Paprastas, kaip obuolys; saldus, kaip nuodėmės pažadas

Lietuviškas vaisių ir uogų vynas - tai ne tai.

“Vyno žurnalas”, Nr. 22 . 2011 m. gruodis

Pasakyk „lietuviškas vynas“, ir turbūt susilauksi pašaipos. „Koks ten vynas? Vaisiukas ten, ne vynas.“

Lietuvos vyndariai gyvena nykaus palikimo šešėlyje. Iš praeities, kaip niūrūs blokiniai namai, šmėžuoja prisiminimai apie vietos gamybos portveinus ir kitokias bormotuchas*, „Agdamus“ ir „Solncedarus“, visokius „Burštynus“ ir „Černoglazaja koldunja“, o dabartyje lentynas puošiantys pigūs spirituoti gėralai, švytintys negražiomis etiketėmis ir minintys pavadinimuose garbingas senas profesijas ir amatus, o taip pat gamtos vaizdus, taip disponuojančius su viduje kliuksinčia bjaurastim. Vien tas prisimenamas rusiškas nuodingai biurokratinis darinys, sudurtinis „плодово-ягодное“ (vaisių-uogų). Jis skamba neskaniai ir primena apie kitus sudurtinius terminus: „likerio ir degtinės gamykla“ ir „gydymo ir darbo profilaktoriumas“**.

Aš, turbūt, nesiryžčiau nieko pradėti tokioje teritorijoje, užterštoje neigiamais įvaizdžiais. Juk vienintelė atsvara – daina apie pienių vyną, kuris po teisybei nėra nei vaisių nei uogų. Pienių vynas (ir jį Lietuvoje gamina) yra palaimintas anglosaksų literatūros: rašytojas Ray Bradbury taip pavadintoje knygoje (Dandelion Wine) rašė apie vaikystę.

Aš gal ir nesiryžčiau būti vyndariu, bet jei kas Lietuvoje mane ir stebina, tai nenuilstamas pasiryžimas siekti svajonės. Česlovas Ramoška, vyndarys iš Šilalės rajono, sako, kad iš savo vyno jau galima ir pragyventi. Jis – pirmasis iš entuziastų, kas turės visus leidimus vyną gamintis ne tik savo reikmėms, bet ir pardavimui.

Ramoška sutinka, kad oligarchu iš šio verslo netapsi: 10 tonų per metus yra didžiausias kiekis, kurį galima gamintis, neturint savos laboratorijos (produkciją vis tiek tenka tikrinti, užsakinėjant tyrimus kitur, bet šie mokesčiai, nors ir dideli, niekaip negali susilyginti su išlaidomis savai laboratorijai). Tai, pasak jo, vienintelė nuolaida, iškovota per keletą metų – o visos kitos taisyklės galioja tokios pačios, kaip ir stambiems gamintojams. Licencijos, sertifikatai, akcizai, taros tikrinimas yra tokie patys, ar tu gamini ir pilstai tris šimtus butelių, ar šimtą milijonų litrų.

Man kažkaip atrodo, kad smulkiam vyndariui turėtų dingti visas noras užsiimti savo magija, pasivaikščiojus po inspekcijas ir valdiškas tarnybas, bet Ramoška sakosi esąs užsispyręs. Jis patvirtina, nepaisant didelių biurokratinių reikalavimų, valstybės pareigūnai buvo daugiausiai geranoriški: mažo vyndario reguliavimas, pasirodo, dar tik kuriamas, ir jie sutiko mokytis kartu su gamintoju. „Jie manęs klausė, kokie bus skaitliukai, kokios bus pilstymo linijos – aš jiems aiškinu, kad aš gi namudininkas, viskas rankomis,“ pasakoja Ramoška.

Be pienių vyno, Ramoška gamina vyną ir iš obuolių, aronijų, aviečių, svarainių. Kai kurį vyną, kuris turi pakankamai rūgšties, brandina ir ąžuolo statinėse, kaip vynuogių vyną. Naujos 225 litrų statinės – per brangus malonumas vaisių vyndariams, todėl, kaip kažkada Škotijos viskio gamintojai, pigiai pirkę iš JAV jau panaudotas ąžuolo statinaites ir ten pylę velnio lašus, šiandien Česlovas Ramoška brandina aviečių vyną jau vienąsyk naudotose ąžuolo statinėse. „Avietėse daug rūgšties, jis tinka brandinimui ąžuole“, sako Ramoška. Ąžuolas tinka ne viskam: daugelis kitų vynų bręsta stiklo induose.

Daugiausia jo vynu domisi užsieniečiai, pasak Ramoškos, lyginantys pagamintą obuolių vyną su žinomomis vynuogių vyno rūšimis, pavyzdžiui, Riesling‘u. Lietuviai irgi perka, ir veža dovanų į užsienį. Gal ir geria patys, tačiau man sunku įsivaizduoti didelę rinką Lietuvoje, žinant kainas: nuo 25 iki 40 Lt. už butelį yra dideli pinigai šalyje, kur ir vynuogių vyną, brangesnį nei 30 Lt. už butelį, perka vos saujelė žinovų ir entuziastų. Vargu ar daugiau, nei du trys procentai visos geriančios rinkos.

Brangiausias vynas – svarainių, aiškina Ramoška. Svarainiai kaip žaliava nėra itin brangūs, skaičiuojant svorį, bet jie labai sausi, iš jų nedaug sunkos teišsispaudžia. Kaip mano mėgstamos morkų sultys, pagalvojau aš: vaikystėje tėvas labai jas mėgo, bet reikėdavo nežmonišką morkų kiekį sudrožti ukrainietiškoje tarkavimo mašynkoje, kol privarvėdavo stiklinė ar dvi.

Ramoška sako, kad jis iš pat pradžių, kai pradėjo prieš kelerius metus, galvojo užsidirbti pinigų. Pasak jo, viskas nebuvo taip greitai, kaip galbūt tikėjosi, tačiau „viskam savas laikas“, ir jam, atrodo, po kelerių metų tas laikas atėjo. Gal bus ir pasekėjų, tačiau tik tada, kai jiems ateis laikas. Prisiminiau Viktoro Hugo posakį, kad nėra nieko stipriau, nei idėja, kurios laikas atėjo. Turbūt taip ir yra.

Tačiau šiuo metu, geriausiu atveju, galima sakyti, kad tas laikas prieina, jis jau netoliese, bet dar neatėjo. Lietuviškas vynas netaiko į greitą sėkmę ir į biudžetinę kainos kategoriją, kurioje galimi didžiausi pardavimai. Turint galvoje, kad platinimu daugiausiai ir sėkmingiausiai užsiima didieji prekybos tinklai, mažutės gamybos apimtys – tokios, kaip Česlovo Ramoškos – neleidžia net svajoti apie patekimą į prekybos centrų lentynas, tiesiog ne ta svorio kategorija. Antra vertus, gal ir gerai: kai butelis vyno kainuoja tiek daug, jis nešmėžuoja po akių mėgėjams drausti ir riboti kaip „tautos girdymo“ šmėkla. Tai – kitas pasaulis. Reta, nišinė produkcija, kuri gal ir ras vietą specializuotose parduotuvėse, tokiose, kaip „Vyno klubas“. Bet daugiausiai jos bet kuriuo atveju bus parduodama tiesiogiai kaimo turizmo svečiams.

Tiesą pasakius, dauguma gamintojų netaiko į komercinę gamybą apskritai. Lietuvos vyndarių asociacijos prezidentas Raimundas Nagelė iš Rokiškio turi savo organizacijoje 21 narį ir neslepia, kad griežtos taisyklės ir jokių nuolaidų (išskyrus jau minėtąją, dėl laboratorijos) smulkiems gamintojams tikrai nepadeda siekti finansinės sėkmės.

Nagelė nesiveržia vienareikšmiškai įvardinti, kodėl valdžios dėmesys smulkiam gamintojui yra šaltokas. Sakau, gal nelabai supranta, o gal yra spaudimo iš stambių gamintojų, kurie bijo konkurencijos. „Čia gali būti ir vieno, ir kito,“ sako Nagelė.

Kad stambūs gamintojai baiminasi konkurencijos iš namudininkų, man teko girdėti ir iš kitur, ir nors man sunku tuo patikėti (argi gigantams verta nerimauti dėl nykštukinių verslų, kurių visa metų produkcija – 10 tonų – yra, ko gero, mažiau, nei gali išgerti per gerą pobūvį keli Rašytojų sąjungos nariai?), panašu, aš čia mąstau labai mėgėjiškai. Rimtame versle mažų konkurentų nebūna: yra tik tie, kas dar nespėjo užaugti.

Raimundas Nagelė pats bando gaminti ir vynuogių vyną – iš juodųjų lietuviškų veislių, atsparių šalčiui, „Juodupė“, „Monika“, bet sako, kad vis tiek pakankamai užsiauginti nelengva. Jis bando daryti rožinį vyną. Nežinau kodėl, bet man atrodo, kad rožinis labai gerai žiūrėsis būtent užmiesčio sodybos kontekste. Jo spalva juk – kaip paskutinių saulėlydžio spindulių, taip ir įsivaizduoju jį ant lentinio stalo sodyboje prie ežero, aprasojusį, iš šaldytuvo, kad per jį matytųsi ežero krantas ir pirtis, ir kad besileidžiančios saulės šviesa kibirkščiuotų, kaip žarijos iš pirties, kurias supylė į atvirą kepsninę.

Bet su Nagele mes kalbame apie tai, iš ko dažniausiai gamina vynus Lietuvos vyndariai. Ten vynuogės yra tik reta egzotika: daugiausiai tai žinomi kandidatai: juodieji serbentai, vyšnios, obuoliai, kriaušės, agrastai, aronijos, mėlynės, avietės – trumpai tariant, viskas, kas turi sulčių, ir ką galima fermentuoti, tinkamai gaminant.

Nagelė sako, kad didžiausias patrauklumas vartotojui yra toks, kad lietuviški vynai yra vietinė, ne atsivežtinė produkcija, iš savų vaisių. Prisiminiau, kad man lygiai tą patį pasakojo kažkada ir Anglijos vynuogių vyno gamintojai: „vietinis“ turi neracionalų patrauklumą, žmonės nori kažko, kas susiję su ta žeme, ant kurios jie dabar stovi ar sėdi. Griežtai žiūrint, tai tik sentimentas, tačiau rinkodarai labai svarbus ir išvirstantis į visiškai neaptakius, tikrus pinigus.

Nagelė pabrėžia atsakingą, kokybišką vaišinimąsi, ir aš turiu pripažinti, kad turiu tam pritarti, nes aš be galo entuziastingai palaikau Lietuvos pozicionavimą kaip nepigios, aukštos kokybės šalies -kiekviename žingsnyje, ir turizmo, ir maisto, ir alkoholio. Vyno už 40 Lt. nepirks valkatėlės, atskridę pigios oro bendrovės pigiu reisu su perspektyva pigiai prisiliuobti, bet tai ir yra puiku: aš ir nenoriu, kad jie pirktų, aš apskritai norėčiau, kad jie neatvažiuotų, (bet uždrausti, žinoma, negaliu).

Man regis, lietuviškas vaisių ir uogų vynas yra viena, dar menkai pastebėta, bet daug žadanti, mūsų būsimos sėkmės niša.


* Bormotucha, rusiškai – бормотуха, vaizdingas baisaus ir pigaus birzgalo pavadinimas, kilęs iš žodžio „bormotat‘“, murmėti, lietuviškai tariant, murmaliukas, girto plepalo skystis.

** Apie šią įstaigą primena iškaltas vyresniosios kartos atmintyje sutrumpinimas „ЛТП“, greta „КПЗ“.


Advertisements

3 comments

  1. Pats juk gryzai, o nenori, kad kiti toki patys gryztu … :))

  2. Giedrė

    Pataisyti norėčiau. Vyndarys Česlovas gyvena Šilutės rajone, netoli Švėkšnos. Nemaišykite Lietuvos miestų.

  3. Smile

    “disponuojančius” turbūt “disonuojančius”?

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: