Laiškas jaunai skaitytojai apie sovietinius laikus

Jokių E, jokių dažiklių. Pirkėjos renkasi ūkininkų rankomis išaugintas prekes tuometinėje ekologinėje parduotuvėje. Dabar vietoj jos pastatė šlykščią maksimą, kur turčiai ir oligarchai tyčiojasi iš žmonių, apiplėšę per skandinavų bankus ir atiminėjantys paskutinius skatikus, lupdami plėšikiškas kainas už sintetinius nuodus ir kinišką šlamštą. Ar kažkaip panašiai. Nuotraukoje: Toto Cutugno močiutė Larisa Kutunjo kartu su atvykusia Riccardo Fogli teta Lyudmila Folji.

Lietuvos rytas, 23 11 2011

Kai esi toks rašytojas, kaip aš, tai džiaugiesi kiekvienu geranorišku laišku (bjaurastis rašo dažniausiai komentaruose, gerus palinkėjimus siunčia asmeniškai). Jauna skaitytoja parašė elektroninio pašto laišką ir grąžino prie senos temos apie nostalgiją seniems laikams ir prie amžino klausimo: kada buvo geriau – dabar ar tuomet? Kada buvo daugiau laimės?

Aš ir pagalvojau: taip daug rašau, gretindamas tai, ką matau dabar, su senais laikais, bet štai yra nauja karta, kurioms tos mano nuorodos negroja. Geriausiu atveju, jos yra tik abstrakcijos, o blogiausiu – įkyrūs kartojimai, kaip kokio senelio, kuris bumba apie tai, kaip po karo basas į mokyklą vaikščiojo ir neturėjo gražių žaislų. Tam seneliui reikėtų priminti, kad nebuvo tai anais laikais nei baisu, nei jo basakojė vaikystė labai didelį skurdą reiškė – visi aplinkiniai panašiai gyveno.

„Kiek teko matyti parodų, nuotraukų, vaizdo įrašų, galų gale, girdėti tėvų ir senelių pasakojimų apie tuos laikus, man vis atrodo, kad žmonės tada buvo laimingesni. Tiesa, labai sunku apibūdinti, ką turiu omeny sakydama laimė šiame kontekste. Tai ne apie intelekto vertę, žodžio, švietimo laisvę ar dar kažką, bet galbūt apie kažkokį visuotinai vyraujantį žmonių saugumo ir tvarkos, užtikrintumo jausmą,“ rašo skaitytoja, primindama, kad dėl šildymo kainų tikrai niekas niekam galvos neskaudėjo.

Tas tikra tiesa. Visas tas kiekvieną žiemą atslenkantis siaubas su šildymo kainomis yra liūdnas paminklas pigios naftos ir pigių dujų laikams, kai labiau apsimokėjo greitai ir pigiai statyti kiaurai perpučiamus namus, o paskui varinėti vamzdžiais iš katilinių karštą garą, šildant lauką, žolę ir asfaltą, ir šiek tiek radiatorius butuose. Toks skandalingai neefektyvus tvarkymasis mūsų šaltame krašte buvo priimtinas tik tol, kol naftos kainos pasaulyje buvo mažos. Tai čia tiek apie šildymą.

Bet straipsnis ne apie šildymą. Straipsnis apie laimę. Jauni žmonės, arba daugelis iš jų, buvo laimingesni ta prasme, kad viskas už juos buvo sugalvota ir nuspręsta, ir dilemų buvo mažiau, ir sprendimus rečiau reikėjo priiminėti.

Ko gero, ta sprendimų griūtis, kuri yra su mumis kiekviename žingsnyje, ir įvaro daugeliui šiais laikais nepaprastą diskomfortą, kurio nebūdavo anksčiau.

Sprendimai mūsų gyvenime prasideda anksti ir nesibaigia iki pat mirties – ar draskytis dėl mokslo ir karjeros, ar gyventi atsipūtus, ar pirkti būstą, ar nuomotis, ir kur jį pasirinkti, ir ar turėti sodybą, kokiu automobiliu važinėti (o gal apskritai ne jo), ar turi būti benzinas, ar dujos, ir kokioje degalinėje piltis kurą, ar turi būti automatinė greičių dėžė, ar rankinė pavarų svirtis, kur pirkti maistą ir jeigu pirkti, tai kokį rinktis, ar valgyti ne namie (picą ar dar ką nors?), ar gamintis pačiam, o jei pačiam, tai iš šviežių produktų ar pirktis šaldytą, jei vaisiai ir daržovės – ar iš turgaus, ar iš prekybos centro, o jei iš turgaus, tai iš ekologinio ar iš paprasto, kur atostogauti, kuo rengtis – iš dėvėtų ar naujų, būti vegetaru ar žaliavalgiu, dalyvauti politiniame gyvenime ar ne, balsuoti ar ignoruoti, ir net, pagaliau, gali rinktis kur gyventi – Lietuvoje ar užsienyje, ir užsienį irgi gali pasirinkti būtent tokį, kuris labiausiai prie širdies, o išvažiavęs gali galvoti, ar dar būti, ar grįžti?

Tai vis klausimai, į kuriuos reikia atsakinėti kiekvienam. Net elgeta, vaikščiojantis vasarą po miesto lauko kavines, yra priverstas galvoti apie maršrutą, santykinį pelningumą, žinoti, iš kur darbuotojai išveja ir kaip prašyti, kad klientai aukotų.

Visų šių pasirinkimų nebuvo, arba beveik nebuvo, sovietinėje visuomenėje. Manęs kitas jaunas žmogus paklausė – kaip tu, sako, atsimeni, kiek kainavo bandelė ir kiek – limonadas (7 kapeikos be butelio kainos)? Todėl, sakau, kad visose parduotuvėse buvo tos pačios bandelės ir tas pas pienas ir kefyras ir visur tie patys stikliniai indeliai nuo grietinės superkami už tą pačią kainą, ir visi eidavo į artimiausią parduotuvę ir pirko tai, kas buvo ir nesukdavo galvos.

Gali pabėgti nuo visko, tik ne nuo nuolatinės būtinybės priiminėti sprendimus. Tai yra pagrindinė, didžiausia ir sunkiausia našta, ir būtent nuo tos atsakomybės ir kyla krizės: žmogus nebesijaučia kontroliuojantis padėtį, nes jam reikia junginėti sprendimų jungiklius taip dažnai, kad jis pradeda galvoti apie viso gyvenimo beprasmybę.

Kodėl daug kas metasi į sektas ir egzotines religijas? Ten nereikia pačiam spręsti. Ten yra, kas viską nuo pradžios iki galo sutvarko ir nurodo. Čia tas pats (tik geriau), kaip ir su prisijungimo prie kokio ekologinio maisto arba naujos dietos. Ten nurodo, ką valgyti, o ko ne. Ten paaiškina, ką pirkti. Taip lengviau, negu kiekvieną dieną po kelis kartus priiminėti sprendimus.

Ir dar buvo toks dalykas, apie kurį dažnai užsimenama, ir kuris prašosi, kad nuo jo nepaliktų akmens ant akmens. Tai čia apie tai, kad anie laikai buvo dvasingesni ir išmintingesni. Ne, jie nebuvo dvasingesni ir išmintingesni. Jie buvo išradingesni – kaip išradingi būna kaliniai, pjaustantys kamerose dailias šachmatų figūrėles iš medžio – nes daug laisvo laiko ir maža veiksmų laisvė lavina išradingumą. Cirke ir kiškį galima išmokyti degtukus degioti, bet tai nereiškia, kad jam geriausia gyventi cirke.

Pasirinkimo tai laikais buvo ne kelis kartus, o kelis šimtus kartų mažiau. Dabartiniams jauniems žmonėms sunku įsivaizduoti, kaip lengva rinktis knygas, kai knygyne vienu metu yra viena knyga, kurios visi nori, arba nėra jokios. Anuomet Radžio arba Dž.Butkutės biografijų nepirko ne todėl, kad žinojo „tikrosios literatūros“ vertę – tiesiog nebuvo žvaigždžių memuarų, o kai koks nors rusų kino režisierius Eldaras Riazanovas, kepantis „kultines“ komedijas, parašydavo lėkštus popsinius prisiminimus, juos, dar nepasiekusius knygynų, išsidalindavo jau iš knygų bazių per blatą ir pažįstamus.

Daugelį ano meto vertingų kino kūrinių (kaip ir dešimtkart daugiau beverčių juostų) žmonės pamatydavo ne todėl, kad jų skonis buvo labai išlavėjęs, o todėl, kad visame mieste, visoje Lietuvoje ir visoje Tarybų Sąjungoje tuo pačiu metu rodant vieną amerikietišką filmą, du indiškus ir trys rusiškis, rinktis labai paprasta. Į kinus eidavo gausiai, nes ką daugiau veiksi?

Seksu užsiimti irgi ne visiems dažnai išpuldavo galimybė, ypač kai praeidavo vasarą ir į gamtą ar prie vandens telkinių jau nebenuvažiuosi, o pigus valdžios suteiktas būstas turėjo tokį trūkumą, kad dažna jauna šeima gyvendavo su tėvais (į kolektyvinius sodus tevukus irgi tik vasarą galima iškraustyti). Iš ten ir nesibaigiantys anų laikų nejuokingi juokai apie pabaisas uošves, įsikandusias kočėlus, ir žentus, laukiančius jų mirties su armonika rankoje – trijų kambarių bute ir mieliausi tėvai netrukus išvesdavo iš proto. Iš ten ir jau primiršti, bet vyresnės kartos atmintyje gyvenantys įpročiai apgaudinėti žmonas ir vyrus atsiradus mažiausiai galimybei – sanatorijos, poilsio namai ir bet kokios išvykos darbo reikalais ne veltui buvo laikomi šlykščios paleistuvystės židiniais.

Tie patys labai dvasingi žmonės, apsistatę lentynas neatverstais klasikų raštais, patekę į užsienį iškišę liežuvius pirmų pirmiausia paknopstom varydavo paspoksoti pigaus striptizo, nusipirkti žurnalo su išsižergusiomis šliundromis arba net iš socialistinės Lenkijos tempdavo varganus, pablyškusius kalendorėlius su varguolių erotika, pamėlusiu nuo šalčio arba nuo blogos spaudos nuogu papuku ar užpakaliu, kas labai gerai demonstravo visą jų dvasingumo gylį.

Taigi reikėjo eiti į kiną, nes daugiau nebuvo ką veikti. Juo labiau, kad televizijoje buvo trys kanalai (tai ne taip daug, kaip galėtų pasirodyti šiandien), ir visi žiūrėjo viską, ką rodė (taip pat ir laidas apie kultūrą), nes daugiau žiūrėti nebuvo ką. Visas klasikines muzikas, spektaklių inscenizacijas ir dokumentines laidas apie kultūras tie patys žiūrovai, kurie save dabar laiko labai išrankiais, būtų išjungę tą pačią sekundę, kai per kitą kanalą jiems kas nors būtų parodęs šokių dešimtuką, realybės šou arba laidą apie pedofilus, narkomanus ir žmogžudžius. Nė vienas nebūtų pasakęs – man šito nereikia, man tai neįdomu.

Iš kur žinau? Todėl, kad jau sovietinio saulėlydžio metais ta pati televizija pradėjo rodyti Brazilijos serialą apie vergę Izaurą ir jos gyvenimą Brazilijos žemvaldžių ūkyje, ir prie tų serialų, kaip ir prie dramų apie mafiją Italijoje apie komisarą Katanį, visi prisisiurbė kaip išbadėjęs kūdikis prie motinos krūties.

Muzikos man tik neminėkit. Iš klasikinio repertuaro, kuriuo taip pelnytai didžiuojasi dūsaujantys apie sovietinius laikus, jie žinojo „Mėnesienos sonatą“ ir Oginskio polonezą, ir tai tik todėl, kad šiuos kūrinius mažieji Raselė arba Mindaugėlis išmoko barškinti muzikos mokykloje. Ir dar Violetos ariją iš „Traviatos“, nes ją grojo penkis tūkstančius kartų per radiją. Bet visą klasiką akimirksniu iškeisdavo į bet kokį užsienietišką popsą, kurį tik pasiūlydavo sovietiniai plokštelių spaudėjai, net jei plokštelė klaikių spalvų voke kainuodavo tris rublius ir prie parduotuvės būdavo eilės. Už tai ligi šiol jiems turėtų dėkoti garbaus amžiaus italų popso žvaigždės, vis dar surenkančios pilnas arenas (ne blogiau nei Kirkorovas ar Baskovas), ir patvirtinančios, kad muzikinio skonio srityje Lietuva nenusileidžia kitoms Rusijos provincijoms ir pakraščiams.

Visa tai buvo neblogai, nes visi įprato imti tai, kas buvo, ir nesirinkti. Bet neblogai tik tiems, kas sako šiandien: „nežinojom – ir nereikėjo“. Jie nemano, kad buvo nuskriausti tuo, kad už juos kažkas kitas pasirinko. Jie net džiaugiasi, kad jie buvo atleisti nuo būtinybės rinktis.

Aš suprantu, kad jiems taip buvo geriau. Bet šiandien yra geriau tiems, kas nori ir moka rinktis, net jei, kiti, mėgstantieji, kad valdžia pasirinktų už juos, jaučiasi taip, lyg iš jų atėmė ramybę. Bet ta jų ramybė, stabilumo jausmas ir įprotis atiduoti kitiems sprendimo teisę visiems kitiems per brangiai atsieidavo. Todėl aš prieš juos nesijaučiu kaltas ar jiems skolingas.

Advertisements

47 comments

  1. audrius

    Tikra tiesa. Tik seksu, dalyvaujant už garsui itin pralaidžios sienos neretai porelei tekdavo užsiimti ne trijų, o dviejų, ar net vieno ikambario bute. Sulaukus, kai uošviai išeis į virtuvę. Kokių 6 kvadratų. Trys kamabariai buvo prabanga – garantuotas atskiras kamabarys jaunavedžiams. Nesvarvbu, kad pereinamas “salionas”, kuriuo naktį visi namiškiai eidavo į tualetą, vandens į virtuvę. Oi, reikėtų teleportuot dejuotojus dėl dvasingos praeities į tą praeitį kokiek mėnesiams dveim – geriausiais propagandistais dabartinio gyvenimo būdo taptų.

  2. lementarno, Watson. Žmogus laimingas, kai jo poreikiai patenkinti. O poreikius patenkinti labai lengva ir paprasta, kai jie represinėmis ir smegenų plovimo priemonėmis sumažinami iki fiziologinių.

  3. Smile

    Ale skaitau ir skaitau tą Užkalnį. reikia kuriam laikui liautis, nes tapsiu etatiniu korespondentu
    Tik dar šiandien parašysiu: turbūt tiesa, kad nuolat priiminėti sprendimus sunku, nepratusiems tai kelia stresą (ypač jei kartais neteisingai pasirenka), bet kodėl niekas neįvardina pačios paprasčiausios priežasties, kodėl mūsų tėvams, o ir mums kai kuriems gyvenimas prieš 30-40 metų prisiminimuose atrodo mielesnis. Ponai, jiems ir mums tada buvo maždaug tiek pat mažiau negu dabar. O laikui bėgant vaikystės ir jaunystės prisiminimuose lakstymas dviračiais su draugais, mamos pietūs, mokyklinės išdaigos išlieka stipriau, negu dantų milteliais nubalinti medžiaginiai sportbačiai, mamos galvosopė kur gauti faršo imitacijos sekmadienio kotletams, ar kokia privaloma ekskursija į revoliucijos muziejų (juolab kad ir ten pasilinksmindavome). Ir iš Sibiro, ir iš pokario žmonės atsimena ir gražių akimirkų – sveika psichika taip padaryta, kad stengiasi atsiminti tai, kas buvo gera. Tą ir reikia suvokti klausantis atsiminimų.

  4. Lina

    Kas tiesa, tai ne melas. Vis prisiminus kokį nemalonų epizodą iš tų laikų norisi pasiūlyt į snukį, kiekvienam sakančiam, kad tada buvo geriau. Nes, pavyzdžiui, mes gyvenome su seneliais (šešiese) dviejų kambarių bute. Siaubinga iki pat 90-ųjų, kol tėtis pradėjo verslaut.
    Ir vis prisimenu, kai mes su sese negavom bananų, atstovėjusios trijų valadų eilę, (aš aštuonmetė tuomet, sesei penki buvo) ir ne todėl, kad neužteko, o todėl, kad neprklausėm kažkokiam mistiniam užsakymų stalui. Va taip va

  5. Dale

    Pirmais metais atvykus gyvent i uzsieni, niekaip nesupratau, kodel tiek daug keistu zmoniu aplink. Ne vien isvaizda, bet elgesiu, charakteriu. Vis galvojau, kad Lietuvoje tokiu keistuoliu negyvena. Veliau supratau viena dalyka – taigi tiems keistuoliams niekas nedraude buti savimi, niekas nesake vaikysteje ‘buk kaip visi’, ‘neissisok’, niekas nedave patarimo (kaip, kad mano aukletoja 11- je klasej) ‘buk zemesne uz zole’, todel, kad pasipriesinau fizinio lavinimo mokytojai, kai ji per spalio demonstracija (ar kas zino, kas tai buvo per daiktas), mane, jau 17 metu panele, nustume i viena greta su astuntokais, mat buvau nedidelio ugio todel gadinau visa grazios kolonos vaizda, todel prazygiuot pro partiniu tribuna negalejau kartu su savo draugais. Ar bereikia sakyt, kad jauciausi siaubingai pazeminta ir del stumdymo, ir del to, kad privalejau zygiuot su ‘maziukais’, ir del to, kad buvau atskirta nuo draugu. Taigi protestuodama, isvis nezygiavau, o nuejau namo. Zinoma, kita diena mokykloj kilo konfliktas, kaip as drisau, dabar gali buti sugadinta charakteristika, su ja neistosiu i jokia aukstaja mokykla ir t.t. Tada aukletoja ir dave ta patarima, kurio nepamirstu iki siol, kuris turbut pats blogiausias patarimas, koki tik esu girdejus. Sovietinej visuomenej buti kaip visi buvo tiesiog privaloma, jei norejai isgyvent, individualumas nebuvo toleruojamas. Cia tik vienas aspektas is ‘tada ir dabar’. O ju istraukt is atsiminimu aruodu galetu kiekvienas vyresnes kartos zmogus, ju daugybe.

  6. entdx

    10 balų už šitą straipsnį. Tik man kilo vienas klausimas: ar nebijote, kad koks varguolis gatvėje neužvoš, kad naikinate jo tobulą svajonių ir pasakų pasaulėlį????

  7. Liucipher

    Eilinis stilingas (skoningas) smūgis varguoliams į padychą. Nemanau, kad visus varguolius galima pagydyti, o vyresnio amžiaus, būtent prisimenančius tuos laikus, tai jau tikrai ne. Bet užtat kaip smagu skaityti!

    • entdx

      Mane glumina, ne tie vyresnio amžiaus varguoliai (prisimenantys laikus, kai buvo jauni), o tie kurie kalba apie tuos laikus, o patys po stalu stovėjo (ar dar net vaikščioti nemokėjo) (na pats esu toks). Aš šio fenomeno nesuprantu.

      • Dale

        Viskas labai

      • Lina

        Todėl, kad mes ta karta, kuri apžergėm visas LT būsenas – sovietiją su kvailais draudimais (net mokytis norimos užsienio kalbos negalėjai, išskaičiuodavo mokytojai), atgimimą ir mitingus su trispalvėm, nepriklausomybę su Vagnoriaus meškom, sausio tryliktąją, bankų griūtį ir viską puikiai prisimenam ir galim palyginti, pakomentuoti ir vieningai nuspręsti, kad dabar gyvenam geriau ir, kad tų ir šių laikų net lygint nevertėtų – tiesiog nepadoru.
        Geriau jau Smetonišką LT iš močiutės pasakojimų lyginti su dabartine, logiškiau kažkaip

      • ENTDX, jūs patikslinkit, kas kalba apie tuos laikus, kai patys po stalu stovėjo?

      • Dale

        Sorry, netycia issiunciau…
        Taigi viskas labai paprasta. Vyresni prisimena ta vadinama stabiluma, na ir savo jaunyste, kuri sutapo su sovietmeciu, todel bet kuriuo atveju tai kelia nostalgija, o jaunesni, kurie negyveno tuo laikotarpiu yra paveikti tu vyresniu zmoniu kalbu, kaip buvo gera anksciau. Mano manymu, tie jaunuoliai, kurie irgi galvoja kaip ir ju tetos ir dedes, dazniausiai neaktyvus, zemesnio issilavinimo zmones.

      • Arturas

        Viskas normalu – dabartiniai 30-mečiai – vadinamoji gavrošų karta. Po kiekvienos revoliucijos būna problemų su jais.

      • entdx

        Patikėkite yra studentų ar šiaip jaunuolių su sovietine simboliką, velnias žino iš kur pasigavę kairuoliškų pažiūrų, tikinčių istorijomis apie nemokamus valdžios būstus, pigų ir kokybišką maistą, sovietų klestinčia padarytą industrine Lietuvos valstybę. Dabar atseit viskas blogai: darbo nėra tik užsienis, mokslai brangūs ir beverčiai, būstas neįperkamas, stipendijos buvo didelės, be Sovietų neturėtume kelių ir panašiai. Aš nesugebėdavau suprasti iš kur atsiranda tos mintys – tie jaunuoliai nematę Sovietų laikų. Aš irgi iš tos kartos, bet nestūgauju, kaip gerai buvo: aš taip ir sakau nežinau kas buvo, tik žinau kad žmonės linkę pamiršti kas blogo. Man neaišku, kaip jie pasigauna tas mintis, iš kur tas stebuklingos praeities požiūris. Gal tai dabartinis nusiteikimas, kad čia viskas blogai, lemia, kad tokios mintys taip lengvai patenka į žmonių nesusijusiu su reiškiniu galvas?

  8. Milda

    Ilgas straipsniukas, bet perskaičiau visą. :) Menu tuos laikus. Kas dėl pasirinkimo – taip, jis buvo, bet žymiai mažesnis. Sėdintys nelaisvėje manau ir dabar nestokoja išradingumo. O muziką klausydavausi sukiodama VEFo rankenėlę ir gaudydama tolimas bangas. O mūsų radijo stotims esu dėkinga už pomėgį ir klasikinei muzikai. :P
    Ko man trūko? Laisvės ir didesnio pasirinkimo.

  9. Arturas

    Aš smulkia gaidele norėčiau įterpti komentarą apie maistą, išrauna močiutė ar mama morką, pateliuškuoja lietaus vandens statinėje, nubraukia kelis kartus į prijuostę ir valgau net rankų nenusiplovęs, pamelžė karvę , nukošė pieną, nenukošė, įpylė, atsigeriau…. poliklinika? daktarai? alergijos? kas tai yra? , dabar jau buvo….
    nusiperku, nes “galiu sau leisti” maitintis ekologiškais , o ne prekybos tinklų cheminiais produktais, pas bobutę turgelyje šviežią varškės sūrį su įvairiais , aišku natūraliais prieskoniais…
    pusę nakties ir vemiu ir triedžiu tuo pat metu, dar prieš pradedant šmėkstelėjo mintis: tulike geriau privemt ar prišikt, o ryte į draugo vestuves neaiškiios kilmės degtinės gerti, po kurios minties jau nebuvo, nes jau yra praktika kas lengviau išsivalo…
    bet pasirinkimas tikrai yra, bent jau “tūlike”….

  10. Vaidas

    „prisisiurbė“, ne „prisiurbė“ (LR taip pat neskaitę perpublikavo)

  11. straipsnio autoriui

    Gal neatidžiai skaičiau,bet straipsnyje praleistas vienas esminis momentas-tarnyba sovietinėje kariuomenėje. Sovietų karinės intervencijos Afganistane metu daug lietuvių jaunuolių prievarta būdavo siunčiami tarnauti sovietų kariuomenėje Afganistane,kur jų dažnai laukdavo sužalojimai ar mirtis.Po Černobylio elektrinės sprogimo sovietiniai kariniai komisarai lietuvių vyrus naktimis tiesiai iš namų veždavo į atominės elektrinės griuvėsius kastuvais valyti radioaktyvių atliekų.Ne vienas iš tų vyrų ,grįžęs namo,susirgo ir mirė nuo spindulinės ligos ar vėžio.

  12. Candy

    Gimiau nepriklausomoje Lietuvoje, straipsnis labai įdomus.

  13. Lu

    “Kaip teigia Kierkegaardäas, nerimas (egzistencinis) tam tikra prasme ateina su zmogaus laisve; laisve nera isankstine individo charakteristika, o atsiranda pradedant ontologiskai suprasti isorine tikrove ir asmenini tapatuma” – A.Giddens

    Is anksto atsiprasau uz svepluma – kompiuteris ribotu galimybiu. :)

  14. Regis

    Kažkada teko padiskutuoti su vienu vyresnio amžiaus žmogumi panašia tema. Sako, matai stovi kieme kažkieno žiguliukas. Koks jis man gražus ir mielas. Kiek visokių prisiminimų iškelia. O po mano langu stovi jau šešta mano mašina pakeista per nepriklausomybės laikus. Turėjau ir mazda, ir honda, mercedes’ą ir vw. Dabar važinėju su toyota. Kai kažkas lygina senus laikus su dabartiniais tai labai paprastai galima palyginti žigulį su šiuolaikiniais automobiliais. Žigulys atrodo skurdus, ubagiškas, silpnas nepatvarus. Ir tai objektyvi tiesa. Tik problema tame, kad mes dabar tuos automobilius keičiame taip dažnai, kad jie jau nebesuformuoja jokių ryškesnių įrašų mūsų atmintyje. Kai su tuo pačiu automobiliu pragyveni 20 metų žinai kiekvieną jo varžtelį, kiekvieną jį esi sutepęs ir suveržęs, tavo jausmai, jų intensyvumas vienam dalykui ar daiktui visai kitoks. Tą daiktą tiesiog norom nenorom “sudvasini”. Tai va ir lyginimas toks. Mažiau vartojo nes neturėjo galimybių daugiau vartoti ir tada jausmų intensyvumas ir su jais susiję stiprūs prisiminimai vienai kaimo parduotuvei, pirmam moskvičiui kaime, dinamo dviračiui ir t.t. visai kitokie. Iš principo, kad paaiškinti jaunam žmogui šį fenomeną reikia jam leisti įsivaizduoti kad tai ką jis dabar turi ir ką mato aplinkui išliktų kokius 15-20 metų. Tai neįmanoma pasakytų. O tegu bent pabando įsivaizduoti kas būtų jeigu turėtų vienintelį kompiuterį ir jį drožtų kokius 10 metų ir dar dalintųsi su draugeliais, vienintelį mp3 grotuvą ir t.t. Tada kai jis susentų jo prisiminimai tam kompiuteriui būtų tokie šilti, ir intensyvūs, kad kitoje vartojimo galimybių sistemoje to tiesiog niekas nesuprastų.
    Tragedija tie laikai. Tik ne tragedija jaunystė ir viskas kas su ja susiję. O kadangi jaunystė buvo tuose laikuose tai daug kam ir maišatis galvoje kam iš tikrųjų yra nostalgija. Čia pabandyta iš vartojimo pusės palyginti senus su dabartiniais laikais. Aišku tų lyginimo pozicijų ar požiūrių yra visa krūva. Beje įtariu, kad nepriklausomai nuo politinės, ekonominės sistemų visuose kraštuose pilna žmonių kurie gyvena nostalgija ankstesniems seniems laikams. Tik va pas mus kažkaip tų nors garsiau įvardijamų nostalgijų bijama kaip maro bacilos ir kiekvieno padoraus piliečio pareiga su tokia bacila kovoti, ir aršiai. O šiaip matyt derėtų tiesiog leisti tiems žmonėms kurių gyvenimai išsidriekė per santvarkų lūžį gyvent taip kaip jie nori.

    Nebuvo seniau geriau, lygiai taip pat kaip žigulys tiesiog niekuom negeresnis už patį blogiausią šiuolaikinį automobilį. Jeigu kam sunku tuo patikėti, tegu nusiperka bent važiuojantį žiguliuką ir pabando. Deja bilietuko su kokia laiko mašina persikelti į tuos laikus nenusipirksi. Yra tokių dalykų kurių pats neišbandysi belieka tik įsiklausyti ką kalba tie kurie tą bandė (matė).

    • Regi, paskaicius tave, susidaro zymiai stipresnis ispudis apie anuosius laikus, nei paskaicius uzkalni. Tad straipsnis, gaunas tik izanga i tema :) O prisiminti anuos laikus vistik yra gera, bet gal yr gera tik del to, kad tai tavo atsiminimai, tavo, vaikyste, jaunyste, tavo zydejimas… tavo vargai, nepriteklius… Regi, gal pamastyk irgi apie straipsniu rasyma?

    • mustangas

      Aš turbūt parsinešiau madą drožt daiktus iki galo iš anų laikų. Po penkių metų daug kas stebisi mano mobiliaku. O kai tas numiršta nusiperku gerą naują. Nieks gi netrukdė tą Mazdą suveržiot ar kompiuterį drožt 10 metų kaip aš pats darau (sumokėjau aš už jį tada labai daug). Praktiškiau dabar naują nusipirkt. Žiguliuką irgi būtų galima buvę išmest, bet kada naują būtum nusipirkęs (sorry, paskyrą gavęs)?

      Žmogus bijo ne daryti sprendimus, o daryti neteisingus sprendimus. Kai peržengi tą baimę viskas gerokai prašviesėja ir nebereikia jokių kitų laikų. Padarei blogą sprendimą? Nieko tokio, visada yra šansas paversti jį geru.

  15. Vyras

    Andrius Užkalnis tikrai turi sveiką nuovoką ir yra labai supratingas. Mokykitės iš jo, žmonės! Nesiūlau sutikti su kiekviena jo mintimi, teiginiu ar neiginiu. Tačiau būtinai įsigilinkit į tai ką jis sako (šiuo atveju rašo). ;]

  16. penki kebabai

    Kadangi žmonės buvo pripratę prie tuometinių realijų, jiems tai nekėlė neigiamų jausmų. Dabartiniam žmogui daugelis anų laikų dalykų atrodytų pasityčiojimas. Atrodytų visiškai nepriimtinos sąlygos.
    Bet gaunasi, kad jeigu nežiūrėsime į tą, šitą ir dar aną dalyką, tokiu atveju anuomet buvo visai neblogai. Ir tuomet sugebėsime džiaugtis mažais gražiais dalykais, kurie buvo anuomet.
    Jeigu iš atminties ištrauksime vien gražius dalykus, tai ir anie laikai atrodys gražūs.

    Beje. Žiūrint iš praktinės pusės. Mes tą anuometinį, ne ką mažesnį, grožį puikiausiai galime susikurti čia ir dabar. Pirk visada vieną ir tą pačią pigią duoną, visada vienos rūšies pieną, sviestą; apgyvendink keturias kartas viename butuke (savo vaikus, tėvus, senelius, studijuojančią pusseserę), multikus vaikams rodyk tik kartą per dieną visada tuo pačiu metu (ir visada iš tos pačios 20-ies multikų kolekcijos), saldumynus pirk kartą per mėnesį, filmus irgi žiūrėk tik kas mėnesį, dešimt metų klausyk vis tą pačią muziką, nešiok tuos pačius drabužius ir batus septynerius metus, tualete naudok laikraščius, į barą ar kavinę eik kartą metuose, neik į jokius boulingus poolus kartingus, namie neturėk kompiuterio o kompiuterį naudok tik svečiuose pas draugus, nesinešiok mobilaus telefono ir t.t. ir t.t. Rezultatai? Atsiras daugiau laiko ir noro knygų skaitymui. Pradėsi dažniau bendrauti su draugais. Suintensyvės santykiai su namiškiais. Pradėsi kaifuoti nuo retų džiaugsmų. Nebetrūks pinigų.

    Nori? Prašom, argi kas draudžia. Jeigu tik nori, senieji laikai niekur nedingo. Neimk naujovių ir turėsi senovę. Jeigu anksčiau buvo geriau, tai prašom, gyvenk geriau!

    • kazkaip save pagavau kad ir perku visad ta pacia duona, ta pat piena, svesta, muzika klausau irgi ta pacia (patinkancia). Kadangi nebeaugu tai drabuzius bei batus irgi nesioju kol sudyla, kai sudyla damusu kapodamas malkas, i bara ar kavine neinu, boulinge nepamenu kada buvau. Klausyk, nejaugi apie mane rasai? :)

    • Dainius

      Genialu! Šitą pasiūlymą reikia padalinti visiems pasakojantiems apie tuos “senus gerus laikus” ir dejuojančius apie dabar sugriuvusį pasaulį ir susvetimėjimą.

  17. Justas

    Skaitant ta laiska man daznai kildavo mintis,kad rasantysis yra visiskai neispruses,kadangi ka mes turime dabar,tai yra tikrai daug atveju tiesiog baisu… Apie maista as ne nekalbesiu,tai ka pardavineja marketuose… Aisku,jei turi pinigu pakankamai,tai ir nusipirksi kazka padoraus,visi oligarchai vadinami,visi grobiasi sau kiek gali,o paprastam zmogui nieko nelieka,stai kodel man patinka tai,jog anksciau,kai zmones buvo lygus,tai ir bendravimas kitoks budavo… Na tikrai suprantu,kad dabar yra tikrai ir daug teigiamu dalyku,kad gali laisvai judeti per puse pasaulio(nesvarbu,kad ta kita puse uzeme SSRS) ir taip yra daug laisviu,bet as manau,kad zmogui kuo paprasciau tuo yra geriau…

  18. Skaitant ta laiska man daznai kildavo mintis,kad rasantysis yra visiskai neispruses,kadangi ka mes turime dabar,tai yra tikrai daug atveju tiesiog baisu… Apie maista as ne nekalbesiu,tai ka pardavineja marketuose… Aisku,jei turi pinigu pakankamai,tai ir nusipirksi kazka padoraus,visi oligarchai vadinami,visi grobiasi sau kiek gali,o paprastam zmogui nieko nelieka,stai kodel man patinka tai,jog anksciau,kai zmones buvo lygus,tai ir bendravimas kitoks budavo… Na tikrai suprantu,kad dabar yra tikrai ir daug teigiamu dalyku,kad gali laisvai judeti per puse pasaulio(nesvarbu,kad ta kita puse uzeme SSRS) ir taip yra daug laisviu,bet as manau,kad zmogui kuo paprasciau tuo yra geriau…

    • Net nežinau, ką tamstai patart. Pirmiausiai pabandykit apsilankyt keliuose skirtingų ženklų “marketuose”. Jei kokybė vis vien netenkina, pabandykite turgų. Ten dažniausiai galima rasti mėsos ir jos gaminių, daržovių bei vaisių, kurių kokybė, daugelio vertinimu, būna aukštesnė nei “marketuose”. Duonos ir batono čia taip pat galima lengvai gauti.

      Jei turguje neradote padorios kokybės prekių, tuomet galima kreiptis tiesiai į ūkininkus. Sutarus jie jums užaugins reikiamų daržovių ir norimos rūšies gyvulį ar paukštį. Iš tokių ūkininkų galima labai prieinamomis kainomis nuolat pirkti kiaušinius ar pieno produktus, svarbu, kad kelionė iki jo sodybos nekainuotų labai brangiai.

      Na, jei kartais ir tikro lietuviško ūkininko šeimyna nesugebėtų aprūpinti Jūsų produktais, iš kurių išeitų bent kažkiek padorus patiekalas, tuomet teks pasikliauti tik pačiu savimi. Jeigu turite galimybę, pradėkite auginti daržoves savo sklype. Su gyvuliais ir paukščiais bus sunkiau, nes jie reikalauja nuolatinės priežiūros, pastogės ir dar pašaro. Todėl tektų persikelti gyventi į kaimą. Na bet ko nepadarysi dėl gero maisto.

      Aišku visi šie variantai nėra tobuli, turgaus prekeiviai ir ūkininkai kol kas dar negali pasiūlyti tokių dažnai receptuose pasitaikančių ingredientų kaip makaronai, kruopos, pomidorų padažas, aliejus, miltai ir pan. taigi čia visgi teks kliautis pramonininkais ir “marketais”.

      Galiausiai, galite pažvelgti į problemą kitu kampu – imti ir įkurti nevyriausybinę organizaciją, kurios tikslas – siekti, kad “marketų” lentynose būtų tik kokybiškos prekės. Kaip tai padaryti, vėl galima sugalvoti bent keletą alternatyvų. Pirma, galima keisti vartotojų įpročius juos šviečiant apie ypatingai prastų prekių žalą. Antra, galima įtakoti politikus griežtinti maisto prekių kokybės reikalavimus.

      Na ir pabaigai, visai netikėtai pagalvojau, kad gal Jūs pasigendate “tokio paties maisto kaip seniau”, tiesiogine to pasakymo prasme. Tuomet Jums gali padėti tik vienas žmogus. Aleksandras Lukašenka. Pabandykite nuvažiuoti į Baltarusiją (Jums prireiks vizos) ir galbūt vietinėse parduotuvėse pavyks rasti to, ko taip ilgai ieškojote.

      Tikiuosi išsirinksite Jums priimtiniausią variantą ir vėl galėsite džiaugtis kokybišku maistu. Neužmirškite parašyti, kaip sekėsi :) Sėkmės!!

  19. Justė

    Prieš kelis mėnesius tokį tekstą būčiau tiesiog praleidusi, nė nebūtų mintis kilusi man, skaityti. Ne todėl kad man neįdomu-aš turiu, kas man papasakoja iš pirmų lupų apie tuos laikus, todėl skaityti kitų parašyta man visada atrodė nereikalinga. Na ir štai šiandien ėmiau ir perskaičiau. Aš dar mokausi universitete, taigi savo akimis sovietinių laikų jau neregėjau. Bet tėvų ir senelių pasakojimų man užtenka. Ir štai atvažiuoju aš į universitetą, ir bedrabučio kambariokė man paskirta Vilnietė, kurios tėvai gyvena centre, ir ji valgo vynuoges su braškėmis darydama namų darbus. Ir išgirstu aš iš jos lūpų frazę legendinę ‘žmonėms tais laikais geriau buvo’. Ir prisimenu tėčio pasakojimą, kad atėjęs kolūkio viršininkas valgydavo ‘sniego baltumo pyragą, ir susirinkdavo visi kaimynai pažiūrėti to stebuklo, ir kad vieno patiekalo pietus šaukštu valgė, nes šakučių nebuvo kur gauti. Stoviu virtuvėje tada ir galvoju, juk tikrai geriau tada buvo, atrakcijų žmonės prisigalvodavo-smagu juk, į baltą pyragą paspoksoti, o šaukštu viską valgyti, tai juk lyg koks maištas! Ir atsiprašau, kad pavyzdžiai mano ‘virtuviniai’ ir gal per menki pasirodys, bet ta frazė nuskambėjo bendrabučio virtuvėje man verdant makaronus, ir dabar dažnai ją prisimenu ten užėjusi. Arba kai braškes pamatau. Nebemėgstu braškių.

    • denis

      Na tokio tipo istorijų tau gali prisiklausyt bet kurioje šalyje, nes visur pasitaiko šiokia tokia nelygybė ar neteisybė, bet jos apie bendras tendencijas šalyje tuo momentu nieko nepasako.

      Kitas dundukas, kad skėlė – nėr normalaus maisto. Gal pagrįst sugebėtum, kažkokių duomenų pateiktum ar panašiai, nes dabar čia tik tavo visiškai subjektyvus kliedesys, priklausomas nuo mėnulio fazės.

      Oligarchai pasijamė visus litus, man neliko. Kita dažnai pasitaikanti pasaka. Neneigiu, kad Lietuvoje esama stambios korupcijos, kuri užknisa. Bet paaiškink loginius ryšius, kaip valdovų rūmams skirtų lėšų išgrobstymas susijęs su tavo algos dydžiu?

  20. zaraite

    ak tie laikai.. jaunystė.. tada tai buvo gerai.. —-> visi jaunystės laikus prisimena kaip labai gerus, nesvarbu kokiu laikmečiu gyveno.
    Manau ir aš sakysiu (po kokių 20 metų) kad va šis metas buvo geriausias :)
    Geras straipsnis.

  21. Na man pačiam 18, todėl apie sovietinius laikus girdžiu tik iš tėvų bei kokios istorijos knygos. Bet tėvai lygiai tokie ir yra, jiems tada buvo geriau ir taškas. Pakeisti jų jau neįmanoma, o aš ir nebebandau. Šis straipsnis yra drąsiai vienas geriausių, kuriuos skaičiau šiame bloge:)

    • Pauliau, niekas cia nesako kad geresni laikai kazkur ten praeiti, na nebent tavo tevai. Kadangi as tau tinku i tevus, tai taviskiam tevam galiu papriestarauti, man anie laikai nebuvo geresni. Taciau cia kiekvieno individualus reikalas spresti. Tik kad kaip dauguma raso, uz tave viskas buvo nuspresta ir sugalvota, ir didesniu pasirinkimu nebuvo, arba isvis nebuvo :) Taip kad bukagalviams buvo labai paprastas gyvenimas ir nebandyk issiskirti is minios. Vienas partija-vienas vadas

  22. Beribė pasirinkimo galimybė kartais leidžia pamatyti, kad esi totalitarinėje savo norų nelaisvėje :)

  23. Giedrius

    Oo, nuotraukoje elektroninės svarstyklės su numpadu, pritvirtintu su dušo šlanga! gastronomas.

  24. Straipsnis uzskaitomas, nesustok rasydamas

  25. Indrė

    Priklausau trisdešimtmečių kartai kuri atsimena vos keletą sovietinės santvarkos metų. Taip, mes dabar stengiamės nebuti tokiais, kuo buvo mūsų tėvai tuo metu, savotiškai maištaudami per savo pasirinkimus, kada tuoktis, kada gimdyti vaikus, arba iš viso jų negimdyti, kur leisti uždirbtus pinigus, ar juos laikyti kojinėje, banke, ar investuoti, kur keliauti , kuo domėtis… Šiandien GALIME rinktis, ir esu be galo dėl to laiminga. Šiandien GALIU spręsti, kur praleisti vakarą, ir galiu rinktis iš keliasdešimties pasiūlymų. Galiu spręsti, kur noriu dirbti (nesakykit, kad negaliu, nes tai didžiausias absurdas), kokią sofą statyti svetainėje ar kokio regiono vyną gerti vakarienės metu.

    Mūsų tėvai tik neseniai įgavo tą privilegiją – ir nors yra pensininkai, niekada nemačiau jų taip mėgaujantis gyvenimu! Jie nori tik vieno – kuo ilgiau tęsti šį nuostabų gyvenimo periodą, nes yra iš tų žmonių, kurie NORI spręsti, rinktis ir atsakyti už savo pasirinkimą. Kaip ir prieš 30 metų, kad savo sklypelyje pasistatė šiltnamį ir prekiaudavo jame užaugintais agurkais. Tiesa, neilgai, nes rajono partija uždraudė bjaurų kapitalistinį verslumą, įsakė nutraukti prekybą ir per keletą dienų patiems nugriauti šiltnamį, antraip nugriautų jie. Šiandien tėtis kalba, kad juos įskundė uoli komunistinė bendruomenė – kaimynai (dar viena „nuostabi“ sovietmečio apraiška – skundimas), nes tiesiog negalėjo pakęsti, kad kažkas visai šalia gyvens kiek geriau. „Jie matydavo tik mūsų pirkėjus… o tai, kaip mes su mama po dabų kolūkyje iki 2 ar 3 ryto laistydavome agurkus matyti nenorėjo“, – šyptelėjo mano žilagalvis tėtis.

    Dar prisimenu, kai mane, keturmetę, mama pastatydavo kaimo parduotuvėje, nes kitaip „užimti“ eilės nebuvo įmanoma, ir kaip bijodavau, kad priėjus mano eilei, mama dar nebus grįžusi, ir už manęs stovėję dėdės ir tetos išpirks tą kažką, dėl ko, stoiškai pažabojusi savo vaikišką kantrybę, stovėjau valandą, ar dvi… Šypseną kelia ir prisiminimai, kaip iš kažkur grįžęs tėtis parvežė nuostabius ryškiai žalios spalvos aulinukus… importinius, o krikšto mama padovanodavo kiniškų suknyčių su „kvarbatkomis“, nes tuo metu dirbo praktiškai prestižinį darbą – buvo komiso pardavėja. Buvom išalkę gražių ir kokybiškų daiktų. Nežinau, gal dėl to, dabar puolam vartoti kaip bepročiai?

    Nepaisant to, nebuvo visi lygūs, nes net ir tada geriau gyveno tie, kurie mokėjo suktis, turėjo blatą, žinojo, ką papirkti, kaip „susikombinuoti“ ir t.t. O ir socialiniu lygmeniu – buvau kolūkio buhalterės dukra ir žaisdavau, nepatikėsit tik su pirmininko vaikais, nes manęs (kaip ir jų, beje) kombainininkų, fermos melžėjų ir mechaninių dirbtuvių darbininkų vaikai į savo tarpą nepriimdavo. Anot jų, buvom kitokie – neverti eilinių kolūkiečio vaikų pasitikėjimo… Dabar juokinga prisiminti „kolūkio kastas“, o prie 25 metus tai buvo rimta ir skaudu. Kartais net labai. Ypač tada, kai jie surengdavo prieš mus akmenų karą. Niekas jo nelaimėdavo, nes akmenų kišenėse turėdavom visi, tik žinau, kad tėvai į tai niekada nesikišo ir nors šiandien kišenėse nebeliko vaikiškų ginklų, liko kai kas svarbiau – žinojimas, kad niekas kitas nėra atsakingas už tavo gyvenimą, poelgius, net posakius, – išskyrus tave patį. Žinau, kad tai niekur nedings ir, velniai rautų, tikrai džiaugiuosi dėl to.

  26. Sovietijos nemačiusiems, atvejis: stovim su klasioku (mums gal po 14 metų buvo) gimtojo miestelio stadione, kažkokias varžybas stebim. Klasiokas apsimovęs tokias, žinot, vairuotuojų pirštines – su daug skylučių. Prieina moteriškė, prisitato – aš iš milicijos, jei nenusimausi tų pirštinių, įtrauksiu į nepilnamečių įskaitą…. Va tep.
    O to klasioko tėvo parvežtas japoniškas magnetofonas – su DVIEM KASEČIŲ DĖKLAIS – tikras stebuklas atrodė.
    Prisimenu save, kas 2-3 dienas lakstantį į knygyną (labai mėgau skaityti) – knygų repertuaras nesikeisdavo mėnesių mėnesius. Gerų knygų būdavo, aišku, tik jos “po blatu” išdalinamos.
    Ir mažas būdamas niekaip negalėjau suprasti – kodėl mama tiek daug vatos perka? :). Nieko gi nežinojau apie įklotus ir jų nebuvimą…

  27. kami

    Paskaičiau. Pakrizenau. Reikia tik viltis, jog siaąąniai išmirs ir poreikio šiam diskursui nebeliks.

  28. ugnė

    Nelauk jau taip tų senių mirties ( dar rašyti išmok ),nes ir pats seniu būsi, net nepastebėsi kaip tas laikas ateis.

  29. voras

    Kai aš buvau jaunas, tai močiūtė gyrė Smetonos laikus, troško, kad tie laikai sugrįžtų. Mano vaikai džiaugiasi dabartiniu gyvenimu, nes nepatyrė sovietmečio. Tada jie buvo maži ir problemas sprendė tėvai.jeigu dabar mano vaikai pradėtų pasakoti apie tą laikotarpį-pasakyčiau-“nemokink tėvo vaikų daryti”. Deja tas tinka ir Užkulniui

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: