Kelionių vadovai, palaimos laukimo palydovai

Pratarmė Protokolų leidimui.

Šis tekstas – iš nebesančio žurnalo “Istorijos”, taip pat pasirodęs mano knygoje “Kelionių istorijos“. Aš jį prisiminiau, nes apie jį manęs paklausė, prašydami patarimų dėl kelionių knygų. Tekstui jau beveik 4 metai (spausdintas 2008 m. gegužę) – jis iš tų laikų, kai manęs feisbuke dar nebuvo (nežinau, ar tada jau buvo apskritai feisbukas).

Iš tų laikų, kai apie runkelius rašydavau retai ir po nedaug, varguolių neminėdavau išvis ir buvau koks tai jaunesnis.

—

Iš visų knygų, kurias turiu, šias imu nuo lentynų su didžiausia palaima. Tai mano antrojo tikėjimo šventieji raštai, mano maldaknygės, mano šviesos tunelio gale: kelionių vadovai. Kelionėmis jaučiuosi apdovanotas nepelnytai ir dosniai, o šios knygos – mano bandymas užgriebti dar daugiau to, ko jau ir taip gyvenimas atseikėjo per akis.

Atsimenu, savo pirmąjį kelionių vadovą – tikrą kelionių vadovą, nekalbu apie sovietines turistinės literatūros knygeles (ten visuomet buvo pasakojama, kaip buržuazijos nustekenta Lietuva atėjus Tarybų valdžiai tapo išsivysčiusia pramonės, žemės ūkio ir mokslo respublika) – varčiau kažkada bibliotekoje Kaune, kai buvau studentas. Nežinia, kaip tas leidinys ten atsirado – tai buvo kelionių spaudos grando Arthur‘o Frommerio knyga iš serijos apie Europą, kur pragyventi galima tik už 10 ar 20 dolerių per dieną. Bent jau taip buvo parašyta.

Frommeris, tarnaudamas JAV kariuomenėje, keliavo po Europą ir 1957 metais išleido knygą apie Europą, kur dienos pragyvenimas gali tekainuoti 5 dolerius. Anuomet kelionės buvo tik turtingųjų užsiėmimas, o amerikiečių turistai (o po Antrojo Pasaulinio karo keliavo daugiausia jie – europiečiai beveik visi buvo neturtingi kaip bažnyčios pelės) visada gyvendavo ir maitinosi geriausiuose miestų viešbučiuose, kur būdavo atkuriama pusiau kolonijinė, pusiau amerikietiška prabanga. Kandeliabrai, krištolas ir praėjusios epochos imitavimas nuo Romos iki Stambulo kratydavo pinigines. Frommeris kvietė „gyventi kaip vietiniai”, skaitytojai pakluso. Leidėjas knygą šiek tiek taisė, tikslino kainas ir tiražavo vėl ir vėl (suma didėdavo pagal infliaciją). Paskui pradėjo rašyti apie atskiras šalis ir ne tik apie Europą.

Nors esu pasakęs daug bjaurių žodžių apie kelionių knygas, propaguojančias gyvenimą šiukšlynuose ir studentų prieglaudas (ir šiame straipsnyje jų bus pakankamai, tik turėk kantrybės, skaitytojau), anuomet tas pigių kelionių leidinys apie man nematytus Vakarus buvo saldesnė už medų.

Kaip vaikas traukia iš maišelio vieną saldainį po kito, apimtas nesąmoningo transo, taip ir aš rijau eilutę po eilutės, pastraipą po pastraipos, miestą po miesto – viešbučių ir viešbutukų, restoranų ir barų, parduotuvių, tualetų ir stočių aprašymus. Visas šias smulkmenas, visas miesčioniškas ir proziškas detales skaičiau kaip lyriškiausią poeziją.

Jau tuomet supratau, ko noriu iš kelionių. (Tie, ką ypatingai siutina mano rašymuose asmeniškumai ir „pažiūrinės nuošnekos”, turėtų toliau neskaityti, nes minėtosios bjaurasties dozė šiame straipsnyje gali pasirodyti pavojinga sveikatai). Kelionėse noriu ne tik muziejų ir įžymių pastatų, kelionėse noriu matyti kitos šalies gyvenimo smulkmenas: kaip atrodo jų autobusų bilietai, kokie ten taksi, kokie laikraščių kioskai, kokiais ženklais pažymėtos vaistinės, kokios formos ten šaligatvio plytelės bei pašto dėžutės ir kokiais raktais rakinamos mažos durelės ant gatvės žibintų stulpų.

Supratau, ko noriu iš kelionių. Fotografuodavau plakatus metro (Seulas, 2004)

Norėjau matyti jų policijos uniformas ir municipalines tvarkdarių mašinas, karštą vasaros rytą plaunančias gatves. Man buvo įdomu, kokiais ženklais atitveriamas kelio ruožas, kai jis remontuojamas svečioje šalyje, ir kokios vaikams skirtos sūpynės ir kalneliai jų parkuose. Į kokius aplankus jie deda popierius savo biuruose ir kaip atrodo spintelės virtuvėje.

Man rodos, tai man buvo netyčia įskiepyta jau vaikystėje, kai Nidos paplūdimyje kartais rasdavau ant smėlio išplautą švedišką plastmasinį buteliuką nuo gėrimo ar kokią tuščią ledinukų dėžutę. Sakiau anksčiau ir nepavargsiu sakyti: sovietų laikais man tai buvo lyg laiškai iš kito – laisvo – pasaulio, lyg menkučiai, už aguonos grūdelį ir adatos skylutę mažesni langeliai į ten, kur tuomet negalėjau, bet paskui tikėjausi, keliauti.

Buvau Vakarų vaizdų išaugintas: mamos pastangomis namie būdavo krūvos, stirtos vakarietiškų žurnalų iš Techninės bibliotekos, o amžinatilsio tėvelio rūpesčiu man būdavo labai ribojamas televizoriaus žiūrėjimas. Turiu už ką tėvams dėkoti: nesu matęs nuo pradžios iki galo nė vieno rusiško filmo apie karą, nemačiau „17 pavasario akimirkų” apie Štirlicą (gal 20 minučių šio serialo esu žiūrėjęs) ir kitokios Kremliaus klasikos. O ką jau kalbėti apie visokius gardemarinus, „Elektroniko nuotykius” bei rytų Vokietijos gamybos filmus apie indėnus ir kitą bjaurastį, kuria maitinosi mano bendraamžiai – visa tai mane vaikystėje laimingai aplenkė. Vietoje to varčiau žurnalus su pusnuogėm tetom, tepančiom ant užpakalių aliejų rudesniam įdegiui, bei limonado reklamomis. Rasotas butelis ir šlapia citrina šalia jo atrodė gražiau, nei visi pasaulio meno kūriniai.

Dabar man tokiu leidiniu tapo knygos apie keliones. Galiu skaityti viešbučių aprašymus bei informaciją apie kelionę iš oro uosto kaip romaną. Nes tai – kelionės pažadas, ir jis čia pat, knygyno lentynoje, kainuoja tiek, kiek kavinėje sumoku už pora sumuštinių ir puoduką kavos.

GREITAS IR LENGVAS PASISOTINIMAS

Kelionių vadovai Vakaruose – pelninga ir stabili leidybos atšaka. Didžiosios leidyklos joms leidžia pasakiškus pinigus, nes ir pelnai čia pasakiški. Skirtingai nuo kitų knygų – pavyzdžiui, romanų ar memuarų, kurių paklausa keičiasi ir priklauso nuo mados ir nuo temos, kelionių vadovai priklauso tik nuo keliaujančių srautų ir yra puikiai nuspėjami. Kelionių mados ne taip greitai praeina – Turkiją nuo Malaizijos ir Tanzanijos skiria praktiškai viena karta. Maža to, kelionių vadovai sensta ne taip greitai, kaip madingos ir išreklamuotos knygos (todėl ir reklaminių vajų turistų knygoms beveik niekas ir niekada nerengia – išpirks ir taip), nenupirko šiemet, nupirks kitais metais. Galiausiai, kelionių vadovą žmonės renkasi ne pagal autorių, o pagal mėgstamą leidyklą. Reiškia, nereikės mokėti pasakiškų honorarų, kaip už kokį Harį Poterį ar Da Vinčio kodą.

Didžiosios kelionių knygų serijos – australų „Lonely Planet”, prancūzų „Michelin Guide”, britų „Rough Guide” ir „Dorling Kindersley”, amerikiečių „Fodor‘s”, „Frommer‘s” ir „National Geographic” – bando, ir dažnai sėkmingai, įteigti skaitytojui, kad jokios kitos serijos jam nereikia: kad ir kiek keliautum, tik mes tau aprašysim šalį aiškiai, suprantamai ir taip, kaip reikia būtent tau.

Tai kartu ir teisinga, ir ne. Kiekviena knyga vis dėlto yra autoriaus kūrinys, ir kelionių vadovas – ne išimtis. Net „McDonald‘s” mėsainių užkandinės truputėlį skiriasi Šveicarijoje, Amerikoje, Japonijoje ir Baltarusijoje, nors ir labai stengiasi nesiskirti; taip ir knyga – visada rašytojo atspindys. Kad ir kaip bandytų leidykla, naudodama nuoseklų dizainą, nustatytus spalvų derinius ir šriftus, sukurti nekintamo stiliaus įspūdį, rašytojo individualumas išlenda, lyg pievagrybis, praplėšęs asfaltą.

GIRTOS VIKINGĖS LEGENDOS

Šia proga prisiminiau, kad atėjo laikas įvykdyti pažadą, duotą viename ankstesniųjų straipsnių. Esu žadėjęs papasakoti apie kelionių vadovą po Islandiją ir Grenlandiją, išleistą 1997 metais, kurio autorė – amerikietė Deanna Swaney. Vadovas buvo išleistas mano nelabai mėgstamoje „Lonely Planet” serijoje, bet net ir tarp tų knygelių, itin mėgstamų tarp medžių glėbesčiuotojų ir taikos mylėtojų nuskalbtais marškinėliais ir trumpomis kelnėmis su aštuoniasdešimčia kišenių, žiba ir žaižaruoja kaip paklaikusio šėtono akys naktyje.

Buvo taip: nusipirkau tą vadovą prieš skrisdamas į Islandiją. Viena pigiųjų avialinijų, tuomet tik pradėjusi skraidyti į Islandijos sostinę, reklamavo negirdėto pigumo skrydžius, aš nusipirkau bilietus, užsisakiau viešbutį ir automobilį ir neilgai galvojęs nusipirkau kelionių vadovą po Islandiją, kurį ligi šiol laikau garbingoje lentynos vietoje, nes tokių kliedesių retai besutiksi (dabar ją gali rasti nebent knygyne, prekiaujančiame senais leidiniais).

Knyga turiniu ir stiliumi priminė išprotėjusius pamfletus, kuriuos devintojo dešimtmečio pabaigoje Maskvoje prie metro stočių pardavinėjo savamoksliai filosofai ir revoliucionieriai. Autorė, jau pirmame puslapyje prisipažinusi, kad gyvena Aliaskoje ir ten slepiasi nuo „šliaužančio jaunųjų kapitalistų antplūdžio”, nuotraukoje šypsojosi apsirūkiusia šypsena iš po ilgų pusiau žilų plaukų kupetos.

Islandijoje jai nepatiko beveik viskas, ir todėl apie šalį moteriškė rašyti nelabai stengėsi, daugiausia putojo ir barėsi. Knygoje iš visų pusių buvo išskalbtas ir pamoralizuotas NATO aljansas nuo pat jo įkūrimo datos (Islandija ten buvo įstumta „spaudimo” dėka), ypatingas dėmesys buvo skirtas tuomet saloje buvusiai amerikiečių karo bazei, kurios „vis labiau nekenčia visi islandai”. Islandams buvo įkrėsta už naudojimąsi banko kortelėmis („išprotėję dėl savo plastikinių kortelių”), viešbučiai buvo išbrokuoti, nes autorei priminė pigius motelius juos tėvynėje. Šalis buvo brangi, nesuprantama ir beprasmė.

Apie automobilio nuomą buvo pusantros eilutės (labai brangu, todėl net negalvok), ir paskaičius toliau, buvo akivaizdu, kad autorei nepavyko išsinuomoti ten automobilio – ir ačiū Dievui: buvo išvengta žmonių aukų ir sugadinto turto dėl vairavimo išgėrus. Autorė, pateikusi beveik visą informaciją (nuo kainų iki tvarkaraščių) klaidingai, tik vienintelėje vietoje neprašovė pro šalį: alkoholis, jo pardavimo vietos ir laikas, kainos ir svaiginimo potencialas buvo išnagrinėti ir aprašyti iš pagrindų. Pigiausias alus, girdi, labai silpnas: „reikia labai greitai gerti, kad pajustum, kaip kala į kaukolę”. Moteriškė aiškiai buvo ištyrusi šią sritį negailėdama jėgų ir sveikatos.

Tai buvo tikrų tikriausias girtuoklio vadovas po šalį, visiškai nepritaikytą girtuoklystei. Nenuostabu, kad autorei ten nelabai patiko. Saudo Arabijoje striptizo barų mėgėjai, sako, irgi lieka nusivylę.

Mylimiausia iš visų burgerinių, Aktu Taktu Reykjavike.

O Islandiją myliu nuo to karto, nors grįžęs nebuvau, bet pažadu grįžti. Poliarinė diena, šviesa atskridus vidury nakties, tuščias kelias iš oro uosto per vulkanines pievas, kur nė vieno medžio, ir geriausia radijo stotis, grojanti visą mano mėgstamą XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio muziką, Reikjaviko „Lett FM 96.7″. Ligi šiol jos kartais klausausi internetu. Ir skaniausi mėsainiai anapus poliarinio rato, Aktu Taktu užkandinėje. Reikės kada nors parašyti apie visa tai.

PIGIŲJŲ KELIAUTOJŲ KNYGOS

Kelionių vadovas „Lonely Planet” – savotiška legenda knygų tarpe. Įkurta Australijos hipių iš 1972 metais po kelionės iš kengūrų žemyno po Aziją, „Lonely Planet” rado rinkoje neužpildytą vietą, ir iš pradžių pasižymėjo žaviai skandalingais tekstais – knygose ne tik buvo skyriai apie tai, kur nusipirkus narkotikų ir susiveikti suklastotų studentų pažymėjimų, bet ir nepatinkančios vyriausybės išvadinamos „kretinais” arba „siaurapročiais psichais”.

Knygos buvo puikiai perkamos, nepaisant jų labai menkos praktinės vertės: žemėlapiai atrodė taip, lyg juos braižė savamoksliai vyresnių klasių moksleiviai (kai kuriais atvejais taip ir buvo), informacija buvo surinkta aplaidžiai, o ilgi skyriai apie tai, kur nusipirkti bilietą ar iškeisti pinigus, buvo tiesiog kenksmingi. Mažą kelionės biudžetą taupyti privalantis studentas buvo klaidinamas nemokšiškais patarimais, siūlant archaiškas kelionių čekių, „kurjerių” kelionių agentų ir kitokios pokario bankininkystės ir aviacijos paslaugas, kainuojančias labai brangiai ir žinomas daugiausiai istorikams.

Apsirūkiusiųjų ir apspangusiųjų rašytojų šventė baigėsi, savininkams stengiantis pralaužti ledus ir gauti pripažinimą labiau tradicinių keliautojų tarpe (net ir vadovas po Islandiją dabar jau naujas ir labai padorus). Vėliau leidykla buvo parduota turtingiems investuotojams, ir viskas baigėsi taip pat, kaip ir daugelis sėkmingų Gėlių Vaikų sumanymai: prijaukinti, pastatyti ant patikimų komercijos bėgių ir apibėrę pagyvenusius kūrėjus milijonais.

Nors daugelis pigiųjų keliautojų (vadinamų „backpackers” – kuprininių) niekina gyvenančius geruose viešbučiuose, o pastarieji nenori nieko bendro turėti su susivėlusiais keliautojais, pasipuošusiais auskarais antakiuose, abiems kategorijoms skirtų knygų rinkos nepastebimai susiliejo ir ribos išsitrynė. Taip yra daugiausiai dėl to, kad geras kelionių vadovas daugiausiai priklauso ne nuo numatomo biudžeto, o nuo to, ar rašytojas myli tą šalį.

Man labai patinka kitų šalių (už vis labiausiai - Amerikos) kultūrinės invazijos pavyzdžiai.

Geriausias pavyzdys – Anglijoje leidžiama „Rough Guide” serija. Pats pavadinimas („Apytikris vadovas”) labai klaidinantis: šios serijos knygos gali pasigirti kone tiksliausia informacija, geležinkelių maršrutų, stočių ir tvarkaraščių paaiškinimai yra nepakeičiami. Sunkiau yra su šalies ir jos miestų aprašymais: jie dažniausiai įkvėpimu irgi primena geležinkelio tvarkaraščius; jie koktesni, nei dalykinis susitikimas nuobodžiame verslo seminare penktadienio popietę, kai visi dalyviai po sočių pietų vos įstengia pasilikti neužmigę.

Tačiau, pavyzdžiui, knyga apie Japoniją šioje serijoje yra lyg genetikos klaida: įdomi nuo pirmo iki paskutinio puslapio, parašyta tiesiog įsimylėjus. Aš beveik matau rašytoją, kuris negalėjo atitrūkti nuo klaviatūros, kuriam buvo gera nuo kiekvienos eilutės. Knygą rekomenduoju visiems, kas susiruošia į tą šalį.

STANDARTINIS INDIVIDUALIZMAS

Daugelis kelionių vadovų bando įtikinti, kad štai ši knyga – ir tik ji – parodys Jums „tikrąją” šalį, kuo toliau nuo turistų minių, kuo toliau nuo atvirukų pardavėjų ir blogų restoranų, kur meniu surašyti šešiomis kalbomis ir kur Jums pateiks ne vietos virtuvę, bet jos blankią turistinę interpretaciją. Angliškas posakis „off the beaten track” (ne ant išminto tako) puikuojasi ant kone visų viršelių.

Paskui turistas begėdiškai apgaunamas, nes po tuo viršeliu dažniausiai būna viena po kitos sudėliotos tos pačios įžymybės, kaip ir kitose knygose. Nė viena knyga apie Paryžių nepamirš Luvro, o vadovas po Veneciją – Šv. Morkaus aikštės; ir kodėl turėtų? Tas vietas nori apžiūrėti kiekvienas, nors, tiesa pasakius po Luvrą dažniausiai tamposi minios tokių, kurie neatskirtų viduramžių tapybos nuo „Olialia” kalendoriaus, o Šv. Morkaus aikštėje nuobodžiausia pasaulio kavine besimėgaujantys snobai nemato apsilupusios gyvosios Venecijos, kuri tikrai ne mažiau verta dėmesio.

Iliuzija, kad knyga atskleis „paslaptis”, kurios neprieinamos kitiems, ir pavers Jus iš buko turistaujančio vieneto gudriu ir įžvalgiu keliautoju, yra nenuilstamai reklamuojamas melas.

Pirma – kokios paslaptys gali būti spausdinamos 50 tūkst. egzempliorių tiražu? Pagalvokite patys. Pažiūrėkite į merginą iš reklaminio kvepalų plakato ir pagalvokite, gal ir ji šypsosi drėgnomis lūpomis ir raukia strazdanota nosį tik Jums? Tikriausiai. Jums ir dar šimtui milijonų žmonių. Taip ir su tomis paslaptimis.

Jeigu nusipirksite, kaip aš, kelias skirtingų serijų knygas apie tą pačią šalį, pamatysite, kad tos pačios „paslaptys” yra ir kitose knygose, ir jokios jos ne paslaptys.

Nesitikėkite lengvo ir paprasto būdo apgauti visus ir pamatyti tai, ko nemato kiti. Tai įmanoma, bet nelengvai pasiekiama: dažniausiai per kelias keliones ir ne vienos, bet dvidešimt vienos knygos perskaitymą.

Antra vertus, kaip vaikai neturėtų tikėti dėdėmis, siūlančiais saldainius, taip ir keliautojai neturi manyti, kad reikia tik persiskaityti knygą, ir gaus kažką tokio pat gero, kaip ir kiti, už pusę kainos. Teisybė yra tokia, kad viskas kainuoja: ir žemė, ir laikas, ir ištekliai, ir darbas. Pigaus viešbučio nerasi ant puikaus paplūdimio. Jei virėjas geras, jis vargu ar dirbs už skatikus niekam nežinomoje lindynėje. Net ir pigios darbo jėgos šalyse darbas kainuoja, ir įgūdžiai bei talentas vertinami. O jau ką kalbėti apie paprastą higieną: jei užeigoje pagailėjo pinigų servetėlėms, galite būti tikri, kad jų pagailėjo ir stiklinių bei lėkščių tinkamam plovimui bei šviežiems maisto produktams, jei pastovėję buvo keliais skatikais pigesni.

KO TOSE KNYGOSE NERASITE

Sunkiausia pagal kelionių vadovus išsirinkti viešbutį. Bergždžias užsiėmimas. Taip yra dėl to, kad dažniausiai viešbučiams kelionių vadovų rašytojai skiria labai nedaug laiko (žinau, nes pats kažkada dirbau tą darbą). Labai retai kada autorius gauna tame viešbutyje nors vieną naktį pernakvoti – dažniausiai jis paprašo parodyti kambarį, kuris parodomas pats geriausias, šviežiai sutvarkytas. Ne tas, kurio langai į garažą arba į vidinį viešbučio kiemą.

Apie aptarnavimą rašytojas nesužino teisybės beveik niekada – keliautojas tai atranda pats. Pigesniuose viešbučiuose dažniausiai paprasčiau: mažiau kambarių, mažiau paslaugų, paprastesni keliautojų prašymai ir kuklesnės jų viltys, todėl nusivylusių būna mažiau.

Viešbučius dažniausiai patariu rinktis, apžiūrėjus jų tinklalapius, ir paskui pabandžius atsargiai pasiskaityti internete atsiliepimus. Kodėl atsargiai? Mat atsiliepimus dažniausiai rašo tie, kas liko viešbučiu labai nusivylęs. Po laimingų kelionių atsiliepimus mažai kas palieka, istorijos pasakojamos draugams ir artimiesiems, bet rašyti nesivarginama. Tai neteisinga, bet taip yra.

Kita beviltiška beveik visų kelionės vadovų dalis – patarimai apie bilietus. Tiesą pasakius, dažnai stebiuosi, kam gadinamas popierius: dar nesu sutikęs nė vieno žmogaus, kuris būtų gavęs nors trupinėlį naudingų žinių apie lėktuvo bilietus iš kelionės vadovo.

Pirmiausia, kol vadovas išleidžiamas ir parduodamas, pusė informacijos jau būna pasenusi. Maršrutai atšaukiami ir pakeičiami, o minimos kainos yra arba juokingai per didelės, arba nusikalstamai per mažos. Antra, kelionių vadovų rašytojai turi kažkokį keistą įprotį rekomenduoti nesuprantamus laikraščius ir visokiais keistas agentūras, o ne patogų ir aiškų bilietų pirkimą internete.

Agentūroje dirba toks pat žmogus, kaip Jūs, ir priešais jį toks pat kompiuteris, kaip ir Jūsų. Jis, palyginti su Jumis, turi žymiai mažiau laiko, ir nori ne geriausią kainą rasti, bet kuo daugiau bilietų parduoti – tai ne privalumas. Prašyti jo, kad jis Jums nupirktų bilietą, tai tas pats, kas samdyti kitą žmogų, duoti jam popierėlį su Jūsų draugo telefono numeriu, ir prašyti, kad už Jus suspaudytų klavišus.

Visos nebrangių bilietų radimo taisyklės yra paprastos, ir galiu jas čia pat išvardinti.
Pirma. Pasirinkite kelionės laiką ne per Kalėdas ir ne liepos ar rugpjūčio mėnesiais. Tada pigių bilietų nebūna.

Antra. Neieškokite tiesioginio skrydžio. Persėdant skristi visada pigiau. Trečia.
Pirkite iš anksto – t.y. ne prieš savaitę ir ne prieš mėnesį. Prieš aštuonis-devynis mėnesius. Bilietas turi būti gerai išnešiotas – kaip kūdikėlis. Štai ir visos taisyklės.

Parašiau ir galvoju, tai ar aiškiau dabar skaitytojui, kokį vadovą pasirinkti? Galbūt ir ne. Bet vieną būdą pasakysiu, jis paprastas ir niekada manęs nėra pavedęs. Ketindami važiuoti į kurią nors šalį, nesivarginkite skaitydami kelionių vadovų recenzijas.

Pasiimkite knygyne nuo lentynos vadovą ir skaitykite ne nuo pradžių, bet pagal rodyklę susiraskite miestą, vietą, įžymybę, apie kurią jau ką nors žinote – arba esate svajoję, ir perskaitykite, ką apie ją parašė autorius.

Jei rašymas neskambės, kaip svetimas, jei pasirodys, kad autoriaus žodžiai ten rikiuojasi priimtinai, jaukiai ir pažįstamai, ir jei suvirpa kelionės laukimo jausmas, tas giedras, tvilksintis malonus nerimas – tikriausiai ta knyga yra Jums.

Tags: aviacija, ekonomika, JAV, knyga, turizmas, viešbučiai