Kodėl Seimas taip blogai veikia ir kaip padarius, kad veiktų geriau

Galiu lažintis, kad net negalėtumėte pasakyti, kurioje apygardoje išrinkta ši Seimo narė ir kokiai partijai atstovauja. Uždraudus jai koncertuoti ir prievarta atvarius į posėdžius, bus labai daug naudos?

Pinigų karta, 02 12 2011

Man sunku patikėti, bet vėl girdžiu tą patį. Vėl kalbama apie Seimo narių kanceliarines išlaidas, vadovų reprezentacijos išlaidas, ir auditorija su pasimėgavimu puola taršyti detales, nes jau, rodos, visi atmintinai žino tuos tūkstančius ir šimtus, kuriuos galima leisti telefonams, tušinukams ir automobiliams, ir kraupsta. Dar atmintyje gyvi komandiruočių kainų tyrinėjimai ir kiekvienas lankstinuko ir plakato pirkimas iš valdiškos kišenės.

Mane tos kalbos ir tas dėmesys šioms smulkmenoms erzina labiau – nepalyginamai labiau – negu pats valstybės lėšų švaistymas ir net negu pati sistema, skatinanti įstatymų leidėjus galvoti ne apie darbą, o apie tai, kaip prisidėjus prie vargano atlyginimo.

Nesupraskite manęs neteisingai: aš manau, kad valstybės pinigus reikia taupyti. Vienas iš taupymo būdų būtų tvarkos supaprastinimas: na, mokėkim Seimo nariams po 10 000 Lt. ar 15 000 Lt per mėn., ir tegul patys sau perkasi ir automobilius, ir benziną, ir viska, ką tik nori ir reikia. Ir butus tegul nuomojasi pagal poreikius ir kišenę Vilniuje ar kur jiems patinka. Gali dėl manęs nuomotis Ukmergėje ir važinėti su mikriuku kasdien į Vilnių. Arba nevažinėti.

Ir, beje, tegu veda renginius, dainuoja, šoka ir daro ką jiems tik patinka, jei jiems leidžia jų partijos vadovybė. Todėl, kad atvaryti per prievartą vistiek neduoda jokios naudos. Sėdi ir galvoja: “galėjau pravesti renginį šiandien už 4000 Lt, o dabar turiu čia būti”. Gali žmogų priversti būti Seime, bet jokia komisija neprivers protingai galvoti apie dokumentus. Nekliedėkit. Per prievartą niekas net ir griovio dorai neiškas, o čia – įstatymai. Dokumentai nepasidarys protingesni nuo to, kad į komitetus ir į posėdžių salę atvarysim daugiau žmonių, kurie ten nenori būti.

Didžiausia problema yra tokia: kai nesugebam pakeisti rezultato, mes keičiam procesą (kadangi jaučiamės, kad kažką reikia daryti, nes negalima, kad nieko nebūtų daroma). Ir paskui galvojimas apie procesą, o ne apie rezultatą, pasidaro normali būsena, ir ilgainiui pamirštam, koks tas geidžiamas rezultatas turėjo būti. Čia kaip su Simon Freakley atlyginimu, apie kurį rašė Andrius Tapinas: visiems labiau rūpi, kiek bankininkas uždirba, negu tai, kokio mes norime jo darbo rezultato, kai tas jo uždarbis šiaipjau yra menkas faktorius visame reikale (kaip kažkas gerai pastebėjo, čia ne Simon Freakley nenormaliai daug gauna, čia pavydūs runkeliai labai mažai teuždirba).

Vadybos prasme Seimas yra biudžeto finansuojama įstaiga, kurios paskirtis yra kurti paslaugą – įstatymų leidybą. Seimas gamina įstatymus. Įstatymai mums reikalingi tam, kad mūsų ekonominei, socialinei, šeimyninei ir kitokiai veiklai egzistuotų žaidimo taisyklės, kurių dėka ta veikla būtų efektyvesnė.

Apie tai, kad daugelis šių Seimo akivaizdžiai brokuoti, byloja tai, kad jie nuolatos turi būti perdaromi arba neatlieka savo paskirties. Reiškia, mes turim problemą, kurią reikia spręsti.

Pagalvokim apie analogiją. Įsivaizduokim, kad turim bendrovę, kuri kuria kompiuterių žaidimus. Kad žaidimai būtų paklausūs (kad už juos pirkėjai mokėtų pinigus), reikia, kad tie žaidimai tenkintų pirkėjų troškimus: būtų lengvai ir suprantamai instaliuojami, visos funkcijos veiktų, ir dar būtų įdomūs ir patraukiantys.

Jei ši bendrovė būtų Seimas, tai matytume, kad gera pusė programuotojų nieko apie programas neišmano, ir geriausiu atveju (jei išvis ateina į darbą) per dieną sklaido interneto portalus, geria kavą, ir nerašo jokių programų.

Už juos programas rašo papildomai sukurtas techninis skyrius, kuris šiaipjau turėtų tik tikrinti jau parašytą kodą, bet realiame gyvenime jie atlieka visą darbą, ir dalis programuotojų geriausiu atveju moka išsaugoti bylą, paspaudę žalią mygtuką “Išsaugoti bylą”.

Dar įmonėje būna susirinkimai, kur turėtų būti smegenų šturmas, diskusijos ir naujų gaminių siūlymai – bet daugelis programuotojų ten ateina su belekokiais kliedesiais, ir vietoje to, kad galvotų apie vartotojams reikalingą produktą, kažką vapa ir siūlo nesąmones, remdamiesi pokalbiais su atskirais “pirkėjų atstovais” – iš tiesų, su kaimynais, giminėm ir dar kažkokiais tipais, kurie jiems nupirko išgerti.

“Man atrodo, turim padaryt žaidimą, kad būtų ne trys, o 300 gyvybių ir be galo daug amunicijos, ir kad žaidžiančio negalėtų nušaut, ir kad kiekvienas pabaigoje žaidimo laimėtų”, aiškina vienas programuotojas, kuris praleido aštuonis paskutinius susirinkimus ir mažai ką nutuokia, nes šiaip nuolat skaito komiksus. Jam prigrasino, kad išskaičiuos iš algos, jei jis vėl neateis į susirinkimą, ir tik todėl jis dabar čia.

“Mes taip darėm jau, pirkėjai nusivylė, toks žaidimas jiems nereikalingas”, atsako atsidusęs skyriaus viršininkas. “O gal vistiek pabandom,” atsako pavėpęs programuotojas, o kadangi posėdžių kambaryje yra ir daugiau tokių, kaip jis, ir vėl visi bando, ir rezultatas toks pat.

Organizacija supranta, kad nieko gero nėra, ir todėl steigiami papildomi “darbo kokybės kontrolės” skyriai, kurie gano programuotojus, kad jie darbo metu būtų darbo vietose ir registruoja, ar visi tvarkingai vaikšto į kūrybininius susirinkimus.

Jei jūs būtumėt verslo konsultantas, ir jus pakviestų į tokią įmonę jos tobulinti, jūs tuojau pasakytumėt, kad pirmoji problema čia yra kadrai, jų kvalifikacija ir motyvacija. Jau pirmoji rekomendacija būtų keisti specialistus, ypač tuos, kurie nieko nesupranta apie savo tiesiogines pareigas ir neturi jokio noro kurti kompiuterinių žaidimų, kurių kūrimui jie buvo pasamdyti.

“Kas juos išvis pasamdė? Pagal kokius kriterijus?” klaustų toks konsultantas. Ir jam būtų atsakyta, kad mes čia juos priimam pagal labai keistus kriterijus, jie turi susirinkti kaip galint daugiau el. pašto laiškų iš vartotojų, ir kas daugiau susirenka, tai tas laimi darbo vietą. Ir paskui jie turi tą darbo vietą ketverius metus, nebent išmetam iš darbo, bet čia išmest irgi labai sunku, nebent numiršta arba jeigu mes savo darbo kolektyve nubalsuojam.

Tada konsultantas nusispjautų ir sakytų, tai ką jūs čia man sukat smegenis, jūs iš pradžių susitvarkykit atrankos sistemą, o paskui bandykit ką nors daryt, nes su tokia tvarka, kaip pas jus, jūs negalit būt konkurencingi, ir apskritai jūs būtumėt seniai uždaryti, tik kad jūs finansuojami iš biudžeto ir jums nėra konkurencijos.

Tai štai jums problema. Vienintelis būdas pagerinti įstatymo leidėjų kokybę būtų labai apsunkinti patekimą į įstatymų leidėjų darbo vietą ir padaryti taip, kad ten nesiveržtų varguoliai, svajojantys apie Seimą kaip karjerą su nemokamu automobiliu ir tušinukais.

Tai galima būtų padaryti, apskritai panaikinus Seimo nario atlyginimą: tokiu būdu į parlamentą eitų nors ir ne protingiausi, bet bent jau tie, kas kažkaip sugeba kitaip užsidirbti (tegu ir iš koncertų arba iš dainų tekstų vertimo į lietuvių kalbą). Tie, kas dainuoja ar veda vestuves už honorarus, bent jau iš savo patirties žino, kaip sukuriama pridėtoji vertė, ir yra gyvenime mokėję mokesčius iš savo pajamų. Jie žino, kad scenos kostiumo koncertui nenupirks koncertų salės administracija – reikės patiems tai padaryti iš savo atlyginimo.

Kas tada gintų varguolį nuo išnaudojimo? Principe niekas. Ne, juokauju. Paprastas žmogus neapmokamų Seimo narių būtų ginamas ne blogiau, negu mokamų, nes jie vistiek norėtų būti kažkokiu būdu išrinkti. Jūs sakysite, kad jau turtingas žmogus rūpinsis tik savo turtingų bičiulių interesais, bet tas pats atsitinka, kai Seime įstatymus priiminėja varguolis: jam irgi diriguoja tie patys turtingieji, tik jie nėra jo asmeniniai bičiuliai ir jis su jais rečiau susitikinėja prie alaus.

Dar geriau, žinoma, būtų leisti rinkimuose balsuoti tik tiems, kas moka mokesčius (ir tai nuo tam tikros mokesčių sumos, ypač pažiūrėjus į tai, kad sumokėti mokesčiai viršytų gautas išmokas), bet tai jau tokia radikali idėja, kad aš ją pataupysiu kitam kartui. O kol kas paremkite mano kandidatūrą į labiausiai komentuojamo “Pinigų kartos” straipsnio autoriaus titulą.

Advertisements

13 comments

  1. Romas

    Pilnai pritariu, kad didzioji dalis Seimo nariu realiame gyvenime vos tiktu smulkaus uabelio (privataus, o ne valstybinio) vadybininko pareigoms. Ir dar reiktu ivesti kandidatams i Seima privalomus egzaminus – logikos, teises, ekonomikos, politologijos ir dar po viena laisvai pasirenkama pvz. socialines rupybos. Nes tikrai reikia mazinti atskirti nuo Seimo ir Lietuvos.

  2. Arturas

    laba diena,
    Mano subjektyvia nuomone prie viso šito reikalo reikėtų pridėti asmeninę atsakomybę… Jeigu privačios įmonės darbuotojas pridaro nesamonių? Jis netenka priedų, sumažinama alga ar netgi atleidžizmas iš darbo… Jeigu įmonės vadovas ir/ar buhalterija dėl savo veikimo ar neveikimo vienaip ar kitaip pažeidžia tvarką ar mokestinę sistemą, juos taip atitrūbina, kad laimė jeigu baigėsi tik bankrotu, bet gi iš kitos pusės nemažai yra atvejų kai tas pats verslas yra stabdomas dėl valdininkų veikimo ar neveikimo, tegu teismas ir pripažins jog gerb, valdininkas suklydo ir kas ? pačiu blogiausiu atveju išeis iš darbo su drausmine nuobauda…. VISKAS…. o verslui? moralinis pasitenkinimas ir krūva prarastų investicijų. tas pats seimo narys pateikia įstatymo projektą, užsimiegoję ar neišsimiegoję prabalsuoja, įstatymas įsigalioja ir pradedamas taikyti ir tada pasimato jog jis ne tik kad kertasi su ES direktyvom, kitais įstatymais ar konstitucija, kas įvyksta? ups soriukas, mes kitą priimsim, ištaisysim… bet pasekmės jau yra…
    taip kad aš mielai sutikčiau seimo ar vyriausybės nariamas mokėti ir po 20000 per mėnesį, bet norėčiau kad jie ne tik jaustų atsakomybę bet ir žinotų jog ji bus pritaikyta…

  3. Romas

    Šiaip dar stebina rinkėjų noras sau kuo labiau pakenkti renkant seimūnus. Šiaip paprastam gyvenime ir versle visi renkasi paslaugą pas geriausią pagal finansines galimybes prieinamą specialistą – ar tai būtų teisininkas, stomatologas, batsiuvys, stalius ir t.t. O rinkimų metų tas pats tūlas žmogelis, kuris šokdina statybininką dėl kreivai suklijuotų plytelių vonioje, ramia sąžine balsuoją už veikėją, kuris būdamas n-ąją kadenciją seime nutolę nuo realaus gyvenimo arba kuris geba 3 dienas šnekėti apie nieką. O paskui visi choru kaukia, kad seimas yra protiškai neįgaliųjų šutvė, kurią reikia paleisti, nes be skandalų nieko neveikia. Todėl reikia melstis visų šventųjų, kad paprastas žmogelis pradėtų balsuodamas mąstyti.

  4. Pamishelis

    Sutikciau su Arturu. Kaip kad Zuokas, – nu gal ir pasidaro pro sona, bet nors Vilniu ant koju stato. Tas pat ir su seimo nariais, tegul jie ten vagia ar sedi ar nesedi, man nelabai idomu – man idomi tik isskirtinai visuomenes ir asmenine nauda ir jeigu jis sugebes ja pasiekti ne nebudamas darbe tai cia jo reikalas ir tik dziaugiuosi kad tokiu zmoniu yra.

  5. SB

    Taylor Swift mūsų seime? Geras, nežinojau!

  6. Smile

    “Tie, kas dainuoja ar veda vestuves už honorarus, bent jau iš savo patirties žino, kaip sukuriama pridėtoji vertė, ir yra gyvenime mokėję mokesčius iš savo pajamų…” manau klystat – jie dažniausiai ir nėra mokėję mokesčių ir nesupranta nei kam, nei kodėl reiktų juos mokėti – tereikia pasiklausyti jų postringavimų, kai kartas nuo karto juos pabando bent į sveikatos draudimo sistemą įdėti.

    … ir šiaip, kai pasiklausai kartais tų dainuojančių, kai jie bando šnekėti (pvz Donalda pas Tamstą svečiuose) tai supranti, kad verčiau jau ji dainuotų

    Rinkimų teisė tik mokesčių mokėtojams – puiki mintis, sakyčiau reiktų pradėti pratinti visuomenę prie jos, nes kai išrenkama Blinkevičiūtė, “kadangi ji mums pensijas ir pašalpas padidino”, tai rankos nusvyra ir į rinkimus eini tik dantis sukandęs iš principo – atlikti pareigos. Ir puikiai supranti kad prieš tą armiją esi toks velnioniškai vienas

    Be to, ne visai į temą, bet susiję dalykai – VISUS pinigus, kuriuos darbdavys skiria darbuotojo išlaikymui darbuotojas ir turėtų gauti. O darbuotojas jau pats turėtų sumokėti vieną trečdalį Sodrai, kitą trečdalį VMI ir tada gal atsibustų, mažiau varytų ant darbdavio ir bent jau klausiamu žvilgsniu pažiūrėtų į savo išrinktus įstatymkūrius

  7. neRimas

    “Vienas iš taupymo būdų būtų tvarkos supaprastinimas: na, mokėkim Seimo nariams po 10 000 Lt. ar 15 000 Lt per mėn., ir tegul patys sau perkasi …”
    man tai būtų irgi labai priimtina.

  8. gerasirdis

    Sakai, visu greičiu į kažkelioliktą amžių? Juk visa tai jau seniai išbandyta: ir rinkimų turto cenzas, ir algos nemokėjimas seimūnams, ir netgi balsavimo teisė tik vyrams, kurios Užkalnis nemini :-). Sutinku su Užkalniu, kad su Seimu Lietuvoj yra problemų; taip pat sutinku, kad dalis problemų ko gero kyla iš to, kad vietoj to, kad natūraliai per šimtmečius praeitume visą parlamento raidą, pabandėm iš karto turėti “normalų” (ty maždaug tokį patį, kaip išsivysčiusiose valstybėse) parlamentą. Bet ar tikrai senų klaidų kartojimas- geriausias būdas pasiekti tikslui?

  9. Kristina

    O kodel seimas negali veikti verslo principu? Kodel darbuotojai negali buti priimami i ji pagal ju issilavinima, patirti, darbo praeiti, logika, bendravimo manieras? Kodel geriausi zmones dirba privaciame sektoriuje? Jei zinociau, kad seime didele dalis uzsidegusiu, protingu, isradingu, motyvuotu darbininku, su mielu noru eiciu dirbti i seima…

  10. vyr

    viena iš bėdų yra tai, kad pas mus demokratija yra tik imituojama. Tarp to, ko nori rinkėjai ir to, kas gaunasi yra didžiulė praraja. O ir rinktis nėra iš ko, kada visi kandidatai yra “vieno snukio”, ar jie tokie buvo, ar vėliau tokiais tampa, skirtumo nėra. Kokie kriterijai rinkėjams lieka, apart, kad “pensiją padidino”? Priešrinkiminiai pliurpalai? Partijų ideologijos (turbūt pats trumpiausias politinis anekdotas Lietuvoje)? Arba visiškas random, arba balsuoti ne “už” ką nors, o “prieš” ką nors. Bet tai vis tiek nesuveikia, kadangi tiek tie, tiek tie yra vieno medžio vaisiai. Tikriausiai tik laikas čia ką nors padarys, o kol kas – cirkas tęsiasi. Bėda, kad žiūrovų nėra, vieni klounai. Tik vieni gauna algą ir ant tušinukų, o kiti – ne.

  11. Pvl

    Toks vyras, kaip gerbiamas Redaktorius, manau puikiai tiktų būti seimo nariu ir gali būti, kad ateityje juo taps.

  12. Saulius

    Bliamba beskaitydamas taip įsijaučiau, kad nukritau nuo kėdės. GALŲ GALĘ TAIKLIAI ĮGARSINTA ESMINĖ LIETUVOS VALDŽIOS PROBLEMA. Seimo narių ir beveik visų Lietuvos valstybės tarnautojų atrankos ir vertinimo sistema Lietuvoje yra tragiška. Garantuoju net TSRS laikais buvo geresnė. Dar tiksliau būtų pasakyti, kad realios sistemos beveik nėra, Lietuvos valdžiažmogiu gali tapti ir laisvai kilti karjeros laiptais kas tik norį. Reikia išmanyti vienintelį dalyką, t.y. prie kokio užpakalio prieiti ir kaip tą užpakalį patenkinti. Aš valstybės tarnyboj dirbu 12 metų, tai konstatuoju iš savo patirties.

  13. wasa

    šį kartą leiskite nesutikti. Seime labai mažai varguolių. Partinių sąrašų priekyje jų nėra ir būti negali, nebent labai žinomas, charizmatiškas ir rinkėjų sugebantis pritraukti veikėjas. O jei keli ir papuolė per klaidą, tai lemiamos reikšmės neturi.

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: