Labdara – vis dar keiksmažodis

Lietuvos rytas, 19 03 2012

Ketvirtadienį mano degalinėje (na, tai degalinė, artimiausia prie mano namų, aš dar jos nenusipirkau, nesupraskite klaidingai) benzinas jau kainavo 5,05 Lt už litrą. Žinau, čia kalta valdžia ir turbūt gobšūs kapitalistai, bet man ant širdies pasidarė gera ir šviesu.

Aš nejuokauju. Visų pirma, man smagu, kad pasiekta tokia lyg ir atžyma kelyje, gyvenimas nestovi vietoje. Mes galime mokėti už benziną beveik kaip Vakarų Europoje, ir pasaulis nesugriuvo, visi vis dar važinėja. Malonu, kad mūsų pečiai ne tokie jau trapūs.

Antra, didelė dalis to benzino kainos yra mokesčiai valstybei, ir nors nesu tiek nesveikas, kad nesvajočiau mokėti mažiau, man atrodo prasminga, kad už prabangą važinėti automobiliu (kaip ir už kitus dalykus) pasidalinu pajamomis su biudžetu.

Nes valstybei (o ji – ir mano valstybė) iš kažkur reikia imti pinigus pensijoms, ligoninėms, mokykloms, keliams, policininkų atlyginimams ir visokioms pašalpoms. Tie pinigai eina ne kitiems. Jie skirti mums arba tokiems, kaip mes. Arba mūsų giminaičiams. Arba mūsų vaikams.

Dalintis su kitais yra civilizuoto gyvenimo požymis. Mokesčiai, kad ir kaip visų mūsų nemėgstami, yra atsakingos ir besidalinančios visuomenės dalis. Juo labiau, kad Lietuvoje, rodos, vis dar nėra tos ligos, kaip daug kur Vakarų Europoje. Ten mokesčiai yra daugiausiai skirti ne valstybės išlaidų apmokėjimui, o tam, kad varguoliai guostųsi mintimi, jog turčiai „kaip reikiant pamokomi“, o vyriausybė galėtų girtis puoselėjanti socialinį teisingumą. Lietuvoje tokių kalbų irgi esama, bet daugiau neženklių nepraustų protestuotojų tarpe, o turtingu būti šiaipjau ne gėda (nors turtingiems, žinoma, pavydi beveik visi).

Žinia, ne visi mokesčių pinigai racionaliai ir efektyviai panaudojami. Kaip ir visame pasaulyje, valstybės pareigūnai prastai tvarkosi su pinigais, ir ne todėl, kad jie būtų itin bjaurūs ir siaubingai vagiantys, o todėl, kad pinigai yra bendri ir svetimi; taip jau yra – galėtų, žinoma, būti geriau, bet tobulai nebūna niekada.

Jūs dabar skaitote ir galvojate, kas čia dabar per šnekos? Gal čia dabar mes turim džiaugtis, kad mus apmokestina, gal tau, autoriau, galvoj negerai po savaitgalio? Eik pailsėk sau kur nors.

Savaitgalį paminėjau ne šiaip sau. Sekmadienį Vilniuje buvo pirmoji „Raudonos nosies diena“, labdaringas renginys, kai visi elgiasi nerimtai, tai rodoma per televiziją, o žmonės aukoja pinigus, kad padėtų sergantiems vaikams.

Simboliška, kad šią naują Lietuvai (bet gerai žinomą pasauliui – jau nuo 1985 metų) remia užsienietis. Na, ne visai užsienietis: lietuvis lošėjas ir verslininkas Antanas Guoga, gimęs Kaune ir didžiąją gyvenimo dalį praleidęs užsieniuose. Taip jau yra, kad mūsų požiūris į labdarą tebėra skeptiškas ir įtarus.

Tai yra keista. Šiaipjau dauguma mūsų noriai tiki pasakomis – pavyzdžiui, kad darbdaviai galėtų nesunkiai mokėti dvigubai daugiau, tik jie gobšūs. Koldūninėje dienos pietus suvalgęs šykštuolis, gailintis arbatpinigių (tai yra, vidutinis Lietuvos gyventojas – mūsų dauguma tokie) nerausdamas teisina save pasakomis, girdi, tegu moka geras algas koldūninės savininkas, nereikės čia ir tos priverstinės labdaros. Ir apskritai, ko čia laukiat išsižioję, ką aš jums, pinigų maišas? Tegul man moka žmonišką atlyginimą, tada aš ir mokėsiu arbatpinigius. Nėra čia ko.

Pasakos apie mitinius dosnius darbdavius, nesivaikančius pelnų, mums prie širdies, bet tikrais, realiai vykstančiais dalykais kažkodėl patikėti sunku.

Mes netikime, kad būna nesavanaudiška auka arba pagalba kitiems (na, nebent kokie vienuoliai gal ir gali tokie būti, bet jie ir apsirengę kitaip, tai gal dėl to). Kiekvienas turtingo žmogaus pasijudinimas, aukojant pinigus labdarai, yra tuoj pat paskelbiamas apgaule, pinigų plovimu ar pigia reklama. Kiekvienas Vienos balius niekuomet neaptariamas kaip labdaros renginys, o tuoj pat apspjaudomas kaip dėmesį mėgstančių savimylų ponų išsidarkymas (žinoma, kai kurios suknelės ten atima žadą savo naiviu vulgarumu, bet pavyduoliai ant jų griežia dantį ne todėl, kad juos erzina ta beskonybė, o todėl, kad patys tokių apdarų norėtų). Visur ieškome nešvaraus pamušalo ar savanaudiškų kėslų. Nors tuo pačiu metu save laikome dosniais, nuoširdžiais ir krikščioniškais.

Įdomu, kad daugiausiai pinigų skirianti labdarai valstybė pasaulyje, skaičiuojant ir absoliučiais skaičiais, ir vienam gyventojui, yra ta pati, kurią daugelis laiko labiausiai negailestinga, su nagais, riestais į save: Jungtinės Amerikos Valstijos.

Amerikoje tradicija aukoti ne tik savo pinigus, bet ir savo laiką kitiems yra neįtikėtinai gaji ir gyvuoja toli gražu ne tik tarp milijonierių, nurašančių labdaringas aukas nuo mokesčių, bet daugiausiai tarp žmonių, kurie pagal savo socialinę padėtį yra varguoliai ir sunkiai suduria galą su galu. Kartą Vašingtone kalbėjau su moteriške, atvažiuojančia pora kartų per mėnesį iš už šimto mylių, kad nemokamai ten vedžiotų ekskursijas kaip savanorė aeronautikos muziejuje. Ji sakė man, kad važiuotų ir dažniau, bet negali sau leisti tiek daug mokėti auklei: jos vyras savaitgaliais užimtas kita labdara.

Labdara Lietuvoje vis dar turi blogą vardą, nes šykštiems ir tulžingiems labai sunku įsivaizduoti, kad kiti gali gyventi ir elgtis kitaip. Tačiau nuo įsivaizdavimo reikia pradėti, nes be jo nieko nebus. Sykį įsivaizdavus ir kitokį nusiteikimą, paskui lengviau pradėti elgtis kitaip, nes viskas prasideda nuo proto atvėrimo tiems dalykams, kurie anksčiau atrodė neįtikėtini.

Todėl šiandien pabandykite įsivaizduoti, kaip atvažiuojate į degalinę, mokate penkis litus už litrą benzino ir nenirštate. Tai bus jūsų kelio pradžia.

Advertisements

15 comments

  1. entdx

    Akcizai bent jau turėtų būti ne biudžetui rinkti, o riboti vartojimą. Kuro deginimas teršia aplinką ir mūsų pinigėliai keliauja pas dėdes iš Rusijos (kurie kainomis ir taip mumis manipuliuoja). Akcizai turi mažinti šį efektą.
    Yra ir kitas veiksnys: sukilus kainoms vis daugiau žmonių rekasi kurą iš Baltarusijos tarpuvarčių, kur tikrai nei vienas Litas Lietuvai neatitenka.
    Taipogi kuro kainos kylimas nepadeda niekam, nes kainos kyla visiems produktams.
    Todėl klausimas: čia jūs trolinat runkelius?

    • Pijus

      Akcizas yra seniausia mokescio forma. Kainos kyla naftos produktu. Kas dar neaisku?

      • entdx

        Taip, bet akcizas, ne PVM: jis skirtas nenulupti valstybei lėšų, o mažinti kenksmingo produkto vartojimą (šiuo atveju eksporto balansui ir aplinkos taršos prasme). Taip gaunasi, kad valstybė suinteresuota, ksd būtų parduota daugiau produkto, kurio naudojimą reikia mažinti. Daug kur akcizas 100 procentų atitenka kelių remontui ir tiesimui, o ne keliauja į valstybės biudžetą ir yra kaip koks padidinto tarifo PVM. Mokesčio paskirtis yra esmė.
        Kainos tai faktas, kad kyla, bet džiaugtis neverta. Ne mes perduodam naftą ir gaunam pajamas iš to.

  2. Gerasirdis

    Šventa teisybė: viena iš soviemečio pasekmių- postsovietinis žmogus tiesiog NETIKI labdara, kaip reiškiniu. Iš čia ir noras tą nesuprantamą reiškinį “racionaliai” paaiškinti: plauna pinigus, vaikosi pigaus populiarumo, vistiek pinigus nuo mokesčių nurašo ir t.t. ir pan.

    Apie šį sovietmečio įspaudą, sudarkiusį žmonių sielas, būtų galima ne tai kad straipsnį– ištisą monografiją parašyti…

  3. Ugnete

    Vaizduotė – dalykas geras… Parbridau aš per balas iš darbo namo (vaiką vežimuke iš auklės parnešė kaimynas tikrąja to žodžio prasme, nes kai kuriose (balose) ir paskęsti galėjo). Mano šeimyninė mašinytė, už kurią trejus metus mokėsiu po 150 LT, man kasdienybėj netarnauja taip, kaip galėtų… Viena vertus, visada atsiranda žmonių, kurie man padeda, antra vertus, galėjau savu laiku pasitaupyti, nes daug pinigų išvaisčiau būtent… labdarai. Afrikos vaikams neaukojau, bet kaimynams padėjau nemažai. Kai kurie taip įjunko, kad teko su įgaliotinio pagalba atpratinti. Toks jau mąstymas – jei turi, gali pasidalinti,
    tada savo ruožtu reikėtų tikėtis labdaros iš dar turtingesnių. Ir ką… Mano dukra per dvejus metus jau yra gavusi tiek žaisliukų, kiek aš per dešimt nenupirkčiau.Dalinimasis man patinka. Svarstau, kiek turėtų kainuoti degalai, kad pavėžėtume į darbą kaimyną, kolektyviai vežtume vaikus į darželį, o ne sėdėtume galingiausioje mašinoje po vieną nesibaigiančiuose kamščiuose. Aš visada pavežu kaimyną iki parduotuvės, vadinasi, kažkas paveš ir mane…

  4. Tomas

    Vėlgi klausimas – iš kur jūs traukiate tuos pasipiktinusius žmones. Draugų ir pažįstamų rate taip galvojančių nėra, perskaitau naujienas ir teliką pažiūriu, bet kad apie labdarą būtų sufromuota tokia nuomonė, nu neteko girdėti. Kas ten jūsų aplinkoje dedasi ir iš kur tokią tamsta tokią aplinką ištraukėte? Klausimas neretorinis ir pakankamai konkretus.

    • Turbūt jūsų pažįstamų ratas arba lektūros ratas nepanašus į mano. Aš jų niekur specialiai neieškau, jie patys rašo ir reiškiasi.

      • Tomas

        Gerbiamas Andriau,
        Jūsų klinika pakankamai aiški – turite nemenką sadomazochistinį pradą savyje. Jūs mintate “komentatoriais” ir svarbiausia, kad iš esmės jums visiškai nesvarbu kokiais. Tai gali būti neapsiplunksnavę studentai, pikti bedarbiai, 1-2 klasių mokiniai, santechnikai, dviratininkai ar šiaip pavieniai Kaišiadorių gyventojai. Jeigu jūrų kiaulytės ar žiūrkėnai galėtų naudotis internetu bei rašyti komentarus, tamsta ir juos suvalgytų. Jums būtinas komentatorių pyktis ir taškymasis purvais, tai kaip mielės bobutės pyragui. Nebūtų pagiežingų ir piktų komentatorių, jūs paprasčiausiai subliūkštumėte kaip prastoje virtuvėje laikoma salotų gūžė. Tamsta parašo bile kokį straipsnį , svarbu kad būtų provokuojantis, ir po to godžiai geria pagiežos ir pamazgų syvus, kurie suteikia peno ir jėgų kitiems rašiniams. Gaunasi toks kaip ir pakankamai aiškus ciklas – autorius ištransliuoja rezonuojantį straipsnį , o po to mėgaujasi bei piktinasi atsiliepimais, kurių daugumą, deja, parašo visokie puspročiai.

  5. penki kebabai

    Iš paskutinių gal dvidešimties straipsnių šis labiausiai “pavargęs”. Ypač šešta ir septinta (ir šiek tiek penkta) pastraipos. Skaityti Užkalnį malonumas, bet ne šiandien. Labai priminė abiturientes, rašančias apie tai kuo realiai netiki. Dar priminė mano senąjį automobilį, kai kuriomis dienomis jau tik vos vos teužriedantį statesnėn įkalnėn.
    Nors iš dalies gera matyti kad visi mes žmonės, net gerbiamas Užkalnis.

  6. Obuolmušis Mauras

    Prieš labdarą nieko prieš neturiu, bet lietuviškos labdaros organizacijos yra totalūs gaidžiai. Mano istorija:

    http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/vyru-asaros-del-l-kleizos-bateliu-nepapirko-labdaros-organizacijos-56-124286

    Tai čia atrodo gal smulkmė, tačiau čia tik pavyzdys, kaip malamas šūdas tose labdoros organizacijose, jeigu net tokį šūduką kaip Kleizos batai saviems atiduoda.

  7. Pirmą kartą man tenka skaityti tokį įrašą internete. Pilnai sutinku su autoriumi, mokesčių mokėjimas yra normalu ir tie pinigai niekur nedingsta, jie yra panaudojami mūsų pačių labui

  8. qBq

    “Dalintis su kitais yra civilizuoto gyvenimo požymis [..]”

    Hmhm, kurioj čia kosminėj biblijoj šitas postulatas figuruoja? Keistas slip-upas šiaip jau giedraprotiškam kapitalizmo apologetui. Brownie pointų iš negerbėjų užsimanei, Andriau? ;) Gal verčiau jau primityviai, bet aiškiai — “keistis prekėmis ir paslaugomis”?

    Ir jo, žinau — mizerna detalė. Norėjau nors kiek svarbus pasijust, kad ir trumpam. Neblogas straipsnis bendrai paėmus.

  9. Ugnete

    Kol jūs čia pliekiatės, kolegė pavežė mane naujutėlaičiu Subaru su pilnu maišu labdaros mano dukrai. Išsipildė pranašystės…
    Mes, mažų vaikų mamos, keičiamės, dalijamės, prekiaujame, atiduodame ir negirdėjau, kad kuri nors piktintųsi kokia nors gerumo akcija per TV, kiek žinau, visada pažįstamos siunčia sms, perka produktus Maisto bankui, bando sumaitinti elgetai bandelę,neša net naujų daiktų į Caritą. Kartais gražiai supakuojam daiktus ir paliekam prie laiptinių – po poros valandų paketas dingsta. Per Kalėdas perkam Caritas žvakutes už 10 LT, negalvodamos apie jų savikainą. Atrodo, kad menka iš to nauda, bet, jei darai pastoviai, rezultatas yra.
    Apie benzino kainos naudą mokesčių mokėtojams manau priešingai – gadinsim savo mašinas neaiškios kokybės degalais, kuriais pradės dalintis tėtukai:).

  10. Pingback: gėda tiems, kurie aukoja – Buržujaus rašinėliai

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: