Mažiau dramos!

Save the drama for yo' mamma.

Lietuvos rytas, 2012 02 27

JAV miesto folklore yra toks posakis: “Save the drama for yo’ mamma”, reiškiantis maždaug štai ką – nesidraskyk, pataupyk emocijas, nes jų prireiks, kai kalbėsi su savo mama. Kitaip sakant, dramai sava vieta ir laikas.

Lietuvoje drama atsiranda bet kokia proga. Energetika, elektrinė, emigracija, „E“ priedai, Eglė Jackaitė (pastebėjote – viskas iš tos pačios raidės, nemanau, kad tai tik sutapimas), kiekvienas įvykis ar tema tuojau pat įrašomi prie kategorijos „dangus griūva“. Kada paskutinį kartą skaitėte žodžius „genocidas“, „evakuacija“, „sabotažas“? Turbūt ne taip seniai, nes mes taip mėgstame rėksmingus terminus, kad jokių kitų jau daugiau niekas nebeklauso ir nebegirdi.

Štai istorija apie tai, kad lietuviai, nedidelė tauta, tarp užsieniečių Londone užima trečią vietą pagal padaromų nusikaltimų skaičių. Žinia šiaipjau nelabai džiuginanti, ypač pažiūrėjus į tai, kad lenkai nors ir pirmauja, bet nedidele persvara. Čia dar kaip paskaičiuosi: jei žiūrėsime pagal šalies gyventojų skaičių, lietuviai Londone yra absoliutūs ir nepralenkiami čempionai.

Kokia mūsų reakcija? Pirmiausia baisimės („štai kokie mes, blogiausi iš blogiausių“), paskui turbūt kaltiname valdžią („o ką žmonėms daryti, štai iki kiek jie nuvaryti“), paskui ciniškai padžiūgaujame („gal ir gerai, visi baisiausi išvažiuoja“). Dėl to „visi baisiausi išvažiuoja“, tai kažkaip nelabai aišku, kas gi tuomet užpildo laikraščių kriminalinius puslapius ir nelaimingų atsitikimų keliuose suvestines, jei jau visi išvažiavo.

Tačiau pati kvailiausia (ir dažniausiai pasitaikanti) reakcija yra neigimas ir bandymas išnagrinėti viską taip, kad lyg ir problemos nebūtų. Tai Eurovizijos pagirių sindromas: kiekvieną kartą pasibaigus dainų konkursui, pusė Lietuvos vieni kitiems įrodinėja, kad skaičiavimas neteisingas.

Problema yra, ir net ne problema, o tiesiog faktas. Taip, tarp mūsų žmonių daug linkusių nusikalsti turtingesnėse šalyse. Ką padarysi.

Bet mums perskaičius straipsnį, pasipila atsikalbinėjimai. Koks tas laikraštis „The Daily Mail“, paskelbęs duomenis? Žinoma, bulvarinis ir antieuropietiškas (patys skaičius, žinia, iš Londono policijos, bet tai niekam neįdomu). O kodėl nepaskelbė, kiek patys Britanijos piliečiai yra kaltinami dėl nusikaltimų? O kodėl suvestinėje nepaminėti bulgarai? O ar atsižvelgta į tai, kad ten galėjo būti žmonių su suklastotais lietuviškais dokumentais?

Ir, žinoma, visų atsikalbinėjimų karalius. „O ar mes žinome, kad ten tikrai lietuviai? Ten turbūt pusė rusų ir lenkų su Lietuvos pilietybe.“

Mes taip desperatiškai, apgailėtinai bandome pasirodyti pasauliui ir patiems sau geresni, nei esame iš tikrųjų, kad pasiruošę ištraukti pasmirdusius argumentus ir jais pamojuoti. Nors nereikėtų.

Pasaulio akimis lietuviai, angliškai „Lithuanians“, yra visi, turintys Lietuvos Respublikos pilietybę. Mums visiems būtų pats laikas tai priimti ir suprasti, juo labiau, kad mes patys ramiai elgiamės taip pat kitų tautų atžvilgiu. Visus Irako piliečius mes ramiai vadiname irakiečiais, net jei jie kurdų mažumos atstovai. Visi Ispanijos piliečiai mums yra ispanai, net jei jie baskai arba kataloniečiai. Niekas Prancūzijos prezidento N.Sarkozy nevadina „šiaipjau vengru, bet su Prancūzijos pilietybe“.

Dar kartą – visus Lietuvos piliečius civilizuotas pasaulis vadina „lietuviais“.

Civilizuotas. Gal išskyrus kokią Rusiją, tebesvaidančias savo mėšlinas malkas ant jau užgesusio tautybių atskyrimo židinio, kaip neseniai buvo su referendumu Latvijoje. Ten židinys neįsidegė, ten liko tik mėšlo kvapas.

Tautybės pabrėžimas, kaip prekės ženklas, kaip tapatybė, buvo svarbi tuomet, kai tik formavosi moderni valstybė prieš šimtmetį (nes valstybingumą kažkuo reikėjo pagrįsti – tuomet sukurti „žilos lietuviškos senovės“ mitai, su lietuviškais kunigaikščių vardais ir nepatogių tarpsnių užmiršimu, buvo, kaip šiandien sakytume, daugiau rinkodaros legenda).

Tautybės pabrėžimas buvo svarbus ir tuomet, kai prieš du dešimtmečius nepriklausomybę atkūrinėjome: tais laikais kalbėti lietuviškai daugmaž reiškė pasisukti į Vakarus ir į civilizaciją.

Tačiau šiandien pasakymas: „o ar tikrai tas nusikaltėlis lietuvis, ar tik turintis Lietuvos pilietybę?“ skamba ne šiaip sau reakcingai, bet labai atsilikusiai. Tokių idiotiškų išvedžiojimų neturėtų būti padorioje kompanijoje. Žinoma, jei mes taikome į padorią kompaniją.

Juo labiau, kad mes puikiai žinome, kad visa tai apsimetinėjimas. Labai mikliai priskiriame prie savų bet ką, turintį nors lašą lietuviško kraujo, jei tik jis koks nors garsus aktorius, smuikininkas ar prezidento žentas. Jei kieno nors senelis kalbėjo lietuviškai, arba bent prosenelis yra buvęs netoli Lietuvos, mes šauksime garsiausiai, kad tai tikrai „lietuvis“. Tada jau nesutrukdys nei žydų tikėjimas, nei rusiška pavardė, nei gimimo vieta kur nors Šalčininkuose, nei tai, kad tas žmogus lietuviškai nemoka nė pasisveikinti. Nesvarbu, vis tiek jis mūsiškis.

Šiaipjau tautybė mums šiandien nebėra svarbu, ir tai yra labai gerai. Mes tai žinome, tik bijome patys sau prisipažinti, nes kaip vaikai kabinamės į kažkokius niekam nesvarbius dalykus, nes mums tai vis dar didelė drama – kas ir kaip apie mus pagalvos.

Didžiulė dalis mūsų meno žmonių – muzikos atlikėjų, šokėjų ir kitokių linksmintojų – šiandien yra su vardais ir (arba) pavardėmis, kurias dar prieš dvidešimt metų įvertintų kaip rusiškas, lenkiškas arba ukrainietiškas. Šiandien tai iš tikrųjų niekam neįdomu. Apie tai niekas nekalba.

Tai štai, pradėjau nuo dramos, o kur nuvingiavau (taip jau būna su mano rašymais). Tautybės klausimai – jau suvaidintas spektaklis, istorinis reliktas. Tas pats turėtų būti ir su mūsų liguistomis dramomis, siekiant apginti savo savivertę ir įvaizdį kitų akyse. Įvaizdį, kurio šiaipjau niekas nepuola.

Advertisements

11 comments

  1. entdx

    Nice. Eurovizijos sindromas – geras terminas.
    Kita vertus, bent jau tegul runkeliai geriau užsiima svarstymais, gal ne savi, gal čia ne tai, negu pasakodami didingas istorijas apie jaunystės eiles prie mandarinų. Įgriso tokie svaičiojimai negyvai.

  2. Pastoras Maldonado

    Čia iš komentarų po straipsniu Lryte: “Pribaigiancios mintys… Uzkalnis: “pastebėjote – viskas iš tos pačios raidės, nemanau, kad tai tik sutapimas”. :D arba jis pats durnas arba kitus laiko durniais.” ką begali pasakyt po to. Graudu.

  3. Jurgis

    Jei būtų galima šaliai diagnozuoti žmogišką ligą, lietuvai turbūt tiktų depresija. O taip pat autoriaus minima didybės manija (ypač pasireiškia nenutylančiomis kalbomis apie LDK bei krepšinį) – beja, didybės manija yra viena iš nepilnavertiškumo komplekso formų.

  4. diedas

    Trecios pastraipos nuo pabaigos pirmas sakinys – pribloskiamas, Misteri Andriau.

  5. papūstžandis vėžlys

    “Save the drama for yo’ mamma” versčiau “neplėšyk maikių”

  6. Andrius G.

    “Šiaipjau tautybė mums šiandien nebėra svarbu, ir tai yra labai gerai.” Misteri Andriau, Dr. Jonas Basanavičius sakydavo: žmogus, nežinantis istorijos, yra kaip mažas vaikas, kuris blaškosi ir nežino, kur eiti. Šiame posakyje labai gerai atsispindite.

  7. N.L.

    Gal,Lietuvoje turetų būti,kaip Prancūzijoje- sąvokos “Prancūzijos pilietis” ir “prancūzas” ten reiškia iš esmės tą patį.Tiesa,Prancūzijoje galioja labai griežtas valstybinės kalbos įstatymas-už viešą nevalstybinių kalbų vartojimą ( pavyzdžiui,vieši užrašai,valstybinės įstaigos,oficialus susirašinėjimas ) baudžiama berods 500000 eurų bauda ir papildoma 20000 eurų bauda už kiekvieną įstatymo pažeidimo dieną. Valstybinėse Prancūzijos mokyklose dėstoma tik valstybine prancūzų kalba,nors šalyje gyvena nemažai kitų tautybių kilmės gyventojų.

    • Rimbas

      O aš visą savaitę Nymynčyznoj praleidau…
      Niekur taip lietuviu nepasijaučiu kaip šitoj Lietuvos dalyj

  8. lietuve

    Viena is didziausiu nesamoniu, girdeta pastaruoju metu – tautybe nesvarbi… Nuo kada? Ir kur? Lietuvoj? Gal Uzkalniui asmeniskai nesvarbi. Jo reikalas. Paklausk bet koki angla, prancuza, rusa, norvega, esta ir t.t ar jam jo tautybe nesvarbi. Manau net nereikia spelioti koki atsakyma isgirsi. Net amerikietis didziuojasi ir net labai, savo amerikoniskumu (nors tai netautybe). Gal Uzkalniui tik ant seiles uzejo taip pasakyt, o gal tik provokuoja tauta. Tikiuosi…

  9. Gintarė

    Nesuprantu kuo gali būti geras tautybės nurašymas į niekam nesvarbių dalykų sąrašą. Mano akimis žiūrint, pilietis su lietuvišku pasu, dešimtmetį čia gyvenantis ir nesugebantis ar nenorintis išmokti lietuvių kalbos, niekada nebus lietuvis. O ir jis pats dažnai savęs lietuviu nelaiko.Tautinės mažumos Lietuvoj ir normalūs lietuviai svetur jaučia tautiškumo dvasią, gal net turi sveiką kiekį nacionalizmo, o mūsiškius nugalabijo nuo kosmopolitizmo apsvaigę individai.

  10. Ugnete

    Įdomu, koks autoriaus Lietuvos piliečio idealas? Kokia Lietuvos vizija? Lietuviai, ne lietuviai mes? Taip gėdytis savo tapatybės, kad tiesiog vadinti save Lietuvos Respublikos piliečiu, nors gal ir tai tampa nereikalingu kliuviniu. Nebent pravartu protezuojant dantis, atliekant planuotą sveikatos patikrinimą ar operaciją, taip pat tikintis nemokamų švietimo paslaugų savo vaikams, registruojant bažnytinę santuoką – tada kažkodėl pusiau-emigrantai- Lietuvos piliečiai nustoja abejoti dėl savo tapatybės ir mielai pasinaudoja savo gimtinėje teikiamomis paslaugomis.

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: