Verslo naujienos, nuskriaustos ir išniekintos neišmanėlių gimdytojų

Aukščiau pateikiamoje video medžiagoje matome idealią vedėją laidai apie finansus ir socialines-ekonomines problemas.

“Pinigų karta”, 2011 11 14.

Kiekvienas portalas gali jaustis daug pasiekusiu ir praktiškai jau gavusiu nusipelniusio portalo antpečius, kai pradeda gyventi savo nuosavą gyvenimą ir į pasirodžiusius straipsnius savi apžvalgininkai pradeda reaguoti ir rašyti apie juos, užuot sklaidę socialinius tinklus ir kitus portalus ir ten ieškodami įkvėpimo.

Taip atsitiko dabar ir man, kai Andrius Tapinas užmynė ant nuospaudos ir paspaudė mygtuką, nuo kurio aš pradedu šokinėti į orą, kaip vyresnių klasių moksleivis, sužinojęs, kad ne tik tėvai išvažiuoja pas gimines ilgam savaitgaliui ir jį palieka vieną, bet dar ir namie kažkokiu būdu atsirado nemažas kiekis padidinto stiprumo alaus.

Andrius kalbėjo apie portalus ir apie tai, kas jose pasakojama, o aš pakalbėsiu apskritai apie pačias verslo (arba, jeigu norite, ekonomikos) naujienas. Jos yra varganos, nelaimingos podukros, bet ne dėl kieno nors piktos valios: tiesiog taip yra dėl tam tikrų priežastinių ryšių.

Kad verslo naujienas kas nors skaitytų, klausytų ar žiūrėtų, jas turi minimaliai kvalifikuotai rengti autoriai, nors šiek tiek suprantantys apie tai, kaip veikia ūkis. Neduok Dieve, ne ekonomistai, o nors tie, kas supranta, kad valiutų kursų svyravimai skiriasi nuo infliacijos, kodėl bendrovės skolinasi pinigus rinkoje, nors turi pinigų banke ir kad pieno kaina parduotuvės lentynoje ne tik gali, bet privalo skirtis nuo supirkimo kainos, mokamos už žaliavą žemdirbiams, ne trim procentais, o šiek tiek daugiau*.

Bet, deja, tokių nėra. Į humanitarinius mokslus (tarp kurių yra ir žurnalistika, o Lietuva yra įdomi tuo, kad čia moko žurnalistus, mat toks yra Sovietų Sąjungos palikimas, kur, kaip žinia, buvo Maksimo Gorkio literatūros institutas, kur rengdavo rašytojus – tai yra, buvo tokia specialybė literatūros kūryba, kas yra toks bespredielas, kad tyčia nesugalvotum), taigi, į humanitarinius mokslus stoja dažniausiai ne tie, kam gerai sekasi tikslieji mokslai. Aš žinau, aš daug metų vadovavau filolologams iš daugelio šalių ir kultūrų, kuriems reikėjo dirbti gana tikslų darbą, ir negaliu pasakyti, kad jiems tas tikslumo aspektas patiko.

Tiems, kam gerai sekasi tikslieji mokslai, dažniausiai išeina į tiksliuosius mokslus; tie, kas supranta pinigų judėjimus, eina į verslą arba studijuoja ekonomiką, finansus, arba kažką panašaus, o su plunksna lieka, beveik pagal apibrėžimą, tų dalykų nesuprantantys arba jais nesibjaurintys arba, kas yra dar baisiau, propaguojantys antimokslines ir neeuklidines ekonomines teorijas, artimas maoizmui ir kitokiam pavojingam kliedesiui.

Rezultatas yra tokio žemo lygio pasakojimas apie ekonomiką ir finansus meinstryminėje (bendrojo turinio, nespecializuotoje) žiniasklaidoje, kad turtingose visuomenėse gamta negali pakęsti tuštumos ir yra kuriami atskiri ekonomikos naujienų televizijos kanalai, laikraščiai ir žurnalai, kuriuose dažniausiai rašo žmonės, su literatūriniu rašymu neturintys (dažniausiai) nieko bendro, tačiau kažką išmanantys apie aprašomą sritį.

Patys didžiausi laikraščiai Vakaruose turi savo skyrius ir savo specialistus, niekuo nesusijusius su visa kita žurnalistika – dažnai net ir skaitytojais, kurie labai retai skaito ir “naujienas” ir “verslo naujienas”.

O visa kita yra arba tragiškai suprimityvintos ir supopsintos naujienos neišmanėliams (ką mes dažnai matome Lietuvoje), arba, kas yra dar blogiau, visiškai nesusigaudaunačių kalbėjimas nesuprantantiems ir suprasti nenorintiems. Būtent dėl šios priežasties specialistus labai sunku prisikviesti į bendrojo pobūdžio laidas: jiems aptemsta akys ir šąla galūnės vien nuo minties, kad juos klausinės cukrinė tuštutė, anksčiau vedusi laidas vaikams ir išsiskyrusi itin patraukliu biustu, nusifotografavusi blizgiame žurnale nuoga ir todėl gavusi vakaro žinių vedėjos vietą. Maža to, ji klausinės apie dalykus, kurių nenuraukia ne tik ji pati, bet ir pati auditorija. Tai yra kaip kalbėjimas Amazonės laukinių gentims apie išmaniųjų telefonų programas, kai jie nėra matę ne tik išmaniojo telefono, bet ir paprasto telefono, ir apskritai galbūt nieko su mygtukais nėra matę.

Britanijoje ypač aštriai su šia problema susiduria nacionalinis transliuotojas BBC – čia panieka pinigams ir verslui yra institucinė (“pinigus duoda valstybė”), ir todėl žurnalistai, ne tik nesuprantantys apie pinigus, bet ir nenorintys suprasti, ir savo aplinkoje suprantančiųjų neturintys, pirmiausia nusėda būtent čia. Todėl kartkartėm (ypač po ypatingai gėdingų prisidirbimų eteryje) garsiai pliaukši delnai į kaktas aukštuose kabinetuose ir paskui organizuojami ekonominio neraštingumo likvidavimo kursai, į kuriuos žurnalistai velkami kone per prievartą ir spjaudydamiesi grįžta šiek tiek sužinoję, bet verslo pasaulio nekęsdami dar labiau.

Kai yra tokia pasiūla, paklausa tiesiog fiziškai negali formuotis: neatsiranda įpročio domėtis ekonomika ir finansais tiems žmonėms, kurie nėra tiesiogiai su tais reikalais susiję. Nežinoti ir neišmanyti tų dalykų darosi normalu, “man visi tie skaičiai kažkaip ne mano sritis” tampa madingu pasakymu, ir supurenama dėkinga dirva atsirasti, kaip prieš pora dešimtmečių, piramidinėms investicijų schemoms (Lietuvoje amžiams įrėžti tautos atmintyje kaip “Sekundės” bankas) ir politikams, kurie žada visiems gyventojams pajamas, didesnes už vidutines.

Skaitytojai manęs paklaus, o ar turiu aš atsakymą, kaip tai pakeisti? Deja, neturiu. Nebent galite skaityti šį portalą, bet jei jau čia atėjote, tai savaime suprantama, kad jūsų gydyti jau nebereikia, o jei gydymas labai reikalingas, ateiti čia niekas ir su lazda neatvarys.

Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje “Protokolai

— — — — — —

* Jūs manote, kad štai čia mano išgalvotos problemos, o pabandykite pakalbėti su, sakykim, kokia nors šalikų ar pirštinių mezgėja, kuri baisisi, kad parduotuvės Vilniaus senamiestyje ir kur nors Kopenhagoje užsideda ne 10%, kurie jai atrodytų teisingi, o 40% arba 60% antkainį (“Jie ką, patys mezga? Padeda ant lentynos ir viskas”). Pasiūlius įsivaizduoti, kiek parduotuvei kainuoja patalpų nuoma, draudimas, šildymas, elektra, vanduo, ryšiai, atlyginimas pardavėjai, socialinio draudimo įmokos, baldai, dažai, vitrina ir tualetinio popieriaus rulonėlis parduotuvės tualete, ši mezgėja žvaliai atsako, kad “nenumirs, jie iš kažkur pasidaro vistiek”.

Lygiai tokia pat kalba būna su kritikuojančiais restoranus, kad “plėšia kainas ir laiko darbuotojus kaip vergus”. Lengva kaltinantiems plėšimu pasiūlyti paskaičiuoti restorano išlaidas, ir paskui įsivaizdavus, kad iš 20 Lt kainos lėkštės makaronų lieka po produktų kainų atskaičiavimo 10 Lt., ir tada padalinti visą dienos išlaidų sumą iš to banknoto su Darium ir Girėnu ir paskaičiuoti, kiek lėkščių reikia per dieną parduoti restoranui su dešimčia staliukų, kad bent jau galą su galu sudurtų.

Ir visa tai tik pradžiamokslio pirmasis puslapis. Aš jau nekalbu apie tai, kad net Graikijos, Italijos, Ispanijos problemų akivaizdoje Lietuvoje yra nuoširdžiai manančių (o kai kurie jų “su dviem aukštaisiais”), kad būtų buvę geriau, jei mažiau karpytume išlaidas ir daugiau būtume skolinęsi**.

** Išėjo pati ilgiausia mano raštų istorijoje išnaša.

Advertisements

4 comments

  1. Manau, kad būtų idealu, jei ekonomikos naujienos būtų pateikiamos profesionaliai, bet tuo pačiu ir ne sausai, o suprantamai. Gal bėda yra ir ta, kad specializuotuose leidiniuose apie ekonomiką neretai kalbama taip, jog neturintiems pagrindinių žinių ta informacija pasidaro visiškai nesuprantama ir todėl neįdomi?

  2. manau, analogiška situacija yra ir su kitomis sritimis, tokiomis kaip technologijos. Pabandyk rasti naudingų, specializuotų žinių susijusių su internetu naujienų portaluose.
    Manau, todėl verta skaityti specialistų blogus, tik, kad ir jų nėra labai daug.

  3. Ilgiausia Užkalnio gyvenime išnaša yra nuostabi. Dėkui. Ypač paskutinis jos sakinys.
    Kai kokia opozicija arba Vagnorius (dar nesuprantu, ar jis opozijai priklauso, ar jis pasamdytas jai kenkti) ima postringauti, kad krizės akivaizdoje reikia ne taupyti, o išlaidauti (paprastai vartojamas žodis “skatinti”), savaime suprantama skolinantis, nes dar siūloma ir mokesčius mažinti, tai negali atsistebėti politinio, populistinio ir kitokio popsistinio plauko idiotų gausa. Tikiuosi ne tik Lietuvoje.

  4. Petras T.

    Žino tik tie, kurie giliai domisi, ir tos žinios jiems patiems atneša naudos, todėl ir niekam ir nepasakoja. Čia kaip ir visose kitose gyvenimo srityse, ypač šiais laikais. Jeigu net žurnalistai nieko nesupranta apie pinigus, tai ar iš viso daug yra žmonių, kurie supranta?

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: