Nepasirodęs “Lietuvos ryte” straipsnis

Nuotrauka parinkta tokia, kad nereikėtų jokio parašo po ja. (Andrius Užkalnis, Rėčionys, Ukmergės raj., 2002 m. sausis)

Šis straipsnis turėjo pasirodyti mano skiltyje lrytas.lt spalio 19 d., bet nepasirodė, nes po dviejų dienų įvyko pasikeitimai (aprašyti tik kitoje žiniasklaidoje), ir per pasiruošimą tiems pasikeitimams mano straipsnis, kuriame aptarta prieš tai penktadienį vykusi laikraštyje avantiūra, tikrai niekam nebūtų padėjęs.

Man be galo gaila, kad “Lietuvos rytą” paliko Rimvydas Valatka, nes buvo ir yra draugas ir bendramintis. Jis parodė, kaip reikia padoriai elgtis iki galo: išėjo nepilstydamas purvų ir nesuvedinėdamas sąskaitų. “Turėtų organai pasidomėti” teisuoliams ir kovojantiems už kažin kokią garbingą žurnalistika*, reikia suprasti, yra trumpa šventė – matyt, “teisybė triumfavo”. Galima absoliučiai garantuoti, kad neilgam: mūsų žiniasklaida juk, jų požiūriu, visa tokia, kad bet kuriuo atveju galima bus dūsauti, linguoti galva ir stenėti. “Ašara Dievo aky, žiniasklaida, kur tu eini.”

O dabar štai prašom tas straipsnis.

Papasakokit dar apie „pigų populiarumą“, apsimetėliai ir nuobodylos

Žinote, ką man dažniausiai prikaišioja skaitytojai ir kritikai, tokie, kaip jūs? Pigų populiarumą. Girdi, viskas, ką darau, yra „pigaus populiarumo“ vaikymasis. Užkalnis, sako jie, yra nepailstantis savęs reklamuotojas, kuris vietoje talento, žinių ar kultūros kelia skandalus, kiršina, įžeidinėja ir taip didina savo pigų populiarumą.

Ši gliti sąvoka taip lengvai slysta nuo liežuvių, ji kartojama taip dažnai ir taip noriai, kad norėčiau ją iškalti ant savo būsimo antkapio, kai mano nemirtingą sielą paims į dausas ir pasiūlys dangaus laikraštyje „Dangaus rytas“ rašyti skiltį, o žemiškuosius įmūrys į kokią Senamiesčio sieną, kad būtų kur gerbėjams nešti gėles.

„Pigus populiarumas“ yra iš tų sąvokų, kurias į mūsų žodyną įvedė sovietiniai ideologai (kai rašė apie „buržuazinę spaudą“) ir taip stipriai išdegino ją sąmonėje, kad žodžių derinys skamba visai lietuviškai. Jį kalbėtojai naudoja automatiškai, kaip ir kitas raudonskūrės žurnalistikos liekanas, sąvokas „dvasios ubagai“, „daiktų vergai“ ir „tuštybės mugė“.

Populiarumą vadina pigiu tik tuomet, kai jis svetimas. Savo populiarumas niekuomet nėra pigus, dar daugiau – jis dažniausiai net ne populiarumas, o kilnesni dalykai: pripažinimas, dėmesys arba susidomėjimas. „Vaikosi pigaus populiarumo“ – taip sakoma apie kažką kitą, dažniausiai tą, kas pasiekia pripažinimo ir dėmesio, kurio norėtųsi ir pačiam kalbėtojui, bet jis jo pasiekti negali.

Kai man pamini „pigų populiarumą“, aš visuomet prašau paaiškinti, kuo jis skiriasi nuo „brangaus populiarumo“, ir pasiūlau pateikti pastarojo pavyzdžių. Į tokį pasiūlymą niekuomet nėra jokio atsakymo, nes kaltinantis kitus „pigiu populiarumu“ gėdingai susivokia tiesiog apgailėtinai ir bejėgiškai purkštavęs – atšauti jis neturi ką.

Taip pat kiekvienam politikui, nors kiek sugebančiam įtaigiai kalbėti, prikišamas „pigus piaras“, o reklama amžinai nuskriaustųjų kalboje visuomet „įkyri“, „agresyvi“ ir „blogai užslėpta“. Atrodo, visi tokie gudrūs ir patyrę, per kilometrą atskiria tuos pigius triukus – tik kažkodėl vis ant jų kabliukų pasimauna, kaip išgąsdinta moterėlė, kuriai sukčiai paskambino ir pasakė, kad „sūnus papuolė į avariją“, ir kuri (net ir neturėdama sūnaus) jiems atidavė tris tūkstančius litų.

Tai nelaimėlio gynybinė reakcija į savo negudrumo įrodymus: jis širdimi suvokia, kad ir reklamos specialistai, ir politikai būtent tokiems, kaip jis, nutaiko savo paprastas gudrybes, ir širsta, kad jį ir vėl apmovė.

Man, profesionaliam dvasios gydytojui ir visuomenės negalavimų aiškintojui, patiko penktadienį įvykdyta nepikta pakvailinimo akcija, pridėjusi portalui lrytas.lt to paties populiarumo ir parodžiusi, kaip paprastas įniršis temdo akis.

Skaitytojai pamatė, kad portalas pasišaipė, suprato, kad bent jau šį kartą nebuvo gudresni už tokia negudria laikytą žiniasklaidą (žurnaliūgos juk visi debilai!), ir kumščiai buvo sugniaužti nuo šio mažyčio, bet tokio skaudaus pažeminimo. Holivudo scenarijų autoriai puikiai žino, kad masinis žiūrovas visuomet turi jaustis truputėlį protingesnis už filmo kūrėjus ir atlaidžiai šypsotis („supratau, ką jūs čia bandėt padaryti – bet ne toks jau aš kvailas“). Žiūrovą reikia paglostyti ir pasakyti, kad jis labai gudrus – antraip jis susierzina.

Tai ir įvyko penktadienį. Žmogaus, iš kurio pasišaipė, pirmoji reakcija visuomet būna atkirsti: „nejuokinga!“ – net jei aplink daug kas juokiasi, o nejuokinga tik jam pačiam.

O paskui sekė grąsinimai ir nuosprendžiai, kurie būtų įspūdingesni, jei nebūtų tokie absurdiški.

„Visiškai subulvarėjo ir pageltonavo“ – tai įmanoma? Kiek metų visi šaukia, kad spauda visiškai bulvarinė, geltonesnė už citriną ir už rudenio lapus ir žemiau kristi tiesiog nebegali. Ką, išeina, prieš savaitę laikraščio portalas buvo geresnis?

„Po šito tai jau niekas nebeskaitys, bent jau aš tai tikrai“ – ar iš tiesų? Nes skaitytojai tokiais grėsmingais pareiškimais švaistosi kiekvieną dieną. Ir taip metai po metų. Ir jų nemažėja.

Gražiausia buvo skaityti moralizavimus ir ašaringus įvertinimus, pasūdytus palinkėjimais patraukti atsakomybėn, nuteisti, apdėti baudomis „kad ilgam atsimintų“ – žinoma, ne iš keršto jausmo, o ne: tik iš staiga atsiradusios pagarbos įstatymui ir etiškos žurnalistikos principams. Apie etišką žurnalistiką išmano, pasirodo, visi – net ir tie, kurie kasdien skaito spaudą, kurią laiko absoliučiai beverte, geltona, parduota ir purvina.

Pasirodo, daug kam tiesiog reikia pasižiūrėti veidrodyje į nugarą tarp menčių – ar tik nepradėjo dygti sparnai? Paskaityk komentarus, tiesiog šventųjų susirinkimas.

Visuomenė, kurios nariai ramiu veidu vagia socialines pašalpas, nusukinėja mokesčius, rūko kontrabandines cigaretes, pilasi nelegalų baltarusišką benziną, girti vairuoja automobilius, viršija nustatytą greitį ir palieka juos neleistinoje vietoje, apgaudinėja sutuoktinius, slapčia laukia, kad greičiau kaime numirtų tėvukai, kad vaikai galėtų parduoti mišką ir pasidalinti sodybą, prisukinėja elektros skaitiklius (kad mažiau reikėtų mokėti), darbe pliurpia valandų valandas valdiškais telefonais ir rašinėja komentarus interneto portaluose, ir svarbiausia, „ant bajerio“ balsuoja už aferistų ir klounų susibūrimus, kenkiančius valstybei visą kadenciją, pasidaro labai rimti ir atsakingi ir suraukę kaktas sėda vertinti žiniasklaidos moralinio veido.

Katilas grįžta į namus ir klausia: „man niekas neskambino?“. Namiškiai jam atsako: taip, skambino. Kas? „Puodas.“ Ko norėjo? „Kažką minėjo, kad tu juodas; juokėsi.“

Pasipiktinę skaitytojai, paklausykite. Jūsų dramatiški pareiškimai yra ne tik juokingi, bet ir nenuoširdūs. Jūs patys tokie patys, kaip ir juokavusieji, ir juokas būtų jums patikęs, jei būtų pasišaipyta iš ko nors kito, o ne iš jūsų. Žiū, kaip visi smagiai pasileido baksnoti pirštais į Saulių Stomą – net buvęs politinis bendražygis, kuris galėjo prieš burbuliuodamas pagalvoti, kas blogiau, ar mergas kabinti, ar valstybės vyrui su banditais bičiuliautis.

Žiniasklaidai priekaištaujama, kad ji, užuot vedusi paskui save ir plėtusi žmonių akiratį, mokiusi ir informavusi, eina paskui vidutinybės skonį ir troškimus – lengviausiu keliu.

Penktadienį lrytas.lt nuėjo ne lengviausiu keliu, o surizikavo ir padarė kažką tokio, kas paliks žymes (tegul ir viena iš tų žinių bus pasipiktinusiųjų apspjaudytas šaligatvis). Portalas pažiūrėjo, kas būna, kai skaitytojui pateikiama visiškai ne tai, ko jis tikisi. Auditorija buvo užklupta nepasiruošusi ir buvo šokiruota – auditorijai nepatiko, nes ji gal ir būtų norėjusi staigmenos, bet ne tokios, kokios nors švelnesnės, ir geriausia balandžio 1-ąją, kai visi būna pasiruošę organizuotam juokavimui ir „nepiktiems šposeliams“. Panašiai būtų pasipiktinę turbūt ir tuomet, jei gegužės mėnesį ateitų Kalėdų senelis ir atneštų dovanų – kokie čia juokai, visai nejuokinga, tik sunervinot mus visus, Kalėdos būna gruodžio pabaigoje, vėplos jūs, kvaili žurnaliūgos, jus į teismą paduot, mes be reikalo susinervinom, nes pagalvojom, kad buvo Kūčios, o mes silkutės negavome ir kūčiukų, mums dabar stresas ir reikalaujame kompensacijos.

„Taip juokauti negalima“, sako paniurėlis, nes jis norėtų, kad būtų kokia nors tvarka, pagal kurią galima saugiai ir neįžeidžiamai juokauti.

Bet šoko nebūna pagal taisykles. Tikras šokas ir sumaištis – tai ne ta reklama, kur perkančiam už 1000 litų žadama „staigmena – žadintuvas!”. Tai, pas paskelbta iš anksto, nebėra staigmena.

Skaitytojai liko pasipiktinę ir sako, kad tokio mokslo ir tokio akiračio praplėtimo jiems nereikia. Vaikotės pigaus populiarumo, gal jį ir gausit, bet daugumas nuo jūsų nusisuks, žada tie, kas sugeba suregzti ilgėlesnį sakinį.

Daugelis jaučiasi įžeisti ir kalba apie „nepagarbą skaitytojams“ – nors kaip tik juokavimas su skaitytoju, kaip su suaugusiu, o ne kaip su nervingu ir nuolat žliumbiančiu vaiku, ir yra pagarbos ženklas. Su auditorija buvo kalbama, kaip su pakankamai stipria ir brandžia, tikint, kad ji galės priimti net ir nesušukuotą antausį – ir truktelt pečiais.

Dalis auditorijos nenuvylė. Kitiems, matyt, dar reikės paaugti – ką jie ir darys. Jau daro, šiandien atsivertę šį puslapį.

— — — — — —

* Garbinga žiniasklaida, “rašymas be purvo”, ir panašūs veidmainiški lozungai yra įdomiausi, kai prieina eilė skirstymui į savus ir svetimus. Tada pasirodo, kad kas negalima priešo stovyklai, labai netgi tinka saviems šikniams, kurie gali plūstis, tyčiotis ir vemti kiek tinkami – tada tai kaipmat būna įvardinama kaip “tiesiog savo nuomonė”, “aistringas, aštrus požiūris” ir “principinė pozicija”.

Tags: Lietuvos rytas