Valstybės tarnyba, varguolių svajonių matas

Antikapitalistiniais kliedesiais dalis žmonių tiki nuo seno, bet Lietuvoje pasakomis tiki dauguma.

“Lietuvos rytas”, 12 10 2011

Apie ką svajoja varguolis? Lrytas.lt specialistė ir sielų gydytoja Goda Juocevičiūtė jau rašė apie jį, kaip apie žmonių porūšį.

Dabar perskaičiau kai kuriuos komentarus apie mano kažkada sukurptą straipsnį apie lenkus, ir štai kas užkliuvo: jau tik duok lenkams valią mokytis savo kalba, o jie paskui užsimanys, tik lenkiškai kalbėdami, gauti teisę dirbti valstybės tarnyboje.

Valstybės tarnyboje! Supratau: varguoliui valstybės tarnyba, darbas biudžetinėje įstaigoje, yra troškimų viršūnė. „Valdiškas darbas“, o ne vergavimas kokiam nors privatininkui-išnaudotojui. Čia tai tikroji palaima: būti prie bajoro dvaro, net jei ir smulkiu raštininku arba padėjėjo patarėju (arba patarėjo padėjėju) yra kilniau, nei kokias nors ten dešras kimšti ar pyragėlius kepti.

Tai naujųjų laikų supratimas apie aristokratiją: valstybės tarnautojai yra naujieji bajorai. Net jei ne visi patys taip galvoja apie save, vyžotų būrų pagarbus nusilenkimas, nusiėmus kepurę, ir baudžiauninko baime persmelktas nusižeminęs kalbėjimas apie viską, kas išlaikoma iš valstybės iždo, ilgainiui priverčia valdžios žmones įtikėti kliedesiais apie „trečią žmogų valstybėje“, apie save kaip apie „nacionalinę vertybę“ ir vis daugiau dėmesio skirti išoriniam savo svarbos pasireiškimui.

Neatsitiktinai vyresnio amžiaus žmonės, kai kalba apie giminaitį, susiradusį naują tarnybą, dažnai iškart stengiasi patikslinti: „Ne, jis ne firmoje dirba. Normalų darbą, valdišką.“ Normalus darbas yra valstybinis, o visa kita – tik išsišokėlių pramogos, nukrypimas nuo žmoniškos, įprastos įvykių eigos.

Širdies gilumoje tie žmonės yra tikri, net neabejoja, kad visos tos firmos, UAB, privatininkai, kombinuotojai, „pirk-parduok“ aferistai, užsienio kapitalo vertelgos ir visi kitokie rinkos blizgučiai yra laikinasis paklydimas, kaip „Naujoji ekonominės politika“, NEPas, V.Lenino laikų Rusijoje – leis jiems pažaisti ir užrauks, o valstybė buvo, yra ir liks, nes kaipgi be jos, be tos valstybės.

Varguolis net nenori galvoti apie tai, kad mokesčiai į biudžetą subėga iš verslo veiklos ir privataus vartojimo, o pati valdžia nieko nekuria, ji tik skirto. Varguoliui šios problemos pernelyg sudėtingos, jis nepratęs taip galvoti: nebus privačios parduotuvės – nebus taip, kad nieko nebūtų, valdžia ko nors atveš ir išplatins gyventojams kokio nors maisto ir kokių nors drapanų. Kaip ta valdžia visa tai gaus, iš kur, už kiek – „o čia ne mūsų problema“, valdžia tegul rūpinasi, mums neturi rūpėti.

Tai viena šventų runkelio privilegijų, jo keistos ir iškrypusios savigarbos išraiška: jei jau kas jam „neturi rūpėti“, tai būkit ramūs, tikrai nerūpės, net jei jam nuo to nesirūpinimo bus pačiam blogiau.

Jis nepakels šiukšlės nuo žemės, nes ne jo darbas – „yra kas šluoja“, nepasidomės, kur laiko pinigus, nes „valdžia turi bankus prižiūrėti“, nesuks sau galvos, ar patikima oro bendrovė, iš kurios perka bilietus („tai ką, man dabar visų vežėjų mokumą studijuoti?“), nes ne jo tai darbas.

Tai vaikiškas mąstymas, bet vaikus paprastai prižiūri suaugusieji ir bent šiek tiek globoja įstatymai, atsižvelgdami į jų menką patirtį ir patiklumą.

Vaiko intelekto suaugusiųjų nesaugo niekas, ir jie tai supranta, ir labai nedrąsiai jaučiasi baisiame brandžių žmonių pasaulyje, todėl ir laukia (dažniausiai be pagrindo), kad valdžia apgins ir pasirūpins.

Net 84 procentai šalies gyventojų šiandien mano, kad verslas nėra doras, ir labiausiai varguolis nori apsaugos nuo to nedoro verslo. Jam sapnuojasi pasakos, labai išbujojusios Sovietų Sąjungos paskutinių traukulių laikais, apie tai, kad „Skandinavijoje yra tikras socializmas“, ten ir vilkas sveikas, ir avys patenkintos, vairuoja „Volvo“ ir visos turi vasarnamius prie jūros, ar kažkaip panašiai.

Varguolis noriai tiki pasakomis apie labai turtingą verslą, kur geri akcininkai žarsto milijardus, bet daugiausiai juos dalina dirbantiesiems, ir visi laimingi, ir laukia pensijos, nes senatvė ten – laiminga, pensijų fondai aptekę pinigų ir „valstybės apdrausti“ (ir vėl valstybė visais pasirūpina!).

Jei ten kas nors netenka darbo, tai gauna pašalpas, kurios vos ne didesnės už atlyginimus, o kalėjimai ten – kaip pas mus viešbučiai (varguolis būtinai pabrėš: su televizoriais kameroje ir bilijardinėmis koridoriuose), ir kalėjime dar geriau, negu laisvėje.

Švedijos ir gerojo kapitalizmo tvarką šlovinantis bukagalvis nelinkęs domėtis, kokiose Trečiojo pasaulio cypėse ir neįgaliųjų kooperatyvuose pasiūti tų pačių moraliųjų ir atsakingųjų socialistų dėvimi drabužiai ir kokiuose suodinuose Kinijos miesteliuose susispaudę gyvena ir kosėdami už skatikus dirba bedaliai, pagaminę ir sulitavę jo paties barškinamą kompiuterį ir kvėpuojantys nuodingais garais. Svarbiausia, kad yra pasaka apie gerą kapitalizmą, ir net visai ji ne pasaka, Kęstas ir Vytas juk nuvažiavo į Norvegiją ir visai nežada grįžti, patys pamatė, kaip ten viskas gerai sutvarkyta.

Kai protas marinuotas tokiais mitais, varguoliui labai nyku pasidaro, pamačius tai, kas darosi jo paties šalyje: nei bedugnių gerovės skrynių, nei verslo, kuriam užvis labiausiai rūpėtų kuo greičiau viską išdalinti aplinkiniams: kas kiek uždirba, tas tiek ir turi, kiekvienam ne tik pagal darbštumą ir tikrai ne pagal turimus aukštojo mokslo diplomus, bet pagal sugebėjimus ir įgūdžius. Daug turi pinigų kažkas tie, kiti, ir kažkokiu būdu, kad net sunku suprasti kaip jie juos gauna. Reiškia, turi per daug, reiškia, dalinasi per mažai, reiškia, nedori, ir reiškia, galima rasti kažką, kas juos privers pasidalinti.

Tą apsaugą valdžia jam siūlo ir žada, kad taip ir bus, bet dauguma valdžios žmonių nė negalvoja ką nors griauti ar keisti – dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, daugumai jų labiau už viską rūpi sava gerovė, o ją žymiai mikliau užtikrina draugystė su turtą kuriančiais, o ne su minia, laukiančia, kada jai ką nors paskirstys.

Antra, net jei ir ta minia rūpi, tai jau nebe XX amžiaus pradžia ir vidurys, ir minimaliai vingių smegenyse turintys žmonės žino, kad „atimti ir padalinti“ nėra nei perspektyvus, nei ilgalaikis kelias. Kad turėtum ką atiminėti ir dalinti, tas turtas jau turi būti sukurtas, ir pats jis nesikuria.

Valdžios žmonės puikiai žino, kas sumoka mokesčius į biudžetą: verslas ir turtingiausias ketvirtadalis gyventojų (ne tik per pajamų mokesčius, bet ir per vartojimą). Tie, kas daugiausiai turi, daugiausiai vartoja – jie ir daugiausiai sumoka, ir iš jų daugiausiai lieka, nes jų gaunamos išmokos iš biudžeto yra niekingai mažos, palyginti su jų indėliu. Valdžia apie tai žino, bet nesako, nes rinkėjai nemėgsta to girdėti.

Labai panašiai paauglys, gyvenantis pas tėvus, labai gerai išmano, kaip reikėtų teisingai skirstyti šeimos biudžetą. Paaugliui nepatinka, kai tėvai jam primena, kas moka už namo paskolą, šildymą, elektrą, internetą, vandenį ir skalbyklę. Todėl tėvai, net jei nori ramesnio gyvenimo, stengiasi per dažnai vaikui to neminėti. Taip ir valdžia: kalba su žmonėmis taip, kaip anie nori girdėti, o paskui daro taip, kaip reikia.

Jei būtų koks nors teisingumas, mokesčių inspekcija turėtų viešai pagerbti (geriausia – kokiais nors ąžuolo vainikais) visus, važinėjančius dideliais automobiliais su penkių litrų varikliais: tie automobiliai yra ne transporto priemonės, o akcizo pajamų spausdinimo mašinos ir negailestingos pompos, siurbiančios pinigus iždui. Iš tų pinigų paskui mokamos pašalpos ir pensijos.

Varguolis kraupsta, skaitydamas apie ponus, apsivilkusius kostiumais, kainavusiais dešimt tūkstančių litų – iš tiesų turėtų džiaugtis, paskaičiavęs, kiek iš to aprėdo valstybė gavo pridėtosios vertės mokesčio. Antra vertus, jei jis mokėtų suskaičiuoti PVM, tai turbūt nebebūtų varguolis.

Aš suprantu, kad tai turbūt racionalus būdas, bet man vis tiek nesmagu. Jei verslas (plačiąja prasme – ne vien jo savininkai, bet visi, kas dirba privačiame sektoriuje), sukuriantis visus turtus, yra beveik visų laikomas blogybe, tai nuodija atmosferą ir sėja negatyvumą.

Jei kultūros žmonės (arba tie, kas save tokiais laiko), taškosi neapykanta verslui ir dar didžiuojasi atlieką kažin kokią šventą tikrųjų vertybių saugojimo misija, jei senuosius lietuviškojo kino ir literatūros grandus galima per kilometrą atpažinti iš jų trafaretinių liūdnų atrūgų apie „mūsų bedvasius laikus“ (laikai, suprask, buvo daug dvasingesni, kai jie buvo iki ausų sukišę knysles į valstybės užsakymų ir „kūrybinių sąjungų“ ėdžias, poilsio namus, pagerinto planavimo butus ir paskyras automobiliams ir pagerinto maisto daviniams), tai aš tiesiog nežinau, kas gali būti autoritetai ir kas gali vesti paskui save?

Teisingai. Autoritetu galiu būti tik aš pats, be manęs to niekas nepadarys. Nebent dar tu, gerbiamasis skaitytojau, perskaitęs šį straipsnį ir linkčiojantis galva.

Advertisements

11 comments

  1. Liucipher

    Bravo! Ploju atsistojęs! Vienas močniausių tekstų per paskutinius metus!

  2. riešutukas

    :) paprastai ir vaizdžiai parodyta esmė.

  3. liuka

    Mano Brangiausioji yra valstybes tarnautoja,tai zinau,kad mitas yra oi kaip isbujojes . visa gimine galvoja ,kad mes “Vartomes it inkstas taukuose”,kas nuo realybes labai skiriasi.

  4. Piktuolis

    Vistiek nesuprantu ką bendro turi požiūris į nekalbančius lietuviškai valstybės tarnyboje ir visas šitas minčių srautas. Tikrai nesvajoju apie valdišką kėdę, bet susidūręs su valdininku manau turįs teisę susikalbėti lietuviškai, tik tiek.
    Beje kaip tik dažniau susiduriu su požiūriu, kad valdišką duoną valgo tik normalaus darbo dirbti nesugebantys.

  5. prekarijus

    Ponui didelė bėda su apskaitos pagrindais (‘principles of accounting’ pasiimkit gal kokią)

  6. Mindaugas

    Bet taigi bėda dar yra ir tame, kad patys “valstybės tarnautojai” labai dažnai jaučiasi aukščiau visko.. Nekalbu apie “trečiuosius asmenis valstybėje” ar kitus aukščiausios valdžios atstovus, kurie puikiai žino ir supranta kas kaip, bet apie visą planktoną begalinėse valdiškose įstaigėlėse, kur kiekvienas jaučiasi ypatingai svarbus ir be jo linktelėjimo, gink Dieve, nedrįsk nei nusperst. Tai va ir varguoliams paskui tokios asociacijos kyla, kad ten garbė, šlovė, pripažinimas ir gerovė randasi.
    Kita vertus, kaip sakoma, verslas egzistuoja ne dėl to, kad yra vyriausybė, bet NEPAISANT to, kad yra vyriausybė :)

  7. SD

    Atvažiavo tas Užkalnio minimas, daug PVM sumokantis klientas su savo džipu į mano ofisą, išsitraukė guma sutvirtintą rišulėlį banknotų po 100 Lt ir paklausė ar atsiskaitysim grynais ar su sąskaita faktūra per mūsų įmones. Žinoma, man jokio skirtumo, nes įmonė mano, todėl paimiau 10 000 Lt banknotais.

    Kažkada skelbimų puslapyje pardavinėjau nenaują gitarą už 230 Lt (nauja tuo metu kainavo 450 Lt). Skambino pirmą kartą, prašė nuleisti 20 Lt, nesutikau. Paskambino po 2 dienų, prašė nuleisti 20 Lt, derėjosi gal 5 minutes, nuleidau 10 Lt. Vėliau atvažiavo su 3-5 metų senumo džipu ir nepatenkintu veidu pakritikaves visus saulėje matomus įbrėžimus ant lako, išsivežė tą gitarą.

    Dar būna kai verslininkas vadovaujantis kokiai limuzinų ir hamerių nuomos firmai paskambina telefonu, jam pasakai paslaugos kainą su 4 nuliais, o jis pradeda derėtis dėl 100 Lt. Iš kur toks ubagiškas azijietiško turgaus mentalitetas?

    Dėl to, kad Lietuva yra pieno ir sūrio kraštas čia jokių turtuolių niekada nebuvo ir dar ilgai nebus (aš būsiu pirmas). Eidamas gatve žiūri į tuos Vilniaus senamiesčio džipus, hamerius, sportines mašinas ir galvoji iš kur jos: bobelė parašė EU projektą labdarai ir verslo plėtrai, eksporto didinimui ir pan. nesamonėms už ką dabar iki 2013 metų dalins pinigus, vyrelis atvežė į Lietuvą kontrabandos, kažkas pardavinėja užsienyje pavogtus skudurus ar automobilius, dar koks konservatorius verčiasi žmonių pardavinėjimu ir prostitucija ir tt.

    Jei tas lietuviškas verslas būtų jau toks kietas ir visiem naudingas, tai gal pagal visus rodiklius Lietuva nebūtų antra Rumunija. Kas žino kokį Lietuvišką prekės ženklą kurį žinotų užsienyje? O dabar yra beveik kaip runkeliai sako: pirk-parduok, kombinuotojai, brokeriai, konsultantai, vadybininkai ir vienadieniai importuoto šūdo bizniukai nutukusių verslininkų dovanoti jų bobelėms (kad galėtų pabūti “mAArketingo direktorėmis”) :)

    • Jorksyras_au_au

      Oi klysti, kitiems žmonėms svarbu pats derėjimasis, ne todėl kad jis ten sutaupys kažką ar laimės kažką. Mano brolis net Maximoje derasi, nes tiesiog jam patinka derėtis :)

  8. Jolanta

    Tikslios įžvalgos!

  9. Gal visai neblogas straipsnis ( pastebesiu kai Uzkalnis ilindo i telika tai visai protingai pradejo rasyt ) – bet problema kaip ir jau seniai identifikuota yra, daug sunkiau sugalvoti – O KA DARYTI TOLIAU IR KAIP GYVENTI, KAIP KEISTI TA VISUOMENE, KAIP KEISTI VALDZIA ?

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: