Orai kaip sielos atspindys

Lietuviški orai.

Lietuvos rytas, 23 03 2012

Kokią profesinę šventę mažiausiai žino žmonės? Meteorologo dieną (kovo 23-ąją). Turėtų būti keista, nes profesija mums visiems svarbi, bet, antra vertus, turbūt ne: kas tos profesinės šventės. Mažai tereiškia. Nebent dar yra prisimenančių „Tarybinės armijos dieną“ ir sveikinančių ta proga tuos, ką tai gali paerzinti, girdi, anais laikais nors vyrai buvo.

Orai visiems ant liežuvio, orai – mūsų ryšys su gamta ir su aplinka, ir orų prognozė yra tas dalykas, kurį per televiziją žiūri net tie, kas televizijos niekada nebežiūri. O tie, kas žiūri, turi mėgstamą pasakotoją. „Net jei žiūriu žinias per kitą kanalą, apie orus persijungiu pažiūrėti Šuliją. Man patinka, kaip jis pasakoja,“ sako man žmonės televizijoje, kur aš filmuoju savo laidą.

Naglis Šulija, kuriam šią vasarą sueis 48-eri, yra visiškai nežvaigždiška žvaigždė. Jo niekaip nepavadinsi blizgiu. Jo judesiai ne spirgantys, o greičiau lėti ir ramūs, lyg tyčia apraminti ir pritaikyti prie pranešimų apie lietų ir žemą slėgi.

Tačiau jis – ne tik žvaigždė, bet ir institucija. Kaip Laima Kybartienė ir sveikinimų koncertai, Algimantas Čekuolis ir autorinis pasakojimas, Šulija atrodo žanro klasikas ir savo amplua nepakeičiamas (kai išvyksta atostogų, jo ir nekeičia: apie orus jo televizijoje kalba balsas už kadro, manau, ne todėl, kad niekaip neįmanoma būtų nieko rasti, o turbūt todėl, kad neapsimokėtų laikyti dar vieną panašaus kalibro pasakotoją).

„Man labai lengva, aš visą laiką kadre esu toks, koks esu,“ sako Naglis. Kalbėdamas apie žvaigždes ekrane, jis sako, kad svarbi ne išvaizda – svarbus „nesuvaidintas sielos gaivumas“, kuris nepriklauso nei nuo amžiaus, nei nuo figūros. „Pažiūrėkite į tuos, kas laimi Euroviziją: ar ukrainiečių Ruslana, ar suomių „Lordi“, ar tas berniukas su smuikeliu iš Norvegijos – tai vis ta pati savybė“. Televizijai nereikia išvaizdos, ji ima tavo sielą, sako Naglis.

Jis kelis kartus pabrėžia, kad kiekvienam reikia rasti tai, ką gali daryti geriausiai. Pagalvoju, kad šiaip jau niekada nedarė įspūdžio posakis „atrasti save“, tačiau šiuo atveju, panašu, meteorologas visiškai nuoširdus, ir klišė nuskamba jaukiai.

„Kai pakviečia susitikti su studentais per kokias karjeros dienas, jie klausia – kaip jums pavyko tiek pasiekti? Aš jiems sakau – aš nieko nepasiekiau. Aš esu toks, koks esu, darau tai, kas man patinka, ir dar man už tai moka pinigus“, Naglis šypsosi ir pasakoja, atsisėdęs priešais mane už stalo, kalbėdamas lygiai tokiu pačiu tonu, kokiu pasakoja apie šylančius orus arba lietaus šuorus.

Skirtingai nuo žurnalistų, žinančių po truputį apie viską (net ir sporto žurnalistai negali būti specialistai visų rungčių, apie kurias pasakoja) ir nuo apžvalgininkų, kurie skaitytojams nurodo tai, kad skaitytojai nieko nežino, N.Šulija yra profesionalus meteorologas ir geografas, sulaužęs tradiciją, kad televizijos orų žvaigžde gali būti tik pieštuko figūros dvidešimtmetė, kurią išmokė paskaityti tekstą, kurį ji pati nebūtinai galėtų parašyti.

Man keista, kad Naglis Šulija sugeba pasiekti tai, kas atrodo sunkiai. Piktoje ir pavydžioje visuomenėje jis yra visiems pažįstamas veidas, kviečiamas kalbėti ir apie orus, ir apie astrologiją, kuria domisi virš dviejų dešimtmečių, tačiau ant jo menkai teužtykšta pagiežos purslai, kurie tenka kitiems, gyvenantiems ne tik iš profesinių sugebėjimų, bet ir iš to, kad yra pažįstamas ir atpažįstamas.

Pats Naglis nėra atlaidus žmonėms, kuriuos vadina interneto komentatoriais, sudėdamas į tuos žodžius kiek daugiau emocijos, nei paprastai. „Sielos vargšai,“ sako jis be įprastinės šilumos balse, pridėdamas, kad tikram lietuviui orai visada yra blogi. „Lyti gali tik apie pusę ketvirtos ryto, kad galėtum jau iš karčemos būti grįžęs, ir dar karvių melžti nereikėtų. Naktį turi būti 17 laipsnių šilumos, dieną – 24,5. Jei 25 laipsniai, jau pradės skųstis, kad karšta.“ Kadangi tokių orų Lietuvoje būna vieną ar dvi dienas per metus, visą likusį laiką galima skųstis.

N.Šulija sutinka, kad požiūris į orus gali būti požiūrio į gyvenimą atspindys. Yra žmonių, kuriems visą laiką yra blogai. Aš pagalvoju, kad gal ir pats žinau vieną kitą nemokantį džiaugtis. Jei pridėčiau interneto komentatorius, ko gero, surinkčiau ir kokią dešimtį. „Kai prieš kelerius metus Lietuvoje buvo sausra, viskas nugelto, kai kur upių vagos susitraukė vos ne iki punktyrinės linijos, ir štai pagaliau sulaukėme lietaus. Išėjome su bendradarbiais į lauką žiūrėti, kaip lyja. Džiaugiamės – na štai, karštis nuslūgs, viskas atsigaus, dulkes nuplaus. O sekretorė klausia: Nagli, kada vėl geras oras bus?“, pasakoja sinoptikas.

Jis nesiskundžia žmonių dėmesiu – taip, Naglį Šuliją klausinėja apie orus, bet neatrodo, kad tai būtų nepakeliama našta. Naglis pasakoja, kaip prieš kurį laiką kasininkė parduotuvėje siūlė loto bilietą; jis sakęs, ne, nenoriu. Kasininkė patvirtino, kad tądien siūlyti bilietus buvo jos užduotis, o paskui nusišypsojo: „Pirkit, jūs gi geras“. Aha, pagalvoju, štai ji, frazė, kurią nežinau, ar kada išgirsiu. Mano įvaizdis kiek kitoks. O gal žinosiu, kad yra kur stengtis.

Orai lietuviams vis dar labai svarbūs, nors ne tiek daug, kaip anksčiau, priklauso nuo žemės ūkio – vis tiek žmogus galvoja apie sodus, daržus, „ar salotas, pomidorus pridengti, žvakutę šiltnamyje uždegti, kad oras ten būtų virš nulio,“ sako N.Šulija. Nors, žinia, gamtos reiškinių sekimas jau nebėra aktualus – ne taip, kaip žiūrėjimas per šienapjūtę, ar neišlenda varlės, kurios jaučia prieš lietų didėjančią drėgmę ir iškiša galvas pasidairyti, ir tai būna ženklas, kad jau reikia skubintis, kol lietus neužpylė.

Anais laikais, pagalvoju, visi buvo sinoptikai: rėmėsi informacija, kuri buvo prieinama. „Dabar informacijos tikslumas labai padidėjo. Kai pradėjau dirbti, net palydovinių nuotraukų nebuvo,“ pasakoja Naglis. Jis sako, kad vienos, dviejų dienų orus šiais laikais atspėti galima labai tiksliai, o kalbant apie spėjimą penkioms, septynioms dienoms į priekį netikrumo būna jau daugiau.

Dažnai žmonės sunkiai supranta meteorologo profesijos esmę: „viskas gi vis tiek internete yra“, sako jie. „Tačiau juk į internetą irgi kažkas turi visa tai sudėti,“ sako N.Šulija, kartu su manim pasidžiaugęs, kad Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos tinklalapis meteo.lt nulūžta tik per Dainų šventę, o šiaip stebina patikimumu ir tikslumu.

Pačiam N.Šulijai, sako jis, tokios keistos, nestandartinės profesijos, kaip meteorologija (vyrai turi būti vadybininkais arba, blogiausiu atveju, remontuoti automobilius) pasirinkimas buvo visiškai paprastas: abu tėvai gamtininkai. Vaikystėje namie buvusios knygos ir tėvų kalbos programuoja visam gyvenimui? „Žinoma. Jei ir neprogramuoja, tai bent jau turi aiškių pasirinkimų.“

Kita profesija Naglio Šulijos diplome – geografas. Manau, kad Lietuviai apskritai vis dar kalba apie savo žemės vietas, vengdami kitoms tautoms priimtų terminų: šiaurė, pietūs, vakarai, rytai. Kalbėjimas apie „vakarų Lietuvą“, „šalies pietryčius“, atsirado visai neseniai ir visai nėra prigijęs. Žmonės mieliau kalba apie „pajūrį“, „aplink Klaipėdą ir link Latvijos sienos“, „prie Alytaus“.

Ir mažesniais mastais žiūrėdami, lietuviai vis dar dažniausiai sako „nuo miško pusės“, „toj upės pusėj kur kelias eina“, užuot sakydami „pietinėje pusėje“. Net ir Vilniuje mažai kam, išskyrus miesto planuotojus, prasmingas ir daug reiškiantis būtų posakis „šiaurinė miesto dalis“ – geriau limpa prie liežuvio „per upę, link Dzeržinskio“. Nors nei F.Dzeržinskio gatvės, nei turgaus seniai nebėra.

Naglis Šulija paaiškina, kad taip yra todėl, kad žmonės vis dar pirmiausia žiūri ir suvokia savo aplinką, o ne visą likusį pasaulį kaip žemėlapį. Mes vis dar žemės žmonės. Galvojame apie tai, kas apčiuopiama.

Be to, ir gyvename vis dar ramiu ritmu: nors didmiesčiuose visi skundžiasi dėl eismo kamščių, čia nėra (ir greitai nebus) taip, kaip Amerikoje ar Vakarų Europoje, kur šalia televizijos pranešimų apie orus vis daugiau vietos užima informacija apie eismo judėjimo greičius (dar ir su išraiškinga, spalvas keičiančia animacija, kai mėlynos rodyklės kamščių vietose raudonuoja, kol galų gale pasidaro pragariškai raudonos ir paniškai pulsuojančios – žiū, ten jau visai blogai!).

Mes vis dar labai smagiai gyvename, galvoju aš, bet pokalbis su N.Šulija vis nukrypsta į stereotipus ir supratimus apie blogumą ir piktumą (keista, kai pašnekovas toks teigiamas, arba geras, kaip sakė ana kasininkė).

Naglis turi teoriją apie tai, kaip susiformuoja įtampa visuomenėje. „Čia kaip šeima, kai vienas iš sutuoktinių su kitu sunkiai begali gyventi, nes antrasis labai bjaurus. Tada tenka rinktis, ar toliau būti toje nemalonioje būklėje, ar apsispręsti ir nutraukti santuoką.“ Apie emigravusius tautiečius sinoptikas kalba kaip apie tuos, kuriems blogai, ir kurie nusprendė skirtis. Kiti net ir išsiskirti nesugeba, jie lieka gyventi Lietuvoje: jiems dar blogiau.

O greta jų yra tie, kuriems visiškai gerai, jie skyryboms net ir nesiruošia – iš ten labai didelis nuomonių ir pojūčių skirtumas: vieniems labai bloga, kitiems labai gera. Ir skirtingos visuomenės dalys gyvena kaip atskiros sluoksniuoto pyrago dalys, viena su kita nesimaišydamos. Kiekvienas juda tik savame sluoksnyje, kito nematydamas ir nesuprasdamas.

Tačiau ir tų piktų žmonių, sako Naglis, yra nedaug, ir matomi jie daugiau internete. „Kad ir tas posakis apie tai, kad visi džiaugiasi, kai dega kaimyno tvartas. Kai važiuoju po Lietuvą, susitinku su žmonėmis – kur jie, tie bjaurieji? Niekas nesidžiaugs dėl degančio tvarto.“ Jie greičiau ateis gesinti.

Jeigu, žinoma, gesinti reikės, jei neužpils lietus. N.Šulija sako, kad jau anksti savo karjeroje suprato, kai žmonėms sakyti „kai kur palis“ nėra tikslu ar informatyvu. „Reikia aiškiau pasakoti,“ sako jis.

Geriausi sinoptikai yra tie, kas nori ir moka papasakoti aiškiau, pagalvoju.

Advertisements

5 comments

  1. Tomas

    Gerb. Andriau,
    Tikrai smagu buvo paskaityti ir be jokiu runkeliu. Nuosirdus aciu.
    Geriausi linkejimai.

  2. Indre

    O Naglis dar ir buriuotojas. Kiek prisimenu, ir plaukdamas Ambersail kažkokius meteorologinius stebėjimus atlikinėjo. Labai smagiai “susiskaitė” straipsnis. Ačiū.

  3. Julius

    Pilnai pritariu Nagliui, kad visi tie paistalai apie jietuvius, besidžiaugiančius kaip kaimyno tvartas dega, yra visai iš piršto laužtas, ir, deja, plačiai palitęs stereotipas. Kaip ir “milijonas priežasčių”, tas pats reikalas. Kovojama pas mus su ksenofobija, antisemitizmu, neigiamais stereotipais kitų tatutų ir rasių atžvilgiu, bet šis kvailas nusistatymas apie MUS PAČIUS yra nuolat primenamas. Dažnai tų pačių kovotojų.

  4. Liudvikas

    Na vietom čiut čiut skystokų vietų yra, bet Šulija, aišku, visame gražume. Faina, kad ir tokių straipsnių įmetat, ponas Užkalni :)

  5. Žaviuosi jūsų rašymo stiliumi. Taikliai perfrazavot Šulijos mintis :)

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: