Lietuva turi išmokti mylėti tokius, kaip Bronislovas Lubys

Nuotrauka: ELTA.

“Lietuvos rytas”, 2011 10 26

Kad išėjęs Bronislovas Lubys buvo didelis žmogus, neabejoja turbūt niekas. Bet ne, abejoja: dar velionis nepalaidotas, o jau pilna viešoji erdvė atsiliepimų, girdi, duokit mums tokią gamyklą, mes irgi būsim turtingi ir garsūs. Jokio čia pasiekimo, šaukia jie – su tiek turto kiekvienam būtų gerai.

Aš čia ne apie pagarbą išėjusiam: Lietuvoje būtent todėl taip dažnai ir kartojama, kaip dera kalbėti apie mirusius, nes didelė dalis žmonių dažniausiai elgiasi atvirkščiai. Čia jau mūsų niekas neištaisys. Aš ne apie tai.

Aš noriu pakalbėti apie tai, kad mes bandome išknisti nuoskaudas net ten, kur iš tikrųjų yra sėkmės istorija: net ne asmeninė pramonininko sėkmė, o sėkmė darbuotojams, įmonėms, miestams ir visai Lietuvai.

Prisimenant Bronislovą Lubį, šiandien yra per dažnai grojama ta pati nuzulinta plokštelė: privatizavimas Lietuvoje, girdi, buvo „prichvatizavimas“, didžiulė neteisybė, visų turtą susigrobė saujelė apsukruolių – o galėjome turėti mes visi, ir visiems mums būtų užtekę.

Pirmiausia, nebūtų užtekę. Padalintas nemokamas turtas laimės ir gerovės neatneša. Pinigus ir turtą gausina tinkamai naudojamas turtas, kad ir koks jis būtų – azoto trašų gamykla ar trys nuomojami dviračiai pajūryje.

Aš net nepradėsiu prisiminti, kad investicinius čekius tais tolimais laikais dauguma panaudojo taip, kaip jiems liepė nuovoka: iššvaistė, atidavė pusvelčiui, iškeitė į ką nors, investavo į bet ką – kaip pasiūlė kaimynas ar pusseserė. Kokį supratimą turėjo vidutinis gyventojas? Priminsiu, jei neprisimenat: tais laikais Lietuvoje vis dar rodė Rusijos televizija, per ją auditorija hipnotizavo šamanas Anatolijus Kašpirovskis, ir žiūrovai varvino seilę, įkraudami teigiama energija vandens stiklainius, sustatytus prieš televizorius. Tas vidutinis žiūrovas ir buvo vidutinis privatizatorius, tai štai jums ir prašom.

Šiandien tas pats žiūrovas, tik jau pasenęs (arba ano žiūrovo vaikas) maigo mobiliojo telefono mygtukus, balsuodamas už televizijos laidų dalyvius. Gal man trūksta vaizduotės, bet aš neįsivaizduoju Bronislovo Lubio nei žiūrint Kašpirovskio laidas, nei balsuojant už savamokslius dainininkus priešais televizorių. Jis turėjo kitų rūpesčių ir kitų planų.

Tai, kad didelė dalis turto atiteko ne didžiajai masei be nuovokos ir be jokių žinių, o žmonėms, išmanantiems, kaip tvarkytis su turtu, yra ne neteisybė, o didžiausia laimė: tokiu būdu bent jau buvo užtikrinta, kad įmonės veikė, plėtėsi ir kūrė darbo vietas. Lietuvoje tebėra ir pramonė, ir gamyba, ir kažkas pildo biudžetą būtent todėl, kad privatizavimas buvo iš esmės sėkmingas.

Nepaisant sėkmingų pavyzdžių, yra ir kita spektro dalis: kiekviename mieste ir miestelyje galima be vargo rasti įmones, kurios anuomet buvo privatizuotos „pagal teisybę“, ir kur šimtai akcininkų („darbo kolektyvas“) po šiai dienai turi turtą, ir jį galima atpažinti iš tolo plika akimi. Jokių kapitalinių įdėjimų, todėl telkšo balos, išdaužyti langai, išklypusios šaligatvio plytelės, supuvę langų rėmai ir trupa betonas, viskas išparceliuota margoms smulkioms firmelėms su kreivomis iškabomis ir ranka rašytais skelbimais lange su gramatikos klaidomis. Tai kolektyvinės nuosavybės veidas – atgyvenęs ir beviltiškas, kaip ir kolūkinė sistema (kuri ir šiandien turi savo garbintojų: jiems nesvarbu, kad anuomet buvo tuščios parduotuvės, svarbiausia, kad visi buvo lygūs). Varguolis, gavęs turto, nepasikeičia: jis tik tam turtui uždeda varguoliškumo atspaudą, kaip tie žmonės, kurie žūtbūt nori įstiklinti savo balkoną daugiabučiame name. Jam tiesiog instinktas taip liepia: taip daro visi vargetos, taip darys ir jis.

Bronislovas Lubys, kaip pastebėjau ne aš vienas, nenustekeno nė vienos įmonės, nesupjaustė metalo laužui, neįkeitė lengviems kreditams gauti: visos jos dirba, moka atlyginimus ir mokesčius į biudžetą.

Čia pasigirs jau pažįstama dainelė: „o jūs pažiūrėkit, kiek milijardierius turėjo sau pinigų ir kiek moka darbininkams“. Čia irgi viskas paprasta: savininkas tik todėl ir yra savininkas, ir įmonė yra veikianti įmonė, o ne bankrutavę griaučiai su badautojų vagonėliais prie administracijos pastato. Todėl, kad moka tiek ir tik tiek, kiek kainuoja pasamdyti reikalingus specialistus. Tai daugeliui nuskambės labai ciniškai, bet pramonininkas samdo darbo jėgą, o ne sprendžia socialinius klausimus ir ne „užtikrina tokius atlyginimus, kurių pakaktų, kad galėtum oriai gyventi“. Nė vienas pramonininkas nemokės daugiau už elektrą, vandenį ar žaliavas, nei jų rinkos kaina; lygiai taip pat ir darbo jėga turi savo rinkos kainą. Tačiau dažniausiai iš pramonininko veiklos ir gaunasi darbo vietos ir atlyginimai – ne kaip tikslas, o kaip šalutinis teigiamas padarinys.

Jei kas baisitės tuo, ką čia pasakiau, prisiminkite, kada paskutinį kartą važiavote taksi – na kaip, ar mokėjote pagal skaitliuką? O gal pasidomėjote tuo, kiek vairuotojui reikia, kad galėtų „oriai pragyventi“, ir tarifą savo nuožiūra padvigubinote? O taksi važiavote gal todėl, kad jūsų socialiai atsakingai sąmonei norėjosi pasirūpinti, kad vairuotojas turėtų darbą ir nekirmytų prie darbo biržos – ar galbūt vis dėlto jums paprasčiausiai reikėjo nukeliauti iš vienos vietos į kitą?

Nors daugeliui atrodo kitaip, privatizavimo tikslas nėra visiems viską išdalinti po lygiai, kad nebūtų liūdna nevykėliams ir pavyduoliams. Buvimas nevykėliu yra dėsningas poelgių ir įpročių padarinys, o sėkminga veikla – įgimto talento ir išmoktos elgsenos mišinys.

Tiesa yra tai, kad jei tie, kas šiandien piktai burba apie B.Lubį, būtų anais laikais gavę į rankas lygiai tą patį turtą, kaip jis, jie šiandien būtų tokie pat varguoliai, kaip ir šiandien – jei netikite, pažiūrėkite, kas atsitinka geriems trims ketvirtadaliams milijonierių loterijų laimėtojų, ir kiek turto jie valdo praėjus metams ar trejiems po laimingiausios savo gyvenimo akimirkos.

Ir jei B.Lubys anais laikais nebūtų sėkmingai privatizavęs Jonavos azoto trąšų gamyklos (anuomet, tiesą pasakius, neperspektyvios, aprūdijusios, technologiškai atsilikusios įmonės), jūs manote, jis šiandien sėdėtų kur nors nutriušusiame bute blokiniame name ir važinėtų troleibusu? Ne, jis būtų daręs ką nors kito ir vis tiek būtų sukūręs tūkstančius darbo vietų, o sau pasistatęs tokį namą, kokio jam norėtųsi.

Netikite? Prisiminkite lietuvius tremtinius Sibire, kuriuos po kelerių metų reikėdavo iš naujo išbuožinti, nes greitai prasigyvendavo: jiems viskas lipo prie rankų. Jei juos būtų ištrėmę nors ir į mėnulį, po metų kitų ten būtų daržai, ūkiniai pastatai ir pirtys, ir jie sėkmingai suktųsi, pardavinėdami mėnulio gyventojams kokius nors kosminius runkelius ir kopūstus. Ir prisiminkite tų žmonių turtą Lietuvoje perėmusią sovietų valdžią: varguoliai ir liko varguoliais.

Kai kurie žmonės yra gimę būti šeimininkais, sutvarkyti ne tik savo gyvenimą, bet ir viską aplink save, kuo platesniu spinduliu. Man regis, B.Lubys buvo būtent toks.

Buvęs Britanijos premjeras Tony Blair’as yra pasakęs apie leiboristų partijos modernizuotoją, juodųjų politinių technologijų specialistą ir viešųjų ryšių stebukladarį Peterį Mandelsoną, iš širdies nekenčiamą senojo raugo partijos narių, nors ir padėjo laimėti rinkimus: „mano misija bus baigta, kai leiboristų partija išmoks mylėti Mandelsoną“. Leiboristai taip ir nenugalėjo savo gentinės neapykantos žmogui, kuris buvo protingesnis už daugumą partijos šulų kartu paėmus, ir vietoje jo rinko sau į vadus ideologinius ortodoksus. Už tai moka didelę kainą: atsidūrė politikos šalikelėje.

Lietuva nesugebės išeiti į pažangos greitkelį ir įsimesti šeštąją pavarą, ji bus pasmerkta nykiai blaškytis tarp beprasmių ir neužbaigtų Valdovų rūmų statybos ir nepavykusių kultūros sostinių šventimo, pavydžiai skaičiuodama nusunktus skatikus svetimoje kišenėje, kol daugumas žmonių neišmoks mylėti tokių, koks buvo Bronislovas Lubys.

Advertisements

20 comments

  1. kadais tuometis Achemos profsąjungos vadovas sakė: linkiu B.Lubiui skraidyti sraigtasparniu. kodėl? nes kai važinėjo Volga, uždirbome, X, kai persėjo į Saab, uždirbome XX, kai persėdo į Mercedes – uždirbomne XXX.

    • žemaitis

      Pro Memoria,,,Ir visdėlto Tai buvo Didelis Žmogus……Jums visiems Toli iki Jo….Tai tikrai Lietuvos Žemaičių Kunigaikštis….

  2. liuka

    B.Lubi galima sulyginti su diziaisias XXa.pramoninkais H.Fordu ar A.Citroen.

  3. riešutukas

    teisingas straipsnis.

  4. Liubys

    Šiaip jau, dirbant įmonėje priklausančioje B.Lubiui (BTV, aka Broniaus Televizija), reikėjo paprasčiausiai susilaikyt. Suprantu – niežti rankas, norisi paprovokuot, bet susilaikyt šį kartą reikėjo…

    • Čia tamstai reikėjo susilaikyt užuot stojus į eilę glušių, kurie suvedė galus “Užkalnis dirba BTV, todėl taip ir rašo”, ir džiaugiasi kaip bomžai prie konteinerio, picos dėžėje išmestą gabalą radę ir tris tuščius butelius nuo alaus.

      Aš rašau apie ką noriu, kada noriu, kaip noriu, ir turiu didelę prabangą rinktis temas ir pasisakymus pagal savo skonį ir išmanymą, kas ne visiems duota, nes aplink minios bailių dvarniažkų, įpratusių vizginti uodegą prieš viršininkus ir viską matančių per savo užrasojusius iš baimės akinius ir kalenančius išpuvusiais dantukais. Pagal save sprendžia, ir savo nykų padlaižiavimą, ir tesprendžia.

      Apie ką berašyčiau, vistiek atsiranda šimtai traumuotų vargetų, kuriems “straipsnis užsakytas”: čia iš tų, kurie norėtų užsakytus rašyti, tik jiems niekas neužsako. Apie prekybos centrus irgi juk rašiau, nes man sumokėjo Maxima ir Rimi ir davė auksines nuolaidų korteles.

      • Liubys

        Tokio ilgo ir nuoširdaus paaiškinimo sulaukus tikrai nebekyla abejonių, kad tamsta tikrai nieko nebijote :) O šiaip tai, visko paišymas juodai-baltai gal ir veiksmingas vaikantis populiarumo… bet rodo šiokį tokį paaugliškumą ir naivumą… Suprantu Jūsų poziciją – veikianti “Achema”, nors ir Lubio rankose yra tikrai geriau nei žlugusi gamykla su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, tačiau tik neliepkit man mylėti Lubio… Tegu jį myli tie kas myli Brazauską – “gražų vyrą ir gerą ūkiniką”, be kurio dabar nei NATO nei EU būtumėm ir t.t. Man abu šie veikėjai tarsi broliai dvyniai, keista, kad ne viename kape laidos…

        P.S. Teigynys, kad Lubys nėra nuvaręs nei vienos įmonės, mano kukliomis žiniomis kiek perdėtas. Sekantį kartą kai lankysitės BTV, paklausinėkit savo kolegų kaip atrodė BTV 2001m. (ar kada ten ją nupirko), kokie tada buvo reitingai, algos ir t.t.

  5. Bjuti

    Labai geras palyginimas su taksistais :) Kažkada Andriaus taip mylimose Supermamose stebėjausi ir netgi žavėjausi, kaip tos pačios personos kalbėdamos apie darbdavius piktinasi, kad “jie galvoja apie save, kas gali išgyventi iš tokio atlyginimo” ir t.t. Tačiau temose apie auklių algas, kai pačios tapdavo darbdavės, sriūbaudavo “kodėl aš turiu mokėti tiek, kai galima susirasti už daug mažiau”, arba “kodėl aš turiu apmokėti atostogas, jei tuo metu mano lukučio tai ji nežiūri”.
    Ir šiaip man labai patiko šitas straipsnis!

  6. Vardenis Pavardenis

    Nežinai mielasai Andriau, kad Lubys nėra (nebuvo) eilinė asmenybė Lietuvos padangėje, teigiamas ir neigiamas šio reiškinio puses ne taip ir paprasta vienareišmiai vertinti, runkeliškas čepsėjimas mintyse dalijant Lubio melejardus iš esmės yra banalus, bet manau šiuo straipsniu prisidėjote prie šio reiškinio popinimo “AMB’istiniame stiliuje”.

  7. vyr

    Italai taip pat turėtų išmokti pamilti savo mafijozus, o gal ir myli, kas juos žino. Bet vis tiek dėl visa ko, geriau pirmiau pakasti. Nesveikai ironizuojant – kas žiūrės (o gal jau šiam momentui) garbiojo pono laidotuves, stebėkit, kiek mln. nešasi su savimi… How I Learned to Stop Worrying and Love the Bomb. Meilė toks neprognozuojamas dalykas ir įsakymams bei logikai nepaklūsta, kaip ir neapykanta tikriausiai. Gal vertėtų dar palaukti, kol pinigai ir atmintis švariau išsiplaus, tada atsiras prielaidos palankumui, imho.

  8. Mindaugas

    Beje, jei teisingai viską supratau, tai kai kuriose eilutėse nuskambėjo taip, lyg Lubys savo darbuotojams būtų mokėjęs mažas algas. Tiesa pasakius Achemos grupėje dirbančių žmonių algos yra vienos aukščiausių Lietuvoje (jei ne pačios aukščiausios) – net ir juodadarbių. Pvz Achemoje darbuotojas Jonavoje kraunantis maišus į vagonus kiek pamenu prieš porą metų gaudavo 2400 Lt. – tai manau nėra pati žemiausia alga LT ar ne?

  9. Viskas labai teisingai ir gražu: Ne visi gimsta kietais vadybininkais, ne visi turi vadovo talentą ir t.t. išskyrus vieną: kaip pas Lubį atsirado tas “Azotas”? Ar jo tėvas milijardierius jam tą gamyklą paliko? Ar jis paveldėjo senelio Sibire uždirbtus milijardus ir ją įsigijo, ar per visą gyvenimą taupė ir taupė ir akcija po akcijos susipirko kontrolinį paketą vis lipdamas karjeros laiptais? Turbūt ne. Turbūt banaliai būdamas tarybiniu direktorium užstatė gamyklą, o už gautą paskolą ją susiprivatizavo. Tai nepaneigia jo kaip vadybininko ir šeimininko talentų bet tai nelabai jį ir išskiria iš chebros dirbusios AMB’iniu principu “Vsio zakonno”. Tsakant būkime biedni bet teisingi ir nesivadovaukim tuo kvailu principu: apie mirusį tik gerai arba dvasingai tylėt

  10. La femme

    Puikus straipsnis. Eilinė žuvis (antausis) amžinai stūgaujantiems varguoliams. Jau akimis permetus komentarus lryte po straipsniais apie a.a. B.Lubį, matėsi, kad daugelį net iki ekstazės priveda taškymasis purvu, po kuriuo slepiamas ne kas kita, o pavydas ir apmaudas. Na, kas tau, brangus varguoli, trukdo pasekti Lubio pėdomis, ir tapti melejerdierium, susikrauti turtus švariais ar ne tokiais švariais būdais? Ar tik ne vingių trūkumas smegenyse, įdomu. Jei jau verslininkas – tai būtinai vagis, jei jau turtingas verslininkas – tai savaime suprantam dėl to, kad apvaginėjo kitus. Holly Christ, kada gi pagaliu išnyks tas homo sovieticus mąstymas iš lietuviukų smegeninių???

    • Maždaug tuo metu, kai išmirs Bronislovo Lubio ir Algirdo Mykolo Brazausko karta… Pamenate, visi kalbėdavo, kad „viskas bus gerai, turi karta pasikeisti“ – štai ji keičiasi. Ir tik į gera, niekur kitur.
      Bet kokiu atveju, negi taip sunku suprasti, kad žmonės, atsiliepiantys negražiai apie tokį darbo vietų kūrėją, patys nežinodami sveikina naują erą Lietuvos istorijoje (atsiliepiantieji gražiai yra daug įvairesnė liaudis, dažnai ta, kuri šiaip nevisai paisosi mūsų erdvėlaikyje)? Su šiek tiek triukšmo ir kontraversijos į aną pasaulį (tą, kurio iš tikro nėra ir iš kurio negrįžtama) palydime senąją gerąją, tą tikrą ir nesuvaidintą aukšto rango sovietinę nomenklatūrą, visomis išgalėmis laikiusią Lietuvą pririštą prie jai geopolitiškai neparankaus (tačiau jiems taip artimai asmeniškai pažįstamo) vieno amžinojo partnerio. Pasidžiaukime tuo, kad galbūt įvairūs dalykai pradės keistis į gera. Nes tiems, kurie pasibaigė, jau neberūpi…
      p.s. argumentas „jei taip pavydu, padaryk geriau“, kuriuo nuolat mėtosi ir visuomet smagus skaityti Užkalnis, ir visi likę verslininkų gynėjai, yra elementariai kvailas argumentas, naudojamas tuomet, kai daugiau argumentų nesugalvojama. Jis yra toks pats jėgovas, kaip „jei nepatinka, padaryk geriau“.

      • Mano argumentas yra kitas. Tomis ekonominėmis sąlygomis, su tais darbuotojais ir su tomis galimybėmis, kurios realiai buvo, o ne išgalvotos teoretikų, aš nematau ir neįsivaizduoju geresnius rezultatus turinčio scenarijaus, nei tas, kurį įgyvendino Lubys. Galima kalbėti, kad ot būtų buvę gerai, jei ten gamintų ne azotines udobrenijas, bet būtų gavęs finansavimo, pastatęs iPadų gamyklą ir silicio slėnį ir Lietuva būtų kaip Kalifornija ir dirbtų kitoms rinkoms, bet tai yra briedai, kaip ir tai, kad galėtų būti geresnis privatizavimo outcome’as.

      • Dėl to, žinoma, niekas nepasiginčys. Juoba, kad ir bergždžia būtų. Tačiau Lubys yra nemėgstamas ne tik kaip stambus verslininkas ar turtingas žmogus. Jis yra tikras nomenklatūrščikas, Nepriklausomybės Akto Signataras prieš savo valią (buvo opozicijoje), vienas įtakingiausių lobistų Lietuvoje ir jo verslas buvo priklausomas nuo rusiškų dujų. Būtų smagiau, aišku, kad šiam žmogui būtų tokie aktualūs kokie kiti, ne tokie geopolitiškai skaudūs klausimai, bet turėjom ką turėjom. Tad galime mylėti jį kaip verslininką (niekada nesupratau, kodėl verslininkus reikia kažkaip išskirtinai mylėti, juk ne dėl meilės jie savo verslu užsiima), bet jo pagalio provakarietiškos Lietuvos politikos ratuose nematyti irgi būtų netikslu.

  11. Paulius

    Jūs gal daunai iš toli ar išpuoselėtą humoro jausmą su savim nešiojatės? Rašoma MILIJARDAS, E raidės šiame žodyje nėra ir nebuvo. Pirmiausia gal 10 klasių baikim, o po to pas Užkalnį ir delfyje komentarus rašykim, visiem geriau būtų.

  12. rašyba

    “Priminsiu, jai neprisimenat: …” gramatinė klaidelė – siūlyčiau vartoti jei…

  13. svebas

    kaip ten bebutu Lubys buvo vagis. Pradini kapitala isigijes nusikalstamu budu teisinio chaoso metais. Ar vogto turto islaikymas ir gausinimas leidzia ji vadinti geru verslininku? Ar istatymu pirkima ir komunistines nomenklaturos remima galima laikyti didziais darbais? Uzkalnio str. ju tai ir nematyti.
    Suprantu, kad Uzkalnis dirba velinio proopagandineje imoneje ir reikia kazkaip uzsitikrinti varsge ateiti, bet tokiu komunistinio stiliaus blevyzgu nuo Domo Sniuko laiku seniai bepamenu..

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: