Ar yra gyvenimas po krizės?

 

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, gyvenimas čia pastebimai pasikeitė. Nuotraukoje: kaimo turizmo sodyba Molėtų rajone.

Žurnalas “Valstybė”

Taip pat perspausdinta “Delfi”, kur prašom žiūrėti visus komentarus apie tai, kad autorius apsirūkęs ir kad straipsnis užsakytas Kubiliaus.

Sunku patikėti, bet Lietuva, atrodo, pradeda tiestis po krizės.

Žinoma, kaip jau pastebėjo daugelis, objektyvūs skaičiai yra ne tas pats, kaip „geros savijautos faktorius“ (feel-good factor). Mes jau pakilome į paviršių, jau pro ploną vandens sluoksnį matyti dangus, bet mūsų nuotaikos dar pačiame drumzliname ežero dugne.

Tačiau objektyvūs skaičiai ir rodikliai (žinia, ir tų rodiklių yra visokių, bet įvairi statistika rodo ta pačia kryptimi) rodo tą patį. Santaupos bankuose auga, kaip mūsų konservatyvumo atspindys.

Pajamos pamažu didėja ir atsigauna vartojimas, bet ne beprotiškai, o su tuo, kas lieka nuo skolų grąžinimo: atrodo, lietuviai pasiryžo nebegrįžti prie burbulo laikų apkvaitimo, kai 5000 litų atlyginimas daugeliui atrodė priimtina sąlyga imti paskolą butui su 3000 litų mėnesine išmoka (šiandien airijos ir norvegijos susiurbė tuos, kam algas sumažino, jie tuos butus yra išnuomojo už 900 Lt ir dabar aria fermose ir fabrikuose, toliau kruvinu prakaitu laistydami savo nelemtąją „investiciją“: anksčiau dirbo bankui, nors turėdami kur gyventi, o dabar vis tiek dirba bankui, bet jau net gyventi tame bute nebegali).

Žinoma, biudžetinėse įstaigose, kurioms apkarpyti biudžetai, ir privačiame sektoriuje, kur sumažėję pardavimai žiebė ir per algas, ir per komisinius, dirbantiems atrodo, kad yra taip blogai, kad blogiau tiesiog nebūna. Galėtų tai papasakoti kolegoms Vakarų Europos šalyse – ypač tiems, kurie dirba valstybiniame sektoriuje – ir pastarieji pasukiotų pirštais prie smilkinio, išgirdę apie lietuvių bėdas. Nes lietuviai nors turi biudžetus susibalansavę.

Vakaruose tuo tarpu yra karpymai, po jų bus karpymai, po tų karpymų – dar kiti, ir visi sėdi įsitvėrę kėdžių: išgyvenęs šiandien, galės pradėti naują kovą dėl savo kėdės, nes mažinti atlyginimus daugeliu atvejų neleidžia profsąjungų siautėjimas (geriau būti atleistam, negu peržiūrėti samdos sąlygas), o už valstybinės įstaigos durų dažnai pasaulis atrodo baisus ir nepažįstamas (daugelis valstybės tarnautojų Lietuvoje, o ir kitur rytų Europoje, dar nespėjo pamiršti kito gyvenimo, jie nepriaugę sėdimosios smegenimis prie savo valdiško posto ir visko, kas su juo susiję, nors be to posto jiems ir būtų liūdna).

Atvirai pasakius, ir emigracija, apie kurią, kone kiekvienas plepa nesustodamas, kaip apie absoliutų desperacijos įrodymą, visiškai netinkama kaip argumentas. Nes argumentų kalba niekas nekalba ir faktų ne tik nepateikia – jų paprasčiausiai neturi.

„Tuoj visi išvažiuos“ yra turgaus lygio pasvarstymas, o neva pribloškiantys emigracijos skaičiai, gauti per gyventojų surašymą, yra (ir tai jums pasakys kiekvienas statistikas) nekorektiškas lyginimas. Staigiai pakeitus gyvenamosios vietos deklaravimo – ir su tuo susijusių mokesčių – taikymo praktiką, gautas neva katastrofinis išvykusiųjų rodiklis, kurio patys net nežinome su kuo palyginti, nes lyginti nėra su kuo. Garsiausiai šaukė tie, kas norėjo kažką sau naudingo įrodyti, remdamiesi tuo surašymu – o duomenys be konteksto ir be patikimos ir aiškios dinamikos, kai lyginami palyginami dalykai, yra tiesiog dovana bet kuriam manipuliatoriui.

Čia būtų tas pats, kaip pradėti reikalauti, kad kiekvienas perkantis svaigalus privaloma tvarka gautų „registruoto alkoholio pirkėjo“ kortelę, o paskui parašyti spaudoje ir grūmoti iš tribūnų, kad „per ataskaitinį laikotarpį“ šalyje atsirado du milijonai girtuoklių, nes štai jie, tie skaičiai, o statistika nemeluoja.

Kalbant apie emigraciją, galime remtis geriausiu atveju atsitiktiniais duomenimis – kad ir pagarsėjusiu lėktuvų užpildymu iš Lietuvos ir į Lietuvą (populiarūs mitai sako, kad lėktuvai iš užsienių grįžta tušti), arba kraustymo bendrovių darbo apimtimis, pervežant mantą tarp šalių. Nė vienas patikrinamas rodiklis kol kas nerodo ne tik katastrofiško, bet net ir artėjančio prie pavojingo demografinio kitimo.

Be to, emigracijai suverčiama itin daug bėdų, kurios susijusios ne su ja, o su kitais rodikliais, kurie vyksta visur senstančioje Europoje: mažėjančiu gimstamumu ir žmonių persikėlimu iš kaimo į miestą. Pastarasis procesas ne šios valdžios sugalvotas ir prasidėjo ne prieš penkerius ir net ne prieš dvidešimt penkerius metus: absurdiška norėti, kad mažėjant dirbančių žemės ūkyje skaičiui, gyventojų pasiskirstymas tarp miesto ir kaimo liktų kaip tarpukario laikais. Todėl baksnoti į ištuštėjusias sodybas ir sakyti: „žiūrėk, valdžia visus išvarė į emigraciją“ yra nesąžininga.

Tačiau nepaisant to, kas yra teigiama, gera savijauta dar toli, juo labiau, kad mes esame linkę interpretuoti bet kokius teigiamus faktus kaip atslenkančio blogio ženklus. Išties, nėra tokio teigiamo fakto, kurio kaipmat negalėtume apsukti į kitą pusę.

Jei žmonės susitaupo daugiau pinigų – reiškia, nepasitiki valdžia.

Jei gamyba ir paslaugų teikėjai darosi labiau konkurencingi ir lanksčiai peržiūri kainas – reiškia beviltybė, verslininkai prie bankroto ribos. Paskutinis pasispardymas.

Jei didelis derlius žemės ūkyje – blogai, mažėja supirkimo kainos (kai blogas derlius – vėl negerai).

Jei klesti kaimo turizmas – aišku, kurgi ne, kas belieka, visas tikras žemės ūkis sugriautas, kas belieka kaimiečiams, tik pirtis kūrenti atvykstantiems pramogauti miestiečiams.

Ar pasieks Lietuva pagreitį ne tik ekonomikos rodikliuose, bet ir širdyse, kai atsiranda entuziazmas ir optimizmas? Pažiūrėjus į pavyzdžius iš XX amžiaus, sunku atsakyti garantuotai.

Šalys, pašokusios aukštyn po nuosmukių, dažniausiai turėjo tam didelių ir stiprių išorinių prielaidų. JAV buvo sukrėstos Antrojo pasaulinio karo ir visiškai pasikeitusių poreikių pramonės produkcijai, o kiek vėliau – Šaltojo karo grėsmės. Japonija pradėjo kilti (ir kilo nuostabiai ilgai) tik po visiško pažeminimo ir senųjų valstybingumo vertybių sutrynimo į miltus, kuriuos atnešė amerikiečių okupacija.

Vokietijai ir daugeliui kitų Europos šalių padėjo ir Maršalo planas, ir aiški ir suvokta grėsmė iš už geležinės uždangos.

Tuo tarpu Didžioji Britanija, neturėjusi jokių ryškesnių postūmių, psichologiškai kapanojosi pokario nuosmukio dumble nuostabiai ilgai – iš tiesų, iki trečiosios Margaret Thatcher kadencijos (1987 m.), kai tikrai atsirado optimizmas, bet tam šalis turėjo pasiekti dugną, streikus, nedarbą ir beveik prieiti prie pilietinio karo ribos.

Kokioje nors Airijoje optimizmas XX a. pokario metais atsirado labai negreitai: toli gražu ne tuojau po šalies įstojimo į ES 1973 m. ir net ne po ekonomikos liberalizavimo devintojo dešimtmečio pradžioje, kuris sukėlė didžiulį ekonomikos augimą, prasidėjusį prieš pat amžiaus pabaigą. Psichologai sako, kad airiai pasijuto gerai tik visai prieš finansų ir ūkio krachą 2007 metais. Jiems (beje, katalikams, kaip ir mes) prireikė bene dešimtmečio gerėjančio gyvenimo, kad tuo gerėjimu patikėtų.

Labai panašiai psichologinis gerėjimas atsiliko nuo objektyvių rodiklių ir kitose supurtytose krizių šalyse – tokiose, kaip Argentina, po 2001 m. krizės, kai šalis buvo sukrėsta beveik iki pamatų ir grįžo prie barterinių mainų ir vos ne natūrinio ūkio, žlugus valiutai, bankams ir investuotojų pasitikėjimui nukritus į prarają. Šalis gana sėkmingai išsikapstė, tačiau šiandien pakalbėjus su argentiniečiais, daugeliui gali pasirodyti, kad jie tik vakar stovėjo eilėse prie bankų, beviltiškai bandydami pasiimti jau nieko nebereiškiančius savo pinigus arba oro uostuose besiblaškydami lipti į nacionalinės oro bendrovės lėktuvus, kurie jau niekur nebeskrido. Optimizmo dar nėra.

Prisiminus kitus nesenus krizės pavyzdžius: Tailandą, Pietų Korėją ir Indoneziją pačioje XX a. pabaigoje, kai Azijoje baigėsi „ekonomikos stebuklas“ ir griežtos gelbėjimo priemonės pradėjo kalbas apie „naująjį kolonializmą“ (kai vietos valiuta nuvertėja arba yra nuvertinama, kaip musės prie medaus atsiranda pirkėjai iš užsienio, tiesiantys rankas į gardžiausius kąsnelius, siūlomus labai patrauklia kaina – jie visuomet kelia vietinių pasipiktinimą), gana greitas padėties stabilizavimas ir grįžimas į augimą, tik šįkart santūresnį, irgi nesukėlė nei optimizmo, nei pasididžiavimo savo šalimis bangos.

Tai kaip dabar bus Lietuvai? Man rodos, didžiausias postūmis bus euro žlugimas. Prognozuotojai nesutaria, kas laukia dabar: ar bankrutavusios ES narys pietų bloke bus išmestos lauk iš euro zonos, ar iš jos pasitrauks mokios ir turtingos valstybės – tokios, kaip Vokietija ar Olandija, kurios pasidarys sau naują eurą ir leis senajam eurui nuvertėti? Sutariama dėl vieno: vienpusiškas gelbėjimas (iš pilnos kišenės į tuščia) artėja prie pabaigos ir jeigu jau vien Graikija pradeda nusibosti, tuksendama prie durų ir ištiesdama kepurę eilinės išmaldos – kitiems prašytojams jau nebebus ką duoti.

Ir Lietuva bus pavydėtinoje situacijoje: ji galės pati pasirinkti, ką jai veikti su savo valiuta (savo valiutos susiejimas su euru, o ne prisijungimas prie jo, kaip Estijai, paliks žymiai daugiau svertų pačios šalies rankose). Devalvavimas kartu su žlungančiu euru būtų ne toks skausmingas, kaip atskirai nuo jo, nes pagrindinė baimė dėl atskiro devalvavimo (būsto paskolos gyventojams, denominuotos eurais) nustoja būti tokia baisia.

Be to, Lietuva emigracijos dėka nesukūrė nedirbančio, dirbti nenorinčio ir nemokančio asocialaus gyventojų poklasio, neatsirado ir tokių įpročių ir lūkesčių, kurie kaip akmuo po kaklu sveria senąsias Vakarų Europos šalis.

Kai dėl euro griūties bus nurašyta daug senų skolų ne pagal nuopelnus, o pagal patogumą ir išsiskaičiavimą, tai, kas laikyta turtu bankuose ir vertybiniuose popieriuose (o kartu ir senieji pensijų fondai ir santaupos) praras didelę dalį vertės, mes Lietuvoje su savo kukliais lūkesčiais ir gyvais prisiminimais apie blokados laikų gyvenimą būsim kaip tie beveisliai, bet tvirti šunėkai, kurie laimingai gyvena lauke ir po tiltu, kai prabangiuose namuose užaugę pudeliai su rožiniais kaspinais ant uodegų su baime žiūri į jiems nepažįstamą pasaulį, kai juos išmeta pro duris.

Kažkas pasakė: niekada negalima vėjais paleisti geros krizės. Pastarųjų metų sunkmetis atnešė Lietuvai labai daug gero: išblaivė galvas, nuleido daugelį nuo debesų ant žemės ir pakeitė įpročius. Jei ateinanti euro griūtis, kuri Lietuvai žada daugiau naudos nei bėdos, nebus mūsų iššvaistyta, mes galėtume būti sveikas ir tvirtas namas, su stogu, su rūkstančiais dūmais iš kamino ir su savo daržu ir keliomis obelimis ir karvute tvarte griuvėsių lauko pakraštyje.

Advertisements

3 comments

  1. Candy

    Skaičiau valstybėje :)

    Patiko. Gal aš ir ko nesuprantu, bet daug kas tik mūsų galvose.

    Turi aukštąjį, bet dirbi už minimumą? Tai ko dirbi?
    Pasauly vien blogi dalykai? Tai gal išjunk žinias ir įsijunk kokį dokumentikos ar gamtos kanalą ? :)

    ech. O komentarai delfyje tai duok dieve. Net skaityt nemalonų tokių visažinių sapaliones.

  2. Piktuolis

    Nežinau kaip sugebėjau pražiopsoti šitą įrašą, bet geriau vėliau negu niekad…
    Ačiū. Labai nuoširdžiai ačiū. Žiauriai patiko.

  3. Greitas

    na, kad proto krizė visiems įkrėtė, tai tiesa, bet dėl naudos iš euro žlugimo, labai abejoju, mes maži ir patiems su savo valiuta nieko čia reikšmingo nuveikti negalime, kad pablogės valstybių padėtis į kurias eksportuojame, tai faktas

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: