Jackaitės piaro mokykla: kaip nesielgti sykį nusišnekėjus

Istorija pagimdė didelį kiekį kreatyvo (plakatas courtesy Karolis Žemaitis / Facebook)

27 02 2012, Pinigų karta

Kai paminėta tokia pavardė antraštėje, turbūt kai kas mano, kad Andrius Užkalnis, karingas pozityvumo armijos trolis ir niurgzlių nemėgėjas, dabar čia pamoralizuos ir paaiškins, kaip nevalia nemylėti Lietuvos. Štai ir ne. Čia tinklaraštis apie viską, kas susiję su pinigais, ir aš parašysiu apie tai, ką vasario antrosios pusės įvykiai reiškia auditorijos lūkesčių atžvilgiu.

Istoriją visi žino: 2012 m. vasario 16 d.* dienraščio “Lietuvos rytas” palengvintos informacijos portale Super LT buvo paskelbtas pokalbis su aktorė Egle Jackaite, kur, be kita ko, buvo cituojamos jos mintys šventės proga. Ji, be kita ko, buvo cituojama sakant, kad šventė jai nereiškia absoliučiai nieko, minėti datą nemato prasmės, Lietuvai nereikia nei gydytojų, nei menininkų, nei kitų specialistų, Lietuvoje nėra nieko gero** ir kad sovietinius laikus prisimena su nostalgija ir gražiu ilgesiu.

Rezultatai pasirodė greičiau, nei pirkėjai per šalčius susirinka akumuliatorių parduotuvėje***. Feisbuke ostroslovai ir zlopychateliai**** netruko įkurti grupę “Susimeskime E. Jackaitės bilietui į emigraciją“, knibždančią greitai sukaltais juokingais ir nelabai (bet dažniausiai vis dėlto labai juokingais) plakatais – Leonidas Brežnevas prie telefono: “Алло Яцкайте? Яу тури билета?“, varguolis su papirosu “Emigravau iš Lietuvos dar prieš Jackaitę” ir, ko gero, kandžiausias “Jei mokėsit 12000 Lt į mėnesį tada būsiu patriotė” (kalba netaisyta). Pastarasis akivaizdžiai primena apie tam tikrus nesutarimus su tuo, kiek pinigų galima ir kiek negalima pasiimti iš biudžeto motinystės išmokoms.

Nereguliuoti ir emocijų pripildyti turinio pliūpsniai socialiniame tinkle netruko patraukti žinių portalų dėmesį, kas yra jau nebenaujas, bet sparčiai plintantis fenomenas. Neturi temų? Paskaityk Feisbuką ir rasi. Be to, feisbuko veikėjai beveik visi ir beveik visada yra lengvai kontaktuojami, ir, kas ne mažiau svarbu, jie yra linkę bendrauti attention whores, narcizai ir sklandūs bei spalvingi kalbėtojai*****, kitaip tariant, idealūs pašnekovai.

Anksčiau Feisbukas (ir juo labiau Tviteris) perskelbdavo tai, kas jau gyvena tradicinėje žiniasklaidoje (ir dabar dar tai tebedaro with vengeance), paskui socialiniuose tinkluose patys iš savęs pradėjo rastis nušvietimui tinkami reiškiniai, ir galiausiai juos pradėjo pastebėti ir tradicinė žiniasklaida.

Bet pats įdomiausias aspektas čia yra tas, kad Eglė Jackaitė turėjo pastebėti, kad jos siūloma (arba vieną sykį per neapdairumą pasiūlyta – tačiau sunku patikėti, kad taip nusivylysi Lietuva moteris kitais atvejais kalba radikaliai kitaip) desperacijos žinutė (piaro kalba kalbant – mesedžas) ne visai pataikė. Net jei kai kam, kažkokiai auditorijai, ir pataikė, tai davė daugiau žalos, negu naudos.

Pati Eglė Jackaitė, nepagailėjusi paaiškinamųjų interviu į kairę ir į dešinę, naujame Žmonių žurnalo numeryje bando daryti “damage limitation”, su itin gerai padaryta liūdna nuotrauka (fotografė Viktorija Vaišvilaitė-Skirutienė) ir isterišku passive-aggressive hiperbolizavimu: “Nesu patriotė. Ar mane už tai sušaudysite?” ir “(…) nuoširdžiai pasakiau, ką galvoju, o tuomet paaiškėjo, kad laisvoje Lietuvoje negalima išsakyti savo nuomonės”.

Tai sėkmingai visiems primins visiems ir kiekvienam jų pažįstamą nemaloniausią bobą iš laiptinės arba iš giminės, kuri į bet kokią kritiką atsako raudančiu balsu: “Gal man jau geriau nusižudyti, jei aš tokia baisi?“. Tokių niekas nemėgsta, ir aktorė kryptingai juda ta linkme, kad ją mėgstančių bus vis mažiau.

O kai dėl laisvos Lietuvos ir nuomonių, tai nuomones galima išsakyti visiems, tik dar paskui reikia ir atsakyti už pasekmes. Normalios brandos žmonės tai supranta būdami jaunesniojo mokyklinio amžiaus. Kitiems užtrunka žymiai ilgiau.

Yra angliškas patarimas, kurį kartoja piaro specialistai visiems prisidirbusiems veikėjams: “when in a hole, stop digging“. Kai jau duobėje, nesikask dar giliau. Šios situacijos veikėja, nusišnekėjusi ir išsigandusi savo kalbos pasekmių, bando situaciją gelbėti, ir, deja, tai daro teisindamasi (o jau šito niekada nereikia) ir iš esmės patvirtindama visiems, kas dar klausosi, kad nusišnekėjimas nebuvo atsitiktinis.

Kiekvienoje istorijoje esama ir gerumo (arba, kaip kiti sakytų, gerulio). Čia gerumas yra tas, kad akivaizdžiai apgailėtini runkeliniai pastūgavimai, kaip ant Lietuvos nebėr gyvenimo, kaip niekam mūsų nebereikia ir kaip mes atėjome iki tokio gyvenimo, jau nebeveža. Jų reikia vis mažesniai auditorijai.

Senieji nomenklatūriniai aktoriai, verkiantys apie tai, kad niekam jų nebereikia ir kaip prie ruso buvo geriau ir kaip juos mylėjo Mosfilmas, anksčiau buvo meinstrymas, o dabar jų siūloma sentimentali ir lėkšta savigaila jau yra nišinis produktas, kaip rašomosios mašinėlės arba skrudintos saulėgražos – pirmosios yra bijantiems įsijungti kompiuterį, o antrosios daugiausia skirtos tiems, kam vistiek tą kompiuterį nėr ko junginėti, nes internetą atjungė už skolas.

Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje “Protokolai

— — —

* Vasario 16 d. Lietuvoje yra Nepriklausomybės diena ir valstybės šventė (aut. past.)

** Citata: “Lietuvoje nėra nieko gero”.

*** Rimtai. Pats buvau tokioje parduotuvėje, kai lauke buvo -28 C. Ten pagyvėjimas ir eilės priminė prekybos centrą Kūčių dieną. Įdomu buvo taip pat stebėti, kaip niekas nezirzė dėl kainų, dauguma norėjo “geriausio” (ir vos nepasakydavo “nesvarbu kiek kainuoja”) ir jautė net tam tikrą satisfakciją, mokėdami daugiau. Matyt, lakstymai per speigą ir laidų prikurkei junginėjimas plikomis rankomis (jei randi geranorį kaimyną, kuriam užsiveda), laikinai užšaldė šykštumo genus. Tuos pačius, kurie liepia kuo ilgiau laukti, prieš peraunant žiemines padangas.

**** Aštrialiežuviai ir pikčiurnos.

***** Taip taip, žiūrėjau į veidrodį.

Advertisements

3 comments

  1. Ignas

    Cia yra juokingiausia, kai tokios visokios vistos kurios ilgisi sovietu sajungos ir keikia kaip lietuvoj blogai, ir kad visi politikai ir verslininkai vagys, pacios pirmai progai pasitaikius bando nupyzdint keliasdesimt tukstanteliu… Kitaip tariant, apie ka visokie ubagai garsiausiai rekauja, tera tik ju atspindys veidrodyje – del to dazniausiai labai aisku uz ka nebalsuoti per rinkimus :)

  2. Yah that’s so true apie akumuliatorius.

  3. Ugnete

    Nelabai supratau straipsnio esmės (Jackaitės mintis skaičiau “Žmonėse”). Žmogus nusivylė, kad nesigavo glamūriškai pagyventi su jaunu mylimuoju verslininku ant jūros kranto su didelėm motinystės išmokom. Tačiau kokiam pasaulio krašte galima gyventi iš to, kas tau nepriklauso? Vienaip ar kitaip reikia savo svajonę užsidirbti. “O žmogus visuomet renkasi būti ten, kur jam geriau”… Berods aktorė dar turi mylimąjį už jūrų marių, – gal su juo ir būtų geriau.Tragedija būtų, jei dėl tam tikrų priežasčių Lietuvos gyventojams būtų atimta galimybė emigruoti – negyvai užsipjautų… Dabar jau niekas nenori dirbti dėl ateities Lietuvoje, jei nesigaus lengvai plaukti paviršium – sudie… O va ten tai jau dirbsiu…

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: