Sportas, kenksminga besmegenių avių paguoda

Geriau jau šis menas, nei sporto varžybos.

Tinklaraštyje Protokolai kai kada atspausdinu rinktinius tekstus, rastus internete, kurie nusipelno didesnės tribūnos. Nė karto nesu nusivylęs: bevardės Delfi supermamos atviras pasakojimas, kaip vyriuką reikia auginti taupiai ir griežtai, paskutinis įspėjimas ofiso kolegoms, Liudviko Andriulio pamokymai varguoliams apie keliones ir įžvalgos, kad reikia skaityti valgant surinko kosminius reitingus

Tai žino ir kolegos: portale 15min.lt anoniminis lietuvių BMW pirkėjas užtrolino (suglumino) Tikrus Vyrus taip, kad jiems pradėjo eiti žiežirbos iš akių ir dūmai iš ausų. Pediku, gėjumi su dauno sindromu ir kitaip pavadintas autorius užtrumpino aukštos įtampos polius ir Tikriems Vyrams nurovė stogą.

Kadangi apie Garliavą šią savaitę dar nerašysime, apie šildymo kainas – jau rašėme, siūlau autoriaus, panorėjusio likti nežinomu, pastabas apie trečią nacionalinę šventovę – sportą. Apie tai, ką parodo susidomėjimas sportu ir kaip reikia juo besidominčius gydyti.

Jei nuo kitų tekstų rauna stogą, tai nuo šio, nurovus stogą, su kuvalda išbalados sienas ir net pamatus. Tai baisus tekstas. Gero skaitymo.

— — —

Mano interesų sąraše sportas užima pačią, pačia, pačią paskutinę vietą. Jei sričių, kurios mane domina, yra 754, tai sportas užima ne 755, o 18749 vietą: tarp 754 – 18749 yra tiesiog spengianti tuštuma. Net automobiliai (689 vieta), ir tie mane domina labiau nei sportas, jau nekalbat apie gėlininkystę, etnografiją, Taiwanio pop muziką ir kitus nepalyginamai įdomesnius dalykus.

Kalbėdamas apie sportą, nekalbu apie fizinę veiklą ar fizinį aktyvumą, dievaži, pats bandau numesti pilvą bėgiodamas. Sportuoti reikia.

Manęs visiškai nedomina kitų žmonių sportas, sportas, kuriuo domimasi žiūrint televiziją, skaitant laikraščius, ar, apsaugok Viešpatie, lankantis sporto varžybose.

Į žmones, besidominčius sportu, žvelgiu su panieka, gailesčiu ar nuostaba –  priklauso nuo to, kas tas žmogus, kiek jis tuo sportu domisi, ir ar jis tikrai debilas, ar domėjimasis sportu –  tik viena toleruotinų keistenybių. Stipriai besidomintiems futbolu be išimčių jaučiu tik panieką, žemesnio lygio nėra. Net Donskiui negaliu to atleisti, nors bičas visiškai perfect visu kuo kitu –  matyt, yra kažkur spraga galvoje.

Kai ryte biznio klasėje įsitaisęs elegantiškai apsirėdęs vyriškis International Herald Tribune pradeda skaityti nuo sporto skilties, iš karto žinau –  šalia sėdi riboto mąstymo, siauros pasaulėžiūros, silpnų smegenų tipas. O ką kito gali galvoti apie žmogų, kuris prabunda susidomėjęs ne pačiais įdomiausiais ir įvairiausiais pasaulio įvykiais, o tuo, kur ir kiek įvarčių kokiam regioniniam čempionate įmušė kokiame Mančesteryje žaidžianti kokia nors braziliška beždžionė be smegenų? What?

Sporto mylėtojų spektras platus –  nuo itin komiškų iki besmegenių, iki apgailėtinų ir pavojingų. Komiškiausi –  sporto statistikos žinovai, juos turėtų įtraukti į cirko programas. Mat normaliam žmogui yra labai juokinga, kai Homo Sapiens didžiuojasi žinąs, kad 1974 metų Vakarų Vestfalijos G lygos pusfinalio rungtynėse legendinis Bobu 87 minutę vis tik neįmušė lemiamo įvarčio lemiamame mače tarp Dortmundo Bratwurst ir Stuttgarto Rotwurst komandų.

Komiški, bet dažniau apgailėtini yra komandų fanai. Bet kokie fanai yra komiški ir apgailėtini –  ir Apple fanai, ir muzikos grupių fanai, ir religiniai fanatikai, bet labiausiai komiški ir apgailėtini –  sporto fanai. Kad paauglės klykia žiūrėdamos į Justin Bieber, dar suprantama –  hormonai daro savo, jauniklis dailus, etc. Bet kai pilvoti, nesportuojantys diedai iš Utenos rajono prisiekinėja esą kokios tai Barselonos futbolo komandos fanai –  apgailėtina. Fanai komiški, nes jie turi nuomonę apie savo mylimos komandos narių sudėtį, galimybes, įgūdžius, žino ir domisi žaidėjų keitimo istorija, ir, kiek beįgali, stengiasi savo silpnose smegenėlėse sutalpinti kiek įmanoma gausesnės statistikos –  nes fanų socialinėje struktūroje statusas labai priklauso nuo statistinių žinių. Jos būtinos, norint palaikyti rimtą pokalbį ar pagrįsti savo nuomonę pokalbiuose su sėbrais.

Kita fanų spektro pusė jau nebejuokinga. Ultraradikalius fanus reikia tiesiog nuodyti dujomis. Tai yra pavojingi visuomenei besmegeniai, savo egzistavimu tik teršiantys aplinką, ir jų netektis tik palengvins likusiųjų gyvenimą. Neabejoju, kad metodiškai dujomis nuodyjant ištisus stadionų sektorius visame pasaulyje, per penketą metų galima pasiekti neblogų socialinių rezultatų –  nusikalstamumo, apsigimimų, protinės negalios, chuliganizmo atvejų sumažėjimo.

Žmonės man kartais sako  –  nuvaryk į varžybas, pažiūrėk, kaip Šiaulių Elnias su Vilniaus Makatuku žaidžia –  neįtikėtini įspūdžiai, išsikrauni, išsirėki, galva pailsi. Turiu du atsakymus –  pirma, jei nori išsikraut, ne Makatuką Siemense žiūrėt reikia, o 10 kilų nubėgt –  nepalyginamai geriau išsikrauni. Antra, menka pramoga porą valandų sėdėti apsuptam pigaus alaus priplempusių, žviegiančių, mušančių būgnus ir pučiančių vuvuzelas besmegenių –  tam, kad pažiūrėti, kaip keli besmegeniai pūslę mėto.

No, really –  nu kaip gali rūpėti kažkokių klubų rungtynių rezultatas? Kodėl tai svarbu? Koks skirtumas –  Makatukas, Rytas ar Žalgiris laimėjo? Pateisinu tik patriotinį pagrindą –  man svarbu, kad Lietuvos komanda laimėtų, bet jei nelaimi, well… nu gi. Kad Lietuvos komanda euro neįsivedė –  blogai, o kad kašį kam pralošė –  koks skirtumas.

Vienas šlykščiausių populiariojo sporto elementų –  bandos jausmas. Klubų fanai yra žmonės, kuriems dėl kažkokių dvasinių nepriteklių būtina jaustis grupės, bandos nariais –  identifikuotis su klubu, simbolika, rezultatais. Nesvarbu, kad tam klubas fanui dvasinės meilės nejaučia, tik materialą –  klubas yra suvenyrų ir bilietų parduotuvė, nei daugiau, nei mažiau –  fanas klubui, bei kitiems fanams jaučia milžinišką prieraišumą, didžiuojasi esąs to klubo fanas, ir jo gyvenimo kokybė paraleli klubo rezultatams. Gi visiški besmegeniai, nu.

Požiūris į sportą, kaip ir viską, ateina iš šeimos. Jei tėvas – proletaras mano, kad yra smagu vaiką vestis į varžybas ir plempti ten alų, tai ir vaikas taip manys. Ačiū Dievui, sportui mano šeimoje vietos buvo itin mažai (per rūką pamenu gal vieną ar du atvejus, kai tėvas žiūrėjo kokių tai čempionatų finalus), ir dėl to šiandien galiu sveikai ir su panieka žiūrėti į nelaiminguosius, kuriuos įpratino švaistyti brangų laiką beprasmiškai KITŲ žmonių veiklai stebėti.

Mano namuose sporto nerodo niekad, išskyrus atvejus, kai žaidžia Lietuvos krepšinio rinktinė, ir tai ne visuomet. Olimpiados –  visuomet šventė, tiesa, įdomu stebėti tik atidarymo šou, žmones su vėliavomis bei dyvytis sportininkų ir šalių įvairove. Vidas, mano bičiulis, vis paskatina pažiūrėti moterų rutulio stūmimo rungtį, kur galima ilgai dyvytis bobų baisumu.

Mano sūnus nekaulyja marškinėlių su futbolo klubų simbolika, nes, nu, jų nežino ir nežinos. Vėliau informuosiu, kad vaikštantys su futbolo klubo simbolika yra, greičiausiai, silpnesnio intelekto neįgalieji (nebent koks genialus smuikininkas rengiasi belekuo, ką randa, kas yra pagirtina, nerdiška ir kelia pagarbą).

Aš norėčiau tikėti, kad futbolas ir kitos komandinio sporto šakos buvo sugalvotos žydų/masonų klikos, idant proletarams įpūsti valdymui būtinas vertybes –  pasiaukojimas už komandą, atsidavimas vėliavai, sinchroniškas mojavimas rankomis, meilė skanduotėms, būgnams ir kitiems gaujos simboliams. Futbolo fanai –  ideali patrankų mėsa –  paskui futbolo klubo vėliavą, skambant būgnams, fanai drasiai eis prieš ambrazūras ir dvės, jausdami, kad nuveikė kažką prasmingo.

Mano vaikai paskui jokias vėliavas ir prieš jokias ambrazūras niekada neis. Darysiu viską, kad jie neturėtų jokių afiliacijų su klubais, miestais, šalimis, religijomis ar kokiomis kitomis komandomis. Dėl to nenoriu, kad jie užsiimtų komandinėmis sporto šakomis –  man visiškai nereikia, kad mano vaikas išmoktų pasiaukoti dėl komandos, bendrus tikslus keltų aukščiau savųjų, ar būtų išmokytas gerbti komandos kapitoną –  po to tokie nuolankiai sutinka kolektyviai susimažinti algą, nes “kompanijai sunkus metas”. Ne ne, man to nereikia –  man reikia, kad mano vaikai visų pirma atstovautų savo interesus, kad nedalyvautų jackassinėse gaujose, kad nebijotų visos komandos pasiųsti toli ant trijų, ir kad vienintelis klubas, prie kurio jie būtų prisirišę, būtų jų pačių šeimos.

Advertisements

83 comments

  1. Dalia

    Perskaičiau ir pasimečiau, tai jei asmuo kurį laiką sportavo, ne todėl, kad norėjo numesti svorio, o tiesiog todėl, kad jam patiko ta sporto šaka tai jis jau mąsto kažkaip ne taip? Jei žiūriu krepšinio varžybas ir palaikau kurią nors komandą, kartais sportuoju kai lieka laiko nuo dienos darbų ir neperku atributikos, kuri mano nuomone nėra labai reikalinga, tuomet kas aš? Žmogus su sutrikimais ar visiškai sveikai žvelgianti į pasaulį asmenybė?
    Bandos jausmas būdingas ne tik sirgaliams. Jis pasireiškia visur: politikoje – koalicijos ir dar velniai žino kokie sambūriai, darbo srityje – profesinės sąjungos ir pan. Dėl euro įvedimo drįsčiau ginčytis. Nėra jis mums toks reikalingas kaip bandoma įteigti, bet čia jau kita tema.
    Sporto aistruoliai nėra žmonės su protine negalia. Tai pasirinkimas. Yra atvejų kai žmogui negalima sportuoti. Sutinku, kad vestis vaiką į varžybas ir demonstruoti kiek ir kaip reikia išgerti alaus yra netinkama. Juo labiau, kad gerti alkoholinius gėrimus sporto arenose lyg ir uždraudė.
    Taip pat yra sporto šakų, kuriomis negalima užsiiminėti Lietuvoje. F – 1? Vieninteli man žinomi užsiėmimai bent iš tolo panašūs yra kartai ir ralis. Vairuotojai nebandys įsigyti ralio automobilį ir dalyvauti varžybose – pakaks pažiūrėti vienas iš sezono varžybų ir adrenalino kraujyje šiek tiek padaugės. Juolab, kad domėjimasis sportu priveda prie kiek kitokių pomėgiu. Automobilių sportas skatina domėtis mechanika, lengvoji atletika – sveika gyvensena ar kuo nors panašiu.
    Noriu pasakyti, kad domėjimasis sportu nėra blogai. Tai daugiau teigiamo nei neigiamo turintis laiko praleidimo būdas, o komandos dvasia reikalinga skatinti galvoti ne vien apie savo interesus. Kitu atveju visi taptume bjaurūs egoistai.

    • Gerasirdis

      “Kitu atveju visi taptume bjaurūs egoistai”– tai o tu dar nesupratai, kad autorius būtent ir stengiasi auginti savo vaikus egoistais?

      • Dalia

        Tą ir norėjau pasakyti. Neginu krikščioniškų dogmų, bet reikia galvoti ne vien apie save, bet ir bent jau šiek tiek apie kitus.

    • Provokuoja Užkalnis

      tiesiog provokuoja :DD

  2. Algirdas

    Yes, sir…

  3. anonimas

    Galvojau kažką parašyti, bet po po prisiminiau šitą posakį „Never argue with an idiot. They will bring you down to their level and beat you with experience“. Tai tiek.

  4. Justas

    Nu jei autoriui įdomus tokie dalykai kaip žmonės einantys su vėliavomis bei “sportininkų ir šalių įvairovė” , tada viskas suprantama. Dauguma sporto šakų yra kur kas dinamiškesnės nei ėjimas ir vėliavų mojavimas, todėl pvz. krepšinio, kuriame dažnai keičiasi rezultatas, žiūrėjimas autoriaus smegeninei būtų nepakeliamas iššūkis.

  5. ziogas

    120% taip!

  6. Rokas

    Tai koks tu konservatorius, Užkalni?

    Mano vaikai paskui jokias vėliavas ir prieš jokias ambrazūras niekada neis. Darysiu viską, kad jie neturėtų jokių afiliacijų su klubais, miestais, šalimis, religijomis ar kokiomis kitomis komandomis.

  7. Vygantas

    Autorius norėjo pasakyti, kad domėjimasis sportu ir varžybų žiūrėjimas, o ypač, kai nesvarbu kas ką žaidžia, yra didžiulis žmonių asmeninio laiko švaistymas, kurį jie galėtų panaudoti asmeninei naudai gauti. Žinoma, sirgalius iš Mažeikių rajono, nepradės skaityti knygų, bet tą laiką jis galėtų panaudoti savo ir savo šeimos gerovės didinimui, darbinių įgūdžių tobulinimui. Kad ir kokį darbą bedirbtum, visada yra kur tobulėti. O kai tampi specialistas savo srityje, o ne varžybų statistikoje, tuomet ir oraus gyvenimo reikalauti nebereik.

  8. Mano interesų sąraše literatūra užima pačią, pačią, pačią paskutinę vietą. Jei sričių, kurios mane domina, yra 754, tai literatūra užima ne 755, o 18749 vietą: tarp 754 – 18749 yra tiesiog spengianti tuštuma. Net automobiliai (689 vieta), ir tie mane domina labiau nei literatūra, jau nekalbat apie gėlininkystę, etnografiją, Taiwanio pop muziką ir kitus nepalyginamai įdomesnius dalykus.

    Kalbėdamas apie literatūrą, nekalbu apie tekstų rašymą, dievaži, pats bandau rašyti ir tekstus, ir dokumentus. Rašyti reikia.

    Manęs visiškai nedomina kitų žmonių rašliavos, rašliavos, kuriomis domimasi žiūrint televiziją, skaitant laikraščius, ar, apsaugok Viešpatie, lankantis knygų mugėse.

    Į žmones, besidominčius literatūra, žvelgiu su panieka, gailesčiu ar nuostaba – priklauso nuo to, kas tas žmogus, kiek jis ta literatūra domisi, ir ar jis tikrai debilas, ar domėjimasis literatūra – tik viena toleruotinų keistenybių. Stipriai besidomintiems poezija be išimčių jaučiu tik panieką, žemesnio lygio nėra. Net Ignui Staškevičiui negaliu atleisti kad knygyną atidarė, nors bičas visiškai perfect visu kuo kitu – matyt, yra kažkur spraga galvoje.

    Kai ryte biznio klasėje įsitaisęs elegantiškai apsirėdęs vyriškis International Herald Tribune pradeda skaityti nuo kultūros skilties, iš karto žinau – šalia sėdi riboto mąstymo, siauros pasaulėžiūros, silpnų smegenų tipas. O ką kito gali galvoti apie žmogų, kuris prabunda susidomėjęs ne pačiais įdomiausiais ir įvairiausiais pasaulio įvykiais, o tuo, kas ir ką prirašė šimtuose knygų puslapių išgalvotų istorijų, kokiame Pilvaplikių kaime gyvenanti senmergė? What?

    Literatūros mylėtojų spektras platus – nuo itin komiškų iki besmegenių, iki apgailėtinų ir pavojingų. Komiškiausi – literatūros istorijos žinovai, juos turėtų įtraukti į cirko programas. Mat normaliam žmogui yra labai juokinga, kai Homo Sapiens didžiuojasi žinąs, kad žymusis britų rašytojas Džordžas Orverlas iš tiesų yra Erikas Artūras Bleiras, kuris gimė visai ne kur nors Londone, o Indijoje. Ir apskritai jis viskuo taip sirgo, kad nuo baisinių ligų jam prisivaideno neįtikėtinų niūrių fantazijų, kurias dabar kiti skaito…

    Komiški, bet dažniau apgailėtini yra prozos fanai. Bet kokie fanai yra komiški ir apgailėtini – ir Apple fanai, ir muzikos grupių fanai, ir religiniai fanatikai, bet labiausiai komiški ir apgailėtini – prozos fanai. Kad paauglės klykia žiūrėdamos į Justin Bieber, dar suprantama – hormonai daro savo, jauniklis dailus, etc. Bet kai pilvoti, patys savojo teksto nesugebantys suregzti diedai iš Utenos rajono prisiekinėja esą kokio tai rašytojo Orvelo fanai, perskaitę kiekvieną raidę iš jo knygų – apgailėtina. Fanai komiški, nes jie turi nuomonę apie savo mylimo rašytojo šeimą, gyvenimą, galiausiai rašymo stilių ir kaip jis keitėsi bėgant laikui, ir, kiek beįgali, stengiasi savo silpnose smegenėlėse sutalpinti kiek įmanoma gausesnės informacijos – nes fanų socialinėje struktūroje statusas labai priklauso nuo žinių apie savąjį, o ir kitus rašytojus. Jos būtinos, norint palaikyti rimtą pokalbį ar pagrįsti savo nuomonę pokalbiuose su sėbrais.

    Kita fanų spektro pusė jau nebejuokinga. Ultraradikalius fanus reikia tiesiog nuodyti dujomis. Tai yra pavojingi visuomenei besmegeniai, savo egzistavimu tik teršiantys aplinką, ir jų netektis tik palengvins likusiųjų gyvenimą. Neabejoju, kad metodiškai dujomis nuodijant ištisus knygų mugių sektorius visame pasaulyje, per penketą metų galima pasiekti neblogų socialinių rezultatų – stuburo iškrypimų palinkus prie knygų, akių išvarvėjimų, smarvės ir dvoko nepaleidžiant iš rankų knygos, galiausiai paleidžiančių į pasaulį tokių pat jų vaikų sumažėjimo.
    Žmonės man kartais sako – nuvaryk į knygų mugę, pažiūrėk, kaip koks Granauskas pasakoja savo gyvenimo istoriją – neįtikėtini įspūdžiai, paklausai, pabendrauji su bendraminčiais, galva pailsi. Turiu du atsakymus – pirma, jei nori įspūdžių, ne į Granauską žiūrėt reikia, o į užsienį pakeliauti – nepalyginamai geriau išsikrauni. Antra, menka pramoga porą valandų sėdėti apsuptam akiniuočių, spuoguotų, realybės nebepažįstančių literatų – tam, kad pažiūrėčiau, kaip koks fantazijų vaisių išauginęs literastas savimi didžiuojasi.

    No, really – nu kaip gali rūpėti kažkokių literastų rašliavos? Kodėl tai svarbu? Koks skirtumas – rašytojas Petras prisvaigo ar poetė Onutė savo jausmus eilėmis užrašė? Pateisinu tik patriotinį pagrindą – man svarbu, kad Lietuvos rašytojau daryti pardavimus užsienyje, bet jei nieko neparduoda, well… nu gi. Kad Lietuvos komanda euro neįsivedė – blogai, o kad rašytojas liko niekam nepastebėtas – koks skirtumas.

    Vienas šlykščiausių populiariosios literatūros elementų – bandos jausmas. Literatūros fanai yra žmonės, kuriems dėl kažkokių dvasinių nepriteklių būtina jaustis grupės, bandos nariais – identifikuotis su rašytoju, o dar blogiau personažu. Pavyzdžiui Hariu Poteriu. Nesvarbu, kad išgalvotas personažas dvasinės meilės nejaučia, tik materialą – rašytojas yra suvenyrų pardavėjas, nei daugiau, nei mažiau – fanas personažui, bei kitiems fanams jaučia milžinišką prieraišumą, didžiuojasi esąs to personažo fanas, ir jo gyvenimo kokybė paraleli naujai sukurtų knygų skaičiui. Gi visiški besmegeniai, nu.

    Požiūris į literatūrą, kaip ir viską, ateina iš šeimos. Jei tėvas – proletaras mano, kad yra smagu vaiką vestis į knygų mugę, tai ir vaikas taip manys. Ačiū Dievui, literatūrai mano šeimoje vietos buvo itin mažai (per rūką pamenu gal vieną ar du atvejus, kai tėvas skaitė kokią tai pasakų knygą), ir dėl to šiandien galiu sveikai ir su panieka žiūrėti į nelaiminguosius, kuriuos įpratino švaistyti brangų laiką beprasmiškai KITŲ žmonių fantazijai skaityti.
    Mano sūnus nekaulyja marškinėlių su Hario Poterio simbolika, nes, nu, jų nežino ir nežinos. Vėliau informuosiu, kad vaikštantys su šio personažo simbolika yra, greičiausiai, silpnesnio intelekto neįgalieji (nebent koks genialus smuikininkas rengiasi belekuo, ką randa, kas yra pagirtina, nerdiška ir kelia pagarbą).

    Aš norėčiau tikėti, kad grožinė literatūra ir kitos literatūros šakos buvo sugalvotos žydų/masonų klikos, idant paliegėliams proletarams sugalvoti užsiėmimą, nes nei jie fiziškai stiprūs ir dirbti gali, nei jie pinigų turi normaliai veiklai susigalvoti. Todėl ir skaito varguoliai grožines literatūras, varvina akis ir dar džiaugiasi kad nuveikė kažką prasmingo.

    Mano vaikai paskui jokius rašytojus ir kitus literastus niekada neis. Darysiu viską, kad jie neturėtų jokių afiliacijų su rašytojais, poetais, ar kokiais kitais pasaulio atsiskyrėliais prie spausdinimo mašinėlių. Dėl to nenoriu, kad jie užsiimtų literatūros kūrinių aptarinėjimu – man visiškai nereikia, kad mano vaikas išmoktų suprasti, ką iškrypėlis autorius galvojo rašydamas vieną eilutę, o ką – kitą. Po to tokie nesupranta realybės, prisiskaitę literastų fantazijų, maišo tikra nuo išgalvota. Ne ne, man to nereikia – man reikia, kad mano vaikai mokėtų patys rašyti, o ne kad skaitytų visokių atseit garsiųjų rašytojų knygas ir nebijotų visų mėgėjų pasiųsti toli ant trijų ir kad vienintelis rašytojas ar personažas, prie kurio jie būtų prisirišę, būtų jų pačių šeimos.

  9. Ignas

    Kaltinti kazka kita siaura pasauleziura rasant toki straipsni mazu maziausiai juokinga :)))

  10. Gedas

    Man gaila tokių žmonių – tiek pykčio, tiek nepasitenkinimo. Vis tik galėtų paieškoti konstruktyvesnių metodų savo asmenybės terapijai.

  11. Gerulis, gerulis straipsnis. Truputį užgauna savimeilę, bet vis tiek reikia pripažinti, kad gerulis.

    Rimtai. Ant tiek užgavo ego, kad net reikia pasiteisinti. Aš kartas nuo karto pasižiūriu sporto renginius ar transliacijas. Paskutiniu metu užsikabliavau ant kovinių sporto šakų (daugiausiai MMA). Aš kartas nuo karto švaistau savo laiką žiūrėdamas, kaip žmonės (dažniausiai vyrai, bet kartais ir moterys) žaloja vieni kitus ringe ar narve. Ir ta mano veikla (žiūrėjimas) yra absoliučiai kvailas užsiėmimas. Tie vaizdai turbūt užkabina kažkokius beždžionėlių smegenų atliekas mano galvoja ir suteikia klaidingą gerai praleisto laiko iliuziją.

    Ar aš pripažindamas šitą savo ydą ketinu, ką nors keisti? Ne. Čia panašiai, kaip kad heroino vartotojas sakytų: „Nu aš žinau, kad tas heroinas man kenkia, bet kol dar nepradėjau desperatiškai vogti magnetolų, tol nemanau, kad tai didelė problema…“.

    Aš sporto varžybų žiūrėjimo nesutaurinu. Aš jį prilyginu visokių „Žmonės“ žurnalų skaitymui, „Moterys biški geriau meluoja“ serialų žiūrėjimui ar komentarų rašymui į Užkalnio blogą (juokauju). Tai priverstinis laiko švaistymas, vien tam, kad šiek tiek prasivalytų galva ir galiausiai taptum produktyvesnis. Bet kitaip nei tų žurnalų skaitymas ar serialų žiūrėjimas, sporto žiūrėjimas turi didesnius šansus priversti tave didžiuotis tuo, ką žiūrai lyg tai pats būtum įmetęs tuos paskutinius taškus, numetęs tą akmenį ar įspyręs tam vyriškiui į galvą.

    Dėl to tokie blogo įrašai yra labai sveiki, nes nuo šiol žiūrėdamas sportą pradėsiu kartoti mantrą: „Aš esu asilas – dėl to ir žiūrau šitas nesąmones“. Manau, tas man padės nedasivažiuoti iki magnetolų vogimo.

    • Ignas

      Ziurek kas tau patinka ir buk savim, nera cia reikalo kreipt demesi ir lyst i sikna visokiem pridurkam, kad tik sie nepagalvotu ko nors apie tavo entelekta :) Gyventi geriausia savo gyvenima, o ne taip kaip tavo gyvenima isivaizduoja kiti. Na bet jeigu nori vadinti save asilu del to, kad ziuri sporto varzybas tai toks jau tavo pasirinkimas, esu tikras tai tau atnes labai daug naudos gyvenime :)

  12. ?

    bet tai kaip tėvui reiks jaustis, kai sūnus, taip susidėliojus nuo jo nepriklausančioms aplinkybėms, pakviestas ir natūralizuotas, būdamas jamaikos bobslėjaus komandos kapitonu 2027 metais olipminėje Riyadh arenoje taps olimpiniu čempionu?

  13. Juozapas

    Kliedesys

  14. andrius

    Tu nesveikas!

  15. Pritariu visom galūnėm :) Sportuoti jėga, o sportą žiūrėti – knisa… Pusė draugų dingsta kažkur per visas rungtynes ir jiem net su senu bičiuliu alaus išgert nėra kada, nes kažkas su kažkuo kažkur žaidžia kažką.

  16. Kai reikia ruoštis egzaminams, daug mokytis ir pan. tai mėgstamos komandos rungtynių žiūrėjimas į antrą planą nukeliauja. Statistikos ir kitų smulkmenų mokintis, kad galėtum su kitais fanais diskutuot – nereikia, užtenka suprast kas vyksta aikštelėje. 7 dienas per savaitę mokytis, bent jau man tai yra praktiškai neįmanoma, o kai atsiranda laisvo laiko, tuo metu yra šeštadienis ir nėra pinigų, o oras toks, kad laukan išeit pasivakčšiot neįmanoma įsijungiu pažiūrėt futbolą. Ir turiu pasakyt, kad debilu nesijaučiu.

  17. Jaguarinis

    Pasiduodate kontraversiško ir radikalaus grafomano pinklėms :) Tai tam tikra komercinio meno rūšis – skandalingos rašliavos siekiant kuo didesnio efekto ir dėmesio.. Žinoma, yra tame ir pliusų – diskusijos

    • Grafomanija, mielasis, yra kai žmogui patinka rašyti, bet jo niekas neskaito. Šį autorių skaito kuo puikiausiai.

      • Dominykas

        “Grafomanija (gr. γραφειν ‘rašymas’ + gr. μανία ‘beprotybė’) – liguistas potraukis daug rašyti.
        Psichiatrijoje grafomanija vadinamas beprasmių, tarpusavyje nesusijusių žodžių rašymas. Bendrinėje kalboje – perdėtas noras ir potraukis daug rašyti.”

        Aišku, vikipedija gali ir klysti…

      • Kaip nesusijusiems ir beprasmiams žodžiams, tai nuostabiai daug skaitytojų, sakyčiau: pažiūrėkit blog’ų čartus

      • sinikas

        378? Daaaaaug!!! :)

      • Dominykas

        Kaip tokiai giliai ir prasmingai dainai, sakyčiau, mažokai klausytojų – tik 9.5 mln… ;)

  18. Pingback: Sportas, kenksminga besmegenių avių paguoda

  19. Audrius

    Siaip kietas straipsnis, yra teisingu pamastymu.
    Bet jei taip grieztai i sporto ziurejima, tai tada iseitu, kad pvz:

    Ziureti filma nesamone, nes ten viskas vistiek isgalvota ir kas is to, juk laiko gaisimas…
    kam eit i koncerta? dometis muzika? ten barskina kazkokiom gitarom, sokineja. nu debilai :)
    eit i meno paroda? ziureti i kazkoki suda ant sienos pakabinta? kas is to?

    Jei sportas sukelia geras emocijas, tai kodel to reikia vengti? yra begale dalyku, kuriuos zmones megsta, nors teoriskai tai laiko gaisimas :)
    Kas per daug – tas nesveika :) cia ir apie sporta, ir apie sita straipsni…

  20. teisingas straipsnis! dėl panašių priežasčių mėgstu labiau dalyvaut negu žiūrėt kaip kiti ką daro.

  21. SuperaudriusLT

    Nuo 1972 metų didžiosios serijos Kanadoje mėgstu hokėjų ir Montreal Canadiens. Iš kažkokį hokejistą be šalmo išmuštais dantim Bobą. Ir komentatorių Ozerovą. Mano tėvas irgi mėgo.

  22. SuperaudriusLT

    Hemingvėjus mėgo uždarų patalpų dviračių lenktynes ir boksą. Mėgo gaudyti vokiečių povandenininkus Karibuose su sportiniu kateriu. Bet gėrė tik šaltą arbatą gaudynių metu.

  23. SuperaudriusLT

    Turiu DVD apie musulmonų boksininką Muhamadą Ali. Pirmas ir paskutines rungtynes su Freizeriu, jei neklystu.

  24. Buboninis Maras

    Autorius sako pateisinantis patriotini pagrinda, o as butent sio ir nepateisinu. Jeigu zmogus domisi sportu, ar jam patinka ziureti varzybas del to, kad jam yra grazus auksciausios klases zaidimas, sportininkai stumiantys save iki zmogaus galimybiu ribos, dedikuojantys tam gyvenima, tai as tame nieko blogo neizvelgiu. Bet jei tau patinka sportas tik todel, kad nori pamatyti laimincia savo miesto ar salies rinktine, tai tai yra nieko daugiau nei tik primityvus bandos nacionalizmas, toks gyvuliskas traibalizmas. Is sporto belieka tik slyksti proga nieko gyvenime nepasiekusiams Jonams per sias asociacijas pajausti kazka panasaus i didziavimasi savimi. Sako “Mes laimejom!” nors del tol nei stengesi, nei liejo prakaita. Greiciausiai del to didziausiais sporto fanais ir yra butent darbininku klases atstovai – kai neturi kuo didziuotis, tiks ir pasidziavimo iliuzija. Apskritai, tai, kad musu salyje toks populiarus krepsinis atspindi gan apgailetina musu visuomenes mentaliteta. Bent jau krepsinyje isivaizduojam iveikiantys pasauli, nors tam pasauliui, jis, rodos, ne tiek jau daug ir rupi. Manau daugybe zmoniu Lietuvoje turi problemu su savigarba.

  25. Vaiv

    Liudvės straipsniai visada for the win :) Šiaip jau esu sportui pakankamai neabejinga ir nieko – nebėgau tyliai išsiverkt kamputy paskaičius aštresnę nuomonę. Manau visi persisotinę santūrios, gilios ir stilistiškai tvarkingos raštliavos. O tokia grafomanija turi kažką užkabinančio, nesinori tik perbėgt akim. Išsakytų argumetų ir faktų svarumas – jau kitas klausimas.

  26. Jonas

    Aš irgi nesuprantu sporto žiūrėjimo, nei gyvai nei per TV. O labiausiai nervuojantis dalykas apie sportą – tai sporto žinios per beveik visas radijos stotis, kas kokią valandą. Nx jų reikia? Taip nervuoja į darbą važiuojant.Tokį nereikšmingą daiktą pranešinėti yra nuodemė taip dažnai.

  27. Nesamone

    Rasant si straipsni pats autorius doemjoi apie sporta… Sportas yra aistra :0 tavo aistra Taivanio muzika? Okey! bet as nekaltinu taves jei ja klausai, ja domiesi, propaguoji. Sis straipsnis, galiu pasakyti, rasistinis. Isivaizduok: sportas – juodaodis, o kiti visi dalykai – baltaodziai. Nori pasakyti, kad jis prastesnis uz kitus? Jei jis butu prastas ir neidomus apie ji tiek nekalbetu, o inforamtiku ir zmoniu, kurie nuo sedejimo prie kompo jau kupras uzsiaugine ir dedasi pasaulio bambom pilna visame pasaulyje. Nori pasakyti dometis kompiuteriais geriau? Juk sporte labai daug perspektyvu, daug sansu tapti geru zmogumi, ginti savo valstybes garbe ir su sypsena tai sutikti, o ne skaityti, kad zuvo dar vienas karys garbingai gynes savo tevyne… Be sporto sirgaliu nebutu pacio sporto. Tie Utenos rajone pilvoti vyrai gal kazkada buvo geriausi salies futbolininkai? Kodel jie negali palaikyti megiamos komandos, paziureti megiamo sporto? Labai siauras mastymas pas tamsta.

  28. Vietoj sporto gali būti tikrai bet kas. Žaliavalgystė, emigracija, netikęs jaunimas, aukštasis mokslas. Ir jei būtų neprotokoluose, o sakykim delfyje, alfoje, 15 min ar dar kur nors su didesniu lankytoju srautu ir platesnio spektro poliarizacija, tai užvirtų mūšis tarp abiejų stovyklų fundamentalistų, kurie jau demonstruotų talibano vertą siauraprotiškumą. Šiame puslapyje gi šito neįvyks, todėl tekstas neveikdamas kaip bukumo (nesvarbu kurią pusę palaikančio) katalizatorius praranda pusę savo žavesio, bet žongliravimas tekstu visai smagus.

  29. Jo…. geras tekstas… žiaurus bet teisingas :D

  30. Hipsteris

    Aš tai pakomentuosiu net neskaitęs! Šaunuolis Užkalni, gerai varai! Sportas, iš tiesų, yra pats didžiausias šūdas koks tik gali būti. Aš, va, auginu lašinį, krimsteliu hamburgerį ir skaitau protokolus – čia yra top 3 mano užsiemimai iš top 5. Dar du likę – nunešti ežiukams pieno ir skaityti protokolus…

  31. sporto veteranas

    Matai, senukai, jeigu aktyviau sportuoji (aktyviau, nei tavo nubėgtas pusė kilometro kartą per mėnesį), smagiau paskaityti kiek ten tų golų primušė, nei tavo grybiškus verkšlenimus apie kažkokius ligonius. Pabandyk išbezdėti krosiuką bent 2 kartus per mėnesį, tada gal ir tau (kaip tiems neturintiems ką veikti pseudofanams-besmegeniams) netrukdys elegantiškas vyrukas NY Times pradedantis skaityti nuo sporto skilties :) Negatyvus tu labai, apie kraštutinumus nerašyk, geriau apšviesk skaitytojus kaip naudinga yra sportuoti ne tik dėl sveikatos, bet ir dėl puikaus laiko praleidimo. Žodžiu, I understand your business, bet rašydamas pagalvok apie SWOT, vien pažongliruoti tekstu oponuojant į visuomenės standartus neužteks lojaliems skaitytuvams sudominti kitąkart.

  32. Alefa

    Aš pati retokai prisėdu prie sporto varžybų: paskutinįkart žiūrėjau Lietuvos rinktinės žaidimą per čempionatą, bet ir tai pradėjau nuo ketvirtfinalių :)
    Bet visada galvojau ir kol kas galvoju (autorius tuo aspektu nepanagrinėjo temos), kad sportas yra žiauriai gera vieta išsikrauti super agresyviems, testosterono persisunkusiems avigalviams. Ir man px, kad jie stadionuose/salėse laisto alų vieni ant kitų, staugia baisiau už kaimyno šunį per pilnatį. Tegul jau ten jie išsikrauna negu ant niekuom dėtų civilizuotų piliečių gatvėse. Ir apskritai, IMPO, tie visi skandavimo ritualai, staugimas, snukių daužymas (primenantys mūšių iš Gladiatoriaus ekranizaciją) yra labai gera alternatyva kariniams konfliktas. Nesu skaičiusi tokio tyrimo, bet intuityviai jaučiu, kad jeigu nebūtų sporto, karo būtų daugiau…

    • sporto veteranas

      Pradėjai nuo ketvirtfinalių? O baigei tada – kur? O_o Skaičiau tavo komentarą ir, prisipažinsiu, privertei mane žagsėti garsiau nei Užkalnis, parašęs, kad jaučia panieką “besidomintiems” sportu. Reikėjo tau pakomentuot anksčiau, o Užkalniui tavo komentarą įmest kaip pavyzdį prie pačių geriausių, nes aš tik dabar supratau ką autorius šiuo straipsniu norėjo pasakyt :)

  33. kriu

    che che.. utopinis supertevelis…

  34. IDDQD

    Buvau bepritariąs straipsniui. Tik kažkur nuo vidurio ėmė jaustis toks pažįstamas kvapelis. Padvelkė “subotnikais”, draugišku teismu, partkomitetais ir žurnalu “Šluota”, kurio žurnalistu visai galėjo tapti ir pats p. A. Užkalnis.
    Tikrai. Nejaugi lietuviui galima duoti tokią teisę – pačiam rinktis savo pomėgius? Nejaugi suaugusiam žmogui galima leisti domėtis, tuo, kuo jis nori? Žinoma, kad ne! Ateis Protingas Dėdė ir paaiškins, ką jūs privalote klausyti, ką ir kur valgyti, ką reikia mėgti ir ko nemėgti. Juk be Tautos Švietėjo žmonės prapuls! Dar ko gero rūkyti pradės!Ech…
    Dvidešimt metų nepriklausomybės, o vis dar atsiranda žmonių, manančių, kad turi teisę nurodinėti ką kitiems veikti laisvalaikiu. Net nepikta. Liūdna

    • SuperaudriusLT

      Andrius Užkalnis nedaro nieko kiti, tik provokuoja jus mąstyti. Mąstyti sunku.

  35. Mukas

    Jeigu vaikai silpni ir patys nesugeba tapti komandos kapitonais, tada jau taip, Andriau, belieka pačiam būti jų kapitonu :)

  36. seniai beskaiciau toki teksta, kur absoliusciai su kiekvienu sakiniu sutinku visais 100%; jeigu rasyciau apie sporta, surasyciau viska butent taip; zodis zodin; tik del sunu marskineliu negaliu pasirasyti, nes NY Yankees atributika, deja, namuose egzistuoja gana nemenkais kiekiais, mat sutuoktinis pasitaike aiskiai kitokio sukirpimo, negu as;

  37. SuperaudriusLT

    Studijuodamas Maskvoje kelis metus iš eilės ėjau į krepšinio rungtynes, kol Žalgiris išlošė Tarybų Sąjungos čempionatą prieš CSKA. Tai buvo pirmas ir paskutinis mano apsilankymas krepšinio rungtynėse. Dar norėčiau pamatyti gyvai, kaip Grigelis lošia tenisą.

  38. Povilas

    Taigi kad čia ne joks ne anonimas. Tas pats Andriulis šitą paskelbęs buvo G+. Aišku tai nereiškia kad čia jo, just sayin’ :)

  39. Justas

    is dalies teisingai parasyta. Labai geras siuolaikines visuomenes atspindys.

  40. Sporto gerbeja

    Straipsnis nepatiko, per daug kategoriskas, kazkoks agresyvus. Kai kas komentavo, kad tai skatina mastyti, tarytum tas, kuris per daug nemaste savo galva, staiga ims ir mastyt prades. nesu nei sporto fanatike, nei ka, taciau manau, kad sporto ziurejimas yra visai teigiamas dalykas, jei jis neuzgozia visu kitu gyvenimo dalyku. O pasiziuret kokias nors svarbias varzybas, kad ir kases, kur lietuviai zaidzia, isvis kaifas. Mano dukra ir sunus, nuvaziave i Europos krepsinio cempionata, grize sake, kad pirma karta jie neispasakytai didziavosi savo tevyne ir kad yra lietuviai. Beje musu seima budejo prie kompu ryte pries sesias, kad kaip nors uzsisakyt bilietus i Olimpines zaidynes, nes lygiai sesta bilietu terminalai buvo atidaryti, tad reikejo nepaveluot isilogint, ir mes buvome vainikuoti bilietais i kases pusfinalius. Smagumas neispasakytas. O kur dar tas bendrumo jausmas, nesvarbu kur – varzybose ar koncerte, kuris kartais tiesiog butinas.

  41. penki kebabai

    Sportas – gerai. Sportiniai žaidimai – priklausomai nuo pomėgių – asmeniškai man labai patinka. Tačiau stebėjimas kaip kiti žaidžia sportinius žaidimus – labai pasyvi rolė.
    Jeigu kuriame nors sporte ar žaidime noriu pasiekti aukštesnį lygį, tai naudinga stebėti kaip tai daro profesionalai / instruktoriai / priešininkai. Nebūtina pačiam išradinėti dviratį. Na bet stebėti dėl paties stebėjimo – kažkoks mazochizmas arba neįgalumas (impotencija). Aišku kiekvienam savo, visgi ne visi turi potencijos.

  42. Sportas yra dar vienas verslas, kuris labai sėkmingai sugebėjo “prasisukti” šiuolaikiniame pasaulyje, užmaskuodamas savo tą “verslišką” prigimtį. Na, panašiai kaip religija ir co. Todėl pilnai sutinku su autoriumi.

  43. Rimbas

    Už 29 minučių AC Milam vs. BARCELONA!!! Žinau bent vieną priedurnį kur skęs savo neapykantos šūde šiuo metu. Tai mane džiugina.

  44. Betkas

    Is tokio issilavinusio ir su gyvenimiska patirtimi autoriaus tikeciausi daugiau tolerancijos. Vieni eina is proto nuo sporto rungtyniu, kiti nuo verslo, treti nuo to kokie jie issilavine ir intelektualus…

  45. Tomas

    He, he, he . Na geras provokuojantis straipsnis. Tik mane labai jau suglumino komentatorių reakcija. Vieni išpūtę akis aiškina, koks autorius idiotas , savanaudis bei iš viso, nu tiesiog negeras, nekultūringas . Kita gi dalis, kaip katinai murkia, ech, koks jis teisingas ir AŠ toks pats, nekenčiu sporto…
    Take it easy , tai tik viso labo viena aštri nuomonė išreikšta menkoje auditorijoje….

  46. Dovile

    Laba diena,

    Nenoriu generalizuoti, bet butent del sitos priezasties man airiai pasirode kaip paskutiniu besmegeniu tauta-vos ne kiekviena diena po darbo su kostiumais i savo baisu pub’a ir ziuret futbolo… Susidare ispudis, kad pas juos tik du interesai gyvenime-pub’as ir futbolas. Kas keisciausia, tai budinga ne tik kokiems prakaitu kvepiantiems statybininkams, o ir tikru tikriausiems inteligentams, kone visiems. Na, kas bent kiek yra su airiais susipazine-supras apie ka as.

  47. py

    Kodel? Nera taip blogai – sportavimas prie teliko padeda isvengti traumu.

  48. Pingback: Lietuviškas kaimas yra nepraustas siaubas « Andrius Užkalnis. Protokolai.

  49. pam pam pam

    meh, storas

  50. Išgama

    Gerb. Užkalni,
    Turbūt spirgate iš neapykantos sportininkams ir sporto aistruoliams vien dėl to, kad pas patį tamstą pūpso +- 30 kilogramų viršsvorio, ir vien dėl to, kad kimšdamas kepsnius ir rūkydamas cigarus (tipo gero tono ženklas), juoba netelpantis į savo suprakaituotus marškinius niekaip nesugebate to viršsvorio atsikratyti? Turbūt peizoti į savo protokolus visokį _heiterinį_ šūdą su tipo kietais angliškais terminais ne vietose, bedrybsant prie kompiuterio yra daug naudingiau, nei pajudintį kartą ar du į mėnesį savo nupenėtą prakaituotą subinę ir pavažiuoti iki arenos ar stadiono?

  51. Ugnė

    Nuoširdžiai spaudžiu dešinę. Aš taip pat negaliu suprasti, kad mūsų visuomenėje normalu ir priimtina aukoti savo laiką žiūrint rungtynes per teliką. Ir už “Žalgirį” ir “Rytą” aš nesergu, ir man visiškai vienodai kas pelno daugiausiai taškų. Dėkoju, kad esu ne viena taip mananti.

  52. moteris

    moters sirdis jaucia koks tu egoistas ir dalbajobas: ,,Mano vaikai paskui jokias vėliavas ir prieš jokias ambrazūras niekada neis”- tau vaikai lyg daiktai,uz juos sneki.ar atsiklausei ju pries taip parasydamas? aisku lengviausia nuspresti uz dar nepilnamecius individus.Dar pamatysi gyvenime,kad net ir labai noredamas negalesi visa laika spresti uz savo vaikus,nes jie nera tavo klonai.tai atskiros asmenybes ir jos elgsis kaip nores.eis i varzybas ir sirgs
    jei nores,ir nieko tu nepadarysi.
    visas sis straipsnis atsiduoda egoizmu,nelabai svarbu ir tema: sportas,lytis ar dar kazkas.is straipsnio jauciasi koks zmogus egoistas,netolerantiskas,savimyla,smulkmeniskas.

  53. Simas

    Visiškas šlamštas apart to kad drąsiai autorius sako savo nuomonę nieko gero neįžvelgiau… komandinės sporto šakos yra vienas geriausių būdų bendrauti, tobulėti tiek fiziškai tiek dvasiškai. Turbūt tamsta nuo vaikystės tiesiog buvot atstumtasis tam tarpe (visad atsiranda tokių kai renkamasi 2 komandos žaidimui ir yra 11 žmonių – vienas lieka nuskriaustas) ir čia širtgėla liejat. Linkiu kada dirbti su komanda ir pasiekti kokią pergale ir suprasti koks tai geras jausmas. Ir tai vienija žmones, šalis – tai irgi jum turbūt atrodo “banda” ir blogai kad didžiuojasi kai tavo kaimynas laimi kokį medalį, nes juk kurkas įdomiau pradėt rytinį laikraštį nuo kriminalų kur kitas kaimynas girtas pervažiavo ką nors…
    Galima nebent sutikt su radikalių fanų mintim – taip ultros, toli pavyzdžių ieškot nereikia (prisiminkit lenkų futbolą) tikrai didelė problema ir čia jau tinkamas žodis “skystapročiai”. O visas kitas purvas išpiltas ant žmonių mėgstančių sportą tiesiog juokingas ir visiškai be pagrindo, nes tą patį galima pasakyt apie kiekvieną hobį.
    Beje su tokiu požiūriu teigti kad kiti yra riboto mąstymo mažų mažiausiai kvaila ir juokinga – ” juokiasi puodas kad katilas juodas”

  54. Andrija

    Vaje, koks tuščias ir beprasmiškas rašinys, kiek pykčio ir bereikalingo žmonių juodinimo. Nemanau, kad dar skaitysiu ką nors, ką Užkalnis parašys – tiesiog laiko švaistymas.

  55. Tas ir tas

    !!! This article is exactly what teachers should read for children in schools. !!!

    Šis straipsnis visiškai (nors kiek ir per žiauriai) atskleidė mano požiūrį į komandinius sporto žaidimus. Gerai padirbėta :)

  56. imb

    O žvejyba (jokiais būdais ne nėra viskas taikoma autoriui ir ne Užkalniui), bet ir autoriaus snobizmas, arbatos klubai ar aukštasis meninis lygis per tv sporto renginių atidarymo šou, Vistoria Secret ir Olialia klipukų žiopsojimas, akd ir prieš miega 2 min, komedijų ar trilerių bei pvz Ch.Theron ar Wesly Snipso talento vertinimai bei autoriaus lojalumo programų ir alia maximos lipdukų kolekcija tai jau siekiamybė.

  57. Jakas

    Turbut ne visi atkreipete demesi, kad teksto autorius ne Uzkalnis:

    “Kadangi apie Garliavą šią savaitę dar nerašysime, apie šildymo kainas – jau rašėme, siūlau autoriaus, panorėjusio likti nežinomu, pastabas apie trečią nacionalinę šventovę – sportą.”

    Labai aiskiai matyti, kad autoriui imponuoja Uzkalnio rasymu tematika ir maniera. Man irgi. Taciau tai nereiskia, kad rasydamas publicistini straipsni meginsiu ji kopijuoti. Autorius elgesi priesingai. Tai buvo tik neblogas bandymas parasyti taip kandziai ir taikliai kaip tai daro Uzkalnis. Kai as dainuoju Michaela Jacksona, skamba neblogai, taciau iskart galima atpazinti, jog tai ne mano balsui ir butent del sios priezasties as to nedarau viesai. Autorius turetu suprasti, jog kad ir kaip yra smagu parasyti kazka neigiancio ir issityciojancio is nusistovejusiu standartu, tai reikia daryti originaliai. Bet kuriuo atveju bandymas kopijoti yra vykes.

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: