Kaip aš lietuvius humoro laisvės mokiau

Salomėja Nėris (trečia iš kairės) mažiau žinomu savo kūrybos laikotarpiu, kai gyvendama Maskvoje dalyvavo neformalų saviveikloje. Kairėje: Grigorijaus Rasputino anūkas Konstantinas. Taip pat matome jauną Džoną Lenoną ir Borisą Grebenšikovą.

Lietuvos rytas, 09 11 2011

Šio trečiadienio Užkalnio skilties niekas turėtų nebeskaityti, kaip ir paties portalo. Bent jau komentaruose taip žadėjote: “po šio straipsnio galutinai apsisprendžiau – viso gero, daugiau rankų nebesitepsiu”, rašėte jūs, ypač po lengvabūdiško pajuokavimo apie Salomėją Nėrį aną savaitę.

Bet štai skaitote, tai ir pakalbėkime.

Gerbiamasis skaitytojau, aš tokios reakcijos nesitikėjau ir jaučiuosi sužinojęs gyvenime labai daug – kaip autorius, kaip žurnalistas ir kaip viešosios erdvės sanitaras, kasdien užsimaunantis gumines pirštines ir kuopiantis tas gelmes, kurių rafinuoti rašytojai neliečia.

Visada žinojau, kad tarp mane skaitančių yra daug žmonių, kurie manęs neturėtų skaityti: aš ne jiems. Esu daugelio skaitytojų autorius (vien mano knygas, kukliausiais vertinimais, skaitė ne mažiau 100 tūkstančių žmonių – neskaitant periodikos publikacijų), bet, Dievas mato, aš tikrai ne visų.

Geriausiai tai buvo matyti iš to, kaip jus (na, gerai, ne visus, bet daugelį) užkabino šis sakinys: “Bet man viskas galima, aš ilgus metus gyvenau Anglijoje ir dėl to esu kur kas protingesnis, nuovokesnis ir įžvalgesnis už vidutinį lietuvį”. Aš tikėjausi, kad kokiems 90% skaitančiųjų bus absoliučiai aišku, kad tai labai akivaizdi (ir dar, sakyčiau, pernelyg paprastai nutašyta) ironija.

Kur tau: pasirodo, šokių dešimtukų žiūrovai ir Kirkorovo, Baskovo ir “Liubė” koncertų lankytojai taip aštriai nepagaląsti, kad galėtų net tokį negudrų juokelį išskaityti. Jiems reikėtų dar pašviesti lempute.

Todėl ir pašviesiu, kad geriau prikaistų pustuštis puodas. Mano giliu įsitikinimu, apie emigrantų pranašumą prieš pasilikusius (arba atvirkščiai) gali rimtai galvoti tik virtualiame gyvenimo autoįvykyje kelis kartus pervažiuoti nukentėjusieji. Traumos aukos. Jei manai, kad užsienietis (arba ten gyvenęs) prigimtinai nuovokesnis ar įžvalgesnis už Lietuvoje gyvenantį, arba net jei gali įsivaizduoti tokią mintį, kaip rimtą, tu tikrai nesi mano skaitytojas.

Jei tu gali rimtu veidu skaityti tokią nesąmonę, tau reikia eit kur nors kitur – prisijungti prie veltėdžių maršo “Okupuok Volstrytą”, balsuoti trumposiomis žinutėmis už televizijos konkursų atlikėjus arba eiti žaisti antpirščiais prie turgaus, kai reikia atspėti, po kuriuo antpirščiu rutuliukas.

Jei tikite, kad aš tąsyk parašiau rimtai, paskelbkite kitą kartą komentare savo telefono numerį: jums paskambins iš bausmės atlikimo vietos, pasakys, kad jūsų sūnus pakliuvo į eismo nelaimę (net jei neturite sūnaus) ir pasakys, kur atnešti tris tūkstančius litų. Tokių, kaip jūs, jiems labai reikia.

Bet tas sakinys buvo tik pirminiam pralinksminimui, nors užvedė ne blogiau, nei pirmi trys bokalai užveda ištroškusį ir penktadienio ilgai laukusį budulį, kuris suprunkščia ir lenda muštis, ir visi aplinkiniai mato, kad snukių daužymo čia jau neišvengsi: jis, tas budulis, tiesiog taip programuotas.

Straipsnyje buvo pajuokauta apie vieną iš seniai išėjusių lietuvių autorių. Isteriškai spygaujančių, nervingų, belaukiančių progos įsižeisti vištų ir kompleksuotų LTSR ideologijos aukų, pasirodo, yra daugiau, nei rodė pačios niūriausios mano prognozės. Mažaraščių gauja, trypdama ir besispjaudydama fekaliniais terminais, puolė ginti vidutiniškos vertės poetę nuo švelnaus pasišaipymo, tuo neabejodamai įrodydami, kokia kinkadrebiška ir tuščiavidurė jų meilė.

Nekompleksuoti ir orūs žmonės, ramūs dėl santykio su nuosavu intelektu (ir žinantys, kad jo turi pakankamai kasdienėms reikmėms) ir nebijantys nuomonių skirtumo nepuola kratytis, kaip saulėje perkaitusių davatkų minia, susitikę su humoru, kuris jiems nejuokingas.

Galite man nekartoti, kad mano juokas su istorinės asmenybės ekstrapoliavimu į šiandienos banalybę jums juokingas nepasirodė. Aš žinau, kad daugeliui jūsų buvo nejuokinga. Tai ne mano problema, o jūsų. Mano tekstas labai sėkmingai pasiekė adresatą, o jei jums jis netinka, aš jums nepadėsiu, nes aš ne greitoji pagalba ir visiems įtikti neprivalau, nesiekiu ir turbūt net vengiu.

Mat jei pradėčiau patikti visam tam zoologijos sodui, kuris mano pavardės nesugeba parašyti teisingai, nemoka taškų ir kablelių sudėti ir sakinyje “jį išmetė iš darbo BBC” padaro penkias rašybos klaidas, tai man būtų nejauku, kaip kokiam muzikos atlikėjui, kuriam ploja ir riaugėdama reiškia pritarimą nežinia kaip į koncertą atėjusi saujelė nusitašiusių porakanopinių urlaganų.

Jūsų moralai apie pigų populiarumą man yra kaip nuo žąsies vanduo. Populiarumas yra tik vienos rūšies: kai žmonės skaito, aptarinėja ir kitiems rekomenduoja. Tai vadinama įtaka: taip aš prisidedu prie viešosios nuomonės formavimo, paveikiu žmonių protus ir po kruopelę bandau judinti Lietuvą ta kryptimi, kuria jai būtų parankiausia judėti (apie tai – šio straipsnio pabaigoje, todėl turėsite perskaityti iki galo).

Pati isterika dėl Salomėjos Nėries paminėjimo ne pagal vadovėlį man priminė, kodėl dažnai aistrų provokavimas yra vertingas pats savaime. Čia taip pat, kaip su Danijos laikraščiu, kuris išspausdino karikatūras apie musulmonų pranašą, ir sukėlė neregėtą pasipiktinimą tarp tų, kas pasiryžę nukapoti galvas bet kam, kad įrodytų meilę savo viešpačiui.

Karikatūrų spausdinimas – ir basakojų fundamentalistų suerzinimas – buvo naudingas. Jis priminė, kad Vakarų civilizacijoje žodžio laisvė yra absoliuti, ji reiškia ir laisvę įžeisti, ir ji reiškia laisvę kalbėti ir tai, ko kitas nenori klausyti. Ją riboja ne “visuomenės interesas” ir ne susireikšminusių grupių polinkis įsižeisti kiekvienu patogiu atveju (taip visiems parodant savo svarbą), o tik įrodyta žala kitam asmeniui, kaip būna šmeižiant ar kurstant pakenkti kitam.

Humoras niekam žalos nedaro, išskyrus silpnus tipus, kurie nuolatos jaučiasi nesaugūs ir pašiepiami. Tai – lėtinė būsena, ir ji paremta skausmingu įtarimu, kad esi ne toks svarbus ir protingas, kaip dediesi. Todėl religiniai ir kiti fundamentalistai įsikibę laikosi ne savo tikėjimo, bet viešų jo požymių ir atributų: švenčių scenarijų, maldos žodžių, apeigų tvarkos.

Jiems trūksta žinių, kad galėtų kalbėti apie esmę. Jie perdaug nedrąsūs, kad galėtų pasakyti: aš tikiu, kuo tikiu; man patinka, kas man patinka; aš skaitau, ką aš skaitau. Jiems reikia, kad iš regos lauko būtų patraukta viskas, kas kelia grėsmę. Jie dėlioja savo skudurėlius, vėliavėles ir blizgučius pagal instrukcijas, ir akylai seka, kas ką paminėjo apie jiems brangius dalykus, nes daugiau jie nieko nesugeba, tik kabintis už visokių detalių.

Tokia tad ir buvo prasmė mano skilties apie S.Nėrį. Mano darbas ir misija yra priminti, kad laisvoje šalyje laisvi žmonės juokauja apie ką tik nori. Klasikai (ir ne tik klasikai, bet ir visi tikri kūrėjai) ir jų atminimas, kaip ir jų gerbėjai, nebijo laikraščių skiltininkų pašaipos. Jei bijo, tiek ta jų kūryba ir verta.

Aš galėčiau rašyti apie tai, kiek anglų ar amerikiečių šiuolaikinėje literatūroje, dramaturgijoje ar kine apdorojama, išjuokiama ir įvairiausiais būdais kūrybiškai panaudojama literatūros klasikų ir istorinių figūrų – nuo Šekspyro iki paties Išganytojo. Nervingas ir tamsuoliškas praieties mistifikavimas, įvilktas į “pagarbos” sermėgas, būdingas nebrandžioms visuomenėms, kurios nėra tikros dėl savo vietos ir reikšmės pasaulyje.

Aš nemanau, kad Lietuva yra nebrandi, davatkiška ir nervinga – nepaisant to, kad dalis jos žmonių būtent tokie ir yra, bet aš žinau, kad daugelį jų galima auklėti ir išauklėti. Aš šiuo darbu ir užsiimu, nors kai kam ir atrodo, kad be jokio reikalo provokuoju ir rėkauju, siekdamas kažin kokio papildomo populiarumo ir reitingų.

Savaitgalį Kaune nuėjau į Prisikėlimo bažnyčią, kurią sovietai buvo pavertę gamykla, išdraskę, aptvėrę šlykščia tvora, prie kurios pastatė bjaurų silikatinių plytų pramoninį griozdą, ir pakilau ant bažnyčios stogo, nuo kurio matosi visas miestas. Dar ne visa teritorija sutvarkyta, dar trūksta daug ko, bet man tuomet pasirodė, kad ten, Žaliakalnyje, iškilęs visos mano šalies raumeningo pasitikėjimo savo jėgomis ir geros baigties simbolis – daugiau, nei paprasti maldos namai. Tai štai tokiai Lietuvai aš ir tarnauju ir dėlioju plytą po plytos iš visų mažų jėgų. Mano indėlis bus nedidelis, gal net nepastebimas, bet man svarbiausia, kad darau savo teisingą darbą.

Nepykite, kad tokia iškilminga pabaiga išėjo. Ne kiekviename straipsnyje juk gali būti humoras. Kartais kalbu ir rimtai.

Advertisements

32 comments

  1. Ačiū, kad darai tą darbą.

  2. Python

    yay, steely dan

  3. Donatas

    Sveiki,

    Apie S. Nerį rašinys buvo geras, aštrus ir vertas citavimo. Nenuostabu, kad daug kam nepatiko. Tik ar reikia dėl to teisintis ar aiškintis? Nes būtent taip man pasirodė skaitant šį “atsakymą” kritikams. Kvailiui neišaiškinsi, kad jis kvailys ir neparodysi kada juoktis ar verkti, tad kam ta polemika? Ar ne geriau varyti savo vagą nepatenkintųjų chorui ošiant ir nekreipti į juos dėmesio? Juk kitaip, nereikšmingieji gauna progą susireikšminti. Bent jau man taip atrodo :) Žo, mažiau tiesioginių atsakymų davatkėlėms ir viskas bus ok :)

    O čia dalis apie žodžio laisvę ir analogijos su Mahometo karikatūromis stipri. Nesitikėjau, kad po silpnos pradžios bus taip gerai užkabinta :)

    Sėkmės.

    • Donatai, čia yra daug požiūrių ir specialistai nesutaria, kuo geriau gydyti nuo debilumo (jei apskritai reikia gydyti, čia atskira diskusija). Ignoravimas yra vienas iš būdų. Trolinimas neatsiliepiant. Bet man kartais patinka runkeliams pasisodinus papasakoti, kas čia jiems buvo daroma. O kad gavo progą susireikšminti, man visiškai negaila: jų gyvenime kiekviena pramoga svarbi.

  4. La femme

    Užskaitau. Gražiai parašyta. Nors turbūt nebuvo verta teisintis dėl humoro prieš tuos, kurie vistiek nieko nesupras:) Perskaičius lryte komentarus mane labiausiai pribloškė ir prajuokino būtent ta reakcija į vienintelį sakinį. Sunku patikėt, bet budulių armija jį suprato paraidžiui. Ir ne mažiau pribloškęs faktas – neįtikėtinas komentarų skaičius. Tiesiog retas skaičius komentarų. Matyt, Andriau, palietei jautrią vietą :) Keista, kaip tokius sakinius, kurie akivaizdžiai (savi)ironiški, galima suprast pačia tiesiausia prasme ir dargi piktintis dėl to. Gal vis dėlto ir nėra šansų varguolius perauklėti?….

  5. Yvl

    Geras trolis. varyk toliau :)

  6. Linas

    Vienareiksmiskai esu Jusu skaitytojas. Bet vis tik: Kodel visas sitas straipsnis skirtas teisinimuisi del ankstesnio straipsnio?

  7. Čia visiškai pritariu Andriui, draskydamas šašą žaizdos neužgydysi, kartais reikia nudeginti kokiu antiseptiku, bet daug svarbiau po to aprišti ir saugoti kol gija. Taip, tai vargas, bat mano patirtim kolkas vienintelis kelias, aišku jis efektyvesnis bendraujant tiesiogiai, akis į akį ir sukuriant santykį, bet geram žurnalistui gerai ir žianiasklaidos priemonės, matyt..

  8. Nerijus

    Visada maniau, kad naršyklės įskiepis pažymintis ironiškus sakinius bei sarkazmą specialia spalva būtų efektyvi visuomenės edukavimo priemonė :)

    • Petras

      Ar ta nebutu tas pats, kaip uzkadrinis juokas nelabai juokingose jumoro laidose? GAl todel daugelis ir nesuprato esmes, nes nebuvo suflerio :)

  9. liuka

    pamokslo pabaiga labai vykusi.

  10. Vaidas

    Man pasirodė silpnesnis sakinys: „Klasikai … ir jų atminimas, kaip ir jų gerbėjai, nebijo laikraščių skiltininkų pašaipos.“. Pirmame straipsnelyje kalbama apie pačią klasikę, taigi atmetus gerbėjus, lieka „klasikė nebijo skiltininkų pašaipos“. Kaip numirėlė gali kažko bijot ir kam tą reikia aiškint?

  11. Dainius

    Ponas autorius pats, kaip matyti, irgi šiek tiek pabijojo ar sudvejojo kažkokios daugumos nuomonės ir pavarė pasiaiškinimą. Kad ir lengvą, ale pasiaiškinimą. Gal ir gerai, nes jau buvau sunerimęs, kad anas be nuodėmės. Pasirodo, mirtingas :)

  12. mustangas

    Mano fantazija netempia įsivaizduoti, kad kuris nors iš emigravusių eitų užiminėti Volstryto. Antpirštukais taip, SMS oh yeah, bet Lietuvoj komandą Volstrytui okupuoti surinktum tyliai švilptelėjęs per kokias 5 minutes su Seimo pirmininke Degutiene priešaky (sprendžiant iš jos pasisakymų). Šimonytė tikrai neitų, o dėl Kubiliaus aš dar abejoju.

  13. Akvilė Šaulytė

    O ar nenorėtumėte pradėti “gydymo” dar mokyklose, kai mūsų požiūris dar nėra dorai susiformavęs ir įvairiausi lozungai dar neprikerpėjo galvose (kad po to visą gyvenimą jų nekartotume aklai)? Ateikit, apžiūrėkit, gal patiks ir rasit nišą.

  14. Gerasirdis

    Tą išdavikišką fekaliją, Salomėja Nerim vadinamą, tai dar nepakankamai sudirbai.

    Pats mėgsti kalbėti apie tai, kad pigaus populiarumo nebūna, bet čia pat sakai, kad būtų nejauku, jei plotų “nusitašę porakanopiniai urlaganai”. Kodėl, jei jau išties nebūna to “pigaus” populiarumo? Bėje, jei Kirkorovas, Baskovas ir “Liubė” kiekvienas turi daugiau populiarumo nei tu, tai gal reiktų į juos žiūrėti su pagarba, o ne su panieka? Juk jie ir įtaką didesnę turi, ir prie viešosios nuomonės formavimo daugiau prisideda, ir didesnį skaičių žmonių protų paveikia? Galų gale, jei apie verslininką kuris laksto po miesto centrą išsitepęs uogiene ir apie dailininką surengusį parodą parašo tas pats dienraštis tame pačiame puslapyje, ir straipsnį perskaito ir darbe per pietų pertrauką aptaria tiek pat žmonių, ar galima teigti, kad jų abiejų populiarumas vienodas? O gal vienas iš jų visgi “pigesnis”?

    • Todėl, kad pats populiarumas bet kuriai auditorijai yra sunkus. Bet būna šlykščios auditorijos. Kirkorovas ir Baskovas yra normalūs atlikėjai, bet dirba daugiausia sovokinėms reptilijoms. Aš su jais neturėčiau vargo bendrauti, bet ne su jų auditorija. Aišku, būna išsigimėliai, kvazimodai, tokie kaip Liubė, Gazmanovas, ir pagaliau toksiškesnis už nuodingo atliekų duobės slimoko išskiriamas gleives Zadornovas, kurie nusipelno tik cheminio ginklo uždrausto Ženevos konvencija. Nė vienas normalus žmogus jų neklauso ir negerbia. Jie yra išskirtinės išangės.

      Kai man sako apie mano pigų populiarumą, taip man rašo tie patys žmonės, kurie patys mano kiekvieną straipsnį skaito nuo pradžios iki galo. Būtent todėl jie meluoja, rašydami “straipsnio neskaičiau, tik antraštę”, nes supranta, kad skaitydami mane jie pripažįsta, kad aš esu autorius, rašantis jiems ir panašiems į juos, ir mano pigus populiarumas yra tarpe tokios pigios auditorijos, kaip jie patys.

      • Gerasirdis

        Bet gal tada pigus populiarumas būtent ir reiškia poliarumą pigioje auditorijoje? Dabar, kai jau dirbi televizijoj, turbūt populiarumas auditorijos kur pajamos iki 1200Lt/men/žmogui yra pigesnis nei tokios pat dydžio auditorijos su pajamom 4000+ Lt ?

        Beje, tokiu atveju ironiška yra tai, kad populiarumas biudžetininkų-humanitarų tarpe- ne kažin-ko vertas :-).

      • Tada ta auditorija nuostabiai savikritiška: reikia drąsos, kad pasakytum autoriui – tu rašai tokiems dišoviems žmogeliams kaip aš.

      • Gerasirdis

        Deja, viskas yra dar blogiau :-). Reikalas tame, kad populiarumo (o tuo pačiu ir auditorijos) “pigumą” prikišamai pirštu rodantys mano, kad jie patys– tai jau tikrai pati vertingiausia ir labiausiai nusipelnanti dėmesio auditorija, o tu, Užkalni, nepakankamai pastangų dedi, kad jiems įtiktum :-).

  15. Nero

    Specialiai nerašiau po ano. Specialiai rašau po šito. Iš pradžių — dvi prejudicia. Pirma apie Andrių. Šūdinam portale komentus likai rašyt: po Valatkos ir Vaisetos ten publikuotis, tai tas pat, kas Respublikoj. Sorry. Antra prejudicia apie save:mano šviesaus atminimo babytė buvo uždraudusi komentuot Saliamutės klausimą, kol ji gyva.Mat Saliamutė buvusi jos klasės auklėtoja (Panevežy), mylimiausia mokytoja, poetė etc. Vienąsyk gal tik sugriešijau, vis tekdavo išsikraut ant Braziaus, Baltušio, Valdovų rūmų, Antano Venclovos, Sniečkaus… Dabar jau galima, bet: sakyti, kadjeižmogusmenkos sielos, parsidavėlis,kolaborantas, tai nieko irsukurtinegali, tai taspat, kaip sakyti, jog jei geraspoetas, kompozitorius, paišytojas, tai ir nusikaltėlis negali būt, šiukštu nekritikuokit. Gali žmogus būt toks, kaip Andrius aprašėnūdienos Saliamutę, vietomis visai juokingaim bet rašyt padorius eilėraščius. Kai išėjo Diemedžiu žydėsiu, tai nė Brazdžionis, nė Jakštas, regis (bijau supainiot, tais metais kaip tik mirė) neprisikabino. Nors jau buvo radikaliai pasukusi kairėn. Žodžiu, gyvenimą šūdiną nugyveno, bet lyrika vietomis nebloga. Tam laikui, žinoma, jau atsiliko ne tik nuo Brazdžionio ir Aisčio, bet ir nuo keturvėjininkų raugalų. Bet ar būtinai turi neatsilikti? Kaireikėjo mokytis mintinai gal 88-ais, tai specialiai nesirinkau programinių. Vieną iki šiol pamenu (žr.žemiau) , tuo metu tokia roko (!) grupė Kaune griežė,nepamenu pavadinimo, tai jie pagal tą dainą padarę buvo,visiškai pankovą.

    Mes ieškome tako kalnuose,
    O mus kažkas klaidina –
    Tai vėjai – tai kalnų dvasia
    Kvatojas po ledyną.

    O takas mūsų taip arti,
    Ber mes visai susmukę –
    Išbalusi kalnų mirtis
    Mums rodo žalią snukį.

    Toli, toli žmonių namai,
    Kad žemės bent ruoželis!
    Nūnai ledinėj dykumoj
    Bestyrosi sušalęs.

    Ir užpustys tave sniegai,
    Raudos tau klaikūs vėjai,
    Ereliai, plėšrūs vanagai
    Čia klykaus išbadėję.

  16. Borisas

    Nereikia pasisaipyma is musulmonu pranaso prilyginti absoliuciai Vakaru spaudos laisvei. TY melas. Ne paslaptis kieno rankose Didzioji Vakaru spauda ir TV. Dievo isrinktajai tautai patinka saipytis is arabu. Pabandykite pasisaipyti is zydu Dievo – toje pacioje Vakaru spaudoje ir tos laisves momentaliai tamstai bus apkarpytos.

  17. Romelis

    fuck yeah.

    pati geriausia šluotos savybė yra ne tik ta, kad ji judinam šluoja šiukšles, bet ir tai kad ji turi šluotkotį, su kuriuo galima uždrožti šiukšlintojams.

  18. Baisaus cia daikto, as irgi “esu kur kas protingesnis, nuovokesnis ir įžvalgesnis už vidutinį lietuvį”. Tiesa, Anglijoje buvau tik kelias savaites, ir tiesa, kad manes net neprieme i BBC, todel ir ismesti nereikejo.

  19. neRimas

    Tikrai buvo juokinga.

  20. Liudvikas

    “Aš nemanau, kad Lietuva yra nebrandi, davatkiška ir nervinga – nepaisant to, kad dalis jos žmonių būtent tokie ir yra, bet aš žinau, kad daugelį jų galima auklėti ir išauklėti.”
    Ne dalis, o labai didelė dalis… O išauklėti tikrai bus nelengva, mes užsispyrę būrai, kur jau ten mus pajudinsi.

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: