Vienybė dėl laisvės – dar vienas mitas

Jis ne už tokią Lietuvą kovojo, kaip jūs dabar turite. (Nuotrauka: ELTA)

Lietuvos rytas, 2012 01 16

Praėjo sausio 13-oji. Pats laikas prisiminti dar kai ką iš tų laikų, iš 1990-1991 metų. Tai mitas apie tai, kad Lietuva anais laikais buvo susivienijusi dėl laisvės, o dabar – nebe.

Ar tikrai yra toks mitas? Kurgi ne. Paskaitę nuomonių apklausos rezultatus, kad 70% Lietuvos gyventojų verčiau rinktųsi ekonominę gerovę, o ne nepriklausomybę, visi varto akis – ak, ak, kaipgi taip, kada mes tokie pasidarėm cinikai materialistai, viską litu matuojantys? Kas mums atsitiko, dūsauja sielų narpliotojai.

Tai, kad apklausos klausimas skamba lyg rašytas iš užpakalio augančia ranka ir ten pat esančiomis smegenimis („kas jums buityje naudingiau – dušo kabina ar trys kilogramai mandarinų?“), nekeičia esmės.

Mes iš tikrųjų esame cinikai ir materialistai, maža to, trumparegiai ir prietaringi materialistai, su visa buko prekiautojo nuovoka: jis geriau leis obuoliams supūti, nei nuleis kainą, nes jam „savigarba neleidžia pusvelčiui parduoti“. Mes – tai tie žmonės, kurie nežino priežastinio ryšio tarp reiškinių ir manome, kad vėjas pučia, nes medžiai siūbuoja.

Mes – tai tie, kas šiemet viską užsėja grikiais, nes anais metais grikius gerai pirko. Mes taip kiekvieną kartą renkame atlikėjus į „Euroviziją“, ir lygiai tokia pat beždžionės logika svarstėme apie nepriklausomybę, ir taip pat apie laisvės ir turto santykį galvojome šiandien.

Ir dabar, kai Lietuvos piliečiai (turintys tokius pačius pasus su Vytim, kaip ir aš, ir jūs – o be reikalo), pradeda vograuti, kad reikia su visais kaimynais draugauti ir nevalia prieš Rusiją šiauštis ir akis draskyti, tie piliečiai iš tikrųjų sako, kad parduotų tą Lietuvos laisvę arba jos dalį, ir nebūtinai už labai didelę kainą, jei tik jiems įtikinamai pasakytų, kad čia kvepia kokiais penkiais šimtais litų kišenėn.

Ne, jie neturi omenyje nieko kito. Ne, jie nenori pasakyti, kad reikia daugiau prekiauti ir gauti pajamas iš eksporto. Jiems tiesiog apmaudu dėl savo dar neparduotos nepriklausomybės, kaip kokiam didmiesčio suteneriui, kuris žino, kad štai ten daugiaaukštyje tokia uogytė auga, jai jau aštuoniolika, ir galėtų dirbti išsijuosus, bet užuot teikusi svetingumo paslaugas, švaisto laiką.

Kai prieš du dešimtmečius rinkomės laisvę, mus išgelbėjo bandos instinktas. Aną karta nepabūgome partijos sekretorių grasinimų, kad be Sovietų Sąjungos mes negalėsime išgyventi nė savaitės. Nepabūgome ne todėl, kad turėjome drąsos netikėti. Tikėjome, ir drebinome kinkas kaip prisirūkęs paauglys, jaučiantis, kad namuose kvepia tėvo rėkimu ir diržu per subinę. Bet pasirinkome kitą – laisvės – kelią todėl, kad dar labiau bijojome gėdos prieš kaimynus ir aplinkinius, kai aplink plevėsavo vėliavos ir dainavo Arvydas Vilčinskas.

Kaip tas paauglys, kuris tuo momentu labiau bijojo bendraamžių pašaipos („Nerūkai? Ką, bijai ką mamytė pasakys?“), negu tėvo diržo.

Dabar, įpratę ir įsimiklinę ne tik loti ant visų (ir ant valdžios irgi), ir ironizuoti, ir sarkastiškai tyčiotis, kaip „tik Lietuvoje“ taip blogai, kad jau blogiau nebūna, mes pasijutome pakankamai drąsūs, kad bent visuomenės nuomonių apklausai pasakėme, ką galvojame apie nepriklausomybę. Ką ten, mes jau seniai iš savo laisvės padarėm didžiausią įsivaizduojamą spjaudyklę: nesibaigiantis kalbėjimas apie „valdžios vykdomą genocidą“, „masinę evakuaciją“, apie tai, kad „visi jie vagys“ yra iškrypėliškas savo pačių pasirinkimo sudirbinėjimas. To pasirinkimo, kurį patys padarėme prieš du dešimtmečius.

Nes laisvė, tinginčio galvoti piliečio sąmonėje, ne kas kitas, o būtent laisvė, atnešė nepakankamus atlyginimus (tiesą sakant, pakankamus, bet neatitinkančius lūkesčių), benzino kainas, „pedofilų klaną“, nepagarbų jaunimą, besnieges žiemas, transporto kamščius, eiles prekybos centruose, bankų palūkanas, beviltiškų talentų konkursus ir beprasmiškas pokalbių laidas per televiziją.

„Kainos Lietuvoje europinės, o atlyginimai?“, sako žmogelis, tuo atskleisdamas savo kvailumą ir paaiškindamas, kodėl jam Lietuva – nepavykęs projektas. Šis pasakymas – lyg diagnoze. Vargeli tu, moliūgo galva, tiesiog tas automobilis Lietuvoje tiek pat kainuoja, kiek ir Vokietijoje, nes tai tas pats automobilis, kaip ir Vokietijoje. Tuo tarpu tavo atlyginimas už darbą ne toks pat, kaip Vokietijoje, nes tavo darbas ne toks ir jo rezultatai ne tokie, kaip ten. Gal ir ne dėl tavo kaltės, bet dėl objektyvių priežasčių. Mes tiesiog vargingiau gyvename, nei vokiečiai. Jei pajamos ir kainos čia būtų kaip ten, mes būtume kaip jie. Bet dar nesame. Kas tau sakė, kad turime ir galime būti, žmogau tu žmogau?

Visi tie dalykai, kurių nepatenkintas laisve žmogus nemėgsta Lietuvoje, visi jie, ir dar daugiau, būtų buvę ir nelaisvoje Lietuvoje. Bet jam nors kuolą ant galvos tašyk – jis slapčia įsitikinęs, kad nepriklausomybę galima būtų į kažką iškeisti. Kaip girtuokliui, kuris neša iš namų daiktus ir pardavinėja. Kaip bjauriam anūkui, kuris laukia, kada močiutė užvers kojas, nes bus turto dalybos, ir tikisi, kad ji turi paslėpusi aukso lenciūgėlių ir žiedų su brangakmeniais žymiai daugiau, nei visi mano.

Druskininkų žurnalistas Romas Sadauskas-Kvietkevičius šiemet sausio 13-osios proga rašė, „bent likę vieni su popieriniu ar kompiuterio ekrane skaitomu tekstu, išdrįskite sau pripažinti, kad per tūkstantį metų Lietuvos istorijos čia niekada nebuvo taip gera gyventi, kaip dabar“. Taip, Romai, visiškai taip – ir tiesa ir tai, kaip pats sakai, „Lietuva, kurią mums visiems drauge pavyko sukurti, pranoksta daugelį anuometinių svajonių“.

Tačiau, kad tai pripažintų, žmonės privalo turėti bent lašą išdidumo, istorinės perspektyvos jausmo, turi mokėti suprasti, kur Lietuva yra dabar, kur galėjo būti ir kur bet kada gali nugarmėti, ir su kokiomis pasekmėmis.

Tokias savybes turi ne visi, bet ką čia slėpti: aš visada kalbu tik protingiems. Kvailiai (net jei jų ir 70%, nors nemanau, kad tiek daug), jei nori, gali paskaityti, bet šiaip geriau tesitenkina savo seilėtomis svajonėmis apie baudžiauninko palaimą prie labai gero pono dvaro.

Lietuvą vesti priekin užteks ir mūsų, tų, kurie nedūsauja dėl laisvės kainos.

Advertisements

9 comments

  1. Andriau, žiauriai geras straipsnis, ypač paskutinė eilutė!

  2. neRimas

    Taip. Paskutinė ypač.

  3. Kad ir kaip būtų banalu, iš tiesų nedaug kas tada suprato – o kas gi yra ta laisvė. Daugeliui, t.y. bandai, o ypač jaunimui ir vidutinio amžiaus žmonėms ta “laisvė” reiškė kad tuoj gyvensim kaip amerikoj. Na gal ne kaip amerikoj, bet kaip suomijoje ar vakarų vokietijoje tai tikrai. Kad visi turės kedus, garintus džinsus, vidijaką. Na va ir turi, tik kažkaip nebedžiugina nei kedai nei videakai. Ypač kai pamatai kad štai klasiokas buvęs turi ir namą ir naują lizinginę mašiną, o pac tuo tarpu tupi nuomuojamoje kamaraitėje, tuomet pavydo vedamas prieini sensacingos išvados – kad iš tiesų čia kaltas kubilius, o gal ir visa ydinga sistema, na visi kiti kalti. Bet tik ne pats…

    Gal iš tiesų, turi ne viena karta pasikeisti, kol paklaidžioję per dykumą prieisime pažadėtąją žemę?

  4. Samurai

    Su didžiąja dalimi rašytų įrašų sutikdavau, bet šį kartą užkabino toks sakinys:
    ” Tuo tarpu tavo atlyginimas už darbą ne toks pat, kaip Vokietijoje, nes tavo darbas ne toks ir jo rezultatai ne tokie, kaip ten. Gal ir ne dėl tavo kaltės, bet dėl objektyvių priežasčių. ”
    Dabar paaiškinsiu, kodėl. Atlyginimas toli gražu ne toks pat, piniginio vieneto perkamoji galia ne tokia pati, užtat darbas gali būti toks pat, o rezultatai kartais netgi pranoksta (neitin dažnai, bet pasitaiko). Priklauso tik nuo sąlygų, kuriomis yra dirbama. Lietuviai, mano nuomone, kenčia nuo to, kad pastoviai kažkur skuba, nori suspėti padaryti visus įmanomus darbus, pamiršdami apie savo gyvenimą. Trumpiau tariant, gyvena tam, kad dirbtų. Kas iš to gaunama – lietuvis persidirba, tačiau nepadaro nieko, kad būtų vertinamas kitaip, nes pasiruošęs daryti viską, kad mokėtų bent kažkiek. Iš čia išplaukia darbuotojų nevertinimas ir, kaip asmeninį pavyzdį paminėsiu, siūlymas dirbti programuotoju už 900 lt.
    Manau lietuviai patys sau išsikasė duobę, dėl kurios atlyginimai ir neauga.

  5. Indrė

    Taip ir galvoju, ko reikia, kad tie 70% kvailių susimąstytų, ką turi.

  6. Rimbas

    O kur čia “palaikint”?
    Žiūriu aš į nuotrauką ir prisimenu, kaip žydai tvarkėsi po Miuncheno tragedijos. Pasakyt, deja, kažką bijau – gi po teismus užtasys… Tai ir nesakau.

  7. Ačiū! Už tą gerą gerą jausmą, užplūdusį beskaitant ir neapleidžiantį perskaičius.

  8. vajetau

    vel Andriucha nusisnekejai. Pirma – tvirtini, kad zmones pries dvi desimtis metu laisve pasirinko nelaisvai, ne pagal savo supratima ir norus, bet is baimes, prigasdinti reksniu ir dainoreliu, apimti bandos instinkto, begdami ten kur isakys bandos vedliai. Cia aisku tu sventvagiauji ir reiktu tave duoti i teisma nes zemini ir izeidi sventa sudetu auku atminima. Butent tave o ne Paleckiuka, kuris zmoniu ejusiu po tankais nevadina baudziauninkais ten lindusiais is baimes pries kaimynus ir vedami Vilcinsko dainu.

    O po to jau aiskini kad VISI norejom ir sukurem laisva Lietuva, pranoksta daugelį anuometinių svajonių, ir nera ko cia dabar bambeti ir skustis tuo kuo turime.

    Keista logika, ar ne?? pirma atseit apgavo, o dabar ner ko skustis apgavikais :) o kaip butu jei butu nelaisvoj Lietuvoj mes nezinom, nes tokio ir varianto negalejo buti, baltarusiai su uzbekais visai nenorejo laisves, ar bent jau to noro nedemonstravo, bet vis tiek ja gavo.

    O klausimas kam reikejo sugriauti pramone ir zemes uki lieka neatsakytu. Ir pabaigai, dekui uz demonstruojama ryzta vesti Lietuva nekeiciant pastaruju desimtmeciu kurso ir neatsiklausus ko nori anei mergaite, anei tauta.

  9. grazvis

    kvaila musu liaudis ne tas zodis, norejo laisves bet is vienos sajungos persoko i kita, -EUROPOS, kur bankrutuoja milijonus gyventoju turincios valstybes. ir visi matom ka dabar turim.
    Pezalai apie energetine nepriklausomybe….. statyti atomine nauja ir ka? malkomis ja kurensim? ar gal kubilius urana kasa kibirais patvoriais? turejom puikiausia AE, laiko patikrinta, bet ne, reikia is tos firmos uzsakyt kur Japonijoj susprogo neseniai. naujos darbo vietos? kam? japonu specialistams? o musu proanukiai ir prrrrroproanukiai uz skolas atidirbinet tures, ir dar ju palikuonys. taip kad be naujos darbininku klases ir naujos revoliucijos nieko nebus. bet manau kad nebus ir tu darbininku klasiu, revoliuciju, nes suede kapitalazmas pasauli, dabar save eda, ir idijotu prigamino, priugde kurie nieko neraukia apie tai kas yra kapitalas, darbas (-darbas, tai vergove isvertus i siuolsikine kalba).galeciau komentuot be galo, ir irodymu turiu kiek reikia bet lietuviui galima malkas ant galvos kapoti, jis dantis sukas ir galvos kad cia NEPRIKLAUSOMYBE

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: