Apginsiu blizgųjį elitą. Kas gi dar, jei ne aš?

Svečiuose pas pasaką. Viešbučio biblioteka - labai tinkama aplinka publiką durninančioms žvaigždėms, kurios tokiuose interjeruose fotografuojasi savo paradinėms fotkėms.

Lietuvos rytas, 07 12 2011

Aš turiu juos apginti, nors kartais elitą nuo kritikos ginti sunkiau, nei baidyti nuo savęs uodus šiltą vasaros vakarą sodyboje prie ežero.

Nelengva, nes kai dizaineris Juozas Statkevičius pasako, kad 40 tūkstančių litų, įšaldytų nacionalizuotame banke, yra panašu į 1941 metus ir į tremtį, baisiai keblu kaip nors teigiamai pakomentuoti. Dizaineris jau atsiėmė nuo ekonomistės Aušros Maldeikienės, kuri supažindino jį su kita nuomone ir tokia leksika, kurios jis turbūt negirdėjo nuo tada, kai tėvai paimdavo diržą (jei paimdavo – informacija nepatvirtinta). Išties, mirusieji už poliarinio rato arba pavėžinti gyvulių vagonuose turbūt nesutiktų, kad dizaineris, mokantis paskolą už butą gintarinėje Palangoje ir priverstas skolintis pinigų, kad Londone prasineštų po parduotuves, yra panašiai nuskriaustas likimo, kaip ir jie.

Tačiau kita jo klaida dar didesnė. Kūrėjas padarė meškos paslaugą visai blizgiai bendruomenei, nes patvirtino ore sklandančius įtarimus, kad tas mūsų elitas nėra toks jau elitinis, kaip nori save pateikti. Jei žaisti, tai iki galo. Reikėjo sakyti „40 tūkstančių? Argi čia pinigai? Pinigai man prasideda nuo milijono. Aš vien šampano už kem štukų išgeriu per mėnesį. Čia man dienos uždarbis.“

Reikėjo ką nors susukti apie tai, kad krentantis medžio lapelis negali užstoti saulės spindėjimo, o šniokščianti jūra nebijo surūdijusio kibirėlio, palikto ant paplūdimio, ar ką nors panašaus. Pasikėlimas turi būti drąsus, nenormuotas ir, svarbiausia, nuoseklus.

Žinoma, pavydūs skaitytojai burnotų, tačiau bent jau būtų toliau gyvenęs mitas apie didžiausią Lietuvos dizainerį, besimaudantį prabangoje ir pelningiausiuose užsakymuose. Tada ir tie priminimai apie sukneles, siūtas Bjork ar Naomi Watts užsakymu, labiau įtikinamai skambėtų.

O dabar, deja, pavydi auditorija sužino ką? Liūdną istoriją apie verslą, kurį parklupdo įšaldytos nedidelės apyvartinės lėšos, ir apie butus, nupirktus už paskolas, kur vieną reikia parduoti, kad užmokėtum už kitą. Nelabai koks blizgesys: dar betrūko sužinoti, kad kokia nors žvaigždė į darbą važinėja mikriuku ir renka lipdukus prekybos centre, kad gautų nusipirkti pagalvę su nuolaida, ir visas mitas subliukštų akimirksniu.

Reikia mokytis iš tų, kam sekasi pumpuot įvaizdį. Pavyzdžiui, jei kokia žvaigždė gyvena špygutės dydžio ankštame butuke baisiai didelio Europos didmiesčio širdies rajone (na, gal ne širdyje, gal maždaug žarnyne), ji nepasakoja apie tai skaitytojams: vietoj to fotografuojasi prabangiame interjere, prie knygų lentynų, prikimštų senų foliantų, atsisėdusi antikvariniuose balduose. Publika žiūri ir caksi liežuviais.

„Ves‘ par na gudok“ (visas garas į švilpuką), sako rusiškas priežodis, bet klysta tas, kas galvoja, kad čia pašaipa. Tai instrukcija veiksmui: ką reikia daryti, jei nori turėti didelį, storą ir pasišiaušusį įvaizdį. Gudokas bus toks, kad jį girdės kiekvienas, ir nuo kurtinančio švilpesio užmirš, kad pats garvežiukas suodinas ir nelabai smagiai važiuojantis.

Kai viena labai garsi lietuvių aktorė, jau seniai suradusi šiltesnę dirvą Rusijoje, kadais gyveno Londone, bet nedarė tokios klaidos, kaip J.Statkevičius, ir pati neišleidinėjo oro iš savo baliono. Ji nepasakojo apie tai, kaip uždarbiavo vertėjaudama vargetoms tautiečiams, apsimetėliams prieglobsčio prašytojams, anuomet vadintiems „prisidavėliais“, nykiuose Imigracijos apeliacinės valdybos biuruose. O ne. Ji tvarkingai užpildydavo Lietuvos spaudos puslapius prabangiais interviu, kur kalbėjo, kaip dažnai ji sėdi lėktuve ir nebeatsimena, kur skrenda – ar iš Londono į Holivudą, ar iš Holivudo į Londoną, nes visur tiek užsakymų, tiek filmavimų, kad net užsimerkusi teberegi prožektorių šviesas ir miegodama girdi ovacijas. Taip ir reikia: kas legendą palaistys, jei ne pats.

Tačiau pats blogiausias dizainerio pasisakymo padarinys yra suteikta galimybė nevykusiems pavyduoliams (ir pavydiems nevykėliams) vėl lipti ant statinės ir garsiai spygauti apie tai, koks „netikras“ ir apgailėtinas yra mūsų elitas. Štai, sakys jie, štai kokia toji grietinėlė.

Vėl pasigirsta dainelė apie „pigų populiarumą“, „plastmasines gražuoles“ ir kūrėjus be talento, naująją architektūrą, kuri nedera prie aplinkos, negražius stiklainius, sintetinę komerciją, dirbtinai reklamos išpūstus rašytojus, bebalsius muzikantus ir turtingus „dvasios ubagus“, perkančius negražius paveikslus ir kabinančius juos savo neskoninguose butuose ar „kičiniuose“ dvaruose.

Man dažnai prikiša, kad aš neturiu krikščioniško gailesčio tai užguitai, nuskriaustai visuomenės daliai, lojančiai užkimusiais balsais ant visų, kas gyvena geriau. Bet ką aš galiu padaryti – jie nenusipelno gailesčio. Pikti, negražiai apsirengę, šniurkščiojantys snargliuotas nosis pagiežingi varguoliai išpuvusiais dantimis neturi būti suprantami, atjaučiami ir glostomi už savo bjauraus nuodo spjaudymą.

Juo labiau, kad daugelis iš jų yra ir išsilavinę (ar bent jau turi diplomus), ir gal ir kokią knygą perskaitę, ir juo labiau turėtų už savo šlykščias kalbas būti atsakingi.

Labiausiai jų, piktuolių, niekinamas stilistas Mantas Petruškevičius, apie kurį daugelis tikrųjų intelektualų jaučia pareigą purkštauti (jis nekenčiamas turbūt labiau už mane, nors nežinau, kaip jam tai pavyko), niekam nieko blogo nepadarė. Jis neprašo valstybės pagalbos ir užsidirba sau pinigus pats, ir moka mokesčius. Jis neverčia jūsų žiūrėti jo laidą.

Skirtingai nuo visokių remtinų ir remiamų dykaduonių, valstybinių paramos kaulijančių tipelių ir prie biudžetinių algų priėjusių ir gerai atsiganiusių tarnautojų, blizgiuose žurnaluose ir aukštuomenės laidose gyvenančios žvaigždės aria už kiekvieną savo litą. Jos ir jie veda renginius už pinigus, veda laidas, dirba Kalėdų seneliais ir vaikų šventėse vaidina vilką pilką, filmuojasi, fotografuojasi, pozuoja, įgarsina, duoda interviu, atidarinėja parduotuves ir vaikšto į nuobodžius vakarėlius, pardavinėdami savo gyvenimo valandas ir dienas. Jie moka mokesčius už kiekvieną pasijudinimą – pirma už uždirbtus pinigus, paskui PVM už leidžiamus pirkiniams.

Tai, ką daugelis laiko nuostabia svajone, jiems atrodo visai kitaip. Kai žmogų pradeda pažinti gatvėje ir fotografuoti teatro prieigose, jam tai nusibosta per pora savaičių. Džiaugsmas dėl pripažinimo praeina, o lieka šnibždėjimas už nugaros, šlykščios apkalbos ir bjaurastys, rašomos internete. Žmonės eina į renginius, kur dalyvauja įžymybės, kad galėtų pabūti greta jų, o paskui savo varguoliams draugams pasakoti: mačiau iš arti – siaubas, kaip gyvenime blogai atrodo, išstorėjusi (arba pasenusi, išdžiūvusi, baisiai apsirengusi, nevykusiai apsikirpusi, pasikėlusi, pikta, ir įsivaizduoja, kad jau kažin kokia žvaigždė).

Kiekvienos vyriškos įžymybės nauja žmona yra barakuda (nepamirškim, kad jos vestuvinė suknelė bus „baisi beskonybė, siaubas, kaip jai niekas nepasako – turi juk pinigų“), vaikai – išlepinti ir velnių priėdę, užtat kiekvienos jų skyrybos bus varguolių nacionalinė šventė. Ką jau kalbėti apie garsios įmonės bankrotą – džiaugsmo visiems pilnos kelnės. „Priėjo liepto galą“, „aukštai kilęs – žemai pulsi“, piktdžiugiškai spjaudo šimtametę baudžiauninkų išmintį vargšai, kuriems svetima nesėkmė truputį nuskaidrina dieną.

Varguoliams patinka, jei kokios prabangios parduotuvės yra tuščios, be pirkėjų („aiškiai užsilenkinėja, kas ten gali pirkti“), pavydi akis nepraleidžia ir pustuščio restorano („nieko nebus“), o jei kas nors iš įžymybių, neduok Dieve, išleis kokią knygą, tai jei knyga yra knygyne, reiškia, jos niekas neperka, o jei nėra, reiškia, visas jau nurašė ir išvežė į Grigiškes perdirbimui į tualetinį popierių.

Pavyduoliams nereikia suteikti progos džiūgauti. To negalima daryti jau vien iš solidarumo su mumis, kitais elito atstovais. Aš, kaip grietinėlės atstovas, savo grietinėlės uzbone nenoriu tokių pliumptelėjusių musių. Todėl Juozas Statkevičius turi kitą kartą gerai pagalvoti, prieš sudarkydamas mitą ir atversdamas prabangios legendos pamušalą, kuris šiuo konkrečiu atveju pasirodo esąs biudžetinis, varganas ir blausiai dryžuotas, kaip valdiška pižama iš nekūrentos, apšepusios miesto ligoninės.

Advertisements

32 comments

  1. Bet taigi Juozas yra menininkas! Jis ne buhalteris!

    (Aš irgi ginu elitą)

    • ha ha ha

      Andriau, bravo!!! Tavo nuostabūs žodžiai labai dažnai verčia judinti tingias smegenis ir kulšis. Ačiū!!!!

    • mustangas

      Čia buhalteriu būti nereikia. Aš nemanau, kad jam aišku kur tas poliarinis ratas ir kur tas Londonas.

      Vienu žodžiu nereikia ieškoti proto ten kur jo nėra ir neturėtų būti. Pažiūrėkit filmą “Zoolander”. Statkevičius vietoj Stillerio ir nei vaidinti nei grimuoti nereikėtų.

  2. Karolis

    Čia truputį siejasi su prabangos ir panašiais mokesčiais, į kuriuos jau ne prieš pirmus rinkimus taikomasi, bet, kaip visada, nespėjama įvesti, o tačiau pasirankioti politinio kapitalo kiek tai leidžia, o įžiebti tam tikram elektoratui “vilties”, kad po rinkimų jau tikrai įvesime tokius mokesčius, pavyksta visai neblogai. O ta viltis varguoliams (nors šitas žodis jau visai klišinis) tai kaip keršto maksima, girdi, vieną kartą bus nubausti tie, su geresniais automobiliais, bus suvienodinti visi ir tvarka bus! Protingam net aiškinti nereikia, kad Lietuvoje tas, tikėtina, tik patirtų eilinį fiasko, o tada ir vėl visi vagys ir tuos įstatymus pasidaro kokius jiems reikia…

    Tad pritariu autoriaus minčiai, kad “pavyduoliams nereikia suteikti progos džiūgauti”, nes tai nori nenori, bet primena archetipinį statistinio veikėjo džiaugsmą dėl degančios kaimyno trobos.

  3. tony

    kurkite legendas apie save – dievai pradejo nuo šito.

  4. Čia jau programinis tekstas

  5. mustangas

    Ne į temą aš čia, bet palietė

    “Aš vien šampano už kem štukų išgeriu per mėnesį.”

    Na jei net ir prie kebabų jį, tai nieko čia nuostabaus…

    Beje, artėja Naujieji Metai, tamsta kaip advanced tauraus gėrimo vartotojas galėtum straipsniuką brūkštelt, o tai Tauta jau vėl “Alitos saldžiuoju” įnirtingai tavarinasi.

  6. Vladas

    pakėlė nuotaiką. Daugiau tokių SVP.

  7. varguolis

    Visks normaliai, mintys apie nieką ;) Pablevyzgot galima apie viską, bet kam tą petruškevičių jau n’tam straipsnelyje aukštint.
    Pats suaugs…
    Kažkada…

  8. gerasirdis

    Šįkart- tikrai +1. Nors ir esu priekabus tamstos skaitytojas.

  9. Pvl

    Kaip šlapiu skuduru Juozui per veidą…

  10. Įdomus tekstas. Gerb. Užkalnis aprašo savo dirbtinai sukonstruotos biografijos kūrimo užkulisius. Jis gerai žino, kad baltais siūlais pasiūtas jo įvaizdis ilgai netrauks, todėl kala geležį, kol dar karšta.
    Nepavydžiu – tiesiog pastebiu.
    Beje, Užkalnio tekstuose daroma įdomi prielaida, jog jei jau žmogus kažką kritikuoja, reiškia – pavydi. Oi tas rupūžė pavyduolis, vai tai tai. Tai labai siauras pasaulio matymas. Kritikuoti priežasčių gali būti daugybė.
    Vadovaujantis Užkalniška logika (jur keir būti logiškiems) aš pasakyčiau, kad Užkalnis kritikuoja „varguolius“, nes jiems pavydi, nori pats tokiu tapti. O gal jau yra?
    Sunku tiksliai pasakyti, kas yra varguolis, o kas nėra. Tai tarsi ir vulgarus minios žmogus. Lygiai taip pat varguolis yra tas, kuris mano, jog elitas kažkaip susijęs su pinigais. Deja, tarp to labai mažai kas bendro.
    Todėl Užkalnis daro visuomenei meškos paslaugą, mokindamas savo mokslo apie tariamą elitą. Jis tik įtvirtina stereotipą.
    Daro tai, puikiai žinodamas, ką daro. Nėra kvailas. Bet savo gudrumą išnaudoja minios kvailinimui. Dėl to ir liūdna.

    • Jūsų trumpame tekste tiek klaidų, kad jūs būtumėt pats nustebęs, jei jas pavardinčiau.
      1. Mano biografija nėra kaip nors konstruota.
      2. Mano įvaizdis trauks lygiai tiek, kiek trauksiu aš pats, ir dar ilgiau, kadangi jame viskas natūralu.
      3. Jūsų minima prielaida mano tekstuose nėra daroma.
      4. Net jei ji būtų daroma, tai jūsų pateikiama ekstrapoliacija į “kritikuoja varguolius, reiškia nori pats tokiu tapti” yra tiesiog smulkus, tingus sofizmas, kokių daug pradedančiuose (ir ne tik) raštuose. Iš serijos: “Alytaus gyventojas nubaustas už vagystę” => “Alytaus gyventojai vagys”.
      5. Visuomenei aš darau ne meškos, o tikrą paslaugą, ją džiugindamas ir juokindamas. Jūs neturite jokios kompetencijos spręsti, kokių visuomenei paslaugų reikia ir kokie stereotipai yra įtvirtinami.
      6. Aš minios nekvailinu. Jei jaučiatės minios atstovu ir po mano straipsnių pasijuntate apkvailintas, reiškia, taip jums ir reikia.

      • Visuomenė, besižavėdama tam tikrais stereotipais ir iš jų besijuokdama, juos tokiu būdu įtvirtina. Stereotipas, jog elitas yra tie, kurie turi pinigų, įtvirtina mintį, jog svarbiausias žmogaus vertės matas yra pinigai. Kodėl? Elitas – rinktinė, geriausia visuomenės dalis. Jeigu nuolat stumiama idėja, jog elitas yra tuščiagarbiai turčiai iš moterų žurnalų (kuriuos pamėgo ir patižę vyrai), ateina nuostata, jog vienintelis žmogaus vertės matas, pagal kurį galima jį vertinti, yra pinigai.

        Atsiprašau, kad darau pastabas. Žinau, kad jūs esate visuomenės juokintojas (juokdarys), jūsų toks darbas erzint įvairiais būdais, ką sėkmingai ir darote, net neslepiate. Tiesiog man atrodo keista tai, jog daugelis žmonių jus suvokia kaip žurnalisto/apžvalgininko etaloną, teisybės liaudžiai sakytoją, kai spausdina rimti laikraščiai, kai žmonės jus traktuoja rimtai juokais, o po to tai perauga į tikros svarbos juokdariui suteikimą. Savotiškas Lietuvos fenomenas rimtu veidu pasitikėt šoumenais.

      • Vaida

        Mielas Martynai, bet tai kieno čia problema – visuomenės ar Užkalnio, kad jis traktuojamas, kaip “rimtas žurnalistas/apžvalgininkas”, ir tai, anot Jūsų, baisi nelaimė… ? :) Kitaip tariant, kokia jūsų rūpesčio esmė? :))

      • Martynai, aiškiai ši visuomenė jums yra per prasta. Aš irgi kažkada taip maniau, paskui praėjo, ir dabar džiaugiuosi viskuo, kas aplink mane.

  11. Niciete

    viskas butu kaip ir gerai, ideja jusu aiski.Pritariu Jums del lietuviu pavydo, pati esu patyrusi, ka reiskia kai gan artimas biciulis (iki tol as taip manaiu) visiskai praranda gera nuotaika ir upa, kai pasakai, kad tau kazkas pasiseka… taip, lietuviai dauguma tokie, bet sakykite, kam Jums erzinti ta piktu sunu gauja rodant kaula ir dar dirbtini?! jie gi nepasikeis, nepamokysit jus ju…

  12. afonia

    Uzkalnis yra talentingas provokatorius (lyg butu ne BBC, o kgb mokesis ir dirbes). Labai vykusiai “uzvaziuoja” ir “Stiliaus” taip vadinamam elitui, ir pavyduoliams (Dieve, kiek ju Lietuvoje yra…).
    Sutapimas, bet ir as kaip Tamsta kazkuriame ankstesniame protokole rasei, pasakau pazistamiems Lietuvoje- ai, dirbu toje Amerikoje vienoje istaigoje ukio dalies (taip vadinamas “maintenance”) darbininku supervaizeriu- tai kriaukles pataisome, tai “begancius” kranus pakeiciame, patalpas valome, lauke zole pjauname. Paklauso paklauso, taktiskai galva palinksi, o is itempto zvilgsnio matosi, kaip smegenys sunkiai dirba skaiciuojant, na, kiek gi ten as uzdirbu ir kiek visko turiu. Na, o kai isitikina (ar bent mano), kad daugiau uz juos neprasigyvenau- kaip tos akys nusvinta, koks palengvejimas! Taigi, sekmes, Uzkalni, svieciant ir auklejant Tauta! Darbo uzteks ilgam.

    • pravakatorius

      o kas ta beutiful bullshit company is kurios talentingaji provakatoriu isspyre taupymo sumetimais? jei ne MI5 ar/ir MI6 ranka :) dabar provakatorius turi juodai ardamas komonijos pakrastyje duonai uzsidirbt. kol kas pareigas vykdo patenkinamai, tai ir siokio tokio paaukstinimo susilauke.

    • Domas.

      Taikli paskutinė pastraipa! :)

  13. Linas

    Skaitau visada. Kaifuoju visada. Pritariu beveik visada. Si karta kilo klausimas: o ka pats palaikai? Kas tie zmones, apie kuriuos galetum pasakyti – stai jie kieti, gerbiu? ELITAS, GLAMURAS, BOMZAI, TYLINTYS “INTELIGENTAI”, PENSININKAI, ŠILTAI SEDINTYS VALDININKAI, JAU NEKALBU APIE “POLITIKUS”. Kas dar? Gal zemdirbiai?

  14. Gourmet

    “Man dažnai prikiša, kad aš neturiu krikščioniško gailesčio tai užguitai, nuskriaustai visuomenės daliai, lojančiai užkimusiais balsais ant visų, kas gyvena geriau. Bet ką aš galiu padaryti – jie nenusipelno gailesčio. Pikti, negražiai apsirengę, šniurkščiojantys snargliuotas nosis pagiežingi varguoliai išpuvusiais dantimis neturi būti suprantami, atjaučiami ir glostomi už savo bjauraus nuodo spjaudymą.”

    Tu pats jokio gailesčio nesi vertas… Tik nežinau kaip tave vadint – žmogumi ar bjaurybe? ))

    Pirmą ir paskutinį kart skaitau Užkalnio blogą, siūlau ir kitiems neskaityt, nes jis neturi ką pasakyt.

  15. Tomas Juškevičius

    Puikus straipsnis. Sveika, racionalu ir matosi, kad autorius nėra kompleksuotas purkštautojas nelaimelis, kaip čia dauguma neigiamai atsiliepiančių komentatorių.

  16. Laura

    :)))) bet tai kokie jautrus zmones, be fantazijos atsirinkt kiekvienam, prasifiltruot per savo prizme! priimkit irasa kaip linksma zaidima. ko cia imat i sirdi, koneveikiat uzkalni lupa patempe kaip maziukai. perskaiciau – kaip skanu uzkandi prie rytines kavos sutriauškiau. liuks. tai ko cia kasdien verkslenti ir rimtais veidais su itemptom raukslem kaktose ieskot temos gylumo ir prasmes. pilna tu rimtumu bei liudesiu permirkusiu graudenanciu depresyvu ir pesimistini pulsa palaikanciu rasliavu – nors savivarciu vezk. kaip gerai, kad radau ta Uzkalni, dziaugiuosi.

  17. afonia

    P.S. Pamirsau prideti, kad is tikruju dirbu inzinieriumi. Bet ne visi tuo tiki. Is Tevynes as zymiai mieliau atrodau santechniku (nors tokio darbo absoliuciai neismanau). Taigi, Uzkalni, linkiu sekmes svieciant Tautiecius!

  18. Kristina

    Pamiršote straipsnyje paminėti čiužnius

  19. Petras T.

    Jei geresnio “elito” iki šiol neatsirado, tai jo ir nereikia.

  20. Pingback: Elitas jums nepavaldus. Jis tvarko jūsų gyvenimą. « Andrius Užkalnis. Protokolai.

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: