“Orus gyvenimas”, siekis be prasmės

Vakaruose žmonės gyvena oriai ir nemato vargo. Ne taip, kaip Lietuvoje.

Lietuvos rytas, 2012 02 13

Koks dažniausiai vartojamas nepatenkintųjų gyvenimu žodis?

„Orus.“ Orus gyvenimas. Ori senatvė (dar būna „rami“, bet gal apie ją kitą kartą). Jaustis oriai.

Tai, jei teisingai suprantu, didžiausias skirtumas tarp „egzistavimo“ Lietuvoje (taip, jį vadina dažniausiai egzistavimu, kartais dar – išgyvenimu, vegetavimu ir kova už būvį – taip nori pabrėžti baisią, elgetišką tikrovę) ir gero gyvenimo „normaliose šalyse“ (t.y., ten, kur mūsų nėra, bet ne Rusijoje ir ne Baltarusijoje – dažniausiai kalbama apie maloniai rausvas ir socialistines Vakarų Europos demokratijas): ten žmonės, mūsų paprasto piliečio supratimu, gyvena oriai.

Žinoma, reikia pripažinti, kad visuomenės lūkesčiai pasikeitė į gerąją pusę. Vietoje dejavimų ir dūsavimų apie valdžios žmonių vykdomą genocidą, dujų kameras senukams, genofondo naikinimą, prievartinę tremtį už Lietuvos ribų, marinimą badu ir šalčiu – dabar girdėti nuosaikesni burblenimai. Dabar kalbama apie tai, kad Lietuvoje visi – ir žvitrus jaunimas, ir senoliai – jei ir nemiršta badu, kalendami dantimis niekšų nekūrenamose mirties kamerose, namais vadinamose, tai bent jau negali pasiekti kažkokio mitinio oraus gyvenimo.

Kritikų požiūriu, net ir saujelė prisigrobusių liaudies turto niekšų, lakstančių prabangiais automobiliais po miestą, prisisodinę į juos šampanu lakinamų silikoninių kekšių, irgi negali jaustis orūs, nes koks jau ten orumas tarp lupikaujančių komersantų, bankininkų ir vagių?

Niekas negali paaiškinti, kas gi tas orus gyvenimas. Viena vertus, tie, kas patenkinti savo gyvenimu, niekada apie save taip nesako (vienintelė išimtis – išdidaus ir niekada niekada grįžti neketinančio emigranto mėgiamas sakymas „aš DABAR ČIA gyvenu oriai“, suprask, anksčiau neturėjau, o dabar, kai išvykau iš prakeiktos Lietuvos, jau man išskyrė ir pristatė į namus to orumo).

Tas, kas patenkintas savo darbu, verslu, pajamomis ir šeima, niekada nevartoja tokių žodžių iš sovietinių darbo žmonių deputatų tarybų ir draugiškų teismų leksikono. Jie nevaikšto ir nesako – „gyvenu oriai“: jie turi gyvenime kitų užsiėmimų ir minčių (būtent dėl to, kad negaišta laiko naiviems išvedžiojimams apie savo garbę ir orumą, jie iš esmės ir gyvena nesiskųsdami). Jie taip pat kitiems nepuola aiškinti apie tai, kad nesmurtauja šeimoje, nenusukinėja mokesčių ir atlikę gamtos reikalą nuleidžia vandenį. Jiems net toks klausimas nekyla.

Apie orumą balbatuoja tik tie, kas daugiau nelabai turi ką veikti ir kas nuolat galvoja gyvenąs ne taip, kaip jam priklausytų. „Gyvena oriai“ – tai sakoma visada apie kitus, dažniausiai pavydint ir pabrėžiant, kad tie kiti gavo tai, ko pačiam nuskriaustajam likimas pašykštėjo.

„Orus gyvenimas normalioje šalyje, kur gerbiamas paprastas žmogus“ yra nieko daugiau, tik mitų rinkinys, tokia pasaka apie Kalėdų senelį arba Velykų bobutę, tik šį kartą skirta suaugusiems. Čia kaip liaudies kūryba apie aitvarus, aukso kalnus už jūrų marių, pieno upes ir kitą akivaizdų prasimanymą.

Kaip orų gyvenimą anapus rubežiaus įsivaizduoja apkvaitęs nuo saldaus pasakų dūmelio pilietis? „Ten nėra taip, kad visą gyvenimą dirbęs žmogus turėtų centus skaičiuoti maistui.“ „Ten taip nebūna, kad susirgęs negalėtum reikiamų vaistų nusipirkti.“ „Ten nors dirbantys žmonės iš dėvėtų drabužių parduotuvių nesipuošia.“ „Ten pensininkai ne konteineriuose rausiasi, bet čiauška kavinukėse ir po pasaulį keliauja.“ Ir, žinoma, ten „žmonės su aukštuoju išsilavinimu nėra priversti už minimumą dėžes nešioti“.

Šie žmonės „su aukštuoju išsilavinimu“ (dažniausiai jie dar būna „su dviem aukštaisiais“), atvirai kalbantys apie tai, kad negauna jiems patinkančio darbo, yra tiesiog etalonai tame vaikų pasakų pasaulyje. Jų supratimu, jų asmeninė nesėkmė yra visuomenės, šalies ar vyriausybės problema. Nieko panašaus. Tai yra jų asmeninis sunkumas ir nesėkmė, ir girtis čia nėra kuo.

Ar kas giriasi tuo, kad yra nevykęs? „Turiu kelnėse užtrauktuką, netgi du, bet nesugebu užsisegti. Kas per šalis?“ „Turiu plaktuką, turiu vinių, baladojau per dieną, bet inkilo nesugebėjau sumeistrauti. Velniop tokią valdžią!“

Jei praganei dešimt metų bereikalingiems mokslams, tai ką, dabar tavęs gailėtis? Tau nepasisekė, bet juk nesitiki, kad kažkas bėgs kurti darbo vietų pagal tuos įrašus diplomuose, kuriuos tau kažkada kažkas davė. Oi, atsiprašau. Panašu, tu tikrai galvoji, kad nubėgs ir sukurs tas darbo vietas. Tada, išties, tu vis dar pasirengęs tikėti Kalėdų seneliu ir oriu gyvenimu.

Tuomet toliau pakalbėkim apie pasakas. Apie tą orumo istoriją. Orumo, kaip ir garbės, niekas žmogui nedovanoja, neužtikrina ir neparūpina, įstatymais nenustato ir tarnybinėse instrukcijose neaprašo.

Orumas yra nepriklausomas nuo pajamų, socialinių garantijų, valiutos kurso ir valandinio darbo įkainio: orus žmogus gyvena tuo, ką jam gyvenimas ir jo sugebėjimai davė, ir yra dėkingas už kiekvieną dieną.

Didžiausias naivumas yra įsivaizduoti, kad „galiu gyventi kaip žmogus, jei tik man skirtų, parūpintų, užtikrintų, sukurtų“. Tai lygiai taip pat naivu, kaip tie intelektinės nuosavybės vagys, kurie, teisindami nelegalų muzikos, filmų ir knygų siurbimą, baksnoja pirštu, girdi, o jūs pažiūrėkit, kokios mūsų pajamos, aš gaunu 2 tūkst. litų, tai ką tu nori, kad aš nevogčiau. Tikrai? Tu nori pasakyti, kad gaudamas 20 tūkst. litų per mėnesį, nustosi imti tai, ką galima nugvelbti nemokamai? Nieko panašaus. Vagystė yra pasirinkimas ir sielos būsena, o ne prievarta kito primestas veiksmas.

Taip pat ir pasijautimas auka yra sąmoningas pasirinkimas, kaip ir nebuvimas auka. Tokie žodžiai skamba kaip motyvavimo seminaras dulkių siurblių pardavėjams (o aš žinau: pats esu pardavęs lengvatikiams ne vieną šimtą dulkių siurblių, vaikščiodamas po Anglijos didmiesčių daugiabučių laiptines), tačiau šiuo atveju jums bus labai sveika šių žodžių paklausyti.

Orumas yra atvirkščias buvimui auka. Jis yra nebuvimo auka esmė. Jo niekas kitas neužtikrins, jei pats jo nepasirinksi. Jei jo nepasirinksi, jis tau liks neprieinamas.

Labai liūdnas būna svaičiojimas apie kažką, kas negali išsipildyti. Kartūs priekaištai, kad kažkas turi duoti, bet neduoda, yra dar liūdnesni.

Čia kaip su žmogeliu, kuris kumščiu trinkteli bankomatą, niršdamas, kad jo banko sąskaita tuščia. Už jį juokingesnis gali būti tik žmogus, kuris tranko tą patį bankomatą, nes nori, kad šis jam išmestų sumuštinį. „Bet bankomatai maisto neduoda,“ aiškina jam. „Turi duoti. Aš pats mačiau Niujorke, ten yra bankomatai, ir ten žmonės valgo tooookius sumuštinius. Aš ne kvailas. Nemulkinkit manęs.“

Advertisements

13 comments

  1. marimar

    Jei praganei dešimt metų bereikalingiems mokslams, tai ką, dabar tavęs gailėtis? Tau nepasisekė, bet juk nesitiki, kad kažkas bėgs kurti darbo vietų pagal tuos įrašus diplomuose, kuriuos tau kažkada kažkas davė.

    Žinai, Andriau, teisybę sakai. Turint omenyje, kad tai sakai dabar, kai Tau ****dešimt.
    Gal Tavo laikais (kai buvai abiturientas), ir nebuvo tokio siaubingo streso, kurį vis dar menu aš: baigiant vienuoliktą klasę mes jau buvom įelektrinti, jau buvom supriešinti su begale kitų būsimų konkurentų – abiturientų – “neįstosi, būsi atsilikęs, niekam tikęs, mokyklos, šeimos ir visuomenės gėda”. Įsivaizduoji, kiek besiformuojančiai asmenybei tas pripumpuotas stresas iš pedagogų, tėvų, giminių davė stimulo stoti bet kur, “kad tik įstotum”?
    Tėvas – savo įsivaizduojamųjųpuikių, prestižinių specialybių puokštę, mama – savo, pedagogė marazmatikė teta – savo, isterikė krikštamotė – “teisę, teisę, va, pažiū, kaip advokatai gyvena!”
    Aš pats menu, kaip prirašiau į stojamųjų lapus bet ko, kas tik mane būtų išgelbėjęs nuo tos “neįstojusiojo” etiketės (skaičiavau balus, ir žiūrėjau, kur šansai didžiausi, jei neduokdie….). Dabar juokas ima… Taikomoji fizika VGTU, istorija VU, ir taip toliau.

    Dabar, kai man jau per 30, visa tai suprantama visai kitaip ir būčiau linkęs Tau pritarti, tačiau…

  2. Pastoras Maldonado

    Bet tai kaip paaiškinti tai, kad jau ir runkeliausiam runkeliui turėtų būti aišku, kad vadyba ir teisė yra neįtikėtinai pergrūstos sritys, bet vistiek į jas plūsta abiturientai? “Gal kaip nors…”. Ir paskui skundžiasi, kad nėra darbo. Apie viduramžių literatūros studentus net nekalbu…

    Ir dar mane labai stebindavo, kaip žmonės surašydavo visus tuos 16 (čia taip prieš kelis metus buvo, nežinau kokia dabar tvarka) galimų studijų pasirinkimų (nuo fizikos iki literatūros), kad tik pakliūtų. Pats sugebėjau parašyt visas keturias ir dar buvau už tai padurnintas (“taigi rašyk daugiau, juk GALIMA 16, ta pati kaina”)

  3. marimar

    Kai Tau 17 ir PRIVALAI priimt sprendimą likusiam gyvenimui (nenuvilti tėvų, nepasilochinti prieš draugus, etc.), tai ir tų “16 už tą pačią kainą” atrodė maža.
    Šiaip ar taip, mokslais, diplomais ir darbo trūkumu pats nesiskundžiu. Tik šiaip, prisiminiau, kaip buvo tada, ir nusprendžiau nors truputuką pateisinti tuos keliasdešimt procentų, tyliai besigailinčių, jog pasirinkimas galėjo būti geresnis.
    Apie keletą procentų, niurzgančių dėl šių nesėkmių, Užkalnis jau parašė.

  4. Amerikos Balsas

    Matosi kad teksto autorius visiškai nesupranta apie ką šneka. Tikriausiai net užsienyje nebuvęs. O jei kada ir buvęs, tai tik atostogoms, bet ir tai su varganais lietuviškais pinigėliais. Todėl ir nesupranta apie kokį orumą užsienyje pagyvenę ir normalų darbą, tą kur reikia dviejų aukštųjų, padirbę šneka. Gerai jam. Nežino, ir širdies neskauda. O man belieka pavydėti tokio žmogaus paprastumo ir nuoširdaus naivumo.

    O tiems kas čia nepatenkintas apie visus tuos užpildytus laukelius prieš stojimą: turėjau talentą vienam mokykloje dėstomui dalykui. Būdamas devintokas galėdavau eiti su abiturientais rašyti kontrolinių. Dar ir dabar, po dešimtmečio, žinau apie tai viską. Deja, Lietuvai tokiu vaikų nereikėjo. Lietuvai reikėjo ir tebereikia tik vadybininkų, “biznierių”, šaltkalvių ir kranistų. Tai ir surašiau tuose laukeliuosna bilenka (DVI specialybes, kurios buvo artimiausios), kad tik tėvam ant sprando nereiktų sėdėti. Vis geriau dabar turiu, nei kad turėčiau tik su viduriniu. Nematau kas čia blogo. Jei jau Lietuvai mano specialybės nereikia, tai aš turiu save pasmerkti amžinai bedalio ubago egzistencijai, kuri laukia visų be universitetinio išsilavinimo?????? Tikrai ne.

    • Ignas

      Na labiau prasaut tai turbut neimanoma :) Pasidomek apie autoriu pries rasydamas apie jo buvima ar nebuvima uzsienyje :) O paskui pagalvok, gal ir antra tavo pastraipa tiek pat atspindi realybe kiek ir pirma? Gal verta perkratyti savo mintis ir suprasti kaip jos itakoja tavo pasaulio supratima ir gal ji butu galima pakeisti i geresne puse, kaip ir savo supratima apie autoriaus patirti pakeisti i teisingesne puse truputi apie ji ir jo “nebuvima uzsienyje” pasidomejus…. :) Bet kokiu atveju sekmes :)

  5. Anna

    Ir vėl dėl piratavimo: -> Vagystė yra pasirinkimas ir sielos būsena
    Tikrai taip, gerb. Autoriau, bet turi būti ir socialinis susitarimas, ar yra toks ar anoks poelgis vagystė, ar ne. Vien tik iš komentarų į Jūsų straipsnį matyti, kad tokio susitarimo kol kas nėra. Milijonai interneto vartotojų visame pasaulyje galvojai kad moralinių atžvilgiu piratavimas – visai priimtinas dalykas, ir vadina jį ne vagyste, o “laisvų pasidalijimu informacija”, na ir ką su jais daryti? Jūs svaidotes žaibais ir išvadinote piratus naiviais vagim, o jie Jūms: c’mon, nejuokinkit. Totalus stalemate ir nesusišnekėjimas. Aš tai pvz nors suprantu, ką Jūs turit omeny, bet išaugo visa jauna karta, kuri jau mano, kad bet kuri informacija turi būti gaunama iš interneto nemokamai. Nemanau, kad įmanoma juos perauklėti. Gal naudingiau būtų sukurti naujus medijų platinimo modelius, ir tuo pažaboti piratavimą? Su el. knygom, kaip rašiau, platinimas tikrai turi būti kitoks.

  6. Pastoras Maldonado

    Norėčiau patikslinti, kad 17-mečių abiturientų šiais laikais būna labai nedaug, aštuoniolikmečiai-devyniolikmečiai sudaro, ko gero, apylyges dalis (nors jaučiu, kad 19-mečių būna kur kas daugiau, vis dėlto pagrįsti negaliu). Sakysit, jie vistiek vaikai, gerai, bet kur ta riba, kai jau pačiam reikia pradėt prisiimt atsakomybę? 21? 23? 25?

    .

    • marimar

      Man buvo 17, dabar gal jau draudžia vaikus grūst į mokyklą taip anksti, kaip kad mane išgrūdo.
      Nenoriu brėžt ribos, kad tai yra 21 / 23 / 25 metai. Noriu pasakyt, kad mūsų pradinio / vidurinio švietimo sistema nepajėgi paruošt jaunuolį būsimiems iššūkiams. Išmokyti traukti šaknį iš 9 – taip, tačiau motyvuotai ir argumentuotai PASIRINKTI – ne. Žemiau komentare Mustangas šneka apie nuo vienos viršūnės matomą kitą, naują viršūnę. Mūsų švietimas mokyklose Tau visada rodo vieną vienintelę viršūnę – brandos atestatą. Toliau – ne mūsų daržas, ne mūsų pupos, žinokitės.

  7. Smile

    bėda, kad dauginame infantilus nuo pat darželio. po to kai jiems septyniolika, jie žiūri į savo mokytoją ir prašo juos pamotyvuoti mokytis (čia tikras atvejis, nesijuokite). Nenoriu idealizuoti tarybinių laikų, bet kažkaip jau darželyje būdami žinojome, kad mokykla yra darbas ir nuo pirmos dienos ( na nežinau, gal nuo antros) buvo aišku, kad nepadarysi namų darbų tai būsi atitinkamai įvertintas. Ir visai neprivalo būti įdomu mokytis. Kai nemažai išmoksti, tada supranti teoremos įrodymo arba sakinio grožį. Iki to laiko būtinas darbas, kartais net gana nuobodus. O dabar saulytės, gėlytės, oi koks tu šaunus (šiandien primarmalinai mažiau nei vakar), paskui sulaukia …niolikos bando stoti į teisę, gaisrininkų mokyklą ir konservatoriją, o kai nepavyksta rėkdamas “genocidas” išvaro oriai į Airiją vištų skersti, nes čia jam mat neoru ir nuobodu
    Tiesa mano šita teorija nepaaiškina iš kur atsiranda Grasildos… O gal ji yra išimtis, gal tik garsiai rėkia užtat geriau matosi. Aš asmeniškai daugiau patenkintų gyvenimu pensininkų žinau, negu kažko reikalaujančių

  8. mustangas

    Orus, tai yra laipsnis tarp gerai ir blogai. Lietuvoje pasilikę ir nepeatenkinti gyvenimu pripažįsta, kad gyvena blogai ir norėtų pasilypėti(tiksliau būti užtempti) ant sekančio laiptelio. Į užsienius išvažiavę negali pasakyti, kad gyvena gerai, nes valytoja, grybų rinkėja ar rūšiuotojas nepriklauso elitiniam išsvajotų profesijų ratui. Negali jie pasakyti, kad gyvena blogai, nes buvo priežastys dėl kurių teko išvažiuoti. Trumpai tariant ožį namie jau laikė kaip tame žydiškame anekdote. Taigi gaunasi komforto zona, kai jau nebeblogai, bet dar ir negerai. Kiekvienam atskiram individui ji reali, o paimta atskirai gaunasi mistinė.

    Įdomiai čia išsivystė diskusija apie kelis aukštuosius. Aš gyvenime vadovaujuosi logika, kad vien tik smegenų neužtenka, sėkmei dar reikia ir tvirtos kaktos. Išties dauguma mano pažįstamų su dviem lietuviškais aukštaisiais bėdavojasi, kaltina visą likusį pasaulį ir nieko nedaro. Tiesa už minimumą nedirba, bet dabartis jų toli gražu nedžiugina. Visus juos galėčiau charakterizuoti vienu žodžiu: mėmės. O juk sėdėjome tose pačiose paskaituose ir dėstytojai buvo tie patys ir pažymius gaudavome panašius, bet jie kažkaip daugiau užsirašinėjo nei klausėsi ar bandė suvokti. Turėjo įtakos ir tėvai, kurie kaip tikslą kėlė paskyrimą o ne patirtį. Savo vaikus bandau auklėti, kad mokymasis yra tik treniruotė ir aplinkos pažinimas, savo jėgų įvertiimas tarp panašių ir jokiu būdu ne tikslas. O ir po to ne rezultatas yra svarbiausias, o pats kelias iki jo, nes užlipęs į viršūnę tikrai pamatysi sekančią dar aukštesnę.

    Kelių aukštųjų srityje beje Lietuviai yra ne čempionai. Yra tokia šalis kur Gangas teka. Tenykčiai iš mokymosi yra padarę procesą ir bet kokius sklaidos raidos sertifikatus surašo į savo reziumą kaip Brežnevas didvyrio žvaigždes ant krūtinės. Kai jų paklausi anahują? Kodėl manai, kad tavo įgytom žiniom aš galiu suabejoti? Nudelbia akis. Pas potencialų programuotoją du ar trys aukštieji (pirmas kaip taisyklė praktiškas mechanika, chemija etc. antras ekonomika, o trečias kai kada kompiuterinis). Patikrini teorines žinias. Brilliant! Pradedi tikrinti smegenų jungtis (žinių pritaikymą). Jokių!(yra išimčių: man per tuziną metų pasitaikė keturios) Bet jei paimtum bet kurio jo/jos vieno visą ambiciją ir ryžtą ir padalintum po lygiai kiekvienam pasvaliečiui taigi po kelių metų Pasvalį į Niujorką perstatytų.

  9. Tomas Juškevičius

    Puikiai tinka šis jūsų tekstas prie va šių pasisakymų Jackaitės:

    http://super.lrytas.lt/-13294403671327816428-e-jackait%C4%97-mano-vaikai-lietuvoje-negyvens.htm

  10. Ugnete

    Kaip suprantu, autorius praleido keliolika metų užsienyje ir grįžęs moko provincialus gyvenimo meno. Ir ką galėčiau iš jo išmokti? Baigiau filologijos magistratūrą, vyras baigė vidurinę. Abu uždirbam po 1500. Prieš krizę abu uždirbdavom (dirbdami tą patį darbą) po 2500. Per trejus metus šeima neteko 2000 pajamų, nors kvalifikacijos savo srityse nepraradom, bet ir pakėlėm. Remiantis straipsnio autoriumi, reikia kaltinti tik save, nes nereikia mokyti neįgalumo situacijoje esančių vaikų bei gaminti baldų IKEJAI. Tačiau paklausa yra – vaikučius atveža net galingiausiais džipais, o skandinavai žada atidaryti prašmatnų prekybos centrą. Ir pinigai sukasi nemaži, tik mūsų nepasiekia. Taigi nesam kažkokie poezijos žodžių dažnumo matuotojai ar vadybininkai, siūlantys dulkių siurblį už 7000. Į mūsų vietas yra realių pretendentų… Ir man nėra gėda kalbėti, kad orumas – ne išgalvota sąvoka, o būtinybė. Nereikia daryti prielaidos, kad mažai uždirba tik nereikalingų profesijų atstovai, blogi savo srities žinovai.

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: