Telefono sukčių siautėjimas – bausmė niurzgoms ir raganoms

"Tu dar gimęs nebuvai, aš jau šitam rajone vierchus laikiau. Tu eisi su savo numeriuku po manęs." (Nuotrauka: Pophangover)

Lietuvos rytas, 30 11 2011

Sunki situacija: viena vertus, negali juk džiaugtis, kai telefono sukčiai (ir dar palyginti negudrūs) mausto garbaus amžiaus žmones ir numelžia tūkstančius gal ir išradingais, bet jau visiems žinomais ir pasikartojančiais būdais. „Mama, aš padariau avariją, imk pakalbėk su policininku.“

Taip puikiai visa tai žinoma, taip gerai pažįstama, tiek išjuokta ir užstalėse išpasakota kaip anekdotai apie močiutes, kurios sūnaus gelbėjimui atidavė tris tūkstančius litų, ir paskui suprato, kad sūnaus neturi, tik dukteris. Atrodytų, ką jau čia bepridursi, ir nėra ko čia juoktis.

Antra vertus, gamtoje turbūt viskas vyksta pagal kažkokias taisykles. Šis nevaržomas kvailinimo festivalis turi didesnę prasmę, nei prarasti senolių pinigai, pumpuojamos lėšos nusikalstamam pasauliui ir papildomos pajamos mobiliojo telefono ryšio operatoriams.

Prasmė štai kokia. Ar pastebėjote keistą prieštaravimą: dažniausiai išsiduria tie patys žmonės, kurie garsiausiai ir dosniausiai žarsto pamokymus jaunesnei kartai. Jie juk viską visada žino ir nė minutės negaišta, siūlydami savo įžvalgas aplinkiniams: „suaugsi, pasieksi mano metų, tada išmanysi daugiau, o kol kas patylėk“.

„Turi gerbti žilą plauką“, sako jie. Į tai aš visada atsakau: taip, tikrai taip, prašom mane gerbti – aš irgi pražilęs, ir, ko gero, tokie, kaip jūs, prie to labai prisidėjo.

„Kada nors ir tu būsi senas“, sako man, ir aš, jei nepamirštu, paklausiu, ar tada irgi galėsiu būti toks pats bjaurus savo artimiesiems, kaip toji dalis senimo, kurie naudojasi savo amžiumi kaip leidimu būti nepakenčiamiems su aplinkiniais? Be to, amžius nėra nuopelnas: visi, kas išgyvena iki septyniasdešimties, be išimčių ir neišvengiamai tampa septyniasdešimtmečiais, čia didelio proto nereikia ir atestacijos irgi neliepia laikyti, kad galėtum tokiu vadintis. O nėra nuopelno – nėra ir premijos, man taip atrodo.

Vieno dalyko karingosios senolės tikrai neturi: abejonių dėl savo teisumo. Ne veltui banko tarnautojos, patyrusia akimi matydamos klientes, ateinančias pasiimti penkių tūkstančių „tardytojui iš prokuratūros“ ir bandančios jas persergėti, įniršusių klienčių mikliai siunčiamos kuo toliau – ne tavo reikalas, jaunikle, klausinės ji dar čia manęs. „Tu dar gimus nebuvai, čia jau bankas buvo ir aš čia vaikščiojau.“

Statyti visus į vietą joms puikiai pavyksta, ir nenuostabu: surauktus akmeninius veidus, žiemą vasarą užsagstytus paltus ir išmiklintą ledlaužio judesį bobutės-tankai išlavina ir ištobulina per ilgus metus, nešdamos per gyvenimą garbingą sovietinės senolės vėliavą. Jos niekada niekam nesišypso, jos nepadėkoja, kai joms prilaiko atidarytas parduotuvės duris (aš žinau – aš bandžiau; žodis „ačiū“ joms tolygus išdavystei), ir jos greičiau mirs, nei pasiduos nelygioje kovoje su didžiausiu gyvenimo priešu.

Tas priešas yra numeruotos eilės, kur paspaudi mygtuką, pasiimi bilietėlį, o paskui lauki, kol parodo tavo skaičių.

O ne, jos pagal numerėlius negyvena. Pagal tas visas sistemas tegul gyvena kiti, naivesni ir jaunesni. Jau prieš dvidešimt metų nuėmė rusiškas lenteles „Didžiojo Tėvynės karo veteranai aptarnaujami be eilės“, ir jos vargu ar kada nors kasė apkasus, bet joms lentelių nereikia. Kaip tikri samurajai, jos neprašo leidimo atsiskaityti su priešininku.

Tai kova be taisyklių, ir gyvenimo ringe jos turi plieno krumplius. Iš po skverno kaip mat pasirodo granata „man tik reikia gydytojo pasiklausti“, ir suglumę aplinkiniai mato, kaip visas tvarkingų numeriukų pasaulis atšaukiamas.

Jos yra nuožmios ir negailestingos, ir nė sekundės nedvejoja, kovodamos su numanoma klasta. Paklauskite vaistininkių ar prekybos centrų kasininkių, kas baisiau: (a) labiausiai arogantiška, pasikėlusi, bjauraus charakterio oligarcho žmona (su kojomis augančiomis iš kaklo), (b) skutimosi peiliukus besitaikantis pavogti narkomanas, (c) ginkluotas plėšikas ar (d) senolė, įsitikinusi, kad ją bando apgauti ir priskaičiuoti penkiais centais per daug. Jums pasakys, kad su pirmaisiais trimis dar galima derėtis ar šiaip taip išspręsti situaciją, bet minėtoji garbaus amžiaus pirkėja sukalbama nebus.

Jos, kovos su jaunikliais ir pardavėjomis veteranės, visus tuos prekybos centrus, autobusų bilietų kasas ir seniūnijas gali sudraskyti plikomis rankomis ir erelio akimi kiaurai perregi visus jų triukus, ypatingai tada, kai vaidenasi galimybė būti apgautai tais pačiais penkiais centais. „Tu dar gimusi nebuvai, kai aš čia tokius kaip tu tvarkydavau, piemenka tu, aš visas jūsų kombinacijas atmintinai žinau.“

Matote, prie ko lenkiu? Čia esama tam tikro komizmo. Visagalės ir absoliučiai neabejojančios niekuo gyvenimo nugalėtojos, kurių visa karta viską išmano ir regi kiaurai (kurgi ne – tokia gyvenimo patirtis), absoliučiai ir neklystamai žinančios, kaip kas turi būti pasipuošęs, kaip turi elgtis jaunimas, pagal kokius grafikus turi važinėti autobusai ir kaip jaunos neišmanėlės mamos turi rengti, vilkti, maitinti, šalikais aprišti ir auklėti savo vaikus („mūsų laikais tokio elgesio nebūdavo, pažiūrėk kas per motina, pati prisidažius ir išsidarkius kaip čiūčela, ką ji dar vaiką gali išmokyti, jai dar su žaislais žaisti, o ji jau vaikų prisigimdžius“), labai patenkintos savo išmanymu, išmintimi ir nuovoka, kaipmat tampa anekdotų personažais, kai joms paskambina dvidešimtmetis kalinys ir pasako, kur atnešti tris tūkstančius litu.

Tuomet plokštelė apsiverčia, ir pasigirsta visai kitos melodijos, pritaikytos situacijai. „Mes pasimetę buvom… jie lyg užhipnotizavo… čia kaip dantį užkalbėjo… naudojasi tuo, kad mes seni…“.

Štai kaip? Aš maniau, kad jūs seni, tai viską žinote – bent jau taip atrodė, kai marčioms aiškinote, kaip jos ne taip namie tvarkosi, ne taip drabužius laido ir spintoje kabina, ne taip valgyt gamina, ne tuos produktus perka ir apskritai neteisingai pinigus leidžia. Jūs gi taip gerai žinote, kas yra protingas tvarkymasis su pinigais – tai kodėl apie jį nepapasakojot, mieloji, pačiai sau, ir nepritaikėt tos didžiulės išminties, kai jus kvailino jau visiems atmintinai žinomomis istorijomis?

„Gėda valstybei, kuri leidžia tokius dalykus“ – deja, gėda jums, nes nė viena valstybė negali apsaugoti tokių, kurie nepasiruošę apsisaugoti. Policija gali žiūrėti, kad gatvėse iš močiučių neatiminėtų rankinių, vaikus gali ir turi prižiūrėti tėvai, bet jokia policija nesužiūrės kvailio, kuris visuomet ras būdą išsiskirti su savo pinigais. Kai mes kūrėm Lietuvos valstybę, norėjome ten laisvės ir teisingumo. Niekas nesiruošė ir nežadėjo kurti sanatorijos kvailiams, kur jie lakstytų po aptvarą kaip kokiame rojaus sode, kur viskas apdėliota pagalvėmis, kad per durnumą griuvęs per skaudžiai neužsigautum.

Ir apskritai, jei jau pasimovėt ant tokio kabliuko, geriau niekam nepasakokit, nes man, pavyzdžiui, pikta, kad jūs turite balsavimo teisę ir jūsų balsas yra vertas tiek pat, kiek ir maniškis. Geriau jau jūs neitumėt prie balsadėžių (o jūs eisit, kurgi dėsitės – esat pati aktyviausia rinkėjų dalis), o toliau žiūrėtumėt Lotynų Amerikoje gamintus serialus ir su kaimynėmis apkalbinėtumėt jaunesnius daugiabučių kaimynus ir kaimynes, kaip esat pratusios, rietumėtės su sodo kaimynais dėl pobūvių, kurie jūsų nuomone yra per dažni, ir skųstumėt kitiems laiptinės gyventojams jų vaikus, kad per daug triukšmauja.

Jei jums per dešimt minučių smegenis užpudruoja mažamokslis bausmę atliekantis personažas iš kalėjimo kameros, tai galima tik įsivaizduoti, kaip jūs gerai pasirenkate, kai ateina laikas rinkti valdžią ir jums įtaką daro nebe vienišas „finansinių nusikaltimų tyrimo prokuratūros izoliatoriaus įgaliotinis“, besirengiantis kelti „nusikalstamą bylą“ jūsų dukrai „įkalintai šiuo metu Lukiškių teisme ir laukiančiai bausmės“, o aiškina ir kvailina skelbimai žiniasklaidoje, reklamos, plakatai ir susitikimai su rinkėjais. Baugu net pagalvoti.

Bet ne taip baugu, kaip laukiant banke, kai priešais mane išdygsta ir įžūliai grūdasi viena iš tų gyvenimo šeimininkių: „man reikia tik pasiklausti“. Velniop, tegul sau eina be eilės. Vis tiek tikriausiai ji skuba pasiimti kelis tūkstančius, kurių būtinai reikia, nes anūkas susimušė, sėdi areštinėje ir reikia skubiai atlyginti turtinę žalą.

Advertisements

16 comments

  1. aaaa@one.lt

    Tiesiai tiesiai į 10. Tikrų tikriausia tiesa. Ypač viena iš tų gyvenimo šeimininkių: „man reikia tik pasiklausti“. Dar reikia pridėti poliklinikas, kur eilėje laukia apie 15 žmonių, o atėjusi vadinama gyvenimo šeimininkė viską padarys, kad toje eilėje nebūti.

  2. Neturi progos pasidžiaugti “oria senatve”. Neveikia sveikata. Gliučina. Aš džiaugiuosi, nes mano gyvenime piktų bobučių retai pasitaiko.

  3. G.

    Puikiai, Užkalni.

    O pirmas komentaras netikslus “atėjusi vadinama gyvenimo šeimininkė viską padarys, kad toje eilėje nebūti”. Ji visada atėjusi nuo 9 val. ryto, nors užsirašiusi 15 val. Ji visada pirma eilėje.

  4. J

    Jo, su tuo ‘as tik paklausti’ toks blogis patapo, kad kai is tikro zmogus nori tik pasiklausti – visa gauja pasisiausia :D

    O tas pasakymas, kad turi kita gerbti, uz tai, kad zmogus senas…ka as zinau – jie mane irgi privalo gerbti, jei nori, kad as juos gerbciau. Nors dazniausiai tik ir sulauki – nemokyk mokyto :)

  5. Smile

    Daug tiesos (ne veltui sakoma, kad lapkričio mėnesį Spalio revoliuciją darę liumpenai nebūtų užėmę Žiemos rūmų, jei juos būtų gynusios “babuškos” o ne junkeriai), bet ne visa. O visa yra liūdnesnė – pakankamai daug yra Jūsų, Andriau, amžiaus pašlemėkų, kuriems net į galvą neateina paprasčiausiai sumokėti baudą už KET pažeidimą, laikantis įstatymų susitvarkyti statybos leidimą… Ne, jie geriau visur lenda su kyšiais, o po to išvažiuoja į Airiją viščiukų pešti, nes “čia pas jus Lietuvoj nieko negausi be kyšio”. Tokio ir dvylikametė duktė ištraukia iš komodos 12000 ir atiduoda sukčiui, kuris pasako, kad jos tėvelis padarė avariją, ir dabar reikia duoti pinigų prokurorui, kad nekeltų bylos. Vadinasi ir tas kūdikis jau užprogramuotas tokiam pačiam gyvenimui. Štai kur bėda.

    • Arturas

      O daugiausia, tai 20m. jaunesnių už Andrių, kurie elgiasi lygiai taip pat, kaip bobutės poliklinikose. Pralenkia ramiai stovinčius automobilius autobusų eile, ar priešpriešinio eismo juosta ir įsipjauna prieš pat sankryžą. “Aš čia tik paklausti”. Vis stebiuosi, kodėl šitos mados Maximoje niekaip neįsigali.

  6. Jolita

    Šelmiui autoriui – sultingas bučkis už straipsnį:)

  7. irma

    taip,taip,taip……

  8. bet man senolių gaila ir tiek…

  9. Lina

    Ai kaip negrazu ant bobuciu varyti, nors ir yra ten tiesos, ir sypsni kelia tas straipsnis. Ale publikuoti Lietuvos Ryte, come on!!!

  10. Dale

    Absoliuciai sutinku su autorium, galima butu parasyti ir astriau. Bet niekas neparase kodel taip yra. O juk visos tos bobutes visa savo gyvenimeli pragyveno sovietmeciu, jos jau gime sovietmeciu arba pries pat ji, jos augo ir formavosi kaip asmenybes toje agresyvioje, neitiketinai uzdaroje visuomeneje. Visa laika reikejo auksto pilotazo, kad kazkaip isgyventi, ismaitinti seima, visur suspet, sumedziot deficitus, kurie is tikruju buvo pirmumo butinumo prekes, pvz aulinukai vaikams ar sau, ar padoresne mesa, zirneliai, majonezas sventinian stalui ir t.t. Dabartiniam jaunam zmogui net sunku isivaizduot kokiom salygom tos bobutes pragyveno graziausius, produktyviausius savo gyvenimo metus. Norint kazkaip salyginai normaliai uztikrint normalu gyvenima savo seimai, reikejo turet nemazai guts. Sovietinej visuomenej niekas nemokino geru manieru, visokiu

    • Dale

      Issiunciau netycia nebaigta komentara.
      Malonybiu vienas kitam. Nuvaziuokit i Rusijos provincija dabar ir pamatysit musu praeiti. Ten nereikia ne bobuciu.
      Aisku, neteisinu tu agresyviu, nemandagiu, viska zinanciu bobuciu, bet bandau suprast jas. Ir man ju gaila.

  11. Candy

    Na komiškas tik kiek per daug stereotipinis straipsnis.

  12. D. Gerbiamas

    Šiandien buvau liudininkas MAXIMOJ. Kasininkė siūlo pusamžiam diedui: “Gal norit Teleloto bilietą?” – “Nereik…Ką čia išloši šitoj durnių šaly…”

  13. As tai turiu kita siu negraziu istoriju vertinima ir vertima…
    Pas mus mazame miestelyje (apie 1000 gyv., tikrai mazas :)) viena bobulyte apgavo tipiniu budu, tik cia nenaudojo telefono o ejo tiesiai i namus, bet braizas tai toks pat. Atrodo ji kokus 5 tukstantelius atidave tiems anukelio draugams i rankas. Taciau yra vienas bet, tie kas ja pazista pasake, (tiksliai neatkartosiu, bet pasakysiu esme) visa gyvenima nei vienam darbininkui nera sumokejusi uz darbus, tai pagaliau buvo teisingumas. Tie darbininkai visiais laikais kaimuose yra traktoriu vairuotojai ir pan. juk bet kokiu darbu neatliksi, net 3 aru neapsidirbsi be talkos.
    Tai va cia turbut netikk uz ju bjauru buda bet ir nenormalu skupuma ir gobsuma taip nutinka. Pasirodo yra tas antras galas tos elgesio lazdos.

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: