji darbai ir visokie rūpesčiai, todėl pirmą kartą per daugelį metų gyvenimas iš manęs atėmė įprastas kelias savaites Nidoje vasarą, mainais pasiūlęs Vilniaus Senamiestį, šiltus vakarus Piliovkėje*, ir viską naują, naują, naują – darbus, telefono numerius, gatvėje matomus veidus, automobilį, dukrų mokyklą, maisto parduotuves, restoranus, barus, degalines, televizijos kanalus.

Toks pat tik kompiuteris ir baldai namie, o daugiau viskas nauja ir neįprasta: rytais kitokia vonia ir kitaip pakimba rankšluostis, kitoks dušas ir kitaip bėga vanduo, o kadangi nauja valytoja, tai net marškiniai kitaip išprosinti.

Kur dangus ir vanduo susijungia ir tarp jų lieka tik siūlas.

Bet nauji džiaugsmai nebūtų džiaugsmai, jei jiems nebūtų pastovumo kontrasto. O pastovumas yra laikas prie jūros, ir ačiū Dievui, kad galima sėsti į automobilį ir važiuoti į Nidą, o atvykus rasti tą patį namelį, kur viskas padėta ten pat, kaip ir visad – rankšluosčiai, kiekvienas puodelis ir šaukštelis ir kiekviena spintutė ir servetėlė, ir tada ateina tikro poilsio pojūtis.

Nes poilsis – tai ne naujos vietos ir ne naujos patirtys. Jos – tai įspūdžiai ir penas naujai kūrybai ir naujų minčių generavimas. Poilsis ir jėgų atgavimas yra tai, kas įprasta ir sava ir pažįstama taip, kad žinai viską, net raktą sukdamas spynoje atmintinai žinai ir garsą, ir trakštelėjimą, ir pasipriešinimą, ir kaip jis pagaliau prasisuka taip, kaip turi prasisukti.

Geriausiai mes ilsimės ten, kur atmintinai žinome visus elektros jungiklius ir kur grįžę randame pamirštą praėjusį kartą mobiliojo telefono įkroviklį (visiems žinoma, kad mobiliųjų telefonų įkrovikliai mėgsta slapstytis ir pasimesti, jie žmonių draugai, kaip naminiai gyvūnėliai ilgomis uodegomis).

Nidoje tuščia, fantastiškai tuščia, ir ta tuštuma kaip popieriaus lapas.

Nidai, kurortui, kuris yra toks brangus, kad seniai pakilo virš pinigų ir išmokė čia besilankančius jais nesidomėti (jei turi gilintis ir klausti, kiek kainuoja, greičiausiai čia nevažiuoji – arba atvažiavęs moki apsieiti labai nebrangiai, kas irgi yra variantas), pasibaigęs sezonas ir pabrėžtinė tuštuma duoda dar daugiau begėdiškos prabangos pojūčio.

Net ir vasarą čia, palyginti su demokratiška Palanga, vietos žymiai daugiau – ir paplūdimyje, ir ant takelių, ir kavinėse. Nida suteikia įprastą erdvę tiems, kas prie jos pripratęs – kas gyvena didesniuose namuose, dirba erdvesniuose kabinetuose, važinėja didesniais automobiliais ir valgo iš didesnių lėkščių.

Dabar, kai sezonas baigėsi, čia vietos tiek daug, kad jos perteklius tiesiog veržiasi per kraštus, ir gali įsivaizduoti (jei nori) esąs atskirtame nuo plebėjų nomenklatūriniame kurorte, “tik saviems”, kur viskas atitverta vien tik tau ir artimiesiems ir pažįstamiems, ir taip atitverta, kad liko tuščios gatvės – tik tau, apytuščiai restoranai, kur kiekviename gali rinktis mažiausiai iš keturių staliukų – irgi beveik tik tau, ir tušti dviračių takai, kur gali važiuoti kaip nori, nesibaimindamas užgauti praeivius, kurie vasarą atiminėja iš dviratininkų vairavimo malonumą, o dviratininkai kenkia jų vaikščiojimui.

Kažkada, mano vaikystėje, Nida beveik tokia ir buvo, ir šaligatvio plytelės ir gatvės žibintai, kaip ir smėlis nepamiršo, kad juos kažkada apžiūrinėdavo tik leidimus turintys. Čia net ir smėlis kitoks: geresnis, švaresnis, malonesnis**.

Tuščios gatvės ir tuščias dangus, ir šviesos mirga ir dvejinasi, kaip pavargusio poilsiautojo regėjimas.

Didžiausią erdvės prabangą ir perteklių siūlo oro uostas: čia kaip grynas spiritas į veną. Aš jau apie jį rašiau daug kur (ir, galimas daiktas, dar rašysiu) – kilometrinė tuščia betono erdvė, įrėminta miško, ir kraštai apadyti dailiu smilgų pakraščiu, prabangios erdvės viršūnė. Gali lėkti dviračiu, kaip žirklės braukiančios per įtemptą audinį, lygiu pakilimo taku, pjaudamas jį išilgai, įsivaizduodamas esąs lakūnas, o gali sustoti to pakilimo tako gale ir žiūrėti priešais save į tą tobulą išrėžtą tuštumą, įsivaizduodamas beribes galimybes.

Kai manes klausia, kas man leido rašyti ar sakyti vieną ar kitą dalyką, vertinti vienaip ar kitaip, skirstyti žmones į runkelius ir nerunkelius, nustatinėti Vilniui tinkamus ir netinkamus pastatus ir kitokius dangoraižius, aš jiems dažniausiai sakau, kad niekas neleido, aš pats turiu tokią teisę. Tačiau  šį kartą, atsistojęs Nidos oro uosto kilimo take, žinau, kad visa mano energija, visas velnių prisiėdimas, visa nuotaika ir entuziazmas ir keistumas ateina iš čia, iš Kuršių Nerijos, ir jei manęs čia ilgai neleistų, aš turbūt prarasčiau visas savo magiškas galias. Nes būtent čia aš prisikvėpuoju to stebuklingo oro, kuris kažką man padaro***.

Stebuklingasis Nidos oro uostas, kur kasmet pasisemiu pragariškos energijos.

Miestelio tuštuma išryškina ir gerąsias, ir keistąsias puses. Geri restoranai arba užsidaro iki kito sezono, arba pradeda bedieviškai kiaulinti (tiek jau to, šį kartą nerašysiu, kur Cezario salotos buvo užpiltos visiškai netinkančiu garstyčių padažu**** – matyt, baltojo padažo buteliukas jau baigėsi, naujo niekas nepirks, juk trys litai, ar gal net keturi, palauksim iki kito sezono, o tiems žąsinams lankytojams bus gerai ir taip).

Lieka tos vietos, kur maistas labai paprastas. Žemiau pateiktos bulvės ir dešrelės atrodo labai geltonai, bet susivalgė nuostabiai. Paprastas maistas, “kaip Lietuvoje”, yra vienas Nidos džiaugsmų.

Ryškios spalvos, kaip iš animacinio filmo, bet kad jūs žinotumėt, kaip skanu.

Prieplaukoje dauguma jachtų jau iškeltos į krantą – dažomos ir remontuojamos, o vandenyje – daugiau dirbančios, aprūdijusios geldos, kurios atrodo lygiai taip pat, kaip mano vaikystėje (na, tada ant jų trispalvių nebuvo) – tikriausiai jos taip atrodo, nes būtent iš mano vaikystės laikų daugelis jų ir yra. Trisdešimt metų laivui – ne amžius. Kai kurie jų atrodo taip, kad jie dirbo darbą, kai manęs dar nebuvo, ir toliau dirbs, kai manęs jau nebus.

Dirbantys laivai - ne jachtos, jie dirbs, kol mariose neužšals vanduo.

Ištuštėjusiame kurorte yra ir kitas pojūtis, prieinamas ne visiems, nes jis yra pasirinktinis: taip jausti gali kiekvienas, bet ne kiekvienas pasirenka tai daryti. Kai kitiems tuštumoje būna liūdna, kai jie jaučiasi, kad štai kiti jau atvažiavo, o jie dar pasiliko, aš, spalį čia atvažiavęs, jaučiuosi kitaip.

Aš tiesiog anksčiau už visus jau pradėjau kitą, sekantį, sezoną: aš ne paskutinis šios vasaros poilsiautojas, aš esu tas, kas kitai vasarai užsiima vietą jau spalį. Ir tada jaučiuosi ir greičiausias, ir geriausias, ir sumaniausias – kaip paprastai. Kai kurie dalykai niekada nesikeičia.

— — — — — — —

* Piliovke Vilniuje vadinama Pilies gatvė.

** Be to, smėlį čia valo, ir neleidžia paplūdimyje gerti – mažai įvertintas civilizacijos požymis ir vakarietiško buvimo šalia vienas kito triumfas prieš chamišką kiaulinimą aplink savęs.

*** Galima tik įsivaizduoti, kas man bus, kai čia dabar keliausiu trigubai dažniau, nes gyvenu Lietuvoje, o iki Nidos man – tik 360 kilometrų.

**** Kur jau nerašysiu. Tai restoranas “Nidus”, ir už tas salotas, kurių nuotrauką pateikiu žemiau, kažkas degs pragare.

Salotos Niduse su neteisingu padažu, nes teisingo buvo gaila nupirkti. Negražu, gerbiamieji. Garstyčių padažas aiškiai matosi.

Advertisements

6 comments

  1. Būtent maistas man ir gadina visą Nidą. Tuščiu pilvu nesėdėsi, o ir pats gi per atostogas mieliau knygą paskaitysi, nei 15-20 min. prie puodo sukiosies. Šią vasarą suskaičiavau lygiai tris vietas, kur buvo galima valgyti. Visa kita – cepelinų, plokštainių, picų, duonų su sūriu ir panašių dalykų jovalas. Liūdna kai pagalvoji, jog čia per vasarą pinigų atvažiuoja daug, o kokybės santykis su jais – labai labai prastas.

  2. Ir rugsėjo mėn. jie duoda Cezario salotas su tuo padažu.

    Tačiau labai patinka pas juos pusryčiauti. Kepa nuostabius varškėčius.

    • Varškėčiai yra geriausi pasaulyje. Dėl padažo prie salotų: reiškia, jau rugsėjį buvo padažas pasibaigęs ir buvo trijų litų paskrudžinta.

  3. Kiekvienas kurortas atgimsta po sezono. Todėl man ir patinka prie jūros (ypač Nida) žiema. Ramu, nėra muzikos, mėgaujies gamta, jūra …

  4. Daoer

    Ech Andriau, taip užnostalginot, tiek daug artimų minčių (ypač tos, kur šnekama apie tai, kur geriausiai žmogus pailsi – couldn’t agree more. Ir kaip įtikint tuos, kurie vis kartoja “Bet gi ten jau buvom, varom kažkur kituuuuur”. Arba “bet ten kitur tai daaauuuug fainiau.”).

    Velnias, jei kadanors gyvenime leistų galimybės, kiekvieną savaitgalį lėkčiau TEN, pabūti, kur, kaip rašo http://www.visitneringa.com jautiesi liūdnu bet ne pamirštu, vienu bet ne vienišu ir kur po audrų vis tiek pasirodo saulė, kur galima pamiršti negandas, atsiduoti bangoms ir vėjui. Neringa – tai viltis, švyturys, ilgesys, nostalgija ir sielos šauksmas. Labai geras apibūdinimas toms vietoms.

    Kartais galvoju, kad atrodau truputį keistai, kai darbe vienas iš bookmarked puslapių yra visitneringa, o mano darbo pertraukėlės kartais išnaudojamos 5 minutes tiesiog stėrinti į jų nuotraukų galeriją arba tą besikeičiantį banerį frontpeidže. O stressball’ą man atstoja akmenukas nuo Pervalkos pliažų :)

    By the way, is it just me, ar Juodkrantė dar kam nors asocijuojasi su senukų miesteliu, kur visai nesinori pasilikti, ten dar tokios keistos “lapuočių” vietos, kurios kažkaip iškrenta iš bendro konteksto (nors ir suprantu, kad kadais Neringoj egzistavo beveik išimtinai TIK lapuočiai). Taip pat dar ir dėl to, jog sustodamas ir pavažiuodamas tik tiek kiek iki Juodkrantės, dar jautiesi, kad taip iki galo ir nepasemplinai VISOS tos vietos. Maybe i’m just weird like that.

  5. Nu ir suda valgai: tos nidus salotos tai kazkoks vakarysktis supjaustytas karbonadas. Galimai netgi nedabaigto kasnis. O tos geltonos bulvytes – bandziau sugalvoti kodel jos tokios geltonos ? – gal kazkokios reakcijos pasekme ?

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: