Aktualijų tematika: apie dviveidžių spygavimus dėl “Lietuvos ryto”

99.9% šiandien besikabinėjančių prie lietryčio elgtųsi lygiai taip pat, jei patektų į analogišką situaciją

Šiandien norėjau prisiminti seną straipsnį, kuris Protokoluose publikuotas nebuvo.

Tai straipsnis apie Algirdą Brazauską, kuriame, be kita ko, rašiau: “A.Brazausko karjera buvo labai arti to, ką daugumas lietuvių širdies gilumoje vertino kaip idealų pasisekusio gyvenimo variantą. (…) Sakau „daugumas lietuvių“, nes būtų neteisinga ir galbūt šventvagiška sakyti, esą visi buvome širdyje rezistentai, politiniai kaliniai ar disidentai. Nebuvome. (…) Sovietų Lietuva nebūtų tokia, kokia buvo, jei nebūtų tykaus daugumos sutikimo žaisti pagal taisykles ir pasiimti geriausia, ką galima gauti iš sistemos priespaudos sąlygomis. (…) Net ir tie, kas jį šiandien kritikuoja, turbūt jo vietoje būdami, ir jo galimybes turėdami, būtų elgęsi lygiai taip pat, kaip ir jis, ir tas kaltės jausmas mus žeidžia labiausiai, nors niekada sau patiems nepripažinsim, kad taip yra.”

Kodėl apie Brazauską? Todėl, kad apie tai šiomis dienomis primena šventeiviškas, patenkintas, piktdžiugiškas ir negudrus baksnojimas link “Lietuvos ryto” – žiūrėkit, kaip jie gina akcininkus iš Snoro! Žiūrėkit, koks jų moralinis veidas! Jie purvina komsomolkė, prostitutės, purvasklaida, nupirkti žurnaliūgos.

O aš jums sakau, kad taip, kaip Lietuvos rytas, būtų elgusis (ir elgsis) bet kuri Lietuvos (ir ne tik Lietuvos) žiniasklaida, kai jų akcininkai patektų į bėdą. Ruperto Murdocho laikraščiai ir televizijos taip pat elgėsi savo savininko atžvilgiu, kai jis prisidirbo. BBC taip pat elgiasi kiekvieną kartą, kai eina kalbos apie juos maitinantį abonentinį mokestį ir apie tai, ar reikia nacionalinio transliuotojo, o jei reikia, tai kiek jam reikia išleisti pinigų (atsakymai yra: “būtinai reikia, nes visad buvo, o kam nereikia, tas komercinių TV pakalikas“, ir “reikia kuo daugiau pinigų, nes tai puiki investicija, kultūrai (t.y., mums) pinigų niekada nebus per daug“).

Aimanuoti dėl žiniasklaidos, kuri gina savo akcininkus, yra taip pat naivu, kaip stebėtis, kad gražesnės mergos didesniais papais dažniau gauna turtingesnius vyrus arba kad krepšininkai uždirba daugiau, nei vaikų gydytojai.

Dviveidžiai žurnalistų teisėjai yra tokie patys vargetos, kaip ir tie, kas vogdavo iš fabrikų viską, nuo pėdkelnių iki veržlių, kas ne iš namų, o į namus vilko kolūkio trąšas, tepalus ir kombikormą, vėliau išsitampė sau techniką, kuri blogai gulėjo, o paskui bliovė, kad “Vagnorius su Landsbergiu išdrąskė kolūkius” ir kad “Lietuvą išvogė”.

— — — — —

Algirdas Brazauskas, mylėtas ir nekęstas kaip mūsų atspindys

Lietuvos rytas, 2010 07 01

Apie tik ką išėjusį žmogų rašyti nėra paprasta: tas žmogus jau nebegalės nei atsakyti, nei apsiginti, ir todėl nebeturi moralinio įgaliojimo būti jo teisėju. Antra vertus, požiūris „gerai arba nieko“ yra bailus, apsimestinis ir niekam nenaudingas: kiekvienas žmogus, vaikščiojęs žeme, turėjo savyje ir gero, ir blogo; o didelės asmenybės todėl ir didelės, kad jų savybės matyti iš toliau ir skamba garsiau. Nekalbėti apie juos atvirai yra nepagarba jiems. Didelio žmogaus platūs pečiai net ir po mirties pakels viską, kuo buvo gražus ir liūdnas jų gyvenimas.

Iš visų dalykų, kurie jau pasakyti ir dar bus sakomi apie Algirdą Brazauską, vienas tikrai neginčijamas: tai buvo didelė asmenybė. Jis – neatsiejama praėjusio amžiaus pabaigos Lietuvos dalis. Kad ir kokie būtų istorijos vadovėliai, kad ir kas juos rašytų, bet jis ten tikrai bus paminėtas.

A.Brazauskas buvo pokario Lietuvos, tos tikrosios ir nykstančios Sovietų Lietuvos – tik šimtuose tūkstančių protų dar tebepulsuojančios ir susitraukiančios sulig kiekvienu išeinančiu jos žmogumi – vaikas ir auklėtinis, atspindėjęs, kaip lašelis, antrosios XX amžiaus pusės lietuviškumą, su visais paklydimais ir silpnybėmis, ir būtent todėl mylėtas ir nekęstas taip stipriai, kaip gali būti mylimas ir nekenčiamas tik savas, giminės žmogus.

A.Brazauską, gimusį nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje, augino ir auklėjo jau Sovietų Lietuva, pati sukrėsta ir iškankinta karo ir pokario, persisunkusi baimių, netekčių ir tyliai paslapčiom ašarojanti dėl žuvusių ir išvežtų, bet rytą atsikelianti ir dirbanti, nes kas daugiau belieka. Toji Lietuva tik retkarčiais, prie šv.Kūčių stalo arba imant santuokos sakramentą bažnyčioje, drįsdavo pusbalsiu prisiminti, kas esanti.

Viskas, kuo ta Lietuva kvėpavo, ko ji bijojo ir kuo nedrąsiai ir naiviai didžiavosi po Antrojo pasaulinio karo, suformavo A.Brazauską, kaip žmogų, tais palyginti ramiais pokario industrializavimo laikais – karas ir trėmimai jau buvo pasibaigę, o prarastos laisvės neviltis (kai atrodo, kad naktis atėjo amžiams, ir aušra niekuomet nebeišauš) dar neprislėgė žmonėms pečių taip, kaip po poros dešimtmečių.

A.Brazauskas labai anksti pakilo karjeros laiptais į tą aukštį, kur gyvenimas tapdavo saugiai atitvertas nuo daugumos žmonių patiriamų piniginių ir buitinių rūpesčių. Ministro postą jis užėmė praėjus mažiau nei dešimtmečiui po to, kai baigė aukštąją mokyklą. Dauguma buvusių absolventų tokiu metu laikytų save esančiais tik karjeros pradžioje, jie vis dar būtų laikomi „jaunaisiais specialistais“ ir lauktų eilėje, kad su šeima galėtų gauti savo butą ir išsikelti iš bendrabučio. A.Brazausko karjera buvo labai arti to, ką daugumas lietuvių širdies gilumoje vertino kaip idealų pasisekusio gyvenimo variantą. Būti prie valdžios viršūnėlės, tačiau tokiame darbe, kur pagrindinės veiklos rūšys buvo kuriamasis darbas, ūkis, o ne ideologija ar represijos, buvo idealus kompromisas labai daug kam.

Sakau „daugumas lietuvių“, nes būtų neteisinga ir galbūt šventvagiška sakyti, esą visi buvome širdyje rezistentai, politiniai kaliniai ar disidentai. Nebuvome. Tokių buvo mažuma, jie aukojo viską ir dažnai likdavo be nieko, tik su savo idealais – o daugumos laisvamanybė apsieidavo „Amerikos balso“ klausymu virtuvėje, paburnojimais prie taurelės siaurame giminių rate ir vogčiomis laužtais kalėdaičiais prie Kūčių stalo. Sovietų Lietuva nebūtų tokia, kokia buvo, jei nebūtų tykaus daugumos sutikimo žaisti pagal taisykles ir pasiimti geriausia, ką galima gauti iš sistemos priespaudos sąlygomis.

Todėl A.Brazauskas buvo vienas iš mūsų. Jis niekuomet nebuvo revoliucionierius ar idealistas, ir nebandė juo apsimesti. Prasidėjus Atgimimui, A.Brazauskas skubėjo įvykiams įkandin (reikia pripažinti, skubėjo dažniausiai susigaudydamas geriau ir išvengdamas povandeninių akmenų mikliau, nei daugelis tų, kurie sėdėjo šalia jo gretimuose kabinetuose; išgyvenimo instinktas ir paskutinę akimirką priimamas teisingesnis sprendimas, nei tas, kurį būtų diktavusi praeities patirtis).

Sąjūdžio toleravimas, paskutiniu momentu grąžinta tikintiesiems Arkikatedra, trispalvė Gedimino pilyje, Baltijos kelias, Lietuvos komunistų partijos išstojimas iš Sovietų Sąjungos partijos, prašymas dėl Lietuvos NATO narystės – visi šie dalykai buvo ne A.Brazausko sugalvoti, tačiau paskutinę akimirką buvo įžvalgiai susitaikyta su padėtimi ir protingai, o gal tiesiog intuityviai priimtas sprendimas šokti ant bangos ir nebandyti jos nugalėti.

Apie daugelį politikų, ilgai išsilaikančių politikos priešakyje, sakoma, kad jie nebūtinai laimi visus mūšius – tiesiog nelenda į tuos, kurių akivaizdžiai negali laimėti.

Tokia formulė retai atneša šlovę: politikos gigantai žino, kada ir kaip nustebinti šalininkus bei oponentus neįtikėtina rizika – W.Brandtas, R.Reaganas, M.Thatcher, B.Jelcinas – visi turėjo savo karjeroje akimirkų ir sprendimų, kai jie buvo priešakyje visų ir vedė paskui save taip įtikinamai, kad niekam nebuvo abejonių, kieno idėjos skamba garsiausiai ir kas yra priekyje su vėliava. Tačiau XX amžiuje buvo gausu ir patyrusių politikų, kurie tiesiog labai gerai jautė neišvengiamas laikmečio ir likimo kryptis: M.Gorbačiovas, H.Kohlis, G.Bushas vyresnysis – ir jų dėka liko istorijos žvaigždyne. Algirdas Brazauskas – vienas tokių politikų.

Jis pirmasis niekuomet nerizikavo ir nesistengė aplenkti kitų. Tai labai lietuviškas bruožas, valstietiška išmintis – neskubėk ir būsi pirmas. Valstiečio genuose ir konflikto vengimas, ir nusišypsojimas ar nutylėjimas vietoje atgal mesto pikto žodžio. Mes dažniausiai elgiamės būtent taip, kaip labiau apsimoka, kaip „pragmatiška“, nors geriau norėtume, kad apie mus galvotų, kaip apie Margirį arba Herkų Mantą. Tai nieko bloga, nors gal kiek naivu ir turbūt ne didvyriška.

A.Brazauską mylėjo tie, kas suprato, kad jis toks, kaip mes, ir to nesigėdino. Mylintis Lietuvą, bet nematomais nostalgijos ir šviesios jaunystės siūlais prisirišęs prie Sovietų Lietuvos vaizdinių ir prisiminimų, dirbęs valdišką ir gerai apmokamą, atsakingą darbą sovietinėje Lietuvoje, bet slapčia tuokęsis bažnyčioje, skausmingai ir ne visada sėkmingai ieškojęs laimės šeimos gyvenime, auginęs vaikus ir pagal išgales jiems padėjęs, A.Brazauskas nebuvo unikalus ar mums tolimas. Atvirkščiai, jis buvo tiesiog skausmingai toks pat, kaip ir daugelis mūsų.

Algirdo Brazausko nemėgstantys turbūt labiausiai nemėgo ne jo paties, o jam ir jo aplinkai būdingo prisitaikymo, kuris buvo nesvetimas absoliučiai daugumai mūsų tautiečių. Jis buvo daugeliui skausmingas priminimas, kad ir mes labai panašūs.

Net ir tie, kas jį šiandien kritikuoja, turbūt jo vietoje būdami, ir jo galimybes turėdami, būtų elgęsi lygiai taip pat, kaip ir jis, ir tas kaltės jausmas mus žeidžia labiausiai, nors niekada sau patiems nepripažinsim, kad taip yra. Tik labai nedaugelis gali, pasidėję ranką ant širdies, kad visuomet buvome tik kovotojai ir niekuomet nepasidavėme pragmatiškumo vilionėms.

A.Brazauskas ir Rusijai bei Kremliaus gyventojams visada buvo tipiškas lietuvis, ir tai juos labiausiai siutino. Kaip ir visi lietuviai, jis buvo išoriškai sukalbamas ir, rodos, minkšto būdo, nekonfliktiškas ir net geras užstalės bičiulis, papjausčius lietuviško skilandžio, kuriuo užsikandamas karčiosios stiklelis; tikriausiai galėjo ir prie rusiško anekdoto pakvatoti, ir ukrainietišką dainą su visais sutraukti, galiausiai vis tiek atsukantis rusams nugarą ir tylomis einantis su savo žmonėmis.

Šis paslėptas, nenoriai demonstruojamas, neplevėsuojantis kaip vėliava, bet kietas ir nepalenkiamas lojalumas, kaip ta tylomis sukalbėta malda prieš šeimos pietus, kaip kūdikis, gimęs Lenino rajono penkiaaukščiame blokiniame name, bet be reklamos krikštijamas bažnyčioje, buvo ir liko kaimynams iš Rytų neperkandamas lietuvių būdo bruožas. A.Brazauskas buvo labai ryškus tokio būdo pavyzdys.

Algirdo Brazausko vietą mūsų istorijoje ir jo vaidmenį objektyviai nustatys vėliau – ne po metų ir ne po dviejų. Turbūt labai smarkiai neklysta tie, kas sako, kad jis turėjo daugiau gerų norų ir įsitikinimo savo teisumu, nei stulbinančių pasiekimų. Naivumas ir siaurokas, ribotu nuomonių spektru paremtas požiūris, kartais netoliaregiškas artimos ateities prognozavimas ir nepateisinamas pasitikėjimas aplinkiniais, toli gražu neprisidėjusiems prie skaidrumo ar idealizmo įspūdžio sukūrimo, dar ilgai temdys trumpalaikius vertinimus, o ilgalaikei perspektyvai ir didiesiems nuosprendžiams ateis laikas vėliau.

Beprasmiška šiandien svarstyti, ar Lietuvai būtų buvę geriau, jei ankstyvuoju Atgimimo laikotarpiu vienas politikų, dominavusių mūsų arenoje, būtų buvęs kas nors kitas, o ne Algirdas Brazauskas. Jis toks atėjo ir turėjo galimybę vaidinti savo vaidmenį, nes Lietuva turbūt tokiam lyderiui buvo labiausiai subrendusi ir jo laukė. Jis atėjo į Lietuvos didžiąją politiką jam tinkamu laiku ir gerai suprato besikeičiantį žaidimą, užsitikrinęs ilgus dešimtmečius trukusią karjerą.

Nenuspręsiu, ar jis išpildė tos Lietuvos lūkesčius, nes mes patys, matyt, sunkiai pasakytume, kokie jie, tie lūkesčiai buvo. Bet turbūt nesuklysiu pasakęs, kad stengėsi ir bandė padaryti geriau, kaip suprato ir kaip mokėjo.

Advertisements

32 comments

  1. Vaidas

    „kai eina pinigai apie jų abonentinį mokestį“? Gal „kai eina kalba apie jų abonentinį mokestį“?

  2. tulžislovas

    Tai taip ir parašytum, kad abydna tau, kas čia dabar su Snoru ir Lietryčiu nutiko, stotum ir pastovėtum už savuosius akcininkus ir laikraštį, o ne senus straipsnius publikuotum. Nes išeina, kad lyg ir gini savus, bet taip labai aptakiai, kad jei kas – gakėtum ‘отмазатса’…

  3. Dainius

    Vat p.Užkalnis drožia visuomenės pūlinius, bet ir pats dabar parašė pareiškimą į “tylios daugumos” gretas “Lietuvos Ryto” kariuomenėje. Nes sekant šio straipsnio analogija, tai jei p.Užkalnis rašytų į 15min, tai pateiktų stulbinančią paskaitą apie tai “kaip buvus komsomolkė dabar smegenis lietuviams pudrina lietuviškų bankų krizėm ir puolimais ir varguolių indėlius atgal į kojines žeria”.

    Tokia nebloga idėja – nu taip, atidirbinėja akcininkams… nu bet pažiūrėkit, kiti irgi nefaini :)) O apie Brazauską gana taikliai, respekc.

  4. PROF. OŽISLOVAS

    Nesutinku. LR jau seniai manipuliuoja skaitytojais ir tai man atgrasu. Ir tai nėra joks veidmainystės rodiklis – tai elementarus sąžiningumo poreikis. Jei žmogus man sąmoningai meluoja, aš juo nepasitikiu. Jei man sąmoningai meluoja laikraštis, aš juo irgi nepasitikiu. Tendencingas informacijos pateikimas irgi yra sąmoningas MELAS. Beje, akcininkai tai tik lašas jūroje – prisiminkim krūvą politinių rašinių be užs Nr., energetikos temas, pagaliau LEO istoriją, kur “trigalvis slibinas” buvo apdainuojamas it Bolivudo filme.

    Neskanu buvo jau anksčiau. Pastarąjį pusmetį skaičiau LR tik Tamstos rašinukus, į kuriuos gaudavau nuorodą kitur. O tai, kas vyksta dabar, ir į ką taip pat pilna nuorodų visur, yra elementarūs simptomai to, kas viduje buvo daug metų. Žinau, kas ten dėjosi, žinau daug žmonių, kurie iš LR išėjo ir laikosi tos pačios pozicijos kaip manoji.

    Todėl nuoširdžiai linkiu LR arba užsidaryti arba išmesti visą redakciją nuo A iki Ž ir pradėti iš naujo. Nes iš tiesų gaila tų protingų / sąžiningų žmonių, kurie ten dirbo ar dirba, ir kurie skęsta košėje, užvirtoje aukščiausiosios redakcijos.

    Beje, prieš gerus metus man skambino moterėlė iš prenumeratos agentūros ar kaip ten ją. Atsakiau jai paprastai – ne, ponai, jūsų aš neprenumeruosiu, nes esate angažuoti ir informaciją pateikiate iškreiptai.

    • Esu linkęs manyti, kad LEO buvo gal ir ne idealus, bet neblogas variantas ir uždarinėti jį buvo klaida.

      Prof. Ožislovai, ar teisingai spėju, kad jūsų minimi “daug žmonių, kurie iš LR išėjo”, nuėjo į kažkokias geresnes ir moralesnes žiniasklaidos priemones – jei taip, gal galėtumėte nors vieną paminėti, pranašesnę už “Lietuvos rytą” ir pateikiančią neiškreiptą informaciją.

      • PROF. OŽISLOVAS

        Absoliučių šventuolių nėra, bet skaidriausi, mano galva, šiandien yra šie:

        Dienraščiai / savaitraščiai – “Verslo žinios”, “15 minučių”, prie jų – DELFI (tiesa, pastarųjų dviejų žinių srautai l. dideli, todėl dažnai paleidžia dorai nepatikrintas žinias). bernardinai dar, tik ne visiems priimtina jų orientacija į krikščionybę, o kai kurie apžvalgininkai nesiorientuoja temose, apie kurias rašo. Dar atgimimas anksčiau buvo neblogai, bet jau senokai skaičiau.

        Žurnalai – “Valstybė”, pastaruoju metu IQ (nors jie netiesiogiai irgi priklauso INTER RAO), žinau, kas giria “Verslo klasę”.

        O kalbant apie išėjusius iš LR (ir tokius, kurių sąžiningumu esu linkęs tikėti) – tai didžioji dalis, deja, išėjo į viešuosius ryšius. Kiti užima aukštesnes pareigas kituose leidiniuose.

      • Net ir pats geriau nebūčiau parašęs: “didžioji dalis, deja, išėjo į viešuosius ryšius” – dabar jie turbūt ramiai gali žiūrėti į veidrodį. Nes jau viešieji ryšiai tai niekada niekam netarnauja ir stambių pramonininkų, gamintojų ir veikėjų neatplovinėja už gerus pinigus. Viešieji ryšiai, kaip aš suprantu, daugiausiai be atlygio gina benamius gyvulėlius ir dar remia prieglaudas.

        Kaip iš to anekdoto. Mokytoja išsikviečia Petriuko tėvą ir sako: “Jūsų sūnus klasėje pasakoja, kad jūs viešnamyje dirbate prostitučių prižiūrėtoju ir ten pat platinate narkotikus; vaikams, žinote, tokia informacija kažkaip gal netinkama”. Tėvas atsako: “Suprantate, mokytoja, aš šiaipjau esu farmacinės bendrovės teisininkas, bet negaliu gi tokios šlykštybės pasakoti devynerių metų vaikui.”

      • PROF. OŽISLOVAS

        Gerb. Andriau, manau, kaip ir žiniasklaidoje, taip ir viešuosiuose ryšiuose galima dirbti ir skaidriai, ir neskaidriai. Tačiau dirbant skaidriai galima užsidirbti daugiau (bent jau mano žinomais atvejais).

        O kalbant apie žiniasklaidos skaidrumą, manau, skaidriausios yra tos priemonės, kurių savininkai neturi tiesioginių ryšių su kitų sričių verslu, kurias būtų galima proteguoti redakcijos (ne pavienių žurnalistų, kurie gali būti nesąžiningi per se) lygiu.

        Lietuvoje tokių yra nedaug. Ir LR, deja, nėra vienas iš jų.

  5. Vienas dalykas “eiti su savo žmonėmis”, kitas dalykas atidirbinėti senajam darbdaviui iki grabo lentos… Prisitaikėliai dažniausiai taip ir lieka kieno nors darbuotojai (tarnautojai), kad ir kokie talentingi būtų… Ar tikrai reikia suromantinti pavyzdinį tarnautoją, iš kokių nuolatos pasišaipoma?

  6. Mantas

    Ar faktas, kad kiti dienraščiai būtų elgiasi taip pat, jį pateisina? Šūdas šūdų kruvoj vistiek šūdas. Aišku, nėra ko čia burnoti, geriau tiesiog neskaityti.

  7. tulžislovas

    o tas “DR Andrius Užkalnis” – tai iššifruojamas kaip “Draugas – товарищ”?

  8. audrius

    Šauniai, Andriau, kaip kad ir dažniausiai:) Padedi man pasiteisinti sau pačiam dėl tinginystės. Daugel kartų pirštai niežėjo parašyt apie veidmaininius “visuomenininkus” – virkautojus dėl “Lietuvos” k/t griuvėsių, sukiužusių lūšnų, perpuvusių bruzgynų ir apmaurojusių kūdrų, kad visą šitą šlamštą užgoš golfo laukai, “stiklainiai”, “dangoraižiai”, boteliai, pramogų parkai ir kitoks “miesčioniškas, vakarietiškas, buržujinis šalmštas”, beigi žaliuosius čegevaras -revoliucinguosius kovotojus prieš GMO, skiepus, tulžingus E-621 draudėjus, susidvasinusius ekologinius turgelininkus, patetiškus Maximų boikotuotojus, kirkoroviškų čiastuškių ir Liubė kazačiokų bei “tokių artimų mūsų sielai ir prigimčiai, žadinančių gerus prisiminimus” rusiškų pribautikių aistruolius. Bet kol susiruošiu – šmaukt, ir tamsta parašai:). Gero savaitgalio.

    • Arturas

      Na ir piktas esi, žmogau. Kuo gi taip trukdo tie ekologiški vargšeliai? Šunys loja, o karavanas eina, bet kiekvienas šunelis, net ir pats mažiausias yra gamtos dalis, taip pat kaip ir kupranugaris. Iš kur žmonėse toks veržimasis unifikuoti pasaulį, ir būtinai pagal savo paveikslą? Argi nebūtų nuobodu gyventi pasaulyje, kuriame liktų vien verslo rykliai ir nei vieno varguolio? Ir kam tada pardavinėtute savo dešrą su lenkiškais milteliais?

  9. Nors paprastai palaikau autoriaus nuomonę ar bent jau manoji nesikerta, bet šį kartą manau, Andriau, tiesiog praleidot progą patylėti. Tai kad toks elgesys yra suprantamas, dar nereiškia, kad pateisinamas. Aš suprantu kodėl kai kurie žmonės susikrauna turtą apgaudinėdami kitus – taip lengviau (bent jau jam), tačiau to nepateisinu ir nė už ką taip nedaryčiau. Pagal tamstos logiką, jei visi vagia, tai vogti yra normalu. Na man tai ne.

  10. Jurgita

    Nagi nagi… “nedviveidis paspygavo” :) Sorry, Uzkalni, neskanu. Apibendrinant:

    1. Labai jau man patinka dauguma tavo straipsniu ir stilius ir misija. Todel kai tik ka nors pasakai, kas neisipaiso i pirma sakini, visada sureaguoju jautriai ir zeme ima slysti is po koju, tai negaliu susilaikyti ir si karta.
    2. Tai, kad rasai lryte visada laikiau atsitiktinumu, vertu ignoravimo ir visada tas skiltis ten skaitau be ypatingo nepatogumo. Bet kad tu nesugebesi sito ignoruoti siom aplinkybem??? Nesitikejau…
    3. Problema ne visai tame, kad lrytas ar dar kuri ziniasklaidos priemone yra nesazininga ir saliska ir gina akcininkus ar dar ka nors. Del to tikrai cypauti neverta. Drama siuo atveju yra tame, kad lrytas ne siaip sau “nesaziningas” ir “saliskas”. Jis juokingas ir apsikvailines. O tarp siu dalyku yra skirtumas. Naudos siekimas yra viena, o desperacija yra visai ka kita. Skaitytojai (ir net varguoliai trubut) ne siaip spygauja del saziningumo. Jie juokiasi is to ka skaito lryte. Tuo tarpu dienrastis neturi daug sansu kaip nors pasitarnauti savo buvusiam akcininkui, kad ir kaip stengiasi. Taigi… desperacija :)
    4. Kad lryto problema yra ne “sazine” o “kvailumas” patvirtina paprastas faktas: siuo metu jis varo kaip ir ant vieno is savo pagrindiniu akcininku. Taigi lower negu “spygaujantys dviveidziai”. Pastarieji keiciantis seimininkams tikrai greiciau persioreintuotu.
    5. Ir ka gi matome…LT siuo metu vyksta nerealiai idomus dalykai, norisi tavo astraus komentaro kokio nerealaus nerealaus… o cia seno straipsnio perspausdinimas???? Su bandymu apginti besibaiginejanti ir niekam nereikalinga reiskini (lryta). O argumentai tavieji is serijos “kas ant kito pasake, tas ant saves pasisake”. SKYSTA.

  11. VK

    Jezusmarija, Uzkalni, ginti akcininka reikia, bet siek tiek ir profesionalumo ir subtilumo tame reikale turi buti… nu kaip sitaip… kas cia per tonas… kas cia per straipsnis…

    http://www.lrytas.lt/-13216492251320217157-valstyb%C4%97-vienus-gelb%C4%97ja-kitus-skandina.htm

    Ir kaip ju kaimieciu nekritikuot… ir kaip ju varguoliu nelazdavot, a? Uzkalni?

    • Jurgita

      Butent. Lrytas elgiasi kaip varguolis, turintys bankrutuojanciu avialiniju bilieta :) Su visa is to isplaukiancia klasika: samokslo teorijom apie tai, kad pries juos susimoke, klausimais, kodel valstybe negina vargsu (cia tu, kuriu indeliai virsija EUR 100 000) ir bedavimais, kad valstybe kalta, nes bobutes puola telefoniniai sukciai. Ir kad bobutems sunku iki bankomatu nueiti. Na kaipgi cia nepakomentuosi? Ne kasdien juk matome tokias transformacijas. O cia dar ir Uzkalnis prisideda su galutine nata “palaukit palaukit, ir jums taip gali atsitikti”.

      • D. Gerbiamas

        Belieka dar pridėt nu jau visiškai patologinius Valatkos kliedesius, kurio nuomone valdžia “Snorą” uždubasino tam ir tiktai tam, kad perimtų “L.rytą”!!!! Kadangi jis pats, kaip žinia, iš tos kontoros faktiškai išpirdolintas ir galbūt pats galėtų turėti jiems pretenzijų, tai jo klejonės ypač iškalbingai patvirtina prielaidą, kad ne šuniška ištikimybė buvusiam akcininkui ar pragmatiniai skūriniai interesai lėmė jų toną. Toks įspūdis, kad visus ten seniai apėmusi kolektyvinė psichozė ir proto užtemimas, o Valatka tai pats tikriausias pacientas, nepajėgiantis adekvačiai suvokti aplinkos. Ką ten veikia Užkalnis, man visada buvo didelis klausimas. Nu, pasirodo, jis ten dirbo Lietuvai priespaudos sąlygomis, kaip kažkada Brazauskas.

  12. jonis

    Nusikalbate meshla cia siulydamas ir klaidindamas melu ir tiek.BBC lyginimas yra visiskai neetiskas ir visiskai is kito lygmens, kaip ir news of the world. Jus jau jei dedates tuo gydytoju kuris mato viska geriausiai ir lygina UK, tai lyginkite atitikmenis su UK , o t.y. northern rock su snoru ir reakcija spaudoje. Duokite nors viena tokia nuoroda kaip kad shudo pylimas lryte.
    Kaip p.Jakilaitis kuris apsimeta kad nesupranta kad bankai nera tokia pati uab , kuri turi visiskai kitas atsakomybes pgl istatymus ir valstybes isipareigojima tokiam verslui gieda apie tai kad tai buvo indivudalus biznis kur savininkai kaip norejo taip galejo elgtis ir kiek norejo tiek galejo atlgyinimo sau skirti ir pan. Siaip graudu tokiu klausytis. Tikrai galvojau jog p. Andrius grizes ir gyvenes UK ines kitokio humoro, kitokio suvokimo apie zurnalistika, kuriam jo pacio autoritetas bus svarbiau nei draugeliu prakisinejimas kaip kad siame straipsnyje.

  13. cxvbxcb

    Sveiki,
    Vat cia raso kad savininkai nesikiso i LR veikla. http://www.lrytas.lt/?data=20111119&id=nuo19_a8111119&p=2&sk_id=99&view=2 O kaip buvo is tikruju? Tikrai turbut sunaikino Snora nes “principingasis” LR labai kritikavo prezidente? ;-)

  14. svedas

    Neklystančių nėra. Sunkiausia pripažinti savo klaidas, kadangi daugumai žmonių atrodo, kad savos klaidos pripažinimas yra gyvenimo pabaiga. Bet taip nėra! Klaidų pripažinimas yra būdas pasikeisti. Jei šiuo straispneliu Audrius nori pasakyti:
    A) Na taip rašėm truputi teigiamai apie akcininkus, bet gavosi š. Gynėm juos, o vistiek nesigavo. Manėm kitaip bet bijojom parašyti – negalima gi kirsti rankos kuri tave maitina. Kvailai darėm. Daugiau taip nedarysim.
    arba
    B) Negalėjom nedaryti nes visi taip daro.

    jei tai A variantas pagarba autoriui. O jei vistik B – didelis nusivylimas. Čia tas pats kaip korumpuotas valdininkas teisinasi : “Negalėjau neimti – visi ima!”

  15. Halelujah! Dabar parasyk, kad zydai yra Dievo isrinkta tauta. Jau komunstams pasimeldei.Keep going.

  16. arūnas

    kiek daug norinčių ateiti į privačią bendrovę ir dirbti tą, ko pats nori. Tai susikurkit savo bendroves, laikraščius ir rašykite ką norite. Kaip čia taip, ant svetimo?

  17. Romelis

    „Kuriame socializmą TSRS sudėtyje. Jokio kito kelio nėra ir negali būti. Kraštutiniai lozungai – išstoti iš Tarybų Sąjungos, paskelbti nepriklausomą Lietuvą – mums nepriimtini“. Algirdas Brazauskas ( Kalba „Vilmos“ imoneje. „Tiesa“, 1989 03 03)

    „Į savarankiškos Lietuvos valstybės idėją aš žiūriu neigiamai. Aš manau, kad tai nerealu“. Algirdas Brazauskas.
    (Interviu „Argumenty i fakty“, 1989, Nr.47)

    „Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu“ Algirdas Brazauskas (Išsireiškimas Sąjudžio mitinge Katedros aiškėje, išlydint Lietuvos delegatus į IX partinę konferenciją, 1988)

  18. Romelis

    „Mes viska vertiname tik vienu požiuriu: kad tik lietuviai tarnautų Lietuvoje ir – lauk okupacinę kariuomenę. Atsakykite man į paprastą klausimą: o kas gi gins Lietuvą?“ Algirdas Brazauskas ( Kalba susitikime su komjaunuoliais. „Lietuvos rytas“, 1990 01 25)

    “Kaip mes galime apsieiti be Tarybų Sąjungos? Tam kuris tai padarys, aš Nobelio premiją duosiu”. Algirdas Brazauskas (Interviu lėktuve, skrendant į Maskvą).

  19. Nežinau aš kokias sąsajas su dabartiniu LRytu dabar turi Brazauskas (LRytas visgi dar ne lavonas), bet norėčiau pasitikslinti dėl Užkalnio sakinio “O aš jums sakau, kad taip, kaip Lietuvos rytas, būtų elgusis (ir elgsis) bet kuri Lietuvos (ir ne tik Lietuvos) žiniasklaida, kai jų akcininkai patektų į bėdą.”.
    Kadangi aš nesu žiniasklaidos akcininkas, ar tai reiškia, kad aš turiu teisę LRytą vadinti parsidavinėjančia komsomolke ir niekingais melagiais, ir liksiu prie viso to vienveidžiu?

  20. Gintaras

    iš tikrųjų komentarai vertingesni už straipsnį, ačiū pasisakiusiesiems.

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: