Šlapias lapkričio Vilnius, kai blizga grindinio akmenys

Šlapias grindinys geriau atspindi žibintų šviesas

Man visą laiką patikdavo nenormalūs dalykai: skraidyti lėktuvu ne iš punkto A į punktą G, bet su persėdimais, ir jei dar su nakvyne svetimo oro uosto viešbutyje, tai išvis gerai; man patinka naktį daug kartų apversti pagalvę, kad būtų kuo šaltesnė, o kai buvau mažas, man patikdavo, kai imdavo iš piršto kraują, nes būdavo įdomu, kaip tas kraujas paskui kapiliariniu vamzdeliu lipa į viršų. Mano teta, mokslų daktarė, dirbo Kauno klinikose, ir kartais nusivesdavo mane į laboratoriją, kur dėl pramogos paimdavo kraują iš piršto.

Būtent todėl, kad esu toks keistas, man patinka pats šlapiausias, pats niūriausias ruduo. Lapkritis.

Nakties šviesas tikriausiai žmonės yra fotografavę milijonus kartų, kaip saulėlydžius.

Kai baigiasi ilga ir šilta vasara, ir praeina bobų vasara (mano dvasinėje tėvynėje* vadinama indėnų vasara), paskui greitai pralekia tas gražusis ruduo su geltonais lapais ir rudmėsėmis, keptomis tešloje, ir lieka tamsus, šaltas ir šlapias lapkritis. Jo pavadinimas šiandien nėra teisingas, arba galbūt atspindi pasikeitusį klimatą: lapkričio mėnesį beveik visi lapai jau būna nukritę. Lapai daugiau byra spalį. Galbūt anksčiau, kai būdavo dar šilčiau, ir kai tas mėnesio pavadinimas buvo sukurtas, kai Anglijoje ir šiaurės Vokietijoje žmonės augindavo vynuoges ir jūros neužšaldavo žymiai šiauriau, negu dabar – galbūt tais laikais Lietuvoje lapai pradėdavo kristi lapkritį.

Besiruošiant mano gimimo dienai (lapkričio 26, kas dar nežino), dienos trumpėja ir liūdesys gilėja, vasaros prisiminimai nutolsta, o Kalėdų laukimas dar nėra jaučiamas. Bet tik tuomet, jei neįdėmiai žiūri.

Senamiestyje per šlapią grindinį ir senus mūrus jau skverbiasi Kalėdų dvasia

Iš tiesų lapkričio pabaigoje, kai baigiasi skorpiono zodiako ženklas**, nusileidus saulei (o ji netrunka nusileisti, pašvietusi vos kelias valandas), pradeda rastis ateinančių Kalėdų ženklai: pakanka išeiti į Vilniaus Senamiestį.

Mieste kiekvienas šviesoforas atsispindi šlapiame grindinyje, kaip Kalėdų eglutės lemputės atsispindi lango stikle, kai kambaryje ant sienų įvairiaspalvės dėmės ir didžiuliai eglės šakų šešėliai. Paprasta vitrinos ir kavinės šviesa tampa būsimos šventės plakatu, o kiekviena šviesos kibirkštis iš ryškių gatvės žibintų – Kalėdų žvaigždės pažadu, nuleistu ant žemės ir akinančiu, kaip mažytė saulė.

Šaltis žmones supakuoja į šalikus ir kepures, ir pastato apykakles, ir visi pasidaro sunkiai atpažįstami ir panašūs vieni į kitus. Man uždėjus megztą tamsiai mėlyną kepurę (tokias kažkada vadindavo meningitkėmis, nors būtent nuo peršalimo jos puikiai saugo), pasidarau apskritai nebeatpažįstamas – tampu iš pažiūros toks apskritažandis papūstlūpis turgaus prekiautojas, o gal nelegalus valiutos keitėjas iš mano jaunystės prisiminimų, kai valiutos keitėjai buvo kiekviename žingsnyje ir dolerių kaitaliojimas į tuomet buvusius rublius, o paskui talonus, buvo kasdienis rūpestis.

Man irgi šiandien nupirko gražų ryškų raudoną šaliką, kad matyčiausi iš tolo ir kad netyčia nepartrenktų automobilis. Su raudonais batų raišteliais ir raudonu šaliku aš jau dabar kaip toks palengvintas Kalėdų senelio variantas.

Praeiviai susisukę šalikais ir aukštom apykaklėm, ir visi panašūs vienas į kitą.

Lapkritis dėkingiausias ir Vilniaus Senamiesčiui, kuris būtent tamsiais vakarais pasiekia savo mistiško grėsmingumo gilumą. Siauros ir kreivos, grįstos ir duobetos gatvės yra gimusios gyventi būtent tokioje tamsoje, tada joms jaukiausia – kai tamsa, kaip juodas tušas, užpila visas nereikalingas detales, šiukšles, iškabas, ir lieka tik vos akimi apčiuopiami siluetai su neaiškios šviesos užuominomis gatvės gale.

Siauros ir tamsios gatvės lapkričio vakarais pasiekia savo idealų viduramžišką stovį

* Mano dvasinė tėvynė yra Šiaurės Amerika.

** Zodiako ženklais netikėjau, kol negimė duktė po skorpiono ženklu, ir tada supratau, kad ne viskas gyvenime paaiškinama racionaliai, yra vietos ir prietarams, ir tamsybėms. Matyt, ateis laikas, pradėsiu gydytis kosmine energija ir bijoti juodų kačių.

Advertisements

16 comments

  1. Ilona

    nepaprastai grazus straipsnis, suzaveta :) Visada ziuriu Uzkalnio 5, ir nustebau, kad regis toks sarkastiskas zmogus is tiesu toks siltas ir romantiskas… Aciu,susildete si slapia niuru vakara

  2. Chi-chi

    Moteriškėms šį tą parašėte, kad neišsilakstytų…

  3. cxvbxcb

    Pagaliau baigta myžčiot dėl “komjaunimo ryto” smerčiaus ir parašyta kažkas tokio maloniai užkalniško. ;-)

  4. kurnekur

    Oi, kaip aš jus suprantu…

  5. neRimas

    Kai man „stuktelėjo“ virš 30 pasakiau: gyvename pačioje geriausioje geografinėjė juostoje. Visi metų laikai labai gražūs ir tik reikia tinkamai apsirengti. Lietuva turi visus tikrus 4 metų laikus. Būdamas jaunesnis nemėgau rudens ir pavasario (taip garbinamo poetų). Daug kam tamsusis periodas sukelia liūdesį, o man tai tiesiog garžu, netgi mistiška.

  6. Virge

    Pasiilgote Vilniaus? :-)

  7. liudiskyte

    Mėgstu lietinga rudenį !!!

  8. sviestine_muse

    Ir aš visada galvodavau, kad lapkritis neteisingai pavadintas: juk lapai jau seniausiai būna nukritę, o pats laikotarpis toks niūrus, juodas ir šaltas. Deja, kad ir kaip besistengčiau jį pamilti, nemėgstu lapkričio. Jis visad kelia kažkokį pasąmoningą nerimą, nebent vieną rytą atsikėlus, praskleidus užuolaidas ir pro langą išvydus rytinėj prietemoj mėlyna šviesa spindinčias sniego pusnis gal tampa kiek ramiau.
    O straipsnis labai romantiškas :) Žiūrint nuotraukas nesunku įsivaizduoti šlapio grindinio keliamą garsą (ypač prariedant automobiliams); man tai tarsi vėlyvo rudens asociacija.

  9. ALMA

    A.UZKALNIO STRAIPSNIAI TAI GERIAUSIA, KAS YRA RASOMA LIETUVISKOJE SPAUDOJE!KIEKVIENA RYTA PERZIURIU, AR YRA NAUJAS STRAIPSNIS.JEI PERSKAITAU, TAI NET NUOTAIKA PAKYLA!PASO ZMOGUS 100% TIESA APIE LIETUVIU TAUTOS “ZMOGENUS”, O TIE PASKAITE APIE SAVE, TIKRA TIESA, IMA NIRSTI IR RASINETI BJAURIUS KOMENTARUS.JUK TIESOS APIE SAVO BUKUMA “ZMOGENAI” NEMEGSTA! O JUS GERBIAMAS ZURNALISTE, RASYKITE BUTINAI DAR DAUGIAU, NES SMEGENYS ,GAVE NEMAZA DOZE ADRENALINO,PRADEDA VEIKTI!GAL NORS TAIP PRIKELSIT NE VIENA IS LIETUVISKO MASTYMO”KOMOS”!!!JUSU STRAISNIAMS ABEJINGU NERA.ARBA JUS LABAI MYLIM, KAIP AS, ARBA JUSU NEKENCIA.TAI LABAI GERAI.VISI PRADEDA BENT JAU KAZKA GALVOTI.ZIUREKIT, KOKIAM IR AKYS ATSIVERS!JUS BUTINAI RASYKIT, DAR ASTRIAU,TIESIAU!SU PAGARBA.JUSU SKAITYTOJA.

  10. Smile

    mėnesių pavadinimus mes, bent jau daugumą jeigu teisingai suprantu, esame perėmę iš lenkų. O ten maždaug mėnesiu šilčiau ir yra

  11. Kristina

    Užkalnio tikslas – šokiruoti ir stebinti, prabudinti snaudžiantį lietuvį…
    Ir kaip bebūtų keista, toks romantiškas, šlapias ir visai nepiktas parašymas, šokiruoja labiau nei įprastinis tiesmukas Užkalnis.
    Tai verčia susimąstyti kokiame fone mes gyvename.

  12. Pingback: Riedančios uolos » Fotografuoja ne kamera

  13. Kaulas

    Oi koks geras įrašas. Kaiptik praeitą savaitę praleidau Vilniuje. Su džiaugsmu laukdavau, kad baigtusi pilka diena ir būt galima vaikščiot drėgnom apšviestom gatvėm.

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: