“Visuomenės priešas”: tarybiniai lietuviško teatro džiaugsmai

Taip, šios rožos yra nuo kito teatro, bet primena apie tą pačią epochą ir tas pačias suakmenėjusias mintis.

“Kuo garsiau rėki, tuo geresnis teatras” – Radiošou

Aš ne poetas, bet parašysiu eilėmis. Aš ne teatro kritikas ir apskritai teatro daugiau nemėgstu, negu mėgstu, bet štai penktadienį turėjau progą suprasti, už ką nemėgstu.

Deklaruoju interesą: atėjau pakviestas. Tačiau geros recenzijos iš manęs niekas neprašė, kai siuntė pakvietimus, ir, šiuo atveju, negaus, kaip Dievas yra mano liudytojas.

Blogiausia čia vis dėlto buvo kūrinio pasirinkimas. Sėdint salėje ir klausantis dialogų jau pažįstamame siužete, norisi galvą užkišti po kėde ir prapulti: lėkšta, banalu, nuspėjama, neįdomu. Šis kūrinys yra neamžinas ir vartojimo data praėjo. Jo liesti nebereikia.

Pagrindinis veikėjas, daktaras Stokmanas, bandantis įrodyti bukai visuomenei, kad ji neteisi ir neprincipinga, bandydama pakišti po kilimu aiškią problemą (nuodingą vandenį pelningoje ir miestui aukso kiaušinius dedančioje gydykloje) įstabus ne principingumu ir ne charakterio stiprybe, o išskirtiniu isterišku nesugebėjimu siekti rezultato. Jis yra egocentriškas nebrendyla be jokių refleksijos įgūdžių ir su skandalingai prasta socialine adaptacija. Tokie nepasiekia nieko: jie būna tik save apraudančios, teatriškai stūgaujančios aukos, “kryžium gulančios” prieš negeroves, tik negerovės eina ir praiena skersai juos, nes niekam neįdomu ir nesvarbu.

Šios pjesės siužetas geras pavyzdys, kaip “principinga” veikla yra šūdas, jei yra kvaila ir nepasiekia jokio rezultato.

Būtent dėl šių priežasčių daugeliui Lietuvoje, ypač garbesnio amžiaus kartai, šis spektaklis (ir režisūra) labai labai patiks. Lietuvoje yra įprasta vertinti ne rezultatą, o pastangas (rezultatai – populiarumas, pinigai, pardavimai yra kaip tik moralinio nuopuolio ir “dvasios ubagystės” sertifikatai; garbingiausias ir netgi herojus yra prasigėręs ir nelaimingas kovotojas likęs ant ledo ir ŠMC bufete pasakojantis kitiems bindiužnikams, kurie jam perka išgerti, apie tai, kaip viskas blogai).

Režisūra paliko neišdildomą įspūdį, kad viskas, ką aš buvau matęs prieš 20 metų ar 25 metus, niekur nedingo. Tas pats rėkavimas, kuris turi sudaryti 90% kalbėjimo (nes juk visi yra ant išprotėjimo ribos, taip stipriai jie jaučia), o jau kai pradžioje šokių scenoje pasigirdo Il Ballo Del Qua Qua (Mažųjų ančiukų šokis) supratau, kad jokių stebuklų ir nieko naujo čia nebus. Jau tris dešimtmečius (atrodo, nuo Meilės ir Mirties Veronoje laikų) drožiamas tas pats prijomas – eks-chronolginių detalių įvedimas, pirmus tris kartus buvęs juokingas, o dabar pavargęs, kaip tabako dūmai iš tualetų.

Kaip ir tuose tualetuose dabar rūko ne Kosmosą, o geresnį tabaką, taip ir virš rusiško teatrinio rėkavimo scenoje kabo ekranas su projekcija*, pranešantis, kad čia jau atėjo XXI amžius. Lėkštai ir betikslei, besiblaškančiai, apgailėtinai tęsiančiai tamsos ir žvakių scenas (kaip, blyn, lietuviška) pasenusios pjesės interpretacijai tai padeda taip pat, kaip numirėliui išmanusis telefonas – gali jam nors du androidus į sustirusius nagus įkišti, vistiek naktiniame klube jis jau panų nebenukabins, nes yra miręs ir stovi tik priremtas prie sienos.

Atskiro žodžio, arba net visos pastraipos, nusipelno mieloji publika, vaikščiojanti ratu, rūkanti tulikuose ir lauke, spoksanti vieni į kitus. Jei Oskaro Koršunovo teatras į premjerą kviečia “cool” asmenis (taip, ir mane irgi), žmones prie meno, tai čia buvo kaip koks agurkų augintojo gimtadienis – Seimo nacionalinės vertybės**, visokie žiniasklaidos veidai (taip, ir aš), ir visokie įtakingi žmonės.

Pas Koršunovą publika atrodo, kaip “Žmonių” žurnalas, čia premjera atrodė, kaip kokios partijos steigiamasis susirinkimas – su visa atitinkama charizma ir žavesiu, primenančiu eilę prie bilietų autobusų stotyje gruodžio mėnesį, kai ten dar buvo eilės prie bilietų.

Paralelė neatsitiktinė: publikai didžiausią žvygesį ir pagyvėjimą salėje sukėlė teksto dalys apie politines partijas ir jų vadovus (t.y., lėkščiausi ir labiausiai supeliję dramos gabalai). Apie tai buvo ir reklaminiai plakatai: Lietuvoje bet kas, kas yra prie valdžios lovio, yra taip patrauklu, kad net ir meną tarsi pakylėja ir sutaurina. Neatsitiktinai kontraversija su reklaminiu plakatu ir Seimo nario komentaras buvo spektakliui gera reklama.

Ir gerai, kad buvo: kažkuo kitu spektaklis vargu ar gali patraukti.

Henrikas Ibesenas, “Visuomenės priešas“. Režisierius Jonas Vaitkus. Lietuvos Nacionalinis Dramos Teatras. Bilietai nuo 45 Lt.

— — — — —

* Vieną kartą rodė net Justiną Bieberį, tai galit įsivaizduoti, kaip koja kojon šis spektaklis eina su modernumu.

** Taip, pasenusių užsienietiškų hitų dainų tekstų vertėjos į lietuvių kalbą, užpildančios agitbrigadų vedėjų pirmininkaujamų talentų konkursų biezdarių burneles savo buka lyrika, už kurią baisiau yra tik Trečio Baliaus tekstai. Jos dabar daužo dideles valdiškas mašinas ir pasakoja visiems, kas nori klausyti, apie audringą močiučių sekso gyvenimą po skyrybų.

Advertisements

17 comments

  1. pliumbum

    Koršunovo vardas Oskaras :) O recenzija liuks, žinosiu, kur neiti :)

  2. AKA

    o publika greičiausiai po spektaklio jausis pasikultūrinusi. nieku gyvu neprasitars net tie, kurie panašiai matė, nes pastebėti paprastus trūkumus yra žemas lygis (tik rimtos recenzijos!!), o tas rėkavimas yra kažkokia įgimta lietuviškos vaidybos yda.

  3. grammar nazi

    O Henrikas ne Ibsenas kartais? :)

  4. z

    spektaklyje visko PER DAUG. Bandymas atnesti i teatra holivuda visiskai uzgoze ta ideja,kuria norejo tiek vaiktus, tiek aktoriai atskleisti… tiek reklamos, tiek vilciu, o gavosi snipstas…

  5. Klausimas is smalsumo.

    O kada paskutini karta ir kokiame teatre buvai pries sita? Cia dar pries emigracija i UK buvo?

  6. Aistė

    O kodėl trijų mūzų šventovės sienos griuvo?

  7. kai pamačiau J.Vaitkau “Pagalvinį” praėjo, bet koks noras eiti į jo režisuotus spektaklius.. o perskaitęs šią recenziją supratau, kad išimties tikrai nedarysiu… verčiau nueisiu į tikrą teatrą :)

  8. Jolita

    Po opuso apie S.Nerį buvau stipriai supykusi ant Užkalnio. Dabar atpykau:)

  9. Auksinis kardas

    Tai ko ten reikėjo eiti, atsiprašant?

  10. O tai rėkimas ant scenos nėra teatro sudedamoji dalis? Niekad dėl to ir negalėjau pakęsti spektaklių. Visas tos suaštrintos emocijos kažkaip ne man. Tai nusprendžiau, kad velniop — būsiu neišprusęs mužikas ir domėsiuosi tik kinu. Taip pat nusprendžiau, kad spektakliai yra miręs menas ir filmai juos lenkia iš esmės viskuo. Vienintelė vieta, kuo spektakliai gali varžytis su kinu yra tas, kad jie vyksta gyvai. Reiškiasi gali būti improvizuojama (siužetu, o ne kurį žodį sakinyje šįvakar išrėksi garsiau).

  11. D. Gerbiamas

    Yra sluoksnis runkelių, rašančių “tuoletas”, ir nors tu kuolą jiems ant galvos tašyk.
    Yra kitas lygis, rašančių “kontraversija”. Užkalnis “tualetus” moka užrašyt kaip priklauso.

  12. Pingback: Visuomenė – utelė ant teatrinio herojaus kūno

  13. nemanau

    Tai jei buvot Mirandoje, galėjote suprasti, kad ten taip pat nespektaklis. Keistas vertinimas, remiantis asmeninėmis impresijomis. O be viso, LNDT tualetuose seniai nerūkoma. Galima pasidžiaugti, kad spektaklis išties turi inovacijų, gaila, kad jos Europoje seniai buvo regimos, o į mūsų teatrą atkeliavo su šiuo (ne apie techniką, o apie sprendimus), bet dėl to tik džiaugtis galima. Grubu Lietuvos teatrą nuvertinti dėl vieno spektaklio, mes turim tokius režisierių vardus, kurie netelpa į mūsų valstybės kontūrus, tad reikėtų šiek tiek pajusti kultūrinę distanciją ir nenumenkinti vietų, iš kurių jie atėjo. Teatras – tai santykis su savo kultūrinėmis tradicijomis, jei jos išsibarstė, tai ir spektaklius galima žiūrėti kaip vienadienius reginius ( be to dar ir bandyti reikalauti, kad jie tokiais taptų), nejuntant sąryšingumo su kontekstu. Skirtingai nei dabar dažnai kitur pasaulyje, Lietuvoje istorija dar gyva, visa nėra pakibę ant vienos dienos įspūdžio, skirto multikultūrinei publikai, kuriai bet kokia specifika gali sukelti neaiškumų. Norint, kad visa būtų suprantama visiem – gražiai viskas niveliuojama, iki minimumo, bet su efektais (kitaip taps nebeįdomu). Teatre mes dar kalbame apie save ir labai gera jausti savo identifikaciją jame. Ji daro mus pilnus, o ne išsitaškiusius ar “šmaikščia kalba” vaidinančius laisvus. Tai netikra.

  14. Kas

    šmaikščiai kaip ir visada. Tik keista kad, ir jau ne pirmą kartą, tautos kirkintojo kauke prisidengęs šmaikštuolis pats neskiria, kur yra rodoma kaukė (t.y. personažas šiuokart, Stokmanas), ir kokios Cheshire’o katės – už jos.
    Gerbiamasis, tai gal Jūs manote, kad visi kiti, t.y. mes visi, – ne kaukėti?!

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: