Filmas “Neliečiamieji” (Intouchables): neprancūziškas, nebanalus ir neįtikėtinas

Filmo plakatas: GAUMONT

Iš prancūzų filmų lengva juoktis, bent jau man. Todėl, kad reta prancūziška savo kinematografo rėmimo sistema, kai šalyje kvailai ribojama užsienio filmų proporcija, tuo būdu sudarant neadekvačiai palankias sąlygas savo kinui, ne tik padeda augti savo kinematografijai, bet ir pridaigina stereotipinių, tingių, kvailų filmų, kurie nebūtų išvydę dienos šviesos, jei ne ta subsidijų politika.

Todėl labai lengva parodijuoti prancūzų kinematografą su isteriškomis mergomis, kurios visada gyvena su psichozės kamuojamais menininkais, kurie visada geria, rūko, žudosi ir kartais mylisi su savo draugėmis (arba dar geriau – su draugių seserimis, bet čia tik tada, kai jų nekamuoja juodos aistros savo pačių pamotėms), dar visada yra kokia nors nelaiminga, gyvenimo iškankinta pagyvenusi moteris, kosinti kraujais ir gyvenanti bute, kurį jau tuoj atims bankas (jos pinigus nugvelbė mylimasis iš Alžyro, su kuriuo ji turi sugyvenusi vaiką-narkomaną, kuris yra grafičio menininkas ir už vagystes sėdi kalėjime, nes visuomenė jo nesupranta), ir paskui per tamsias menininko gyvenimo peripetijas viskas baigiasi dar vienu savižudybės bandymu, incestu ir nervingu rūkymu seno namo laiptinėje (t.y., baigiasi laimingai, nes tatai ir yra prancūziškas gyvenimas).

Šis filmas – visiškai ne toks. Jis sukurtas prancūzų, tačiau yra neprancūziškas, nes niekas, išskyrus jo kalbą ir Paryžiaus vaizdus, iš tikrųjų neprimena apie jo kilmės šalį ir režisierius (Olivier Nakache ir Éric Toledano).

Pasakojimas ganėtinai paprastas: vaikinas iš Senegalo, tegalvojantis, kaip susikombinuoti pašalpą (ar jos pratęsimą), netyčia įsidarbina pas aristokratišką milijonierių, paralyžiuotą visu kūnu, išskyrus galvą, ir reikalaujantį priežiūros ištisą parą.

Siužetas toks paprastas, kad aš tiesiog krūpčiojau kelis kartus per visą kiną, galvodamas, kokių klišių ir nuvalkiotų situacijų būtų pridarę angliško kino scenaristai ir režisieriai (o siužeto lengvumas primena Four Weddings and a Funeral, Notting Hill, Love Actually, Bridget Jones’s Diary tradiciją – bet nesupraskite manęs neteisingai, Intochables negalima net ir arti lyginti nė su vienu iš aukščiau minėtų minediškų ubožėstvų; apskritai, jei man reikėtų sudaryti blogiausių, labiausiai erzinančių pasaulyje aktorių trejetuką, tai jame drąsiai būtų Hugh Grant, Hellen Mirren ir tikriausiai Michael Palin).

Filme dialogai yra nuostabūs, elegantiški, ir humoras laisvų ir stiprių žmonių lūpose liejasi kibirkščiuojantis, kaip šampanas. Nei vaikinas darmojedas ir blogų kvartalų gyventojas Driss’as (aktorius – Omar Sy), patekęs į Paryžiaus rūmus, nei jo prižiūrimas Philippe (aktorius – François Cluzet) nebeturi gyvenime ką prarasti (na, beveik nebeturi – vistiek viltis miršta paskutinė), ir todėl jie šiaipjau yra laisvi kaip paukščiai, mažai kuo juos išgąsdinsi. Jie šaiposi iš visko, kas yra aplinkui juos.

Aplinka – kaip ją mato dailininkas ir operatorius – švelniai tariant, nedominuoja. Planai labai paprasti ir daugiau nuobodūs, nei išmanūs, šviesa visur tiesmuka, dažniausiai net primenanti pigią dokumentiką su paskubomis sustumtu kadru, o dinamiškesnės scenos (lenktynės su policija, sklandytojų skrydžiai, vingiuotas tuščias kelias) atrodo, kaip prievarta priklijuoti elementai, kad tik filmas neduok Dieve neatrodytų kaip biudžetinis kūrinys. Tai – silpnoji filmo pusė, tačiau pagrindinių veikėjų iškilumas kompensuoja viską.

Charakteriai daugiausia puikūs: nebanalūs, gaivaus elgesio ir mimikos, išskyrus galbūt kelis antraeilius vaidmenis (milijonieriaus-invalido mandri ir sausi milijonieriai draugai atrodo šaržuoti ir perspausti, kaip tarybinio filmo vaizduojami užsienio žvalgybininkai be žmogiškumo atributų).

Driss’ą pakeičiantys ir į slaugytojo vietą besiveržiantys slaugos specialistai parinkti itin gerai – nuobodūs, liūdni, beviltiški, pasimetę, su tiek apgailėtinumo ir nykumos atspalvių, kad per minutę pasijunti lyg įmerktas į kokią nuobodžią spaudos konferenciją trečiarūšės svarbos valstybės įstaigoje (ar privalomą darbuotojų pasisėdėjimą per mokymus žinių agentūroje ar provincijos laikraštyje), kur įdomiausias dalykas yra statybos už lango – į ten plušančius statybininkus visi ir žiūri, nes kambario viduje – stingdanti pilkuma.

Bet kuriuo atveju – tai dviejų aktorių, dviejų pagrindinių vaidmenų, spektaklis, bet jie tokie iškilūs, kad daugiau nieko ir nereikia. Arba, jei ir reikia, apie tai neprisimeni.

Philippe aiškina, kad pasamdė Driss’ą todėl, kad anas neturi gailesčio. Invalidui, sukaustytam taip, kad jis negalėtų net nusižudyti, mažiausiai reikia žmogaus, kuris jo gailėtų. “Kur galima rasti invalidą? Ten, kur jį palikai. Jis niekur nepabėgs” – jei jums tai skamba, kaip juodasis humoras, tai po šio filmo nebereaguosite į jį, kaip į įžeidžiantį.

Filmas reto šviesumo ir optimizmo, ir švelnumo. Charakteriai padaryti tobulai – ir sukaustytas Philippe yra patrauklus, bet keliantis ne gailestį, o keistą susižavėjimą ir susidomėjimą (gal todėl, kad ir žolę rūko su savo slaugytoju, ir kartu pas kekšes eina – bet Philippe gali susijaudinti tik nuo ausų masažo, tai tos svetingumo darbuotojos taip jį ir aptarnauja), o Driss, sunkių kumščių ir nelabai didelio išsilavinimo, nėra stereotipinis kairiojo kinematografo piešiamas taurusis varguolis, auksinės širdies proletaras pūslėtomis rankomis ir didele sąžine. Jis juokingas, jis stiprus, jis daro didelį įspūdį ir kelia pagarbą, bet retas kuris turbūt norėtų jį apgyvendinti savo namuose.

Ir, turbūt, kai istorija baigta, supranti, kad gyvenimas turbūt nepasikeitė: paralyžiuotojo žmogaus niekas nebeišmokys vaikščioti, o Senegalo kilmės Paryžiaus gyventojas turbūt ir liks visuomenės socialiniame pakraštyje.

Bet praėję per didyjį nuotykį abu turbūt atskleidė sau patiems tokias charakterio savybes, kurių net neįtarė turint.

“Neliečiamieji”, Forum Cinemas Vingis 2012 03 26, 21:30 (Kino pavasaris), toliau – sekite reklamą.

Advertisements

14 comments

  1. Gediminas

    Geras filmas, buvau nustebęs, mažai teko matyti tokių gerų komedijų. Stiprus humoras.

  2. Laima

    Filmas labai net prancūziškas, jeigu pasižiūrėtum jį kartu su geriausiais prancūzų kinematografo pavyzdžiais – “Le Pianist”, “Des hommes et des dieux”, “Les choristes”, “Bienvenue chez les Ch’tis”, jau nekalbant apie nuzulintą juostą “Le fabuleux destin d’Amelie Poulain”.

  3. Filmas labai geras, puikūs aktoriai ir scenarijus :)

  4. Jolita

    Man patiko ir, manau, patiks tiems, kurie mėgsta išskirtinius, neįprastus filmus. Jo neužmirši tik pažiūrėjęs ( kaip šimtus kitų ), jis verčia ir pasibaisėt, ir pasijuokt, ir pamąstyt..

  5. -iras

    Įdomiausia yra tai, kas gal ir ne taip svarbu, jei net be šio fakto filmas įtraukė ir liko. Filmo siužetas yra paremtas Philippe pozo di Borgo prisiminimų knyga “Antras kvėpavimas”/”Le sécond souffle”. Didžioji dalis filmo siužeto yra tikri arba švelniai transformuoti faktai apie parasparnio avarijoje sunkiai traumuoto grafo ir iš Alžyro kilusio buvusio vagies A. Y. Selou bendradarbiavimą ir savitarpio pagalbą. Prancūzai turi ne tik knygą, bet ir televizijos laidų apie šiuos du labai skirtingus tipus, ilgainiui virtusius gerais draugais. Buvęs vagis, įsidarbinęs tik vildamasis smarkiai apšvarinti “naivaus” grafo namus (buvo neseniai teišėjęs iš kalėjimo už ankstesnes vagystes), dabar gyvena Alžyre, turi šeimą ir užsiima verslu. Grafas, ilgai kentėjęs dėl buvusios žmonos mirties, su ja turėjęs tik įvaikintą dukrą, vedė antrąkart ir turi dvi dukreles. Abu pabrėžia, kad tai, ką turi dabar, sugebėjo pasiekti tik dėl filme pavaizduoto susitikimo. Nekeista, kad filmas yra trečias pagal žiūrimumą po “Titaniko” ir kino vadybos stebuklo “Sveiki atvykę pas šti”. Man labai patiko montažas – be jo filmas būtų kiek nuobodokas. O filmą atverianti ir užverianti automobilio “gaudytynių” scena, manyčiau, skirta priminti, kad ne viskas taip yra, kaip atrodo: ne tokie bejėgiai yra [bent kai kurie] neįgalieji, ne tokie beviltiški [bent kai kurie] visuomenės pasmerktieji. Vat ji (arba jos) man atrodo itin gražiai nufilmuota (-os). Ir dar labai vykęs Omaro Sy vaidmuo, ir prancūzai greičiausiai nesuklydo, jam duodami Cezarį — jis įžymus komikas, bet kino aktoriaus patirties turi nepaprastai mažai. O tokiam vaidmenyje nepaprastai įtikina, lyg ne vaidintų, o gyventų. Rizikingas pasirinkimas, bet tiek gyvybės filmui duodantis — neįsivaizduoju nieko geriau. Tiems, kam atrodo, kad gyvena situacijoje, kurioje niekas neįmanoma — verta žiūrėti kaip vaistą. Gerai gerai, grafas turi krūvą pinigų, o jo slaugytojas jaunystę ir sveikatą. Bet pasidairę ir pasiklausinėję galėtumėm ir Lietuvoje rasti panašių išlipimo iš duobės — o tą abu herojai gyvenime ir filme padarė — istorijų. Yra iš ko pasimokyti nedrįstantiems liūdnuliams.

  6. -iras

    Atsiprašau. Grafo pavardė rašoma P. Pozo di Borgo. O trečias pagal žiūrimimą “Neliečiamieji” yra sukūrimo šalyje, Prancūzijoje. Beje, apie “lost in translation”: vokiečiakalbėse šalyse filmas rodomas pavadinimu “Ziemlich beste Freunde”, maždaug, “Tiesiog geriausi draugai”. Sakyčiau, visai neatskleidžia filmo minties ir tiktų bet kokiam filmui apie draugystę. Na jau tikim tikim, kad ne kas nors daugiau:].

  7. Asta

    Filmas neitiketinai geras. As laaaaabbbbaaaaaiiii daug ju perziuriu (ka pasivogiu is torrentu :) meskit I mane akmeni uz tai), bet is paskutinio perziureto 50- tuko sitas filmas uzima auksciausia vieta, nes priverte apie ji galvoti, vis ji prosiminti senai jam pasibaigus….

  8. etoile-de-mer

    Kodel filmas “neprancuziskas”? Ar jus prancuzus vis dar isivaizduojate kaip manieringus inteligentus, geriancius vyneli? Filmas labai prancuziskas, siuolaikine Prancuzija susideda is ivarios kilmes zmoniu, ir Senegalas, ir Alzyras, ir tt, o tokie “darmajiedai” ir “pasalpiniai” ju gi pilna, ir ne tik juoduku, kasdienybe juk tokia.

    • Ne, aš kalbėjau ne apie tai, kad ten Senegalo išeiviai. Aš apie tai, kad jų charakteriams (kaip ir paralyžiuotojo aristokrato) duotas visai kitoks turinys, negu priimta socialistinėje klišėje, kuria tiek metų kamuojasi Prancūzijos kinas, iš visų jėgų besistengiantis ištrūkti iš savo kompleksavimo prieš vyresniuosius ir geriau dirbančius Holivudo brolius.

  9. Indrė

    Tikrai vienas geriausių šio “Kino pavasario” filmų. Jis tiesiog turi būti “must have” namų DVD sąraše ir žiūrimas periodiškai.

  10. Trintrin

    Kodel kino teatruose nerodo jo ?

  11. Ln

    Dar vieno, viska ir apie viska zinancio (ir,manau,jog tikrai niekada negyvenusio Prancuzijoje), zurnalisto komentaras. Filmas net labai “prancuziskas”, pasakojantis apie SIUOLAIKINI prancuzu gyvenima.

  12. Dominus

    Puikus filmas-kvailas nepagrįstas aprašymas.

    P.S. Four Weddings and a Funeral – ‘minediška ubožėstva’ ? beprotiškesnio komentaro apie šį filmą nesu skaitęs.

  13. Saiva

    Pagaliau pažiūrėjau šį filmą. Labai puikus ir labai neprancūziškas.

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: