Piratai yra vagys

Jei jūs esate piratai, aš jums nepilsiu (nuotrauka: R.Danisevičius / Lietuvos rytas)

Lietuvos rytas, 20 02 2012

Kiek galima kalbėti apie piratavimą ir apie nelemtąją sutartį ACTA, skirtą kovai su piratavimu ir klastotėmis? Apie tai dabar rašo visi, kas dar moka rašyti (net ir aš pats), ir nuomonės labai aiškios.

Vienoje pusėje – dinozaurai (leidėjai, muzikos ir kino pramonė), godūs ir trumparegiai pasenusio modelio gynėjai, o kitoje – tie, kas už laisvę internetui, mintims ir nevaržomą sklaidą, be baudų, sienų ir pinigų. Dinozaurai turi mirti, nes jie stabdo pažangą, o gėris su gėlėmis plaukuose triumfuos.

Taip? Ne taip. Dar pažiūrėsim. Nes piratai yra vagys, intelektinė nuosavybė yra visų pirma nuosavybė, o ne bendras kolūkio turtas, ir vagystė yra nusikaltimas, o už nusikaltimus yra baudžiama. Net jei sutartis ACTA buvo kurta netobulai, nušviesta nemokšiškai ir joje pilna miglotų vietų, ji yra tik vienas iš žingsnių kovoje su blogiu. Kare irgi būna tankai ir pabūklai, ir ne visi visada tobulai važiuoja ir šaudo.

Tačiau tai nereiškia, kad kovoje su priešu reikia atsisakyti tankų ir pabūklų vien todėl, kad esti galimybė, kad tas tankas puolimo metu nugriaus bičių avilį. Arba kad yra galimybė iš jo pataikyti ir į civilių pastatą.

Pradėsiu nuo to, kad aš tikrai esu suinteresuotas asmuo. Taip, aš išleidau tris knygas, kiekviena jų buvo labiausiai perkamų knygų topuose, kiekviena jų perleista keletą kartų ir jų parduota keliasdešimt tūkstančių, ir vis dar parduodamos, ir man norisi jų parduoti kuo daugiau.

Aš asmeniškai vargu ar nukentėjau nuo piratų, ir vargu ar jie atėmė iš manęs pajamas: tie, kas mano knygas nuskenavo, suskaitmenino ir dalinasi vogtomis per piratų tinklus, vis tiek nė velnio nebūtų iš manęs pirkę, nes jie niekada nieko neperka, jei tai galima pavogti. Bent jau dauguma jų.

Pirma, jie turi per mažai pinigų, kad galėtų daug visko pirkinėti. Kai kurie pinigų turi, bet jiems vis tiek labiau patinka vogti, kaip Holivudo žvaigždėms, kurios uždirba 20 mln. dolerių už filmą ir vis tiek bando parduotuvėje nukniaukti džinsus.

Antra, jie yra vagys iš prigimties ir pagal išauklėjimą. Jie kitaip negali ir net nenori, nes jų aplinkoje imti tai, kas jiems nepriklauso, yra normalu. Jiems niekas nepaaiškino ir nedavė per nagus, ir vagystės nenormalumo sąvoka jų smegenų nepasiekė.

Kai kurie jų vis dėlto yra girdėję, kad vogti yra nusikaltimas, jiems nemalonu būti tapatinamais su nusikaltėliais, ir bando paaiškinti, kad jie nevagia. „Laikai pasikeitė“, „žmonės dalinosi ir dalinsis“, sako jie, ir mezga sudėtingas teorijas, girdi, kai pavagi bulvių maišą, tai savininkas jo nebeturi, o štai kai nukopijuoji knygą ar filmą, tai originalas vis dar savo vietoje. Na taip, žinoma, ir žaginimas nėra nusikaltimas, juk po jo moteris irgi lieka savo vietoje, nei rankos nei kojos niekas nenupjauna, be to, gal jai net ir pačiai taip geriau, ji norėjo, tik nedrįso paprašyti.

Spygaujančiais balsais spirgantys studentiško amžiaus Če Gevaros ir panašūs kilnieji plėšikai ir revoliucionieriai dar turi visokių išvedžiojimų: girdi, kodėl bibliotekoje dalintis knygomis legalu, o kopijuoti ir siuntinėtis internetu – ne?

Dėl tokios pat priežasties, kad gerti degtinę namie prie stalo – legalu, o sėdint prie vairo – ne. Tokie įstatymai, visuomenės sutarimai ir galiojančios taisyklės. Taip sutinka autoriai ir leidėjai, kuriems priklauso nuosavybė į knygą, ir čia jų pasirinkimas ir jų teisė spręsti, nes jie yra savininkai. Jie gali leisti (ir leidžia) bibliotekai – vienaip, o komunistuojančiam tranui prie kompiuterio – kitaip. Nes jų teisė.

Visos svieto lyginimo teorijos yra šnipštas suaugusiųjų pasaulyje. Dažnas įstatymo pažeidinėjimas nepadaro pažeidimo labiau priimtinu. Per didelė prekės kaina (pirkėjo požiūriu), arba per plona piniginė, arba labai didelis noras ką nors turėti nemokamai nereiškia, kad galima vogti. Net tai, kad savininkas neturi akivaizdaus nuostolio, nereiškia, kad galima prichvatizuoti jo turtą. Kai išvažiuoji atostogų, namas lieka tuščias, bet iš to neišplaukia, kad kas nors gali jame pagyventi, jei tik nepriterš ir susimokės už elektrą. Žinoma, ekstremalieji svetimo turto dalintojai nesutiktų: vadinamieji skvoteriai įsikrausto į tuščius namus, nes „savininkams vistiek jų nereikia“.

Maža to, argumentacija dažnai veidmainiškai įvelkama į nesavanaudiško rūpesčio rūbą: girdi, senasis leidybos modelis atgyveno, muzikos ir filmų platinimo – irgi, jums gi patiems, dinozaurams, bus geriau, jei įsiklausysite į progreso ištroškusio jaunimo balsus, uždirbsite daugiau pinigų ir galbūt atitolinsite savo pačių išnykimą.

Ačiū jums už rūpestį, bet kol kas jūsų patarimo niekas neklausė. Senasis modelis visiškai neatgyveno. Kompiuterių bendrovė „Apple“, dievinama daugelio revoliucionierių nusmukusiomis kelnėmis, storų rėmų akiniais ir ožio barzdelėmis, savo pinigus pasidarė ne iš dyko dalinimo, o už geležinėmis žnyplėmis viską suspaudžiančios kontrolės, kai vartotojas moka už viską, ir už įrangą, ir už programas, ir už muziką, ir moka daug, ir dar jam pavymui pasakoma, ko jis gali norėti, o ko – ne. Ta bendrovė turi daugiau lėšų nei kai kurių šalių vyriausybės ir kala pinigą toliau. Todėl nereikia paistyti apie atgyvenusius modelius.

Mes dar kursim, gaminsim ir pardavinėsim, o jūs toliau vaikščiosit mojuodami transparantais po savo demonstracijas, ir nors jūs viską vogsit, o mes viską pirksim, vis tiek mes turėsim daugiau pinigų už jus, ir daugiau įtakos, ir įstatymai bus pagal tuos, kas daugiausiai sumoka mokesčių ir kas valdo turtą, o jūsų revoliucijos baigsis, kaip visuomet, ten kur ir prasidėjusios. Patikėkit manim.

Vagystė yra vagystė, lygiai kaip prievartavimas yra prievartavimas, kaip suprato nusenęs režisierius R.Polanskis, ligi šiol besislapstantis nuo JAV teisingumo ir ginamas intelektualų, pasiklydusių tarp trijų pušų, kurie aiškina, kad čia ne visai nusikaltimas, nes narkotikais prigirdyta ir režisieriaus pamylėta nepilnametė atrodė kaip pilnametė, o be to, tais laikais Holivude visi tai darė, ir galiausiai vis tiek ji turbūt buvo kekšė.

Daugelis baksnoja man ir sako: Užkalni, tai jeigu tau jokio nuostolio (o mes tavo knygų, nebijok, ir neveltui neimtumėm), ko tu čia spirgi ir nenori dalintis? Ką tau, gaila?

Gaila. Net jei man nekainuoja nė cento jūsų pasisavinimas, aš vis tiek stengsiuos, kad jūs mano kūrinių negautumėt. Maža to, aš sutikčiau primokėti, kad tik jums atitektų kuo mažiau. Aš girdžiu, girdžiu, jums mano menkavertės kūrybos „ir už dyką nereikia“, gerai, tebūnie, bet vistiek žinokit, kad aš jūsų labai nemėgstu, nes jūs, piratai, nesate besidalinantys, nesate laisvai skleidžiantys, nesate naujo modelio šalininkai ir nesate jokio progreso nešėjai. Jūs nešate tiek pat progreso, kiek cigarečių kontrabandininkas atneša naujoviško požiūrio į akcizus. Jūsų indėlis į informacijos sklaidą yra tiek pat vertingas, kiek elektros stulpą apšlapinančio šunelio indėlis į miesto energetikos plėtrą.

Jūs – tiesiog vagys, ir nors jūsų nesustabdysiu, manęs niekas neprivers jūsų vadinti kitaip.

Tags: Internetas, knyga, Lietuvos rytas